Lietuvos kaime tuščių vienkiemių jau beveik nėra, bet yra labai daug erdvės naujiems sumanymams

Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje (VDU ŽŪA) vykusio „Regionų ateities forumo 2022“ ašimi šiemet tapo sumanaus kaimo kūrimo bei vystymo tema. Įvairių sričių mokslo ekspertai, verslo, viešojo sektoriaus, nevyriausybinių organizacijų atstovai diskutavo apie tai, ką šiandienos požiūriu talpina sąvoka „sumanus kaimas“, identifikavo kylančius iššūkius bei strategines užduotis. Renginio metu prieita vieninga išvada: Lietuva ne tik gali, bet ir privalo turėti gyvybingą sumanų kaimą, gebantį kurti kokybiškus, konkurencingus gaminius ir paslaugas, o raktas į šį tikslą – konstruktyvus ir geranoriškas visų suinteresuotų šalių bendradarbiavimas. Forumo metu taip pat atkreiptas dėmesys į kaimo ir miesto integracinių ryšių reikšmę kuriant maisto sistemas ir vystant vietos turizmą, bioekonomikos svarbą tvariam regionų vystymuisi bei infrastruktūros plėtrą naujų Žaliojo kurso galimybių kontekste.

Potencialo kurtis ir kurti – su kaupu

VDU rektoriaus prof. Juozo Augučio teigimu, kalbėti apie ateitį šiuo metu yra itin sudėtinga, tačiau ją planuoti, stengtis numatyti ir strateguoti remiantis mokslininkų įžvalgomis bei mokslu pagrįstų tyrimų rezultatais – būtina, nes tik atsigręžę atgal galime įvertinti ankstesnių sprendimų pasekmes. Pasak J. Augučio, glaudus mokslo, regionų savivaldos, verslo ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimas gali padėti surasti šiuolaikiškus sprendimus ir prisidėti prie regionų vystymosi bei gerosios patirties sklaidos.

VDU rektoriaus nuomonei pritarė ir Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius pastebėjęs, kad ES yra nubrėžusi Žaliojo kurso, skaitmenizacijos gaires, o Lietuvos regionai – neatsiejama būsimų pokyčių dalis. Sėkmę šiuo atveju gali lemti tik žinios ir bendradarbiavimas.

„Šiandieninių pasaulinių įvykių kontekste regionai tampa ypač svarbūs, o jų  ekonominio ir socialinio stiprinimo tema – viena aktualiausių. Nors tam tikrose srityse jau ir galime įžvelgti teigiamų pokyčių, tenka pripažinti, kad šalies regionai vis dar turi daug neišnaudoto potencialo. Nuolat minimas Vilnius, kuris sutraukia tiek didžiąją dalį stambiųjų investuotojų, tiek aukštos kvalifikacijos specialistus. Tačiau ar tikrai egzistuoja tik Vilnius ir šalia jo likusi visa Lietuva? Ką daryti kitaip, kad būtų išnaudotas potencialas, kurio regionai tikrai turi su kaupu? Apie tai šiandien ir turime diskutuoti“, – ragino VDU Žemės ūkio akademijos kanclerė prof. dr. Astrida Miceikienė, atkreipusi dėmesį, kad vertės ir tapatybės piramidė statoma iš apačios.

Todėl, pasak profesorės, savo krašto, regiono vertės piramidė žmoguje turi būti pradėta statyti dar mokykloje. Tačiau šiandienos realybė tokia, kad regionai tampa nepatrauklūs investuotojams dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo, o nesant naujų darbo vietų darbingo amžiaus žmonės nemato tikslo keltis gyventi į miestelį ar kaimą. Dėl to žmonių amžiaus vidurkis ten didėja, gyventojų mažėja, prekybos ir paslaugų sektoriaus plėtra nevyksta ir regionai tuštėja.

„Ekonominis regionų saugumas visų pirma siejamas su kvalifikuotais žmogiškaisiais ištekliais. Verslininkai, investuotojai visuomet domisi, ar tame regione veikia atitinkamos kvalifikacijos specialistus rengiančios institucijos. Jeigu jų nėra, toks regionas tiesiog iškrenta iš verslui patrauklių vietų sąrašo. Visi kartu turime spręsti ir sprendžiame kvalifikuotų specialistų trūkumo problemą, skatinant vietos jaunimą rinktis perspektyvias ir regionui reikalingas studijų programas. Akivaizdu, kad regionų išvystymas į patrauklius dirbti ir gyventi nebus greitas procesas, tačiau kartu galime siekti geriausių rezultatų. Nuo mūsų visų priklauso, kokia bus Lietuva ateityje“, – kviesdama diskusijai kalbėjo prof. dr. A. Miceikienė.  

VDU ŽŪA Bioekonomikos plėtros fakulteto prof. dr. Vilma Atkočiūnienė, kėlusi klausimą, ar sudėtinga sumanaus kaimo idėją paversti tikrove, pateikė tokio kaimo apibrėžimą. Tai – „smart“ kaimas: sumanus, modernus, aktualus, reikšmingas, technologiškas.

„Sumanus kaimas – tam tikros teritorijos bendruomenė kartu su socialiniais partneriais laiku, efektyviai ir išmintingai pritaikiusi holistinį požiūrį ir naujas technologijas tikslingai bei integruojančiai veikia ir sukuria darnius sisteminius pokyčius savo teritorijoje“, – kalbėjo prof. dr. V. Atkočiūnienė, sumanaus kaimo vystymo planus ir projektus prilygindama dvinyčiam drobinio pynimo audiniui. Tokia „drobė“ yra sąveikų tarp vietovių, sektorių, veiklų ir suinteresuotųjų kūrimas atliepiant vietos gyventojų ir vietovių poreikius bei kuriant pozityvų poveikį kaimo, savivaldybių ir regionų vystymuisi.

Sumanumas – susiderinimo paieška tarp gyventojų

Varėnos rajono Dargužių kaimas – vienas pirmųjų Lietuvoje pademonstravęs sumanumo kompetencijas. Bendruomenę sutelkusių šio kaimo „Sūrininkų namų“ įkūrėjas Valdas Kavaliauskas, atsakydamas į klausimą, ar kiti kaimai turi analogiško potencialo plėtotis sumanumo link, teigė, kad sumanumas yra  sinergijos paieška ne tik tarp sektorių, bet svarbiausia – tarp žmonių. „Man Dargužių kaimas buvo dešimties metų laboratorija, kurioje gavau ir pagyrimų, smūgių. Dargužiai, kuriuose mes, naujieji kaimiečiai, apsigyvenome, buvo gana homogeniška žemdirbiška bendruomenė, išlaikiusi  bendruomeninio gyvulių ganymo identitetą ir turėjusi idėją atgaivinti kaimo mokyklą. Tai kaimą mobilizavo.

Mūsų idėja verstis sūrininkyste sutapo su kaimo identitetu. Su Baltijos aplinkosaugos forumu esame apibendrinę ne tik ekonomines, bet ir kultūrines, socialines, aplinkosaugines savo mažos kaimo teritorijos aktualijas. Mūsų bėda – mes tarp kaimo senbuvių ir naujųjų gyventojų, tebelikusių „viena koja mieste“ neradome bendro vardiklio, kuris mus vestų į priekį. Programos sukūrimas ir finansavimo paskyrimas nereiškia, kad darbas atliktas. Kaimui reikia suteikti savarankiškumą, tačiau kartu reikia ir moderavimo bei ekspertų patarimų, kaip konstruoti kaimyniškus santykius, kurie ir yra kaimo vertybė, su naujakuriais“, – kalbėjo V. Kavaliauskas, neabejojantis Lietuvos kaimo ateitimi.

Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros direktorius Šarūnas Celiešius teigė, kad bendruomenių kuriamų produktų bei paslaugų šiandien reikia ir Lietuvos, ir užsienio rinkoms. Ir šiuo atveju svarbu ne tik galutinis rezultatas, bet ir procesas, kuris kaimams padeda išryškinti savo identitetą bei jį paversti konkurenciniu pranašumu kuriant aukštos pridėtinės vertės produktus.

Galutinis tikslas – laimingi žmonės

 

Lazdijų rajono merės Ausmos Miškinienės nuomone, kuriant sumanų kaimą reikėtų orientuotis į galutinį tikslą – laimingus ten gyvenančius žmones. Tai turėtų būti ir politiką formuojančios valdžios, ir arčiausiai gyventojų esančių savivaldybių interesas.„Tam, kad kurtųsi sumanūs kaimai, reikalingi entuziastingi vietos lyderiai, buriantys bendruomenę realizuoti savo įgūdžius. Dzūkijos krašto vietos veiklos grupė yra viena aktyviausių šalyje ir jos pastangomis mes turime sėkmingai kuriančių ir turinčių potencialo kurti kaimų. Savivaldybė savo ruožtu stengiasi verslaujančius kaimus paremti finansiškai, skatina gerosios patirties sklaidą tarp kitų regionų savivaldybių vietos veiklos grupių. Tuščių vienkiemių mažėja ir Lietuvoje turime geras galimybes – tebūnie ir lėtokai, bet judėti sumanių kaimų link.  Kviečiu išlaikyti nuoseklią politiką, atidžiai vertinti kiekvieno regiono specifiškumą bei gerbti vietos lyderius“, – kalbėjo A. Miškinienė.Seimo nario Simono Gentvilo patarėja Reda Kneizevičienė taip pat atkreipė dėmesį, kad kaime galime sutvarkyti infrastruktūrą, bet jeigu jame nebus lyderystės, nebus įgyvendinta ir sumanaus kaimo idėja. Todėl, R. Kneizevičienės įsitikinimu, kaimo lyderiams būtinai reikalinga pagalba optimizuojant bendruomeninių organizacijų veiklą reglamentuojančią teisinę bazę. „Labai svarbu, kad nė vienas vietos gyventojas neliktų užribyje. Tam visose šalies savivaldybėse turėtų dirbti atitinkamų kompetencijų turintys kaimo plėtros specialistai. Deja, situacija šiuo atveju savivaldybėse labai skirtinga. Turint omenyje, kokie vien aplinkosaugos iššūkiai mūsų laukia, kaimo žmonėms reikia daugiau susitikimų su ekspertais, daugiau informacijos sklaidos“, – neabejojo Seimo nario patarėja.

Tvariausi – mišrūs šeimos ūkiai

Neatsiejama sumanaus kaimo sąvokos dalis – tvarus ūkininkavimas bei sveikų, natūralių maisto produktų gamyba. VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto mokslininkės prof. dr. Elvyra Jarienė ir doc. dr. Jūratė Aleinikovienė atkreipė dėmesį, kad tik atsakingai ir sumaniai eksploatuojamame dirvožemyje, taikant ekologinio ir biodinaminio ūkininkavimo principus, užauginamos kokybiškos maisto žaliavos – tai moksliškai pagrindė VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto mokslininkų atliktų tyrimų rezultatai. Mokslininkės  ragino ūkininkus ir  verslininkus, turinčius ketinimų gaminti aukštos pridėtinės vertės maisto produktus, bendradarbiauti su VDU ŽŪA Agronomijos fakultetu ir naudotis jame sukaupta patirtimi.

Lietuvos biodinaminės žemdirbystės ir perdirbimo asociacijos  „Biodinamika LT“ prezidentė Rasa Čirienė atkreipė dėmesį, kad ūkininkai, naudodami chemines augalų apsaugos priemones užmuša mikrobiotą ne tik dirvožemyje, bet ir žmogaus organizmuose.

Žemės ūkio viceministro Pauliaus Astrausko teigimu, Vyriausybės programa ir Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) žingsniai yra orientuoti į sveiko ir kokybiško maisto garantiją vartotojams – šalyje įdiegta griežta produktų sertifikavimo ir saugos kontrolės sistema. Tai neabejotinai skatina visuomenės pasitikėjimą. Šiuo metu Europos Komisijoje baigiama derinti teisinį reglamentavimą dėl nacionalinių produktų sertifikavimo bei gamybos.

Viceministro teigimu, šalyje veikia ne viena programa, skatinanti sveiko, natūralaus maisto vartojimą. „Teisės aktai numato, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigose, kuriose vyksta maitinimas,  apie 30 proc. produktų turėtų būti ekologiški. Ūkio subjektams, norintiems pradėti vykdyti veiklą, ŽŪM finansuoja dokumentų rengimo, gaminio dizaino sukūrimo išlaidas 60-100 proc., taip pat turime daržovių, vaisių, pieno produktų programą, skirtą moksleiviams. Tačiau akivaizdu, kad to nepakanka ir turi būti kuriamos naujos paramos schemos, tiekimo grandinėje dalyvaujančius ūkininkus skatinančios kooperuotis“, – sunkiai judančią Lietuvos problemą pabrėžė viceministras.

Tam, kad kuo daugiau vietinės ekologiškos  produkcijos be kliūčių turi patekti į ugdymo, globos, sveikatos priežiūros įstaigas, nesuabejota ir diskusijos metu bei siūlyta šiuo atveju lanksčiau bei paprasčiau organizuoti viešuosius pirkimus. „Įstaigų vadovams, organizuojantiems tokius pirkimus, vietinės produkcijos įsigijimas galėtų tapti viena metinių užduočių, vertinant jų darbo kokybę“, – siūlė Lazdijų rajono merė A. Miškinienė.

Su tuo, kad programų, lengvinančių žemdirbių gyvenimą, šiuo metu tikrai yra ir ŽŪM eina teisinga kryptimi, sutiko ir žemdirbių atstovė – Lietuvos uogų augintojų, perdirbėjų ir prekybininkų asociacijos vadovė Audronė Ispyrian. Tačiau, jos nuomone, iš žemdirbio šiandien dažnai reikalaujama per daug, t. y. būti ir vienkiemiaiaugintoju, ir dizaineriu, ir logistu, ir pardavėju. „Tvarumas yra stalas ant keturių kojų. Tai – ekologija, socialinis,  ekonominis ir kultūrinis aspektai. Stalas nestovės, jeigu žmonės iš savo veiklos negalės pragyventi“, – įspėjo žemdirbių atstovė.

VDU ŽŪA Agronomijos fakulteto doc. dr. Evaldas Klimas forumo dalyvių dėmesį atkreipė į išskirtinį Lietuvos potencialą – mūsų klimato sąlygomis puikiai vešančius žolynus, kurie yra ir pašarai, ir trąšos, ir energijos ištekliai. Universaliausias instrumentas šį potencialą sumaniai išnaudoti sumaniame Lietuvos kaime – mišrūs, augalininkystę ir gyvulininkystę vystantys šeimos ūkiai.