Švenčiant Vilniaus gimtadienio savaitę Valdovų rūmų muziejus siūlo atsigręžti į istorines sostinės ištakas – daugiau sužinoti, kas buvo mūsų miesto įkūrėjai, prie Vilnios ir Neries pastatę pirmąją bei tuomet vienintelę mūrinę pilį Lietuvos teritorijoje.
Vilniaus gimtadieniu laikomą 1323 m. sausio 25-ąją Valdovų rūmų muziejaus istorikai vadina diena, kai Lietuvos sostinė gavo pilnametystės pasą, nes tiek gyvenvietė, tiek mūrinė pilis čia egzistavo jau anksčiau.
Tądien išsiųsti Lietuvos valdovo Gedimino (1316–1341) laiškai, kviečiantys į Vilnių atvykti amatininkus, pirklius, tikėtina, buvo rašyti iš archeologų atrasto ir šiandien Valdovų rūmų muziejuje galimo pamatyti Ankstyvosios mūrinės pilies bokšto (donžono), kuriame Lietuvos valdovas ir galėjo reziduoti.
Dar Atgimimo metais pradėti Valdovų rūmų teritorijos archeologiniai kasinėjimai pildo bei kartais keičia Lietuvos ir jos sostinės istoriją, ji tampa vis labiau apčiuopiama. Valdovų rūmų muziejaus archeologijos ekspozicija nuolat pildoma restauruotais pačiais įspūdingiausiais radiniais, kurie liudija, kad geležinį vilką ant kalno sapnavęs valdovas Gediminas jau buvo europines dvaro kultūros tradicijas išmanęs valdovas, kasdienybėje naudojęsis visais prabangos patogumais.
Muziejaus fonduose iš viso sukaupta apie pusė milijono archeologijos artefaktų. Daug Gedimino ar net ankstesnių epochų įdomiausių radinių rodoma ir nuolatinėse ekspozicijose, jos nuolat papildomos ir atnaujinamos. Ankstyviausieji radiniai restauratorių laboratorijose atskleidžia vis naujų žinių apie Vilnių dar iki Gedimino valdymo laikų.
Vyriausioji archeologė Rasa Gliebutė pasakoja, kad XIII a. pabaigos – XIV a. pradžios radiniai – unikalūs: ant valdovo ir didikų stalų jau stovėjo puoštos emalio ornamentais ir kai kurios, neabejotinai, auksuotos stiklo taurės iš Artimųjų Rytų, greičiausiai, Sirijos, stiklo dirbtuvių. Lietuvos valdovo aplinkos žmonės dabinosi papuošalais iš tauriųjų metalų ir brangakmenių (paminėtinas seniausias auksinis žiedas, datuojamas XIII a. 8 dešimtmečiu), vaikščiojo avėdami elegantiškais, spalvingais batais.
Moterys puošėsi apgalviais iš metalo plokštelių, auskarais, vėriniais, metalinėmis ar įvairiaspalvio stiklo apyrankėmis. Juvelyriniai dirbiniai atspindi importo tiek iš Vakarų, tiek iš Rytų bei vietinių tradicijų madas.
Naujuosiuose rūmuose, Vilniuje (Kražių gatvėje), įsikūrę Valdovų rūmų muziejaus restauratoriai, archeologai bei eksponatų saugotojai (iki praėjusių metų rudens jie glaudėsi Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus padalinyje) pristato vis naujų restauruotų daiktų. Vienas įdomiausių yra dėl pelkėto grunto gerai išsilaikęs, itin retas pasaulio muziejuose XIII a. pabaiga datuojamas balnas. Pasak kultūros istoriko dr. Pauliaus Bugio, įspūdinga, kad vietos meistrai jau tais laikais mokėjo taip juvelyriškai apdirbti odą, kaulą bei ragą, balnas buvo išpuoštas polichromija, tik, deja, jos pėdsakai neleidžia atkurti viso buvusio piešinio.
Dalies restauruojamų daiktų paskirtis kol kas nėra aiški. Rašytinių šaltinių iš XIII–XIV a. išlikę labai mažai, užuominų apie daiktus ar dovanas yra, tačiau tos vertybės plačiau neaprašytos. Restauratorė ekspertė Deimantė Baubaitė pasakoja apie neseniai ekspozicijai parengtą ornamentuotą kuoką.
Tokių kuokų mūsų regione rasta ir anksčiau, tačiau Valdovų rūmų teritorijoje restauruotas visas jų rinkinys. Archeologai bando įspėti kuokos paskirtį – galbūt tai ritualinio būgno lazdelė, ginklas, o gal pagonių žynio (krivio) apeiginė lazda.
Restauravimo skyriaus vedėjas Mantvidas Mieliauskas pasakoja, kad keletą šimtmečių niokotus Valdovų rūmus ir gyvenimą juose tenka atkurti kantriai restauruojant kiekvieną šukę. Tokie daiktai kaip dailiai nukaltas restauruotas bato pentinas, unikalios ornamentuotos kaulinės šukos rodo, kad kunigaikščiams ir kitiems didikams buvo svarbi jų išvaizda, higiena.
Beje, archeologų ir restauratorių pastangomis paneigtas ir iki šiol gajus Lietuvos valdovo Gedimino vaizdavimas – XIII–XIV a. skustuvų kolekcija rodo, kad tų laikų lietuviai vyrai gana dažnai skutosi veidus ir toli gražu ne visada augino barzdas.
Valdovų rūmų muziejuje eksponuojamos ir šioje teritorijoje rastos šachmatų figūrėlės, seniausias Vilniuje lošimo kauliukas, net kėglių muštukai. Pasak Archeologijos ir architektūros tyrimų skyriaus vedėjo Gintauto Striškos, visi šie radiniai leido atkurti tų laikų gyvenamąją aplinką, kasdienybės pomėgius, o surinkta medžiaga panaudota atkuriant Gedimino bokšto istoriją – gavus Kultūros tarybos finansavimą parengtas virtualus pasakojimas apie tikrąjį Gedimino bokštą, kurio liekanos saugomos Valdovų rūmų muziejaus erdvėse.
Šis bokštas ir aplink esantys Ankstyvosios mūrinės pilies gynybinių sienų bei kitų pastatų fragmentai yra vienintelės Lietuvos sostinėje išlikusios nekilnojamosios kultūros vertybės, kurios primena Valdovo Gedimino laikus ir yra lengvai prieinamos kiekvienam Valdovų rūmų muziejaus lankytojui.
Vilniaus gimtadienio savaitę Valdovų rūmų kieme veikia viena įspūdingiausių Vilniaus šviesų festivalio instaliacijų, tačiau muziejus kviečia užsukti ir į pačias ekspozicijas, pažinti miesto istoriją atnaujintoje archeologijos ekspozicijoje. Per praėjusius metus muziejus papildytas 250-ia istorinių eksponatų. Beje, artėjantį sekmadienį visus lankytojus Valdovų rūmų muziejus priims nemokamai, kaip įprasta paskutinį mėnesio sekmadienį.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Labai jau tik turistiniame lygyje rašoma apie Vilnių. Nenurodomos jokios mokslinės publikacijos, kurios galėtų įtikinti apie čia apie Vilnių dėstomų teiginių pagrįstumą.
Antai, archeologų tyrimai rodo, kad bokštas (donžonas) statomas galima sakyti pelkėje, sakoma, kad tai Ankstyvos mūrinės pilies bokštas, bet tai panašu į sakralinės paskirties statinį, kadangi čia pat yra dabar vadinamas Gedimino kalnas, taigi logiška, kad kalnas gynybiniams tikslama tinkamesnis. Nieko nepasakoma apie to bokšto aplinką iki jo pastatymo. Juk labai tikėtina, kad iki tol ten galėję būti mediniai statiniai – šventykla deiviai Šerialai. Sakoma, ten – bokšto vietoje rastas XIII a. pabaigos balnas, jis buvo išpuoštas polichromija, buvusį jo vaizdą sunku atkurti. Bet jis yra dar iš iki Gedimino laikų, tai kaip jis galėjo ten atsirasti, jeigu toje vietoje iki Gedimino laikų nieko nebuvę.
Pagaliau kur yra senesnė vieta – čia ar Bokšto g., Aušros vartų rajone. Problemiška yra dėl vardo Vilna Gedimino laiškuose atsiradimo. Gali būti, kad Vilna ir reiškia, būtent, bokštą (donžoną), o anksčiau – Vytenio, Mindaugo laikais Vilnius turėjo kitą pavadinmą, tarkim, Vorutos. Mat,Aušros Vartų pavadinimo žodyje ‘vartai’ turime Vo+rutos vardo semantikos, esančios liet. žodžiuose ‘rauda, raudoti, roda- išeitis’ reikšmėse.
Visa tai sostinės gimtadieniui skirtų metų proga ar nederėtų ištirti ir žmonėms pasakyti.
„Vilniaus gimtadieniu laikomą 1323 m. sausio 25-ąją Valdovų rūmų muziejaus istorikai vadina diena, kai Lietuvos sostinė gavo pilnametystės pasą, nes tiek gyvenvietė, tiek mūrinė pilis čia egzistavo jau anksčiau.“ – tai tik jūsų asmeninė nuomonė dėl Viniaus gimtadienio ir nieko daugiau. Patys sau prieštaraujate, sakydami, kad „tiek gyvenvietė, tiek mūrinė pilis čia egzistavo jau anksčiau.“ Niekas niekada nesako, kad, pvz., vaikas gimė, kai jam suėjo 18 metų. Tas išsigalvotas „pilnametystės pasas“ yra daugiau negu nesąmonė. Ir ne gėda? Lietuvos valstybės istorijos, jos sostinės istorijos sumenkinimu labai jau neskaniai atsiduoda. Na, bet svarbiausia, kad disneilendas sumūrytas, kurio eksponatai iš kur ir po kiek?
Išties proga neeilinė – 700 metų (nuo paminėjimo), tačiau ji minima paviršutiniškai apsiribojant tik turistiniais pakalbėjimais. Nieko rimtesnio nesumanė nei sostinės valdžia, nei istorikai, nei Valdovų rūmų kolektyvas. Netgi Gedimino nedrįstama pavadinti tikruoju titulu. Juk jis KARALIUS. Gal jau bent ant paminklo JAM aikštėje įraše nukrapštytume gėdingą D. kunigaikščio vardą, lyg jis būtų buvęs kažkam pavaldus. Beje, jo sūnus Algirdas net imperatoriumi vadintas (basileus). Istorikai – B. mokinukai – suglaudę ausis tyli, ir taip nutylima pora šimtmečių trukusi didingiausia Lietuvos karalystės istorija bei pasaulio istorijoje neregėtas dar nuostabesnis DVIEJŲ ŠIMTMEČIŲ karas su jungtinėmis vakarų Europos valstybių armijomis, kurį galutinai laimėjome prie Žaliosios Girios.
Istorija taip politizuota, kad ir vėl klausiu: ar istorija yra mokslas, ar tik politikierių įrankis su buku galu, naudojamas jų savanaudiškiems tikslams pasiekti?
Minint Vilniaus vardo pasirodymo istorijos šaltinyje faktą apskritai derėtų sujudinti visą svetimųjų primestą Lietuvai jos istorijos koncepciją. Pradedant nuo jos aukščiausios valdymo institucijos struktūros ypatumų atskirais laikotarpiais analizavimo. Antai, iš 1219 m. sutarties su Volyne matome, kad Lietuva buvo valdoma 5-ų lygaus statuso asmenų- vyresnųjų kunigaikščių. Mindaugo laikotarpio šaltiniai byloja, kad jis vienvaldžiu aukščiausiu Lietuvos valdovu tapo po varžymusi su Tautvilu, Vykintu, kitais. Tai, kad Traidenio valdymo laikotarpiu Lietuvos valdovas vadinamas -Traidene ir kitų to laikotarpio faktų analozavimas rodytų, kad valdymas tuo laiku galėjo būti kolektyvinis – trijų asmenų, kurie vadinami broliais, bet tai tereiškia, kad valdyti broliški jų buvo susitarta, o ne kad jie buvo kraujo broliais. Negalima spręsti, kad po Traidenio Daumantas buvo vienvaldžiu valdovu, nes tuo laikotarpiu minimi ir kitų valdovų vardai (Budividas, Pukuveras, Butegeidis).
Iš Vytenio laikotarpio faktų galima spręsti, kad jis buvo vienasmenis Lietuvos valdovas – karalius. Po jo yra lyg kelių metų pauzė ir po jos tapo atsirandęs valdymas pavadinimu: „Gediminne lietuvių ir daugelio rusų karalius“.Tas “lietuvių ir daugelių rusų” turinys valdovo pavadinime rodytų, kad Gediminne veikiau gali reikšti ne vieno asmens valdymą, o kad tas karaliavimo Lietuvoje organas buvęs kolektyvinis, t.y. kad jis gali būti sudarytas iš visų lietuvių ir daugelio rusų kunigaikščių Lietuvai broliškai valdyti. Beje, tokio aiškinimo naudai bylotų ir pavadinime po Gediminne nededamas kablelis..Žodžiu, po Vytenio Lietuvoje vėl buvo grįžta prie kolektyvinio valdymo, kurio organas vadintas iš gentinės tikrovės laikų einančiu žodžiu ‚gediminne‘. Taip manant, tampa aišku ir dėl to Gedimino žadėjimo krikštytis, bet nesikrikštyta. Mat, ją galėjo sudaryti daug vyriausiųjų kunigaikščių, tarp kurių galėjo būti ir krikštytų pagal Rytų apeigas rusėnų.
Taigi Vilniaus minėjimui skirti metai tinkama proga peržiūrėti Lietuvos istorijos koncepciją, atskleisti Lietuvos karalystės valdymo savitumus.
,,Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) aukciono būdu parduoda tris T. Kosciuškos g. (10 ir 12) esančius Sluškų rūmų komplekso pastatus. Pradinė kaina aukcione – 11,25 mln. Eur (PVM netaikomas). Aukcioną organizuoja tarptautinė nekilnojamojo turto (NT) konsultacijų bendrovė „Newsec“.”
– lrytas.lt/bustas/architektura/2022/02/02/news/parduodami-istoriniai-pastatai-sostines-centre-pradine-kaina-daugiau-kaip-11-mln-euru-22258853
Ačiū, Žemyna, pažiūrėsiu, kiek šiandien turiu grynais.
Ramiai, primesiu, kiek reikės…
Kiek saugu mūsų tikrovėje tokioje vietoje esančius pastatus, kitus objektus atiduoti į gal net svetimas rankas? Sumanys jų vietoje pastatyti 100 a. dangoraižį, kad Gedimino kalną su bokštu užgožtų, ir vyr. architektas su džiaugsmu pritars? Gal net sugalvos stiklo kalną jo vietoje pastatyti?
Dabar Krokuvos g. stiklainį suplanavo, kad galutinai vaizdą į Šeškinės kalvas užgožtų.