R. Karbauskis. Kodėl Landsbergiui reikalingas karas?

Pastarųjų dienų isteriški Gabrieliaus Landsbergio ir kitų jo vadovaujamos partijos neva „vertybinės“ politikos propagandistų pareiškimai apie artėjantį karą varo į neviltį daugelį žmonių. Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas staiga prašneko apie visuotinį šaukimą į kariuomenę, motyvuodamas paaštrėjusia geopolitine situacija.

Bandau suvokti, kam ir kodėl naudinga šita isterija ir Tautos gąsdinimas karu. Suprantu, jog karo grėsmė tarp Rusijos ir Ukrainos egzistuoja, bet bandau suprasti, kodėl mūsų valdžiai taip norisi karo ir kelti tokią įtampą.

Niekas ir niekada karo grėsmės nesustabdė grasinimais, juo labiau kiršinimais. Jei toks Lietuvos „vertybinės“ politikos skleidėjų tikslas, tuomet tenka labai apgailestauti, nes tikra užsienio politika naudoja visas priemones, kad būtų išvengta karo. Nesvarbu kokiame lygyje ir tarp kokių valstybių vyktų ginčai, grasinimai, provokacijos – mūsų gi visos pastangos turi būti dedamos į derybas, kurios užtikrintų santykių tvarumą ir taiką.

Suprantu, jog mūsų užsienio politikos „vanagiukams“ nelabai užtenka fantazijos, kad jie bent suprastų, kame yra valstybės aukščiausių pareigūnų darbo prasmė, atsakomybė ir kas yra tikrosios vertybės. Ir jie, tokie nesusipratėliai ima vaidinti didžius politikus, neva galinčius išgąsdinti Rusiją, Kiniją, o jei prireiks ir visą likusį pasaulį. G. Landsbergis Rusijai grasina nepakeliamomis sankcijomis, Kinijai – ES spaudimu. Tik va realybėje gaunasi viskas kažkaip priešingai.

Paspaudė Baltarusiją atsisakydami pajamų iš kalio trąšų tranzito ir perkrovos Klaipėdos uoste. O koks rezultatas? Pakilo kalio trąšų kainos ir G. Landsbergiui teko viešai pripažinti, jog laimėjo Lukašenkos režimas. Lukašenka iš to labai gerai uždirbo ir dar uždirbs ateityje. Pagrasino Kinijai, o investuotojai ir mūsų šalies verslas bėga ne iš Kinijos, bet iš Lietuvos.

Taip pat grasinimais Rusijai ir karinga retorika mes tik bloginame Ukrainos situaciją. Kada Rusijai grasina JAV tai tėra pasirengimo deryboms etapas. O kokioms deryboms ruošiasi G. Landsbergis, kai jo propaguojamoje „vertybinėje“ politikoje tėra nebendravimas.

Suprantu, jog neatsakingiems nuo kažko apsvaigusiems plevėsoms (jau net nesinori jų vadinti liberalais) – Lietuvos valdžiai karas tarp Rusijos ir Ukrainos leistų paslėpti sparčiai augančiais šildymo, elektros ir kuro kainas, brangstančius maisto produktus.

Nebereikėtų aiškintis dėl baisių nuostolių, kuriuos mūsų ekonomikai padarė beviltiška užsienio politika. Nebereikėtų gėdytis dėl bandymų įteisinti narkotikus, partnerystę, panaikintos alkoholio kontrolės… Dėl nieko dabartinei valdžiai nebereikėtų pergyventi, tik nuo ryto iki vakaro isteriškai rėkauti apie karą ir jo grėsmę Lietuvai.

Nors karas dar neprasidėjo, bet isterija ta tema jau dabar užgožė viską aplinkui. Svarbiausia, kad šiandien jie isterikuoja, bet pamiršta pasakyti, kad situacija Rusijos ir Ukrainos pasienyje šiandien ne kažkuo skiriasi nuo situacijos prieš mėnesį ir nežinia ar kažkuo skirsis dar po kelių mėnesių. Realus skirtumas prieš mėnesį ir dabar, jog prasidėjo derybinis procesas tarp Rusijos ir JAV, kuriame dalyvauja ir NATO. Kai Ukrainos valdžia ramina savo žmones, mūsų valdžia tuo tarpu ir toliau visus gąsdina.

Net jei reali karo grėsmė mažėja, Gabrieliaus Landsbergio ir mūsų „vanagiukų“ isterija kasdien didėja. Išvada peršasi pati. Mūsų „vertybinės“ politikos kūrėjai isterikuoja, nes karo, tikėtina, nebebus? Reikia būtinai pakiršinti?

Kreipiuosi į užsienio reikalų ministrą Gabrielių Landsbergį. Nustokite elgtis kaip vaikai, nepasidalinantys kibirėliu smėlio dėžėje. Norite padėti Ukrainai, padėkite. Jiems turime padėti. Nutarėte dovanoti ginklų, dovanokite. Galite padėti Ukrainai ar JAV derėtis su Rusija, padėkite. Bet nustokite skleisti isteriją apie tuoj prasidėsiantį karą, nustokite šnekėti apie visuotinę karo prievolę Lietuvoje, su potekste, kad tuoj reikės patrankų mėsos. Jūs bent suvokiate, ką sakote?

Gal suraskite laiko pasišnekėti su vyresniais ir daugiau patirties turinčiais pareigūnais, kurie paaiškintų, kaip vykdomas diplomatinis darbas, kaip derybomis, o ne isterijos priepuoliais yra sprendžiami svarbiausi užsienio politikos klausimai.

Apima gėda matant, kokie beviltiški žmonės pateko į valdžią. Jie niekina Lietuvą, ją visaip žlugdo, ir neramu, kad jie gali pridaryti dar baisesnių klaidų! Todėl tylėti ir stebėti, kaip jie viską aplink save naikina jau yra neįmanoma, nes tai liečia mus visus. Gal Gabrieliaus partijos senbuviai tikri krikščionys demokratai gali jį dar paprotinti?

Žinau, kad dabartinė valdžia yra kurčia mano žodžiams, tad sakau juos tiems, kurie girdi, kad atėjus momentui, kai vėl turėsime galimybę apsispręsti, mes vėl neišsirinktume pamišėlių.