Karo istorijos tyrimai. Pradžia
2003 metais, pabėgęs iš Kauno miesto šurmulio ir įsikūręs gražiame Rumšiškių miestelyje pradėjau tyrinėti apylinkes, ypač traukė aplinkiniai miškai. Vaikščiodamas Rumšiškių mišku, pastebėjau, kad jame vietomis gausu apkasų. Tai mane paskatino pasidomėti – iš kur šie apkasai? Su kuriuo karu jie susiję?
Pirmuoju ar antruoju pasauliniais karais? Tuo metu dar nebuvo plačiai paplitęs metalo ieškiklių naudojimas tokiems objektams tyrinėti. Netrukus savo saujoje laikiau pirmuosius radinius: artilerijos sviedinių fragmentus, iššautas lengvųjų ginklų tūteles.
Tai buvo mano pirmoji, mėgėjiška patirtis, ieškant atsakymų į klausimus – kas gi čia vyko praeito amžiaus pradžioje ar viduryje. Atpažinti radinius man padėjo sukauptos karybos žinios ir išminuotojo darbo patirtis. Per keletą metų mėgėjiškų žvalgymų susikaupė patirtis, užsimezgė ryšys su Kaišiadorių muziejumi.
Interesas tapo abipusiu: man – įdomus hobis, o muziejui – naujos žinios apie XX a. karinius konfliktus Kaišiadorių krašte. Tuomet parašiau ir pirmuosius straipsnius, kurie buvo publikuoti žurnale „Karys“.
Gandas apie „tyrinėtoją – mėgėją, turintį specifinių žinių“ nuskriejo iki archeologų komandos, kurie 2010 metais pradėjo tirti LLKS (Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio) štabo bunkerį Daugėliškių miške (Raseinių r. sav.).
Štai čia archeologas susidūrė su iššūkiu – atpažinti ir aprašyti radinius, kurių iki šiol neteko matyti arba kurie itin reti archeologinėse vietovėse: senovės kapinynuose, gyvenvietėse, piliakalniuose. Iššautos tūtelės, artilerijos skeveldros, XX a. ginkluotės likučiai ir uniformų fragmentai archeologiniuose objektuose galėjo būti tik atsitiktiniai radiniai, o čia, partizanų bunkeryje, jie dominavo.
Galėčiau išskirti linksmesnį atvejį, kai skaitydamas radinių aprašymus, pastebėjau man pažįstamą radinį – karabino „Mauser“ valymo priemonę (grandinėlę), įvardintą kaip savadarbis rožančius.
Šį akibrokštą netrukau pakomentuoti archeologui, kuris bematant ištaisė klaidą. Galimai, toks objektyvus radinio identifikavimas ir nuvylė – juk pradinis daikto aprašymas atrodė kur kas romantiškiau.
Naujųjų laikų archeologija – nauja, specifinė sritis
Apie pirmuosius žingsnius, tiriant XX a. Laisvės kovų vietas, dalinasi patirtimi Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gediminas Petrauskas:
„Pirmieji partizaninio karo vietų tyrimai Lietuvoje surengti dar paskutiniajame XX a. dešimtmetyje. 1994–1996 m. plačiai tyrinėta masinė kapavietė buvusio Tuskulėnų dvaro teritorijoje Vilniuje; skirtingose Lietuvos vietose atlikta keletas sėkmingų ir rezultatų neatnešusių palaikų paieškų. Nors tyrimai Tuskulėnuose laikytini teismo archeologijos pradžia Lietuvoje, palaikų paieškos archeologų nedomino, o kapavietės ir palaikų užkasimo vietos archeologijos mokslo objektu taip ir netapo.
2010 m. Daugėliškių miške (Raseinių r.), Balandiškyje ir Minaičiuose (abu Radviliškio r.) buvo atlikti pirmieji partizanų bunkerių tyrimai. Nors šių tyrimų tikslas skyrėsi, šie metai laikytini lūžiniais.
Reikia pasakyti, kad pirmuosius tyrimus lydėjo didelis istorikų ir kolegų archeologų skepticizmas. Buvo teigiama, kad bunkeriuose nieko nelikę, o sovietų kareiviai viską vertingo išsinešė.
Negana to, kalbėta, kad tokie tyrimai tėra kasinėjimų metodikos pritaikymas, o mintims apie partizaninio karo vietas, kaip atskirą archeologijos mokslo kryptį, oponuota teiginiais, neva taip kalbant stipriai nutolstama nuo klasikinio archeologijos mokslo apibrėžimo.
Tačiau partizanų bunkerių, žeminių, stovyklaviečių, kautynių ir palaikų užkasimo vietų išsamūs tyrinėjimai, teorinių prieigų paieškos, užsienio patirties perėmimas, pasirodžiusios publikacijos ir pranešimai konferencijose šias kalbas labai greitai nutildė.
Šiandien abejonių dėl archeologijos mokslo reikšmės tyrinėjant Lietuvos partizaninį karą nebekyla, stipriai pasikeitęs ir tokių tyrimų bei jų metodikos reglamentavimas.“
Archeologija ir kriminalistika
Specifinės žinios padeda ne tik atpažinti surastus grunte radinius, juos tinkamai aprašyti, bet ir išvengti klaidų. Dažnai pasitaikantis atvejis, kai keli istoriniai laikotarpiai „lipa“ vienas ant kito. Nepatyrusį tyrėją tai gali suklaidinti ir netgi privesti prie klaidingų išvadų pateikimo. Ką reiškia „lipa“? Geriausia tai paaiškinti konkrečiais pavyzdžiais.
Tiriant Antrųjų partizanų puskarininkių kursų vietą, stovyklavietę Šunkarių miške (Kazlų Rūdos sav.), kurioje 1947 metais vyko mokymo kursai ir užpuolimo metu žuvo J. Lukšos brolis Stasys (slapyvardžiais Tautvydas, Juodvarnis), buvo rastos iššautos tūtelės, 7,62 ir 7,92 kalibro. Tai yra standartiniai ginklų kalibrai, kuriuos naudojo partizanai ir sovietų kariai.
Tačiau atidžiau apžiūrint tūteles paaiškėjo, kad kai kurios buvo iššautos ne 1947 metais, o kur kas anksčiau – Pirmojo pasaulinio karo metu. Ta pati aukštumėlė tarp pelkių buvo saugoma ir Rusijos imperijos karių, 1915 metais. Nedidelis padalinys, galimai skyriaus dydžio, saugojo vienintelį per pelkę einantį taką, kurį galimai žvalgė ir Vokietijos imperijos kariai.
Įvyko trumpas mūšis, abi kovojančios pusės iššovė po kelis šūvius. Taigi, pritrūkus atidumo, o gal tyrėjo kompetencijos, visiškai galimos klaidos pagal radinių koordinates piešiant schemą, suplakant du istorinius laikotarpius į vieną ir iškraipant faktinį tiriamojo laikotarpio įvykio paveikslą.
Kantrybės prireikė ir tiriant Degimų mūšio vietovę (Klebiškio miške, Prienų r. sav.). Gana ilgą laiką, tikrindamas ne itin tikslią istorinę medžiagą, rinkau Pirmojo pasaulinio karo metu stipriai užterštą vietovę. Išilgai Jiesios upės, abiejose jos pusėse, dar 1915 metais, buvo iškastos ilgos ir gilios tranšėjos.
Žemėje buvo gausu vokiškų kulkų, šrapnelio šratų, artilerijos skeveldrų. Arčiau apkasų linijos buvo gausu žalvarinių tūtelių. Ilgai rankiojau 1915 metų palikimą, kol galiausiai radau pirmąją su Degimų mūšiu susijusią tūtelę, iššautą iš pistoleto kulkosvaidžio PPŠ-41.
Pasakodamas šią istoriją noriu pasakyti, kad radinių identifikavimas ir laikotarpių atskyrimas reikalauja kruopštumo ir atidumo, nes tiek 1915 metais, tiek ir 1945 metais naudotų rusiškų ir vokiškų šaudmenų kalibrai nepakito, tūtelės pagal išvaizdą iš pirmo žvilgsnio atrodo vienodos. Tik pagal kelis specifinius požymius galima atskirti, kuriam laikotarpiui jos priklauso.
Kartais iššautos tūtelės pasakoja ne tik apie įvykusį mūšį, bet leidžia vaizdingai kalbėti apie atskirus epizodus. Pavyzdžiui, radus karabino tūtelę su specifinėmis deformacijomis, galima kalbėti apie problemą su ginklu, netgi šaulio streso lygį.
Yra žinoma, kad to paties kalibro šaudmenis galima naudoti ne su vienu ginklu. Specifinės ant tūtelių paliekamos žymės leidžia atpažinti ir nustatyti konkrečioje pozicijoje naudotų ginklų pavadinimus, rūšį, ugnies intensyvumą.
Pagal iššautų tūtelių skaičių ir pasiskleidimą dažniausiai nustatomas ir viso mūšio intensyvumas, jo trukmė, kovojančių pusių manevras. Tiriant bunkerį Daugėliškių miške, ant bunkerio grindų aptiktos 7,62×25 mm tūtelės, 18 vienetų. Iš pirmo žvilgsnio jos atrodė visos vienodos, netgi iššautos iš to paties tipo ginklo.
Atidžiaus ištyrus specifines žymes, tai yra, įdaužas kapsulėse, nustatyta, kad šaudė du tokio paties tipo ginklai, vienas iššovė 4 šūvius, o kitas 14. Tokio kruopštaus tyrimo rezultatai leido atskleisti daugiau bunkerio apgulties metu vykusios dramos detalių.
Laisvės kovotojų palaikų paieška ir ištyrimas
Laisvės kovotojų ir tremtinių palaikų paieška, ekshumavimas ir perlaidojimas pradėtas vykdyti atkūrus Nepriklausomybę. Man į atmintį įsirėžė pirmoji asmeninė patirtis, dalyvaujant Juozo Vitkaus ir kitų partizanų palaikų paieškoje Leipalingyje, 1991 metų pavasarį. Pirmasis įspūdis, atidengus masinio užkasimo vietą, sukrėtė.
Dieną pamatytas vaizdas naktį grįžo sapnuose. Vėliau apsiprantama ir tie vaizdai taip stipriai emociškai nebeveikia. Tuomet palaikų paieška ir ekshumavimas buvo atliekami nepakankamai kruopščiai, fiksacija buvo minimali, tik atskirais atvejais buvo atliekamas palaikų preparavimas, daromos nuotraukos, brėžiniai.
Gerokai vėliau imti taikyti archeologijos metodai, leidžiantys užfiksuoti daug daugiau duomenų, ne tik surandant palaikus, bet ir nustatant duobių dydžius, gylius, užkasimo būdą.
Kai kada tai sudaro sąlygas atkurti kažkokią palaikų slėpimo tvarką, algoritmus. Tai ateityje palengvina paiešką. Šiais laikais palaikų ištyrime dalyvauja eilė specialistų. Archeologai atlieka suradimą ir ekshumavimą, antropologai ištiria palaikus, juos aprašo, tada dar atliekamas DNR kodo išgavimas ir sulyginimas su turima duomenų baze.
Vis dažniau palaikai būna atpažįstami ir apie jų atpažinimą informuojami giminės. Galiausiai kažkada išniekinti kankinių palaikai atgula į šventą žemę, garbingai palaidojant šeimos arba broliškame kape.
Kokią svarbą turi palaikų identifikavimas ir kokie tyrimai atliekami suradus palaikus pasakoja Jovita Kadikinaitė-Mickė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantė ir Medicinos fakulteto antropologė:
„Identifikacinių tyrimų svarbą galima suskirstyti į keletą sričių. Visų pirma jie svarbūs žmogaus teisių aspektu, mat kiekvienas asmuo, nepaisant savo tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų, turi teisę į garbingą palaidojimą. Taip pat identifikaciniai darbai ypač svarbūs žuvusiųjų giminaičiams, kurie nori ne tik pagarbiai palaidoti savo artimą, bet ir sužinoti daugiau detalių apie jo mirtį ir taip galiausiai susitaikyti su patirta netektimi.
Be to, tokie darbai siunčia ir labai konkrečią žinutę ateities kartoms: Lietuva nepamiršta ir nepalieką tų, kurie paaukojo gyvybę už šalies laisvę. Jų vardai ir likimai prisimenami, įamžinami, ir gali motyvuoti šiandienos ir ateities piliečius aktyviai prisidėti prie krašto apsaugos.
Tyrimai leidžia sužinoti ne tik asmenų tapatybes, bet ir geriau suprasti egzistavusį okupacinį režimą: vertinant asmenų mirties aplinkybes tampa aišku, kaip buvo vykdomos egzekucijos, ar buvo laikomasi numatytų protokolų.
Galime įvertinti, ar budeliai buvo neprofesionalūs, ar sąmoningai elgėsi sadistiškai. Taip pat, archeologinių, antropologinių ir istorinių tyrimų rezultatus analizuojant kartu galima susidaryti gana aiškų paties smurtinio įvykio, pavyzdžiui, mūšio, vaizdą.
Būtent žmonių palaikai yra unikalus šaltinis, leidžiantis į karą pažvelgti ne tik abstrakčiai, kaip į geopolitinį įvykį. Tokia perspektyva leidžia „nusileisti“ į mūšio lauką ir aiškiai suprasti individualias patirtis ir išgyvenimus.“
Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto, Transliacinių sveikatos tyrimų instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Justina Kozakaitė sako, kad skeletavusių palaikų tyrimai atskleidžia gana daug informacijos apie kadais gyvenusį žmogų: gyvenimo patirtys, ligos, patirtas stresas, nelaimingi atsitikimai ar smurtas, neretai palieka pėdsakų žmonių kūnuose. Todėl pastarieji – netgi po mirties likus tik griaučiams – dažnai traktuojami kaip unikalūs informacijos šaltiniai.
Tai tarsi knyga, kurią galima perskaityti. Juk griaučiuose išlieka ir tokie svarbūs biologiniai duomenys kaip individo lytis (nustatoma pagal kaukolę ar dubens kaulus), amžius mirties metu (vertinamas pagal viso skeleto brandą ir kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingus pokyčius), ūgis (rekonstruojamas remiantis ilgųjų kaulų matavimais), įvairūs biologinio streso rodikliai ar ligų požymiai bei patirti sužalojimai.
Tobulėjant biomolekuliniams tyrimams atsiveria vis platesnės galimybės giliau pažinti praeities individus: izotopiniai tyrimai leidžia rekonstruoti mitybą ir migracijas, o genetiniai tyrimai suteikia galimybę tirti žmogaus kilmę, rekonstruoti, kaip jis ar ji galėjo atrodyti bei nustatyti kokiomis ligomis sirgo.
Genetiniai tyrimai plačiai taikomi ir teismo medicinoje, kai siekiama identifikuoti asmenis. Tam paprastai pakanka artimų giminaičių DNR mėginius palyginti su genetine medžiaga, išskirta iš žmogaus palaikų – net ir labai nedidelis kaulo fragmentas gali būti pakankamas DNR tyrimui atlikti, todėl šis metodas leidžia patikimai nustatyti tapatybę net tada, kai kiti identifikavimo būdai nebeįmanomi.
Todėl ir tyrėjų, dirbančių su griautiniais žmonių palaikais tikslai yra du: kuo detaliau ir išsamiau atkurti žmogaus gyvenimo istoriją, remiantis aukščiau išvardytais požymiais, arba šiuos duomenis panaudoti siekiant identifikuoti asmenį. Būtent pastarasis dėmuo neretai laikomas kertiniu dirbančiųjų su XX a. palaikais uždaviniu – kiekvienas žmogus turi teisę į savo tapatybę.
Karo istorijos tyrimai – Juozo Lukšos desanto atvejis
Juozo Lukšos ir kitų parašiutininkų, desantuotų į Lietuvą 1950 – 1951 metais, operacijos detalės buvo pilkoji zona, mažai tyrinėta tema iki 2021 metų. Istorikai buvo surinkę ir publikavę gana daug vertingos informacijos, surinktos iš dar gyvų tiesioginių liudininkų. Net du iš penkių desantininkų išgyveno partizaninį karą ir sulaukė Nepriklausomybės.
Jie atskleidė daug operacijos detalių. Tačiau tam, kad atlikti gilesnę šio istorinio atvejo analizę, reikėjo turėti specifinių žinių. Kokių? Būtent čia ir pravertė mano asmeninė karinė patirtis.
Čia reikia paminėti kelis tyrimo aspektus. Pirmasis – tai aukščiausio lygmens (Operacijai vadovavo CŽA – JAV Centrinė žvalgybos agentūra), labai sudėtinga ir rizikinga žvalgybinė operacija, su įsiskverbimu į kitos šalies teritoriją taikos metu. Tokių specialiųjų operacijų planavimas ir vykdymas turi savo specifiką, kurią reikia suprasti.
Tam reikalingas ne tik kruopščiai suplanuotas vykdymas, bet ir konspiracijos procedūros. Tokius dalykus gali žinoti ir suprasti tik žmogus, pats dalyvavęs ir planavęs tokias operacijas.
Antrasis aspektas – grupinio desantavimo parašiutais planavimas ir vykdymas. Grupinis šuolis parašiutu turi savitų niuansų: žemas desantavimo aukštis (200-300 m), maži parašiutininkų išėjimo iš lėktuvo intervalai, šuolis vyksta su ginkluote ir kuprinėmis, atskirai metamas ir krovinys, jei to reikalauja aplinkybės.
Šuolis vyksta į suplanuotą, tačiau fiziškai nepatikrintą, retais atvejais vizualiai įvertintą, nusileidimo zoną, Lukšos atveju netgi nesant pasitinkančio asmens ant žemės.
Taigi, kalbėti apie tokias desantavimo operacijas, jas išnarstyti iki niuansų, gali tik žmogus, turintis tokių šuolių patirties. O šioje istorijoje, kaip tyčia, atliktas itin sudėtingas grupinis šuolis: parašiutininkų patirtis minimali (vos tik baigę parašiutinio rengimo kursą), šokta su kroviniu ir ginklais, naktį, iš žemo (200 m) aukščio, nepažįstamoje nusileidimo zonoje ir dar vėjas įnešė į mišką, tad prižemėjimas buvo į medžius. Tokią situaciją suvaldyti jau reikia antgamtiškų gebėjimų.
Likimas lėmė, kad man pačiam teko tarnauti specialiosios paskirties batalione, kuriame teko planuoti ir vykdyti specialiosios žvalgybos operacijas, atlikti parašiutinius šuolius grupėje iš žemo aukščio. Tai leido įsigilinti į Juozo Lukšos operacijos detales, perskaityti tarp eilučių tai, kas nebuvo pasakyta žodžiais, iš užuominų atpažinti operacijos vykdymo fazes, įvykusius nenumatytus atvejus, klaidas, fizinę ir emocinę būseną.
Galiausiai, tyrimo medžiaga pasiekė skaitytojus (knyga „Laisvės šuolis. Sugrįžimas“) ir dokumentinio kino mėgėjus (dokumentinis filmas „Laisvės šuolis“, režisierius Ričardas Matačius).
Galiu tik pastebėti, kad kartais specifinių žinių trūkumas nesustabdo interpretuoti savaip kai kurias Laisvės kovų paveikslo detales, neretai sukeliant specialistų šypsnį. Mokslas nuo to esmingai nenukenčia, tik įgauną daugiau atspalvių ir atranda temų diskusijoms.

























