Apie ką tik dabar nepagalvoji… Tris dienas buvau seminare su nuostabiausiais etninės kultūros specialistais iš visos Lietuvos. Laimė, kad dar galima kartu pabūti, pasiklausyti, kaip kas dirba, kas naujo, kas mums sekasi, o kas gal ir nelabai. Daug sužinojau, daug minčių kilo.
Žmonės daug didelių darbų nuveikia, bet gaila, kad skaudulių turi daug taip pat… Prisiminiau 1989 metus, kai per patį folkloro judėjimo pakilimą pradėjau dirbti LLKC (tada pradžioje dar Moksliniame metodiniame centre, greit virtusiame Lietuvos liaudies kultūros, o dabar jau Lietuvos nacionaliniu kultūros centru).
Tada tik brandinom ir įgyvendinom etninės kultūros idėjas. Reikėjo grumtis su sovietine kultūros sistema, energingai diegti naujoves, įgyvendinti daugelį dalykų ir esminių pokyčių. Buvo ir yra kuo pasidžiaugti. Susikūrė visa sistema, kurios anksčiau nebuvo, bet kurios labai reikėjo. Daugybė žmonių su didele meile viską keitė ir tobulino.
Šiais metais, po ilgesnės karantininės pertraukos, vėl pamačiau daugybę etninės kultūros srities ryškiausių žmonių, bet pamačiau ir jų nuotaikas. Vėl matau, kad atsirado naujų sunkumų. Valstybės rūpestis etnine kultūra jau mąžta ir nepalankiai kinta, atsiranda vis daugiau popierizmo, mažėja parama, labiausiai stinga suvokimo.
Parama tai parama, jos niekada nebuvo per daug, bet žmonės skundžiasi, kad yra skaudaus valdžios nusisukimo nuo etninės kultūros, ypač lietuviškosios. Aš girdėjau kalbant, kad trūksta didesnio supratimo, gausu etninės kultūros ir to, kas šioje srityje pasiekta, menkinimo, gal net ardymo.
Kai beveik visų savivaldybių atstovai vienas po kito panašiai kalba, tai, net nematydama skaičių ir dokumentų, susidariau nuomonę, kad tikriausiai panašiai ir yra. Ar kas atkreips į tai dėmesį, ar supras, kad reikia laiku viską keisti į gera? Ar suprantama, kam to reikia, ar suvoks etninės kultūros svarbą?
Pas mus pradėjo plisti ,,denacifikacijos“ idėjos. Šiandien matome, iš kokio šaltinio tai plaukė. Negi dar kas nežino? O etninės kultūros žmonės dirba, stengiasi, nenuleidžia rankų. Bet pavargs vieną kartą, susens, specialistų gretos praretės, o nauji specialistai jau net neruošiami.
Juk norėtųsi sužinoti, kas tokių sprendimų autoriai, ar gi ne? Gal manote, kad padėtis gera ir jau nereikia apie tai kalbėti? Oi ne, kalbėti būtina, kad tik nebūtume pavėlavę. Mačiau, kad linksmumo žmonių veiduose ir kalbose buvo mažoka, daug pastangų šioje srityje dėję žmonės į ateitį žiūri be didelio optimizmo.
Ačiū šauniosioms LNKC darbuotojoms, kurios sunkiai dirba be pertraukų, stengiasi suburti mus visus dideliems darbams, ragina neprigesti. Joms viskas gerai žinoma iki smulkmenų, sunku net įsivaizduoti, ar kas dar geriau išmanytų, tad prastėjančioje situacijoje raginant mus visus, ir joms reikia didelių pastangų pačioms neprarasti optimizmo, surasti jėgų mus įkvėpti.
Ačiū už puikų darbą mūsų visų labui. Apskritai, tai mums visiems šiandien reikėtų daugiau kalbėti apie kultūrą, ne vien etninę.
Mes dabar stebime Ukrainą, gyvename jos gyvenimą. Labai gerai, aš taip pat atiduodu didžiąją dalį savęs. Bet man rūpi ir tai, ko galima pasimokyti iš ukrainiečių, kas duoda naujų idėjų, primena, ką reikia daryti, neprasnausti. Pasvarsčiau, kas dabar kam rūpi valstybėje.
Kultūra gal mažiausiai. Paguoskite mane, įtikinkite, kad karo atveju tikrai išsaugotume tautosakos lobius. Žinote? Esate tikri? O M. K Čiurlionio paveikslus? Ką dar? Ką pirmiausia? Ar tikrai?
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys – kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Gerbiama redakcija, dėkoju už man rodomą dėmesį, bet prašyčiau laikytis žurnalistinės etikos taisyklių. Norėčiau, kad (pirma) prieš skelbdami ką nors iš mano feisbuko puslapio, paprašytumėte leidimo. Antra, būtų gerai, jeigu antraščių nekurtumėte patys. Trečia, nuotraukas parinktumėte ir užrašus po jomis taip pat suderintumėte. Leidimo negavote, antraštę nutaikėte tik į dabartinę valdžią, nors procesai yra labai seni. Trečia, nuotrauka, kurią skelbiate, yra iš Adolfo Ramanausko laidotuvių, tai koncertu jų niekaip nepavadinčiau.
Būtų gal ir neblogai, jei Alkas nuolatinius skaitytojus šiek tiek apšviestų apie savo virtuvę. Kad geriau suvoktume, kur ganomės.