Mes stovėjom, ir upė sau plaukė.
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…
Mes žiūrėjom, ir vandenys sruvo.
Mes tylėjom ir nieko nelaukėm:
plaukė upė, ir nieko nebuvo…
Mes tik klausėm, ir paukščiai krykštė.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Mes tik žengėm ir žvelgėm į kelią…
Tai ir buvo, kas niekad negrįžta,
ką visą gyvenimą gelia.
Marcelijus Martinaitis
Parašykite komentarą