Rugpjūčio 31 d. mirus paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui Vakarų Europos politiniai lyderiai prisiminė jo vaidmenį praveriant „geležinę uždangą“ ir priartinant sovietinę imperiją prie pabaigos.
Tačiau Baltijos šalyse Gorbačiovo įvaizdis nėra teigiamas. Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste pasigirsta siūlymai konstruoti naują „geležinę uždangą“, konkrečiai, apsunkinti vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Čekijoje ES užsienio reikalų ministrai kažkiek pajudėjo link to. Ar tai reiškia, kad nauja „geležinė uždanga“ vėl leidžiasi – šįkart tarp kontinentinės Europos ir Rusijos?
Toliau nuo vyksmo esančios, su Rusija betarpiškai susijusios istorinės patirties neturinčios Vakarų valstybės nėra tokios ryžtingos kaip Baltijos šalys ir Lenkija, sprendžiant dėl tolimesnių veiksmų prieš nusikalstamą Kremliaus režimą.
ES užsienio reikalų ministrai susitarė stabdyti susitarimą, lengvinantį vizų išdavimą Rusijos piliečiams.
Tačiau toks kompromisinis sprendimas vizų gavimo procesą nedaug teapsunkins ir veikiau tik simboliškai jas pabrangins.
Iš esmės, rusai, kurie finansiškai galėjo sau leisti keliauti į ES, nepatirs jokių didesnių nepatogumų dėl šiek tiek didesnės vizos išdavimo kainos.
Sugriežtintas individualaus vertinimo procesas, papildomos dokumentacijos reikalavimai atrodo dalinės priemonės, jos žmonių judėjimo problemos nesprendžia.
Tai primena pirmuosius sankcijų paketus, karo Ukrainoje pradžioje, kurie darė labai abejotiną poveikį Kremliaus režimui.
Visgi pagrindiniai argumentai, girdimi iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų oponuojančių valstybių, kodėl kelionių suvaržymo neturėtų būti, remiasi vertinimu, kad leidžiant rusams atvykti į Europą, jų požiūriai „pasikeis“.
Na, tikėtis, jog tie rusai kurie keliauja, pasimėgavę Europos komfortu, pakeis savo mentalitetą ir požiūrį į karą, yra naivoka.
Sunku pasakyti, ar rusai, vykstantys į ES, bent bando analizuoti ir domisi Europos valstybių demokratine sankloda, ar Rusijos piliečių kelionių patirtys priartins jų supratimą apie bendruomeniškumą ir humaniškumą.
Turistų iš Rusijos tikslai veikiausiai apsiriboja tiesiog apsipirkti ir paatostogauti Europoje. Kitas dažnas Vakarų politikų argumentas – jog asmeniškai neprasikaltę rusai, nepalaikantys karo, neturėtų kentėti dėl režimo nusikaltimų.
Tai pakankamai rimtas, kone filosofinis klausimas apie kolektyvinę tautos atsakomybę.
Tačiau vizų klausimo kontekste norisi pasamprotauti:
ar tie rusai, kurie gali finansiškai sau leisti keliauti po Europą, labai skiriasi nuo oligarchų?
Abejotina, ar daug paprastų rusų išgalėtų atostogauti užsienyje.
O ir ar etiška teisinti neva nekaltus atostogautojus, kai jų šalis yra užpuolusi taikią kaimynę, kariauja pilno spektro konvencinį karą, griauna ir žudo, o dar ir grasina visam pasauliui visuotiniu branduoliniu sunaikinimu.
Tokį elgesio braižą galima atsekti nuo Rusijos imperijos laikų ir seniau. Kai atsakomybė už viską kas vyksta yra nurašoma imperatoriams ir diktatoriams, tačiau ne rusams, kurie klusniai vykdė paliepimus ar jiems nesipriešino.
Nuo Kražių skerdynių XIX a. pab., Katynės žudynių ar karo Ukrainoje, bandymai pateisinti rusų veiksmus, nekeičia fakto, kad visi šie siaubingi nusikaltimai prieš žmogiškumą skirtingose epochose buvo vykdomi tos pačios tautos atstovų.
Vakaruose sprendžiama apie Rusiją pagal savo visuomenių modelį. Tikėjimas, jog Vakarų Europos atvirumas, pagarba žmogaus teisėms padės demokratiškai atnaujinti Rusiją ir jos piliečius nenuvedė niekur.
Rusijoje karo priešininkų beveik nėra. Svarstymai, kaip tai atsitiko, ar tai ilgalaikės, ar momentinės propagandos rezultatas, netoli tenuveda.
Remiantis Levada centro apklausomis, apie 77 proc. rusų palaiko Putino režimo politiką, tai yra pritaria karui Ukrainoje.
Tokie skaičiai kalba patys už save, todėl didelė tikimybė, kad 8 iš 10 rusų vykstančių atostogauti į Europą, palaiko karą Ukrainoje.
O ta nedidelė dalis tautos atstovų, kurie bando pralaukti karą arba tikisi režimo žlugimo, irgi juk nėra be požiūrio. Tyla irgi požiūris.
Tad mintis apie palaipsnį Rusijos klausimo sprendimą konstruojant „geležinę uždangą“ yra visai natūrali. Ekonominės sankcijos ir vis didėjantis ribojimų skaičius Rusijai po truputį šią uždangą jau stato.
Simboliška yra dabar prisiminti Gorbačiovą, Sovietų Sąjungos griūtį ir jo pamėgtą „demokratizaciją“, kuri taip ir neįgijo klasikinių vakarietiškų formų.
Vadinamoji „demokratizacija“ nesiekė griauti imperijos, priešingai, – turėjo pasitarnauti kaip įrankis, neleisiantis imperijai suirti.
Tikėta, kad į „atnaujintą“ valstybių sąjungą tie patys teritoriniai daliniai susijungs neva „savo noru“. Gorbačiovo vaidmuo buvo panašesnis į imperijos modernizatoriaus, ne į reformatoriaus.
O jo retorika to meto Vakarų lyderiams labai patiko. Ilgai skambėjo lozungas „nepakenkti Gorbačiovui“, viltingai tikint, jog „demokratizacijos“ procesas pagaliau padarys Rytų erdvę saugią, draugišką ir atvirą.
Atsitiko kitaip. Akmenėlis, apvertęs vežimą, buvo Lietuva. Imperija suiro. O paskui prisigyvenome ir iki tiesioginės Rusijos agresijos prieš niekuo dėtą artimą kaimynę.
Ką gi, Vakarų požiūris per keliasdešimt metų iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė ir Lietuvos, Baltijos valstybių požiūris į Rusiją.
Per pastaruosius trisdešimt metų erdvė į Rytus netapo saugi, galima rizikuoti su ja prekiauti, bandyti nedrausti keliauti, tačiau naivu manyti kad kelionės ir žmogiškieji kontaktai imperinį ruso mentalitetą pakeistų.
Kupini iliuzijų, kad suveiks demokratija, saugaus bendrabūvio instinktai atvedė prie geopolitinių ženklų, bylojusių apie neišvengiamą konfrontaciją, ignoravimo.
„Nekenkti Gorbačiovui“ koncepcija reinkarnavo:
panašia logika bandoma kliautis ir šiandieną. „Nekenkti iliuzijai, kad Rusija gali demokratizuotis“.
Aklas užsispyrimas laikytis tų pačių atvirumo, bendradarbiavimo principų kurie iš esmės taip ir nepakeitė Rusijos, nepalengvins karo Ukrainoje eigos.
Europos nuolaidžiavimas neturi toliau tarnauti valstybei agresorei. Neturėtų nustebinti, jeigu geležinė uždanga Europos rytuose vėl „užkris“. Išlieka tik klausimas, kur ir kada tai įvyks?
Tas kai-kurių mūsų šviesuolių(?) puolimas prieš Gorbačiovą – bjauriausias demokratėjimo medaus užteršimas 14 lietuvių šūdu… Jie didvyriai ir aukos – tikrai gerbiame. Tik kas tada 10 tūkstančių čečėnų, gruzinų, armėnų? Dabar – ukrainiečių… Jie ne savo tautų didvyriai? Ar tai – susiję daugiau su Gorbačiovu, nei su Jelcinu ir Landsbergiu? 14 – ir 10 tūkstančių! Kas čia nejaučia skirtumo? Pagarba Gorbačiovui!
14 piliečių – Gorbačiovo aukų… ir 100 tūkstančių piliečių aukų – ne Gorbačiovo, o greičiau Jo kritikų (tokio pat lygio!) aukų. Kas gali nejausti skirtumo?!
Gal tas “teismas” – kerštas gerb. Gorbačiovui už Tarybų Sąjungos sužlugdymą? Ar galvoja tokie – argi be Gorbačiovo galėjo būti palankesnės sąlygos TSR Sąjungos respublikų NEPRIKLAUSOMYBEI?
Keista, kai autorius nemato FAKTO: Gorbačiovas tikrai FAKTIŠKAI buvo tas palankiausias TSRS lyderis, kuris leido atsiskirti (teisiškai!) respublikoms. Gal pirmoji buvo Lietuva? Dar ginčytina ar ne Estija ir protestuose jau žymiai daugiau nei 14 protestuojančių aukų – nukentėjusios Vidurinės Azijos ir Kaukazo respublikos! Nebūtų joki kito palankesnio TSRS lyderio nepriklausomybės siekiančioms respublikoms! O tas manipuliavimas – ko Jis norėjo ir kaip būtų – panašu net į šmeižtą…
Kol nepravesta rimta desovietizacija, deokupacija, depolonizacija ir derusifikacija, p.Mažyli, tesi tik labai edukuotas eilinis pliurpis – demagogas, ne daugiau. Esi dezistas ir tiek. Kam ta pačio dvejopų standartų maniakystė, kam tos tuščios kalbos kol KGB Lietuvoje įslaptinta su Saule? Mažai pačiam aukų, kad plieki Gorbį mirties valandą ar po jos? Norėjai daugiau? Ne lietuviai sumušė carinės Rusijos imperijos kariuomenę Antrajame Žalgiryje (Rusijos galybę 1914 metų vasaros pabaigoje) ir ne lietuviai, ir ne pats pradėjai Perestroikę, o miegojai giliu okupaciniu miegu kartu su visais tais pseudo konservatoriais, pseudo patriotais ir kitais apsišaukėliais dimokratais. Ir į Perestroikės mitingus be LK(bolševikų)P CK sekretorių nevaikščiojai, tiesa? Kam pačiam ta mitomanija? Tie dvejopi standartai. Prie Gorbio buvo daugiau demokratijos, viešumo ir žodžio laisvės – daugiau laisvių apskritai nei dabar. Dabar už kitokią, bet logišką nuomonę ar mintį “bojevykai” šiandien duris laužia lietuviams, nežinai? Per langą šveičia ir t.t. Vien agresyvi konspiracija – agresyvūs konspiratoriai ir kiti oligarchiniai slapukai. Be CK leidimo šitie dabartiniai pseudo drąsuoliai bijodavo ir pirstelėti Lukos ežere Trakuose, o dabar drąsuolius taikos metais vaizduoja edukuotų runkelių bendrijoje. Statotės vilas šiltuose kraštuose, kad karo atveju pirmieji mautumėte kuo toliau nuo Lietuvos, tiesa? Šaukiatės nelaimę Lietuvon, Tiesa? Kas jūsų to prašo arba jums įsakinėja? Tamsta apsimeta nežinančiu, kas buvo Blogio imperijos sąjungininkėmis jau daugiau nei 200 metų, kodėl?
matyt, patapo valdančiųjų svetaine.
Iš tikrųjų Mažylio yra išvedžiojamos nesąmonės – nei šis, nei tas. “Geležinę uždangą” prieš Vakarus buvo užtraukusi sovietinė Rusija, o dabar atvirkščiai – ją prieš Rusiją užtrauktų Vakarai. Be to, Lukašenka Lietuvos, Latvijosi ir Lenkijos piliečiams savo sienas laiko atviras apskritai. Tai nėra nereikšmingas ėjimas demokratijoje “uždangų” klausimu. Tikėti Rusijos demokratizavimusi Gorbačiovui ėmusis “perestroikos” ir dabar Rusijoje įsigalėjus Putino tipo asmenims – nepalyginami dalykai. Priekaištus Vakarams šia prasme matyčiau, kaip gryniausią Vakarus skaldančią Lenkijos politikos liniją. Beje, ne tik nenaudingą Baltijos šalims, ypač Lietuvai, bet ir susišaukiančią su priešinga Gorbačiovui dabartinės Rusijos politika.
Jeigu ne Gorbačiovo “perestroika” ir ją palaikančių Baltijos šalių, ypač Lietuvos, sąjūdinis kilimas, pakėlęs ir kitas respublikas sujusti, savo šalių laisves būtume matę, kaip savo ausis – be veidrodžio. Antai, kai gal po poros savaičių, susikūrus Sąjūdžio iniciatyvinei grupei, KGB viršininkas Eismantas sukvietęs į CK grupės narius pareikalavo antitarybinę veiklą nutraukti ir išsiskirstyti, priešingu atveju jie bus „susemti“, Gorbačiovas po kelių dienų atsiuntė Jakovlevą ir Eismuntas buvo pakeistas kitu asmeniu.
Panašų veikimą galima įžvelgti ir Sausio 13-osios – nakties iš šeštadienio į sekmadienį -atveju. Tuokart – jau sekmadienį Gorbačiovo sudaryta komisija atskrido į Minską, o pirmadienį anksti ryte atvyko traukiniu į Vilnių – iškart tiesiai į Šiaurės miestelį. Gali būti, kad komisija iš Minsko traukiniu vyko saugumo sumetimais, mat, “perestroika” reiškė ne tik šalies demokratizaciją, bet ir jos valdymo decentralizaciją, kuri tuo metu jau buvo įgyvendinta praktiškai. Tas decentralizavimas matosi ir iš buvusių įvykių Baku ir Tiblisyje faktų.
Priešiškų jėgų (Burokevičiaus ir Jazovo) sumanymas užgniaužti Lietuvos veržimąsi į Nepriklausomybę Vilniuje karine jėga, kas reiškė sustabdyti “perestroką”, Gorbačiovo komisijos veiksmais Vilniuje buvo sustabdytas. Atsigriebti perversmininkai bandė per 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučą Maskvoje, tačiau tuomet prieš pučistus stojo Jelcino jėgos ir jis buvo nuslopintas. Kokios Rusijos siekė priešgorbačiovinės jėgos parodo Putinas…
O Brazauskas kieno pusėje buvo?
Kvailas klausimas. Per pusę metų iki 1990-03-11, 1989 lapkrityje Brazausko vadovaujama Lietuvos komunistų partija paskelbė atsiskrusi nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos. Tik tada turbūt Gudrusis Sąjūdis pastebėjęs, kad per 4 mėnesius nieko blogo – paskelbė atskiriantis Lietuvos TSR nuo TSR Sąjungos. Gudrusis Sąjūdis dar netikėjo laisva Terlecko partijos veikla ir Jo idėjomis. Bet kai jau paskelbė ATSISKYRIMĄ Lietuvos Komunistų Partija – jiems baimės neliko… Juk taip ir buvo! PASTEBĖKIME: Kokie netolimos 1987-1992 metų ISTORIJOS iškraipymai ir faktų ignoravimai. VISUOTINIAI JAUNIMO KVAILINIMAI! Net bet kuri(!?) opozicija nedrįsta pasakyti va tokios TIESOS, kad pirmasis buvo Brazauskas su komunistais ir tik po to Landsbergis su Aukščiausia Taryba – Atkuriamuoju Seimu!
Vidmantai, pirmasis buvo Gorbis, o ne Brazauskas. Įsikalk sau į galvą.
Aaa… Gorbis suteikė laisvę? Kiti laukė ir tikėjosi? Tu matai…
Už ką jis balsavo Kovo 11-ąją, toje pusėje ir buvo. Reikia skirti KP narius nuo komunistų, kurių kaip parodė įvykiai Lietuvoje buvo mažuma. Va norinčių, kad jų partija liktų valdžių kėdėse kai taps savarankiška, be abejonės buvo daug. Bet čia jau yra žmogiškas noras ir tikslas bet kurios partijos.
Taigi balsavo už Lietuvos atskyrimą nuo TSRS!!! Dar klausimų kyla? Ssilakė tik keiKas per “nežinojimai”?! Ir taip – daugumai? Va tai – istorijos iškraipymo pradžių-pradžia! Balsavime susilaikė tik keletas Lietuvos slavų atstovų!
O iškart nuvykęs į Maskvą mus apskųsti, ką pasakė USA korespondentui, nežinai? Na, kad buvo nacionalistų ur fašistų įvarytas į kampą ir kitaip pasielgti negalėjo, ar taip pasakė? O va dabar laukia Gorbio pagalbos, kad išvaikytų tą “šušerą”, tiesa? Nagi pasitikslinkite, gerai?
Kada atsiranda galimybė ištrūkti iš ru. imperijos gniaužtų. Tada, kai imperijoje įvyksta, kaip kacapai vadina, “smuta”.
Tai paskutinė “smuta” ir prasidėjo garbačioviniais laikais. Atsirado “dva caria” . Vienas “lži car” – netikras, kitas irgi kpcc bajarinams netinkamas. Ir kai prasidėjo tarp jų karas, pats laikas pabėgimui. Tas ir padaryta.
Nieko ypatingo nematau.