Pamaskvėje nyksta mūsų kultūros pėdsakai

Panevėžietis Laimutis Vasilevičius — bene vienintelis lietuvis entuziastas, keliavęs ir kelerius metus tyrinėjęs Pamaskvės baltų palikimą.

Anot L.Vasilevičiaus, Lietuvai, kol ne vėlu, būtina surengti rimtą ekspediciją į tuos kraštus, kuriuose baltų piliakalnius buldozeriukais kasinėja juodieji archeologai, ir kur dar karo metais sidabrines „blėkutes“ rusai iš pilkapių kasdavę kibirais.

Nuo Kalugos iki Tverės

Šiaulių universiteto bibliotekoje atidaryta Laimučio Vasilevičiaus nuotraukų ir dokumentų apie unikalų Pamaskvės baltų palikimą paroda.

Panevėžio kolegijos psichologijos dėstytoją L. Vasilevičių, buvusį verslininką, prieš gerą dešimtmetį etnografija ir tyrinėtojo aistra užkrėtė žinomas rusų akademikas Vladimiras Toporovas. Jis pasiūlė negaišti laiko su akmenimis, kuriais lietuvis buvo susidomėjęs, o geriau pasivažinėti po Kalugos ir Tverės apylinkes Rusijoje, parankioti baltiškų pavadinimų, pabandyti patekti į kokią šventę ir pačiam patirti, kiek daug čia yra likę baltiškų paminklų — ir žemėje, ir žmonių elgsenoje, ir papročiuose.

Nors L. Vasilevičius tada sako buvęs tolimas nuo archeologijos ir etnokultūros, akademiko paragintas, keletą metų važinėjo po šį regioną ir fotografo vietas, susijusias su senaisiais baltais galindais — viena tų neramių genčių, gyvenusių ir prekiavusių šalia prūsų.

Šiose vietose L. Vasilevičius pasakoja sutikęs galybę istorikų— entuziastų, kurie savo namuose buvo įsirengę ištisus muziejus ir leido kolegai iš Lietuvos ten kapstytis.

„Kaluga, Pamaskvė, Tverė, Smolenskas… Nors dabar ten gyvena rusai, visur jaučiasi mūsų senosios kultūros dvelksmas, tenykščiai gyventojai panašūs į mus — šviesūs, stambių kaulų, tvirti“, — pasakoja L. Vasilevičius.

Tverės srityje stovi Gedimino kalnas, yra Gedimino kaimas, o giminystę su vietiniais gyventojais galima pajusti iš netikėčiausių niuansų. Kartą plaukdamas baidarėmis L. Vasilevičius išgirdo ant skardžio mamą barant vaiką. „Atrodo, dar trupučiuką, ir suprasiu. Pasirodo, nors kalba ir pasikeitė, pamatiniai dalykai — intonacijos ir kalbos melodika — liko ta pati, kaip mūsų“, — ir dabar su nuostaba pasakoja pašnekovas.

Atkirsti nuo masyvo

Baltiškas „liežuvis“, teigia L.Vasilevičius, ėjęs iki pat Uralo, o apie Maskvą baltų gyvenę ypač tirštai. Nuo šeštojo amžiaus klajoklių stumiami slavai traukėsi į miškingas baltų žemes, o IX— X amžiuje, kai prasidėjo normanų žygiai ir “kelias iš variagų pas graikus“ lyg kardu perkirto baltų masyvą, mes daugiau nebegirdėjome apie rytinius baltus— galindus (galinius).

Likimo valiai paliktos gentys, nebetekusios ryšio su pagrindiniu baltų masyvu, buvo pasmerktos išnykti ir apie XV amžių pasitraukė iš istorijos.

Piliakalnių lobiai

Pamaskvės žemėse, pasakoja L. Vasilevičius, tebestūkso per 40 piliakalnių. Visi jie esą sluoksniuoti, kaip pyragas: baltų kultūros sluoksnis, degėsių sluoksnis ir ant viršaus slavų kultūros sluoksnis.

Šalia piliakalnių gyvenantys seni žmonės, anot tyrinėtojo, dar žino, kad čia gyveno baltai, ir tuo didžiuojasi. O tarybinių fermų pamatuose galima rasti įmūrytų šventųjų baltų akmenų.

L. Vasilevičius, belankydamas pilkapius, tiesiog kurmiarausiuose radęs daug šukių — virvelinės baltų keramikos pavyzdžių, nikeliuotų strėlyčių. Radinius surinkęs ir parvežęs į Panevėžio kraštotyros muziejų.

„Niekas net nekasinėja, niekam neįdomu, išskyrus juoduosius archeologus“, — sako L. Vasilevičius. Jam teko matyti, kaip piliakalnius, ieškodami sidabro, žmonės rausia buldozeriukais.

Anot L.Vasilevičiaus, pasakojama, kad karo metu piliakalniuose buvo leista kasinėti ir rinkti „tas sidabrines blėkutes“. “Įsivaizduokite, kokio turtingumo tie piliakalniai buvo, jei pririnkdavo po kibirą “blėkelių“, — sako pašnekovas.

Jis pats po kojomis viename piliakalnių radęs kelias blizgančias sulenktas nerūdijančio plieno strėles.

Mitologiniai panašumai

Apstu šiuose kraštuose ir mitologinių panašumų su senąja lietuvių kultūra. Jei pas mus pasakojama apie mitologinius milžinus, kurie, susėdę ant kalvų mėtosi kirviais ar keičiasi pypkėmis, ten milžinų motyvas irgi labai ryškus. Kur du kalneliai, tai vis pasakojama: gyveno du broliai galindai, milžinai. Tokia legenda parodo, kokius mus, baltus, įsivaizdavo didelius.

Labai daug baltiškų fragmentų galima pamatyti papročiuose (pavyzdžiui, duonos garbinimas, prie Kalugos švenčiama Jorė), raštuose (išaustos ar siuvinėtos deivės figūros, langų puošyboje naudojami mitologiniai žalčiai).

Prie pilkapių L. Vasilevičius aptiko ir nufotografavo baltų laidojimo kultūrai būdingų vėlių suolelių — akmenis su laiptuku, kad vėlės turėtų kur pasiilsėti. Šiluose apstu šventųjų akmenų.

Garsiajame Moščinų (Galiūnų) pilkapyje rastas didžiulis lobis — baltams būdingi ažūriniai papuošalai.

„Reikėtų organizuoti ekspedicijas, kol dar neišėjo senoji karta. O pavojus labai rimtas. Jei tik nustoja kaimą lankyti autobusas, viskas, užkalami langai ir žmonės išvažiuoja į miestus, — pasakoja L. Vasilevičius, — Tada į tą vietą atvažiuoja žmonės nuo Balchašo, Aralo krantų, augina kaime daržoves ir veža į Maskvą. Taip keičiasi tautos — niekas neamžina šioje žemėje…“

Mitologinius baltų akmenis su pėdutėmis, anot jo, Rusijos milijonieriai vežasi į Maskvą, pasistato prie savo namų, ir net nežino, iš kur — akmenys yra akmenys. Maskvoje prie stotelės yra turgelis, kur galima įsigyti archeologinių radinių — nuo papuošalų iki iečių antgalių…

L. Vasilevičius prisipažįsta, jog skauda širdį, kad Pamaskvės baltų palikimas nyksta ir yra ištrinamas iš istorijos, o apie rytinius baltus, gyvenusius Padnieprėje, Paokėje, Pamaskvėje anksčiau, negu slavai, parašyta labai mažai.

Nuotraukas ir dokumentus apie unikalų Pamaskvės baltų palikimą iki spalio 7 dienos galima pamatyti Šiaulių universiteto bibliotekoje, Baltų vienybės dienai skirtoje parodoje.

„Kaluga, Pamaskvė, Tverė, Smolenskas… Nors dabar ten gyvena rusai, visur jaučiasi mūsų senosios kultūros dvelksmas, tenykščiai gyventojai panašūs į mus — šviesūs, stambių kaulų, tvirti“.

Nijolė KOSKIENĖ