1915–1919 metai
Kokie buvo tie metai, nuo 1915 metų rudens vedę link didžiojo tikslo – mokytis lietuviškoje gimnazijoje ir ją baigti?
Daug ką suprasti, pajusti arba bent spėlioti, daryti tam tikras prielaidas padeda nuo pat pirmojo Mokytojų tarybos posėdžio rašyti protokolai, kai kuriais metais vadinti užrašais.
Pirmasis protokolo įrašas pradedamas taip:
Spalių 9 (rugsėjo 26) d 1915 m. Gimnazijos Pamokų buste suėjo pamokų vedėjas M. Biržiška ir mokytojai:
M. Bagdonas, Kl. Brijūnaitė, P. Grajauskis, A. Gylys, K. Kepalas, Pr. Jucaitis, A. Smetona, A. Stulginskas ir Jok. Šernas. Neatėjo pakviestieji P. Gaidelionis, kun. M. Reinys ir A. Žmuidzinavičius.
Žinios pateiktos trumpai ir aiškiai, kaip ir priimta reikalų raštuose.
Bet… dėmesį atkreipia veiksmažodis suėjo, ir tada dingteli, kad toji nepaprasta, ypatinga pradžia nutiko, galima sakyti, visai paprastai, nes viskas tarsi jau seniai apgalvota, su(si)tarta ir tik laukta, kažkur susibūrus, tinkamo momento imtis darbo – sueiti į Gimnazijos bustą.
O ir suėjo jų ne bet kiek, o dešimt, tas magiškas, gera lemiantis skaičius. Trejetas kviestųjų neatėjo – lyg nenorėjo erzinti likimo…
Toliau protokole iškart nurodoma būsima veikla:
tarp savęs pasiskirstytas mokymas (kas kokius dalykus išguldo); gimnastikai nesant tinkamos vietos, valandos paskirtos vaikščiojimui; numatyta kada, kam vyks kvotimai ir t. t.
Toks dalykiškumas, nesiblaškymas, žinojimas, kaip ir ką dirbti, ką veikti, juntamas ir kituose protokoluose.
Nesunku suprasti, kad susibūrusi darni komanda, kad aiškūs veiklos tikslai, žinoma, kaip jų siekti, kad negąsdina nežinomybė, nes jai irgi ruoštasi.
Protokoluose užfiksuotos veiklos, numatomi darbai, nutarimai, sprendimai, pateikiami svarstymai, dalyvių nuomonės ir kt. liudija, kad pagrindinis gimnazijos rūpestis – mokiniai.
O jų būta iš daug kur, ne tik iš Vilniaus, – iš Kapčiamiesčio, Ukmergės, Anykščių, Rudaminos, Kybartų, Seredžiaus, Kretingos, Šiaulių, Trakų, Kauno, Utenos, Švenčionių, Seinų ir kitur, net ir iš Londono; vėliau atsirado ir iš Rusijos grįžusių karo pabėgėlių vaikų.
Visiems buvo stengtasi sudaryti kuo tinkamesnes mokymosi ir ugdymosi sąlygas:
nuolat rūpintasi vadovėliais bei kitomis mokymui reikalingomis priemonėmis, klasių patalpų tvarka ir estetika, gyvenimo sąlygomis bendrabučiuose ir prieglaudose, mokinių elgesiu, maitinimu, sveikata ir higiena, jų akiračio plėtra – organizuojamos išvykos į teatrus, po miestą ir jo apylinkes, paskaitos meno, kultūros, kalbos, istorijos ir kitomis temomis, rašytojų jubiliejų minėjimai, gimnazijos sukaktuvės, per kurias dažniausiai manoma apsakyti susirinkusiems gimnazijos istorija, sakyti eilės, choru dainuoti, o per šventes einama į Šv. Mikalojaus ar Bonifratų bažnyčias, dažnai numatoma įtaisyti šiokių tokių pramogėlių ir pan.
Nepakankamai pasirengusiems ar prastai mokantiems lietuvių kalbą rengiamas vadinamasis prieklasis.
Daug dėmesio skiriama mokinių drausmei:
analizuojamos netinkamų poelgių priežastys, galimybės pasitaisyti, svarstomi elgesio įvertinimai.
1917 m. birželio 14 d. posėdyje, Tėvų Tarybos pirmininkui pasiūlius, nutarta, kad visi klasės auklėtojai kuo dažniau aiškintų stropumo ir klusnumo reikšmę.
1918 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokole pateikta lentelė „Klasės auklėtojų pruotarpių laike dižuravimas“.
Dažnai primenama ir būtinybė prižiūrėti tvarką mokiniams pusryčiaujant per ilgąją pertrauką, renkantis į klases ir pan.
Nepaisant pastangų, visko pasitaikydavo. Į elgesio ir dalyko vertinimą mokiniai kai kada reaguodavo netinkamai, neleistinai.
Antai protokoluose esama ir tokių įrašų:
apie mokinio protestavimą šiurkščioj formoje vokiečių kalbos mokytojai, kad ji nenorinti jo dar sykį paklausti ir pakelti laipsnį iš vokiečių kalbos;
apie nepriderančio jam laipsnio dienyne pasistatymą; apie šiurkštų savo nepasitenkinimo išreiškimą mokytojos pastatytuoju laipsniu (sudraskė mokytojos akyse rašto darbų sąsiuvinį);
apie klasės auklėtojos pastabos dienyne ištrynimq ir pan.
Protokoluose užfiksuota nemažai svarstymų dėl mokinių elgesio ir nusižengimų.
1916 m. lapkričio 22 d. protokole rašoma:
Svarstyta išėjęs aikštėn mokinių paėmimas A. Žmuidzinavičiaus paslėptų plunksnų. Nurodomos ir apsivogusių mokinių pavardės.
Tąsyk nutarta pasitenkinti viešu /…/ kaltės iškėlimu prirengiamojoje klasėje prie draugų, nubaudimu jų.
O bausmės tokios:
vienas paliekamas po pamokų 12 val. (po 2 val. kas antra diena), kitas – 6 val. (po 1 val. kas antra diena); abiem sumažinamas ir elgesio laipsnis.
1916 m. sausio 27 d. protokole nurodoma:
Pripažinta reikalingu neleisti gimnazijoje mokiniams rūkyti, bausmių tačiau nevartoti.
Pastebima, kad taikyti bausmių neskubėta, o stengtasi pagelbėti, sudaryti sąlygas pasitaisyti, kūnu ir dvasia sustiprėti.
Jeigu tai nepadėdavo, būdavo pranešama tėvams, mažinamas elgesio pažymys, o ypatingais atvejais – šalinama iš gimnazijos.
Bet net ir tada galvojama apie mokinio ateitį.
Antai 1916 gruodžio 19 d. protokole nurodyta, kad apie vieną mokinį vedėjui dar pavesta atsižinoti pas tėvus /…/ ir, jei nėra tam tikrų priežasčių, vaikas iš mokyklos pašalinti.
O kitos dienos įraše apie mokinį, iš gimnazijos šalinamą dėl blogos intakos į draugus ir menko mokymos, skaitome:
paliudijimus atsargiai surašyti, kad jam nesukliudžius kiton mokyklon įstoti; beje, tikimasi, kad mokyklos atmainymas gali jį gerai paveikti.
Taigi galima teigti, jog laikomasi auklėtojams skirto įpareigojimo – visame kame prižiūrėti ir globoti savo mokinius, įrašyto 1915 m. spalio 15 d. protokole, t. y. dar gimnazijos veiklos pradžioje.
Matyt, mokiniai jautė nuolatinį dėmesį:
klasėse buvo pastabų sąsiuvinis;
įvairios padėtys svarstomos posėdžiuose;
klasių auklėtojai lankosi mokinių namuose;
dėl mokinių vėlavimo ar pamokų praleidimo kalbamasi su bendrabučių vedėjais ir pan.
Drausminimo priemonės turėjo būti naudojamas reikliai, bet pagarbiai ir mokinių, ir mokytojų atžvilgiu.
1916 m. gegužės 16 d. protokole rašoma:
Atkreipta doma į pastabų knygą. Nutarta, kad į kiekvieną užrašą reaguotų auklėtojas, su užrašiusiuoju mokytoju susitaręs.
Pats mokytojas be klasės auklėtojo neprivalo bausmės skirti, išskyrus skubius atsitikimus.
O rugpjūčio 9 d. protokole įrašyta:
Klasės auklėtojai pasiėmė priminti mokiniams mandagumo taisykles susitinkant su mokytojais gatvėse.
Beje, į mokytojų drausmę žiūrima taip pat reikliai.
Štai 1917 m. gegužės 30 d. įraše skaitome:
Nutarta, kad už mokytojų vėlavimą į pamokas mokėti mokinių pusryčių naudai 30 fenigių už kiekvieną kartą.
Reikalaujama, kad mokytojai tinkamai organizuotų pamokas, nuolat stebėtų, kaip vykdomos programos, neskirtų daug užduočių atostogoms, šventėms, žiūrėtų, kad per dieną neišpultų dviejų rašomųjų darbų ir t. t.
Kiekviename protokole tiksliai nurodoma, kiek mokinių mokosi (atskirai – kiek mergaičių ir kiek berniukų), kas įstojo ir kas išstojo, kam skirtos pataisos, kas pakeltas į aukštesnę klasę ir kas nuleistas į žemesnę.
Netgi tai, kad prie dalykų ar elgesio laipsnių rašomi ir minusai, rodo, jog platesnis vertinimo diapazonas padėjo kuo tiksliau mokinius įvertinti, diferencijuoti jų pasiekimus, parodyti galimybes, atkreipti dėmesį į taisytinus dalykus, pastebėti kad ir minimalias pastangas keistis, taisytis.
Iš įrašų matyti, jog mokytojams rūpėjo pastebėti mokinių gabumus, juos plėtoti.
Gimnazijoje veikė choras, buvo orkestras, mokytasi deklamacijų.
O gimnazijos vedėjas, kaip liudija įrašas, pranešęs, kad A. Žmuidzinavičius dėl svarbių priežasčių priverstas atsisakyti mokytojavęs, priduria, jog tarp mokinių dailininkas atradęs nemaža jaunų dailininkų-kandidatų savo būsimajai Dailės mokyklai.
Nors gimnazijos veikloje daug kas, regis, aiškiai apibrėžta, numatyta, suplanuota, bet veikloje pakanka lankstumo, gebėjimo reaguoti į pasikeitusias aplinkybes, mokinių pageidavimus, jų ir šeimų gyvenimo sąlygas bei kitas padėtis.
Visa tai aptariama posėdžiuose svarstoma, derinama su pedagogijos ir psichologijos nuostatomis, gimnazijos galimybėmis, o tada gali būti koreguojamos programos, mokymosi arba atostogų laikas, vienam ar kitam mokiniui pakeičiami mokymo dalykai ir pan.
1918 m. kovo 6 d. protokole įrašyta:
/…/mokinių sveikatos žvilgsniu skaudu būtų sutrumpinti tam reikalui Velykų šventės.
1919 m. vasario 25 d. įrašas liudija:
Išklausius atskirų dalykų mokytojų pranešimų, paaiškėjo, kad visų dalykų programa jau beveik išeita, todėl, atsižvelgiant į dabartinių laikų sunkias aplinkybes, kada mokiniams nepigu pasirūpinti maisto, nutarta pabaigti mokslo metus VIII a klasėje 1 kovo ir paskirti tą dieną mokytojų tarybos posėdį, kad apsvarsčius tą klausimą apie baigiamųjų liūdymų mokiniams išdavimą“.
O 1919 m. kovo 19 d. gana išsamiai aiškinama:
Gimnazijos vedėjas praneša apie mokinių tėvų išreikštąjį norą, kad mokslo metai būtų užbaigti iki Velykų.
Tokį mokslo metų sutrumpinimą tėvai motyvuoja, pirma, kad dėl brangenybės vis sunkiau esą užlaikyti vaikus Vilniuje, antra, kad vaikai būsią jiems reikalingi pavasario laukų darbams, nes dėl susidariusiųjų krašte aplinkybių samdininkų laikyti jie negalį.
/…/ Todėl nutarta 1) ruošties prie to, kad būtų galima iš visų dalykų išeiti mokymus iki Velykų ir tuo būdu, jei sąlygos nepersimainytų, užbaigti mokslo metus Velykoms;
2) pridedamosios pamokos paskirti tomis valandomis, kuriomis einami dalykai, kurių mokymai jau baigti, arba kartojami.
Kad mokiniams nebūtų per sunku, numatytos ir namų darbų skyrimo normos, rašomųjų darbų kiekis, galėjo būti keičiami ir mokymosi dalykai.
1918 m. spalio 16 d. posėdyje buvo aptariama graikų kalbos mokymo padėtis.
Protokole skaitome:
Graikų kalbos mokytojo buvo pranešta, kad dauguma mokinių, tos kalbos besimokančių, nors tai neprivalomas dalykas, mokinasi jos priverstinai (vietoje prancūzų kalbos).
/…/ Atsižvelgiant į tai, nutarta paliuosuoti nuo graikų kalbos mokymosi tuos mokinius, kurie nebenori mokytis tos kalbos, nereikalaujant iš jų priverstino prancūzų kalbos mokslo, ir leisti tos kalbos mokytis tik tiems, kuriems gerai sekasi privalomųjų dalykų mokslas.
Prireikus pasipriešinama ir vyresnybės nurodymams ar sprendimams.
Vienas iš tokių atvejų fiksuojama 1917 m. rugpjūčio 29 d. įraše:
Pranešta apie vokiečių vyresnybės paskelbimą dėl mokytojų kvotimų.
Atkreipta domos į tat, jog 1) vokiečių vyresnybė jau bent keturis kartus dviejų metų bėgyje yra patikrinusi Lietuvių gimnazijos ir jos mokytojų veikimą, 2) jog lietuvių mokytojams prisieina išguldinėti tie dalykai ar šiaip dirbti tokiomis aplinkybėmis (vaikų menkas mokėjimas gimtosios kalbos, stoka vadovėlių arba jų menkumas, stoka prityrusių prieš karą mokytojų ir reikalas verstis naujomis, dar neprityrusiomis jėgomis ir t.t.), tat vokiečių vyresnybė negali būti kompetentė šiame klausime ir todėl kvotimai virsta vien formaliu politikos dalykus.
Nutarta, jei bus gautas tam tikras įsakymas mokytojams stoti į kvotimus, išsiųsti pas vyresnybę gimnazijos vedėją, kuris išdėstytų kas mokytojų nutarta, o patiems kvotimuose nedalyvauti.
1918 m. balandžio 20 d. protokole įrašyta:
Nutarta kreiptis vokiečių vyresnybėn prašymu pailginti vasaros atostogų laiką nuo 15 birželio ligi 15 rugpjūčio, sutikus panaikinti mums ir nepatogias rudens atostogas (16 dienų) ir nurodžius:
1) jog vaikai išvarginti šiuo sunkiuoju metu, taip pat ir mokytojai.
Siekta, kad gimnazijoje būtų pažįstami pedagogikos ir psichologijos mokslų pasiekimai.
Antai 1918 m. lapkričio 20 d. posėdyje dalyvaujantis psichologas bandytojas Jonas Gudaitis-Vabalas pasisiūlo padaryti visose gimnazijos klasėse mokinių domės bandymus (regėjimo, klausos ir judėjimo), kad išsiaiškinus tarp kitko klausimą, kiek domės įtempimas priklauso nuo amžiaus.
Tiesa, tąsyk nutarta atidėti bandymą, nes dėl patalpų trūkumo neturėta galimybių bandymą atlikti vienu metu visoms klasėms.
Mokiniai, be abejonės, turėjo jausti teigiamą gimnazijos atmosferą. Jie ir patys stengėsi inicijuoti gerus darbus.
1918 m. rugsėjo 18 d. posėdžio protokole įrašyta:
Mokinių tarpe kilo sumanymas rinkti ir dalyti vadovėlius neturtingiems draugams. Tuo tikslu jų buvo kreiptasi į mokytojų tarybą.
Taryba, pilnai pritardama tam gražiam sumanymui, nutarė pavesti patiems mokiniams tą darbą sutvarkyti.
Tikėtina, kad gimnaziją baigę abiturientai išsiugdė taurias gyvenimo nuostatas, kurias savo darbu ir pavyzdžiu diegė jų mokytojai M. Biržiška, M. Šikšnys, A. Smetona, A. Stulginskas, A. Žmuidzinavičius, K. Stašys, P. Gaidelionis bei daugelis kitų, ir nuo pradžių, ir vėliau suėjusių į gimnazijos būstą, tiesa, per tuos metus nesyk pertvarkomą, keičiamą, kad būtų erdviau, patogiau, tinkamiau.
Jau seniai rūpinamasi naujo gimnazijos buto iš okupacinės valdžios išgavimu.
Dabartinis butas higienos ir mokytojavimo žvilgsniu yra netikęs, – teigiama 1918 m. rugsėjo 18 d. protokole.
Spalio 16 d. gimnazijos vedėjas praneša, kad šiuo reikalu esąs paduotas vokiečių okupacinei valdžiai motivuotas prašymas ir kad valdžia sutinkanti su tuom, kad gimnazijo butas neatitinkąs savo tikslui ir reikalingas pakeitimo, o lapkričio 20 d. praneša, kad iš Lietuvos Laikinosios Valdžios Švietimo Ministerijos gautas leidimas užimti buvusiosios rusų mergaičių gimnazijos butą Šv. Jurgio prosp. N.38, laikinai tik viršų, kol nebus vokiečių paliuosuota namų apačia.
Gruodžio 7 d. posėdyje nutarta:
/…/2)padaryti naujojo gimnazijos buto pašventimą 15 gruodžio mėn., dalyvaujant visiems mokytojams ir mokiniams.
3) po pašventimo atleisti mokinius Kalėdų atostogoms, padalijus jiems paliūdymus.
Tądien vedėjas praneša dar vieną svarbią žinią: buvusioji „Ryto“ Draugijos gimnazija perėjo Švietimo Ministerijos žinion.
Taigi gimnazijos biografija, prasidėjusi Didžiosios Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) ir Kaukazo (dabar – Mindaugo) gatvių kampiniame name, savo istoriją nuo 1918 m. pabaigos tęsė Jurgio prospekto rūmuose (dabar – Gedimino pr. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rūmuose).
Ten teko patirti nemažai išbandymų.
Antai 1919 m. sausio 10 d. protokole rašoma apie gimnazijos vedėjo M. Biržiškos areštavimą „Laikinojo Karo-Revoliucinio Komiteto įsakymu“ ir nutarimą – kreiptis į minėtą komitetą prašant paliuosuoti gimnazijos vedėją ir draugą-mokytoją, kadangi jo dalyvavimas gimnazijos gyvenime ir kaipo vedėjo /…/, ir kaip lietuvių ir visuotinos literatūros mokytojo, nesant kito tinkamo kandidato jam pavaduoti, yra labai reikalingas.
Kitos dienos posėdžio protokole įrašytas panašus nutarimas:
kreiptis /…/ kiek galint greičiau paliuosuoti draugą A. Janulaitį, kadangi jo nesilankymas gimnazijoje, kur jis turi vyresnėse klasėse lietuvių ir visuotinos istorijos pamokas, įneša didelę suirutę gimnazijos tvarkon.
Matome, kad šiuose prašymuose visų pirma pabrėžiamas mokytojavimo bruožas.
1919 metais gimnazijos baigimo liudijimus gavo pirmieji abiturientai.
Gal kokiuose nors archyvuose dar esama išlikusių jų rašytų darbų, piešinių ar kitokių atminimo ženklų, – juk ne viename protokole aptinkame taip ar panašiai formuluojamą nutarimą:
iš atskirų dalykų parinkti sąsiuvinius gimnazijos archyvui. Nežinia. Kol kas prabyla tik jų vardai ir pavardės…
„ [ … ] metai, nuo 1915 metų rudens vedę link didžiojo tikslo – mokytis lietuviškoje gimnazijoje ir ją baigti?
Mokiniams rekomenduojamos literatūros sąraše žadą atėmė neregėtas dėmesys rusų rašytojams
– lrytas.lt/kultura/literatura/2023/04/03/news/mokiniams-rekomenduojamos-literaturos-sarase-zada-ateme-neregetas-demesys-rusu-rasytojams-26596887
„Pats pirmasis dalykas, kuris kone atėmė žadą perbėgus akimis visą sąrašą, – neregėtas dėmesys rusų literatūrai. Į Lietuvos mokinių skaitybą įvedama daugiau kaip dešimt rusų rašytojų, kai kurie net su keliais kūriniais.”
Visas sąrašas:
– emokykla.lt/bendrasis/rekomenduojamos-literaturos-pagal-atnaujinta-lietuviu-kalbos-ir-literaturos-bendraja-programa-sarasas