30 Lietuvos Respublikos organizacijų rūpinasi dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-06-01 d. sprendimo: raidės, „esančios lietuvių kalbos abėcėlėje gali būti rašomos su diakritiniu ženklu, šiuo atveju raidė l yra lietuvių kalbos abėcėlėje, tad ji gali būti įrašyta su diakritiniu ženklu“ (htpp://www.infolex.lt/tp/2093484).
Remiamasi LR Vyriausybės 2022-04-27 d. nutarimu Nr. 424. Bet pagal jį nelietuvių prašymu jų vardai ir pavardės gali būti rašomos lotyniškos abėcėlės rašmenimis (be diakritinių ženklų), išskyrus tokias pat raides su diakritiniais ženklais, kaip lietuvių kalbos abėcėlėje (plg. šio teismo sprendimo 17 punktą). Čia yra dvi nepakankamai suprastos išlygos. Viena, asmenvardžiai ne privalo, o tik gali būti rašomi trimis lotynų kalbos rašmenimis, kur ł raidės nėra.
Antra, bendrinės lietuvių kalbos abėcėlėje su diakritiniais ženklais yra tik 9 raidės: ū, ė, č, š, ž, ą, ę, į, ų. Daugelis kalbų, turinčių lotyniško pagrindo abėcėles, šių raidžių nevartoja arba jos turi kitokią reikšmę ir skambesį. Pavyzdžiui, lenkiškas tikrinis vardas Łąka autentiškai skambėtų Lonka (kaip šiaurės žemaičių ir panevėžiškių tarmiškai vadinama lankà), bet dauguma Lietuvos piliečių to nežino ir minėtą žodį tartų Laka.
Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais būtina įstatymų bei kalbos faktų neiškraipyti ir nesudaryti precedento didesnėms painiavoms.
Užsienio valstybių spaudoje Lietuvos piliečių pavardės (ypač valstybės vadovų) rašomos anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų ir visomis kitomis abėcėlėmis, bet niekas nesiskundžia, kad tų pavardžių lietuviška rašyba šiek tiek pakeičiama.
Teismas lyg ir sutiko su pareiškėjo skundu, jog rašant rusų ir lietuvių valstybinėmis kalbomis „pavardės rašyba buvo pakeista du kartus“. Tiksliau reikėtų sakyti „pavardė buvo pagarsiui užrašyta rusų ir lietuvių kalbų abėcėlėmis, rusų kalboje papildomai pridedant galinį priebalsį j“, kurio daugelis lenkų Lietuvoje savo pavardės dar nėra atsisakę.
Teismo sprendime paminėta: Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsnyje įtvirtinta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Pagal 1999 m. LR Konstitucinio Teismo išaiškinimą: „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašoma valstybine kalba“. Jokių išimčių nesilaikyti Konstitucijos ji nenumatė. Tai padarė 2022-01-18 d. Seimo priimtas įstatymas Nr. XIV-903 ir Vyriausybės 2022-04-27 d. nutarimas Nr. 424, tiksliai nesilaikydamas įstatymo ir dar padidindamas rašybos išimčių (Kūris 2022, 3 dalis).
Pagal Konstitucijos 110 straipsnį teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, bet tuo klausimu nesikreipė į Konstitucinį Teismą (prašydamas išaiškinimo) ir skubiai priėmė sprendimą. Pagal diakritinių ženklų apibrėžimus (LKE 2008: 138 ir kt.) įžambiu brūkšniu ł perbraukimą nelabai galima laikyti ir diakritiniu ženklu – dėl to taip pat nesitikslinta.
Teismui buvo pateikti 1921 ir 1927 m. Lenkijos prievarta okupuotoje rytų Lietuvoje Lenkijos vardu išduoti pareiškėjo giminių dokumentai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos I skyriuje pabrėžta: „Valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja“ (8 straipsnis). Lietuva niekada nepripažino valstybės ar jos dalių užgrobimo teisėtomis. Tuo metu lietuviškos institucijos, organizacijos, mokyklos Lenkijos buvo uždraustos, vykdytas prievartinis jų slavinimas. Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai (7 str.).
Prašydamas pakeisti vardą ir pavardę (t. y. rašyti juos pagal užsienio valstybinės lenkų kalbos taisykles) pareiškėjas nori išskirti ir pabrėžti savo priklausomumą lenkų tautai, kurios čia etninių žemių nėra. Pareiškėjo specialybė – lenkų pogrindžio valstybė Vilnijoje. Bet įgyvendindamas diskutuotinas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 str.).
Lietuvos ir Lenkijos Respublikų draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis pripažino ligšiolinę asmenvardžių rašybą (vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį – 14 straipsnis) ir nurodė: „kiekvienas asmuo, priklausantis lietuvių tautinei mažumai Lenkijos Respublikoje ir lenkų tautinei mažumai Lietuvos Respublikoje privalo būti, kaip ir kiekvienas pilietis, lojalus valstybei, kurioje jis gyvena, ir vadovautis jos įstatymuose numatytomis pareigomis“ (16.2 straipsnis). Pareiškėjas gali užsirašyti savo tautybę, privačiai – ir asmenvardžius, bet verčiant daugumą Lietuvos piliečių skaityti, rašyti jiems nesuprantamas raides užsienio kalbomis būtų pažeidžiamos jų teisės.
Teismas nesirėmė kitų teismų sprendimais, kurie atmetė svetimų raidžių rašybą Lietuvos Respublikos piliečių dokumentuose, tik plačiai komentavo sau palankų vieno teismo sprendimą, kuris 2021 m. civilinės būklės aktą registruojančiai institucijai pasiūlė, kilus gičui, įrodyti, kad nėra techninių galimybių asmenvardžio diakritinį ženklą įrašyti. Tai ranka arba eikvojant dideles lėšas (perkant iš užsienio valstybių šriftus) retkarčiais įmanoma padaryti, bet neįmanoma visose įstaigose, organizacijose taip rašyti ir visus piliečius išmokyti tai skaityti.
Pagal „Civilinį kodeksą“ (2.20 str. 1 d.) kiekvienas asmuo turi teisę į vardą ir iš tikro kiekviena šeima gali norimus vardus pasirinkti, bet jie turi atitikti bendrinės lietuvių kalbos sistemą, jos dėsnius, tradicijas ir reikalavimus. Asmenvardžiai nėra dokumentuose rašomi pagal kiekvienos lietuvių tarmės, šnektos skambesį, linksniavimą, darybą.
Minėtame teisme Civilinės metrikacijos skyrius pagrįstai atsisakė į asmenvardžius įrašyti lenkišką raidę ł, nes lietuvių kalboje jos nėra (pagal skambesį atitinka raidė l). Transkribuojant kitos kalbos asmenvardžius, vietovardžius pagal taisykles raidė ł keičiama lietuvių kalbos raide l. VLKK išvadoje buvo nurodyta, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus civilinės būklės įrašai rašomi valstybine kalba ir svetimų raidžių įvedimas tam prieštarautų.
Vilniaus apylinkėse per 90 % lenkiškai užrašytų vandenvardžių ir 70 % oikonimų (gyvenamųjų vietų pavadinimų) išliko lietuviškos kilmės ir su senaisiais aukštaičių tarmės požymiais: dzūkavimu, kietintu priebalsiu l, dvigarsių am, an, em, en tarimu um, un, im, in, lietuviškomis žodžių šaknimis, priesagomis, priešdėliais. Oikonimai siejasi su lietuvių asmenvardžiais, bendriniais žodžiais, kalbos sistema ir neabejotinai rodo čia buvus senas lietuvių žemes, kuriose kalbėta lietuviškai bent iki XVII–XIX a.
Lenkiškomis raidėmis užrašyti Lietuvos vietovardžiai buvo penkių tipų: 1) išlaikyti visai autentiški (plg. Ankštà, tarmiškai Unkštà – lenk. Unkszta, Dum̃blė, tarm. Dum̃bla – Dumbła); 2) iš dalies apslavinti, pakeičiant oikonimų balsius, priebalsius, galūnes, priesagas, priešdėlius, šaknis (plg. Grąžtẽliai, tarmiškai Gruštẽliai – lenk. Grusztele, Grúodžiai – Grodze); 3) suslavinti (Mekaĩ – Miechowo); 4) išversti (Pabéržė – Podbrzezie); 5) pakeisti (Perū́nai – Dąbrowo).
Asmenvardžiai buvo sudaryti LDK slaviškoje kanceliarijoje, todėl aiškiai lietuviškų vardų, pavardžių užrašyta mažiau – iki 40 %. Tarp jų yra senosios dvikamienės lietuviškos pavardės, asmenvardžiai su lietuviška šaknimi, kamienu, su nepakeistomis galūnėmis -is, -as, -us, -a. 1517 m. Maišiagaloje užrašyta Bagdžius, Eičius, Strielčius ir kiti (lietuviškomis raidėmis perrašyta vėliau), 1622 m. Vilniuje – Jodela „Juodelė“, Kudzis „Kudzys“, Kukia „Kukė“, Margamuszysz „Mergamušys“, Ozys „Ožys“, Zienczunas „Zenčiūnas“. Tradicinių lietuviškų asmenvardžių istoriniuose šaltiniuose užrašyta daug.
1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai panaikinus pietryčių Lietuvos savavališkai kurtą teritorinę autonomiją su valstybinėmis lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis, autonomiją bandoma grąžinti keičiant asmenvardžių, vietovardžių, gatvių, viešųjų užrašų rašybą ir įvedant regioninę („pagalbinę“) kalbą.
Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pastebėjęs, kad žala valstybinei kalbai, kurią padarytų pavardžių rašymas kitų kalbų abėcėlėmis, smarkiai nusveria įmanomus nepatogumus, kuriuos galėtų patirti kasdieniame gyvenime asmuo, kurio pavardė perrašyta pagal valstybinės kalbos taisykles ir tradicijas. Be to, moteriškos giminės asmenys, kurių pavardės nuo vyrų skiriasi galūnėmis -ienė, -aitė, -ytė, -ūtė, -ė ir t. t. nepatogumais ES nesiskundžia.
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ nenumatė jokių Lietuvos piliečių asmenvardžių rašybos išimčių. Į lietuvių kalbą perkėlus visų kalbų lotyniško pagrindo abėcėlėmis parašytus asmenvardžius atsirastų apie 150 naujų raidžių ir tai kenktų valstybinės kalbos sistemai. Dėl to naująjį asmenvardžių rašybos dokumentuose įstatymą ir numatomus jo papildymus turės vertinti Konstitucinis Teismas ir Seimas.
Lietuvos Respublikoje natūraliai susiformavęs tradicinis vardynas yra lietuviškas. Pagal Valstybinės kalbos įstatymo 14 straipsnį oficialios, sunormintos vietovardžių lytys Lietuvos Respublikoje rašomos valstybine kalba. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009, 2011 m. patvirtino Valstybinės kalbos įstatymo viršenybę, numatančią, kad bet kokie viešieji užrašai valstybėje turi būti pateikiami valstybine kalba.
Dvikalbiai vietovių, gatvių, įstaigų pavadinimai būna federacinėse valstybėse, o pagal Konstitucijos 10 straipsnį Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Lietuvos Respublikos dokumentuose oficialiuose užrašuose vietovardžiai, piliečių asmenvardžiai pirmiausia turi būti rašomi valstybinės lietuvių kalbos 32 raidėmis.
Nuorodos
Autorius yra kalbininkas, humanitarinių mokslų daktaras, draugijos „Vilnija“ pirmininkas
Straipsnis – pirstelėjimas į balą, nes mūsų išrinktieji į Konstituciją jau seniai šluostosi kojas, taigi ja remtis nėra jokios prasmės.
Naiviems ar reikalo neišmanantiems litvinams originali bei ,,originali” vardų rašyba kelia painiavą, bet juk tai TIK painiava?.. Tik!
Honoraviems tai jokia problema, nes kuljturni ir civilizuoti moka šią kalbą, o nekultjurnus išmokys, kaip kad tų honoravų senelius ir Vilniaus kraštą išmokė..
Tačiau ,,mokantiems gyventi”… O… Jiems tai nemažas pelnas 🙂 Dėl tokio galima ir pasistengti… 🙂
Straipsnyje sudėti visi kalbiniai, teisiniai, istoriniai taškai. Belieka darbo imtis Kalbos inspekcijai, o artėjantys rinkimai yra Tautai tinkama proga išguiti Valdžių tinginystę ir aplaidumą kalbos atžvilgiu. Kur tai matyta – per 30 metų nieko nedaryta, kad stalininė 1951 m. įvesta tvarka švietimo srityje būtų išgyvendinta.
O ko, Tamsta, tikėjaisi?! Valdžioje kagėbistų palikuonys!!!
Bet gal joje yra ne mažiau ir smetoninių lenkistų…
Gal būtų tiksliau – tuteišų, kurie nėra jokie lenkai.
Jokie lenkai? O tai visai nesvarbu! Svarbu ne faktai, ne įstatymai, o NORAI.
Š.m. vasario 2 d. buvo paviešinta nauja, pažangi Tautinių mažumų bei žmogaus tautinės kilmės teorija, aiškinanti, jog žmogaus tautybė neturi priklausyti nuo jo tėvų ir protėvių tautine kilmės! Jis ,,turi teisę tautybę rinktis”! –
Путин и Патрушев против истории и языка
– svoboda.org/a/31079066.html
(Зачем Кремль навязывает свою гуманитарную повестку? Обсуждают историки Андрей Зубов и Александр Зинченко)
Tada klausydama laidos nė neįtariau, jog taip ukrainiečiai psichologškai ruošiami masiniam nutautėjimui, perbėgimui į okupanto pusę, jog po 3 savaičių jiems reikės rinktis tarp gyvybės ir mirties (kaip tai primena senelių ir tėvelių gyvenimą tarpukariu lenkų užimtoje teritorijoje ir masinį tenykščių gyventojų nutautinimą… 🙁 ) Šiandien tas Kremliaus apskelbimas dar primena ir tarpukario Ispaniją, kai ispanų sinoptikai perskaitė per radiją Kremliaus parengtą ,,orų prognozę” (virš visos Ispanijos giedras dangus) – žinutę, skirtą perversmininkams… Radijo diktorius nė neįtarė, ką iš tiesų tas tekstas reiškia?
Beje, ligi šiol yra netgi mokslo žmonių neišsiaiškinusių ir painiojančių politinę TM sąvoką su statistikos sąvoka, t.y., su tais, ko valstybėje yra mažiau, negu ją sukūrusios tautos žmonių.
Ir dar – taip, kalbos tyrimai rodo, kur kieno etninės žemės. O dar į pagalbą ateina senieji žemėlapiai , kurie irgi nedviprasmiškai rodo, kas kur kada atsirado, ar jis ten buvo pirmas, ar gal užgrobė ir įsitaisė kitos, čiabuvės tautos nuo seno gyventoje žemėje, ir ji ten buvo pirmoji, iki jos ten niekas negyveno.
Neužsirašiau kokius, bet ne sykį tyrinėjau žemėlapius, kur prie Karpatų atsirado apibrėžta nedidukė, naujo užkariautojo užimta teritorija (ji ten lemkais vadinta). Vėlesniuose žemėlapiuose ji jau buvo kiek paaugusi, bet iki Baltijos dar toli buvo, didžiulės neužgrobtos žemės plytėjo.
Kita didžiulė teritorija (tarp mūsų ir tos svetimų teritorijų sąskaita didėjančios būsimos lenkų valstybės) vėlesniame žemėlapyje įvardinta kaip PALENKĖ. Vadinasi, ji dar nebuvo užgrobta, dar baltams priklausė. Apie būsimus lenkus dabartinėje Lietuvos teritorijoje, nė ten, kur Vilniaus kraštas, žemėlapyje jokios užuominos nebuvo. O ir negalėjo, nes tik neseniai į šias platumas atkeliavo, o baltai – ne tik čia, bet ir kur šiandien jų valstybė, – jau tūkstančius metų gyveno, ir tai tvirtina archeologų radiniai. …
Be abejonės turėjo būti steigiamos atskiros tūteišių mokyklos jų gimtąja – poprostuo kalba. Žodžiu, turėjo būti ir dabar būtina sudaryti tėvams galimybes pasirinkti į kokią mokyklą – lenkų ar tūteišių leisti vaikus, tas pats ir dėl ikimokyklinių įstaigų.
Galbūt, būtų tikslinga tūteišių klases steigti lietuviškose mokyklose, – grupes darželiuose. Tai galima imti įgyvendinti jau nuo kitų mokslo metų. Laiko pasirengti tam – yra. Tai vis Valdžių apsileidimas , 0 gal “kresų” strategija …
nepykite, prašau, bet koks naivumas.
Kazimieras Garšva teisus, todėl teisę, teisingumą gerbiantis ir dargi tėvynę mylintis žmogus negali jam nepritarti. Visa bėda ta, kad šiuolaikinė Lietuvos valdžia nebepriklauso nei pirmiesiems, nei antriesiems. Tai tėvynės išdavikai, kurių, jei tik Dievas padės Lietuvai išlikti, laukia arba tikras teismas, arba bent jau istorijos teismas. (Kaip Ukrainoje.)
Teismas užsiima antivalstybine veikla, priima antikonstitucinius sprendimus. Už tokias veikas tiems teisėjams turi būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, jie turi ne teisėjauti, o sėdėti kalėjime.
Perskaičiau E.Kūrio ilgąjį mokslinį straipsnį. Autorius labai smulkiai išnagrinėjo VMAT teiginius ir teisingai pastebėjo, kad VMAT be jokios logikos prikaišė įvairių iš konteksto ištrauktų teiginių iš EŽTT, ESTT, LAT kitų bylų, kai kur tuos teiginius net išversdamas atvirkščiai ir ten kur ESTT pagrindė Runevič-Vardyn reikalavimo atmetimą, VMAT dabar naudoja lenkų reikalavimams tariamai pagrįsti. Autorius pastebėjo, kad Vyriausybė ir teismai netgi kuria savo aiškinimus prieštaraujančius galiojantiems įstatymams ir Konstitucijai.
Straipsnyje „klausiama, kas yra sutrikę valdžių padalijimo sistemoje, kad įstatymų leidėjo valia gali būti iškreipiama ar net paneigiama vykdomosios valdžios institucijoms neva įgyvendinant įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, o teismams jį taikant priešingai tam, ką įtvirtino įstatymų leidėjas. Straipsnyje nesiekiama atsakyti į šį klausimą, jo tikslas – asmenvardžių rašybos reglamentavimo pavyzdžiu parodyti, kad tokie iškraipymai ir paneigimai vyksta ir kad jie gali būti stebėtino masto.“
Manau, kad valstybėje sutrikimas yra dėl mūsų visuomenės mentaliteto, kuris įpratęs, kad tvyro savivalė, o valdžią turintieji įstatymą gali pasukti taip kaip užsinori. Labai didelis blogis ir pavojus yra tai, kad šiuo mūsų sutrikimu naudojasi ir jį skatina klastingas priešas – Lenkija, kuri naudojasi tokiu lietuvių mentalitetu, taip pat naudojasi kolaborantais ir šiaip naudingais idiotais, pasiruošusiais paslaugiai parašyti bet kokį š… ar Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, ar papildomai išplėsti tą prieštaravimą net ir jų įstatymui prieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu, ar teisme be logikos surašydami bet kokius išvedžiojimus… Bet, pastebėkite, kad viena logika visoje šioje sutrikusioje ir tarsi sutrikusioje teisėkūroje vis tik visada išlaikoma – tai tarnavimas Lenkijos reikalavimui. Čia turėtų dirbti VSD ir demaskuoti tokius veikėjus. Bet gal ir VSD taip pat yra „sutrikęs“ ta pačia kryptimi?
Perskaičiau E.Kūrio ilgąjį mokslinį straipsnį. Autorius labai smulkiai išnagrinėjo VMAT teiginius ir teisingai pastebėjo, kad VMAT be jokios logikos prikaišė įvairių iš konteksto ištrauktų teiginių iš EŽTT, ESTT, LAT kitų bylų, kai kur tuos teiginius net išversdamas atvirkščiai ir ten kur ESTT pagrindė Runevič-Vardyn reikalavimo atmetimą, VMAT dabar naudoja lenkų reikalavimams tariamai pagrįsti. Autorius pastebėjo, kad Vyriausybė ir teismai netgi kuria savo aiškinimus prieštaraujančius galiojantiems įstatymams ir Konstitucijai.
Straipsnyje „klausiama, kas yra sutrikę valdžių padalijimo sistemoje, kad įstatymų leidėjo valia gali būti iškreipiama ar net paneigiama vykdomosios valdžios institucijoms neva įgyvendinant įstatyme nustatytą teisinį reguliavimą, o teismams jį taikant priešingai tam, ką įtvirtino įstatymų leidėjas. Straipsnyje nesiekiama atsakyti į šį klausimą, jo tikslas – asmenvardžių rašybos reglamentavimo pavyzdžiu parodyti, kad tokie iškraipymai ir paneigimai vyksta ir kad jie gali būti stebėtino masto.“
Manau, kad valstybėje sutrikimas yra dėl mūsų visuomenės mentaliteto, kuris įpratęs, kad tvyro savivalė, o valdžią turintieji įstatymą gali pasukti taip kaip užsinori. Labai didelis blogis ir pavojus yra tai, kad šiuo mūsų sutrikimu naudojasi ir jį skatina klastingas priešas – Lenkija, kuri naudojasi tokiu lietuvių mentalitetu, taip pat naudojasi kolaborantais ir šiaip naudingais idiotais, pasiruošusiais paslaugiai parašyti bet kokį š… ar Konstitucijai prieštaraujantį įstatymą, ar papildomai išplėsti tą prieštaravimą net ir jų įstatymui prieštaraujančiu Vyriausybės nutarimu, ar teisme be logikos surašydami bet kokius išvedžiojimus… Bet, pastebėkite, kad viena logika visoje šioje sutrikusioje ir tarsi nelogiškoje teisėkūroje vis tik visada išlaikoma – tai tarnavimas Lenkijos reikalavimui. Čia turėtų dirbti VSD ir demaskuoti tokius veikėjus. Bet gal ir VSD taip pat yra „sutrikęs“ ta pačia kryptimi?
Nežinau, kaip ten su VSD, bet VRM sistemoje tų “lenkų” – kaip musių ant š.
P.S. Gal kas nors žino, ar daug vietinių lietuvių dirba Lenkijos VRM sistemoje?
Lietuvai jau seniai buvo būtina pereiti prie santykių su Lenkija pagal tarptautinę teisę, o ne ir toliau juos turėti pagal dvišalę 1994 metų bendrumo su Lenkija sutartį, beje, jos nuostatoms dar ir prieštaraujant lietuvių kalbos kaip valstybės kalbos teisėms pagal Konstituciją. O tam tereikia, kad Prezidentas su Seimu diplomatine tvarka praneštų Lenkjijai, kad naujam 5-erių metų terminui minėtos dvišalės sutarties nepratęsia. Tokia vienašališka jos nutraukimo teisė sutarties šalims yra nustatyta pačioje sutartyje. Kartu pranešant apie sutarties netęsimą galima būtų pažymėti, kad Lietuva ateityje santykiuose su Lenkija vadovausis tik tarptautine teise.
Minėtos sutarties netęsimas būtų konkretus žingsnis ir lenkizacijos – lietuvių kaip valstybinės kalbos išstūmimo procesui nutraukti. Beje, apie tai Valdžios viešai net prasižioti nedrįsta. Dėl jos nutraukimo būtinumo ir vienašalės teisės tai atlikti Lietuvoje nesusivokiama apskritai. Taigi, kur viešos nuomonės sutarties netęsimo reikalu…
Beje, šia sutartimi mainų dalyku yra paverstos ir Suvalkų krašto lietuvių kaip tautinės mažumos tikrąja šios sąvokos prasme teisės. Taigi, Lietuvai netęsiant sutarties, savo teisėtų teikalavimų prasme taptų laisva ir lietuvių tautinė mažuma Suvalkų krašte.
Nesuprantu, ko Autorius nepatenkintas? Teismas nuosprendis dar labai tausojantis:
jei šios valst. kalbos abėcėlėje yra ne tik raidė L, bet ir diakr. ženklų esama, tai ir ant L raidės galima kokį nors uždėti d.ž. (net ir šioje abėcėlėje nesamą).
O juk galėjo ir principingiau nuspręsti: jei jūs rašote raidėmis, o Ł yra irgi raidė, vadinasi, privalote ir ją įrašyti… Logiškai mąstyti reikia!
Ar tokia mąstymo logika, toks teismo aiškinimas (kad ir apie Ł ) – tai jau mūsų laikų švietimo arba VU aukštojo mokslinimo padarinys? Ar gal teismas tikisi, jog aplinka PAKANKAMAI kvaila, ir neatmazgys šio mazgo?
Be to, yra dar vienas momentas, kurio E. Kūris nenagrinėja, t.y., kalbama apie „lietuviškas“-„nelietuviškas“ raides, raides su diekritiniais ženklais ir kt. Bet beveik niekada pas mus nekalbama, kad turėtų būti rašoma lietuvių kalba – o tai ne tik raidės, bet ir tam tikros taisyklės, vadinamos gramatika. Grupė lietuviškų raidžių ne visada sudaro lietuvišką užrašą, pvz. bardzo dobrze arba guten Tag – visos raidės „lietuviškos“, bet parašyta ne lietuviškai. Štai Latvijoje buvo atsisakyta pase įrašyti pavardę Mentzen (vokiškai), bet ji buvo įrašyta latviškai Mencena, nors raidės t ir z yra latvių kalboje. Lietuvos gi dundukyne tokiu atveju net nebūtų diskusijos, nebūtų bylinėjimosi, mankurtai parašytų ne valstybine kalba ir apsimestų, kad parašė lietuviškai, nes Mentzen – taigi visos raidės lietuviškos!!