Sausio 25 d., antradienį, 18 val., Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje, atidaryta Bokšto gatvės kapinyno radinių paroda „Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“. O sausio 29 d., šeštadienį, ten pat vyks juvelyrikos užsiėmimai visai šeimai su archeologu ir juvelyru Evaldu Babensku.
Lietuvos nacionalinis muziejus po daugiau nei 10 metų trukusių atnaujinimo darbų į dienos šviesą iškelia išskirtinius archeologinius radinius iš 2005 metais netikėtai atrasto ir Vilniaus miesto istorijos pamatus supurčiusio Vilniaus Bokšto gatvės kapinyno.
Parodos Vilniaus miesto bastėjoje lankytojai išvys daugiau nei šimtą sidabrinių, žalvarinių ir paauksuotų papuošalų, kurie priklausė pirmiesiems tuomet dar pagoniško krašto krikščionims.
Ši paroda vainikuoja kelis dešimtmečius trukusį Lietuvos istorijos instituto tyrimą, kuris vertingų duomenų suteikė ne tik Vilniaus miesto istorijai, bet ir archeologijos mokslui apskritai.
Daugiakultūris, anksčiau nei manyta
Vien archeologiniai tyrimai dabartinėje verslo ir laisvalaikio komplekso „Bokšto skveras“ teritorijoje truko septynerius metus.
Tai vieni didžiausių ir išsamiausių kada nors Vilniaus senamiestyje vykdytų kasinėjimų, jų metu buvo ištirti 533 griautiniai kapai.
Tirtas kapinynas yra seniausias žinomas laidojimo paminklas dabartinio Vilniaus senamiesčio teritorijoje – datuojamas 13 a. pabaiga–15 a. pradžia.
Tyrimams vadovavę archeologai dr. Rytis Jonaitis ir dr. Irma Kaplūnaitė teigia, kad naujos žinios paskatino archeologus ir istorikus vis garsiau prabilti apie Vilniaus miesto kūrimosi laikotarpio istorijos perrašymą.
„Nustatyta, jog žmonės šiame kapinyne laidoti, kai pats miestas dar tik kūrėsi.
Kapuose rasti kryželiai, laidojimas ant nugaros karstuose, galva į vakarus ir ant krūtinės sudėtomis rankomis ir kiti laidosenos bruožai rodo, jog čia, vadinamojoje Civitas Rutenica dalyje, tuomet dar pagoniškame mieste, gyveno pirmieji krikščionys.
Taigi galime svarstyti ir kalbėti apie vieno iš Vilniaus pramanų sugriovimą: Vilnius nuo pačios pradžios jau kūrėsi kaip atviras ir daugiakultūris miestas, o ne toks tapo vėlyvesniais laikotarpiais“, – teigia R. Jonaitis.
Kartu su palaidotaisiais atrasti juvelyriniai dirbiniai leidžia atsekti buvusias kultūrines įtakas, migracijos kryptis, amatų vystymąsi ir tai, kad besikuriančiame mieste gyvenusių skirtingų bendruomenių kultūrinės įtakos persipindavo tarpusavyje.
Toks atradimas lengvai galėjo sujaukti dar tik prasidedančius „Bokšto skvero“ atnaujinimo planus, tačiau tapo bendradarbiavimo tarp tyrėjų ir nekilnojamojo turto plėtotojų gerosios praktikos pavyzdžiu: NT plėtros ir valdymo bendrovė „Baltisches Haus“ suteikė galimybę išskirtinio masto tyrimus vykdyti be ypatingos skubos.
„Tai leido šį labai gerai išlikusį ir dėl savo istorinio konteksto išskirtinį pastatą ištirti iki galo, o taip pasitaiko labai retai.
Toks supratingumas, ypač kalbant apie senamiesčio teritoriją, leidžia būti ramiems, jog statydami naują miestą nesunaikinsime senojo miesto likučių“, – sako I. Kaplūnaitė.
Renginių programoje – juvelyrikos paslaptys
Tyrimų metu aptiktus juvelyrinius dirbinius daugiau nei dešimtmetį atnaujino Lietuvos nacionalinio muziejaus, kuriam saugoti jie ir buvo perduoti, restauratoriai. Juos išvysti vilniečiai ir miesto svečiai galės minėdami Vilniaus 699-ąjį gimtadienį.
„Parodoje taip pat numatomi susitikimai su prie tyrimo beveik du dešimtmečius dirbusia komanda, muziejaus restauratoriai pristatys šių radinių restauravimo procesą“, – į būsimus renginius kviečia parodos kuratorius, Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Valdas Steponaitis.
V. Steponaitis žada, jog tikrąjį vilniečių papuošalų grožį ir puošnumą atskleis specialiai parodai pagamintos radinių kopijos: „Šiems papuošalams ne vienas šimtas metų, taigi sidabras jau yra pajuodavęs.
Kopijos leis be didesnių vaizduotės pastangų įsivaizduoti buvusį jų puošnumą, kai jie dar buvo nešiojami senųjų vilniečių.“
Bokšto gatvės kapinyno radinių paroda „Pirmųjų krikščionių pėdsakai pagoniškame Vilniuje“ Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje veiks iki šių metų rudens.
Jeigu rastas kapinynas yra jau nuo 13 a. pabaigos ir jame buvo laidojami krikščionys, tai netoliese turėjusi būti ir bažnyčia. Apie jos buvimą ar pan. nieko nesakoma. Be to, nurodoma, kad kapinynas buvęs Civitas Rutenica vadinamoje miesto dalyje. Tačiau tas pavadinimas nieko, sietino su 13-14 a. kapinynu, negali turėti, kadangi jo atsiradimas yra keliais šimtais metų vėlesnis.
Vien iš minimų radinių, duomenų apie palaidotųjų padėtis tą kapinyną sieti su pirmųjų krikščionių pėdsakais pagoniškame Vilniuje, vargu ar būtų pakankamo pagrindo. Juolab, kad rasti papuošalai (ypač galvos papuošalas) daugiau sietini su senąja (pagoniškąja) lietuvių pasaulėžiūra.
Pilnaverčiam švietimui praverstų ir platesni moksliniai radinių paanalizavimai.
ačiū, Saulės Vilna, už taiklius pastebėjimus.
Trys klausimai. „Baltisches Haus“ – iš Vokietijos? Krikščionybės propaganda išgelbės ją? Paroda apie Vilniaus paganus bus?
Civitas Rutenica – tai vad. Rusų miestas, Ruskji konec, kur kūrėsi rytų slavų pirkliai. Tai tik miesto dalelė, nes buvo ir Vokiečių kampas. Be to, archeologai greta kapinyno anksčiau buvo radę didelį ratą degėsių – apeiginio deginimo laužavietę su storu apie 10 cm pelenų sluoksniu. Tai rodytų deginimą vykus kokį šimtmetį. Įdomu ir tai būtų sužinoti, nes greta vėliau kūręsi krikščionys iki pat jėzuitų įsitvirtinimo galutinai užgoždavo senojo tikėjimo ir net stačiatikių pėdsakus pagal Vatikano rekomendacijas. Be to, Kazimiero bžn. aplinkoje buvo rastas ir apvalus plokščias akmuo, kuris galėjęs būti kaip senojo tikėjimo aukojimų stalas. Visa tai nuslėpta, o krikščionių liekanos iškeliamos.
Tas Jūsų minimas didelis degėsių ratas, turėjęs apie 10 cm pelenų sluoksnį, gal galėtų būti susidaręs ir iš vienkartinio apeigos laužo. Tokiu atveju būtų galima jį tapatinti su istorijos šaltiniuose minimu Pilėnų tragedijos įvykiu. Konkrečiai aprašant šį įvykį yra nurodyta, kad pilėniečiai, neturėdami vilties apsiginti, nusprendė sudeginti visą turtą ir patys susideginti. Tam sukūrė didžiulį laužą, į kurį iš pradžių metė ir degino savo turtą, o senyva moteris, kaip rašoma šaltinyje, kirto prie jos priėjusiems pilies gynėjams galvas ir jų kūnus degino lauže, kuriame susidegino, žmoną ir save nužudęs ir Margiris. Pilyje, kaip rašoma šaltinyje, slėpėsi žmonės su turtu subėgę iš keturių žemių, taigi yra pamato tą degėsių ratą ir rastus pelenus tapatinti su istorinėje kronikoje minimu Pilėnų tragedijos laužu. Šios tragedijos vietos tikrumą stiprintų ir tai, kad netoli esančios Kazimiero bažnyčios aplinkoje yra rastas plokščias apvalus akmuo, galėję būti tos aukojimo apeigos atlikimo stalu. Kad ir netiesiogiai tai dar patvirtintų ir netoliese esantis Markučių dvaras, tapatinant jo pavadinimą su Margirio vardu.
Jeigu tie pelenai nėra tinkamai ištirti ir tyrimų duomenys išsaugoti, tai tokiu atveju yra padarytas nusikaltimas tautos istorijai.
Gal galėtumėte nurodyti šaltinį, iš kurio būtų galima plačiau sužinoti apie minėtus faktus.