V. Sinica. Vyriausybė sau, pandemija sau

Oficialiai paskelbta, kad ir Lietuvoje formuojasi nauja omikron atmainos banga. Būtent ja iš anksto motyvuojant metų sandūroje buvo paskelbta ir apie pandemijos valdymo pokyčius.

Tarp jų ryškiausi penki: privalomas skiepijimas medikams ir socialiniams darbuotojams, galimybių paso (GP) susiejimas su trečia skiepo doze, GP išplėtimas vaikams nuo 12 metų, antikūnų pašalinimas iš pagrindų galimybių pasui gauti sąrašo ir griežto karantino įvedimo vieši svarstymai. Kaip per du metus jau išmokome, vieši pandeminių ribojimų svarstymai paprastai reiškia, kad tai ir bus priimta. Į Parlamentą patekti uždrausta GP neturintiems Seimo nariams, kurie ne šiaip vaikšto į darbą, o atstovauja juos rinkusiems šalies piliečiams.

Naujus ribojimus galima apibendrinti kaip Vyriausybės sprendimą toliau laikytis savo išimtinai skiepais ir GP taikymu paremtos pandemijos valdymo politikos. Vadinasi, Vyriausybė laiko ją sėkminga ir vienodai tinkama kintančiai situacijai.

Omikrono žavesys ir siaubas

O situacija iš tiesų kinta ir būtent šie pokyčiai valdančiųjų paradoksaliai įvardijami kaip naujų suvaržymų pagrindinė priežastis. Pietų Afrikos Respublikoje (PAR) atrasta nauja omikron atmaina, pasižyminti kelis kartus greitesniu plitimu, tačiau ir kelis kartus retesne sunkia ligos forma. Visas pasaulis į naują atmainą sureagavo su baime, pradėjo kalbėti apie ribojimus, biržose trumpam smuko akcijos, nutraukti skrydžiai, sustojo sporto lygų varžybos ir t.t.

Per gruodžio mėnesį paaiškėjo, kad tai itin greitai plintanti ir sąlyginai lengvai persergama, labai silpnai į COVID-19 vakcinas reaguojanti viruso atmaina. Bijota, kad virusas užkimš ligonines tiesiog milžinišku atvejų skaičiumi, kai sergant milijonams, sveikatos apsaugos sistemai pasijustų net ir mažas sunkių atvejų skaičius. Tačiau taip nenutiko.

Bent kol kas nutiko priešingai. Vos 30 procentų gyventojų paskiepijusi PAR jau skelbia atidaranti sienas ir pergyvenusi omikrono bangą. Sulaukusios omikrono bangos didžiausius atvejų šuolius turėjo šalys, kaip Jungtinė Karalystė ar Danija, prieš tai suskiepijusios didžiausią visuomenės dalį. Tačiau net ir didžiausi atvejų šuoliai netapo hospitalizacijų, reanimacijų ir mirčių šuoliais, ko labiausiai bijota. Hospitalizacijų skaičius, pavyzdžiui, Danijoje nuo vasaros nuosekliai auga, kaip augo ir iki omikron atėjimo. JK atvejai kol kas auga vieni.

Taigi aišku, jog naujoji atmaina pergyvenama lengviausiai iš visų paplitusių pasaulyje, tačiau ir labiausiai užkrečiama. Ja neišvengiamai persirgs didžiulė dalis žmonių, svarbu, jog ir tų, kurie atsisako skiepytis. Nori kas to ar ne, omikronas – ten, kur ateis – atneš masinę imunizaciją. Tai nereiškia, kad reikia sąmoningai rizikuoti juo sargdintis. Kaip ir kitais atvejais, ilgalaikiai padariniai yra nežinomi. Tačiau šalyse, kurių ši atmaina neaplenks, visuomenių natūralios imunizacijos šuolis tampa beveik neišvengiamas.

Čia turėtų išryškėti paradoksas. Minėti griežtinimai ir visapusiškas spaudimas („įtikinėjimas“) skiepytis trečiąja vakcinos doze viešoje komunikacijoje siejamas būtent su omikron grėsme. Skelbiama, kad stiprinančioji dozė ženkliai sustiprina apsaugą nuo omikron atmainos. Tačiau pasaulio statistika kelia klausimų.

Jungtinėje Karalystėje tarp užsikrėtusiųjų COVID-19, gavę trečiąją dozę dažniau buvo užsikrėtę būtent omikron atmaina, jos negavę – dažniau užsikrėtę delta. Tą būtų galima aiškinti tiesiog didesniu skiepo efektyvumu būtent prieš delta atmainą. Tačiau Vyriausybė skelbia, kad jis reikalingas būtent apsaugai nuo omikron.

Izraelyje pradėta dalinti ketvirtą dozę taip pat kovai su omikronu, nes trečioji dozė visgi neapsaugojo nuo omikrono atvejų šuolio. „Zero covid“ politikos besilaikančioje Australijoje omikron atvejų šuolis taip pat nepraeina taip greitai, kaip praėjo PAR.

Stebint tokias tendencijas, galima kelti hipotezę, kad persirgimo suformuotas imunitetas, koks yra paplitęs mažai paskiepytose visuomenėse, yra universalesnis ir geriau veikia prieš naujas atmainas, tuo tarpu itin gausiai suskiepytose visuomenėse vyraujantis dirbtinis imunitetas yra „siauresnio profilio“ ir blogiau saugo nuo naujų atmainų. Laikas ir tyrimai parodys.

Visais atvejais, Vyriausybės teigiama nauda – trečdaliu stipresnė nei dviejų dozių apsauga nuo naujosios atmainos – labai abejotinai atsveria visuotinės vakcinacijos trečiąja doze keliamus socialinius kaštus.

Nepritarimas

Kaip tik gruodžio 28 dieną visoje didžiojoje žiniasklaidoje paskelbtas „Vilmorus“ atliktas tyrimas, kuris parodė, kad: a) GP vaikams nuo 12 metų pritaria vos 19 proc. (nepritaria 63 proc.) gyventojų; b) kas antras apklaustasis norėtų, kad prezidentas dėl GP vaikams kreiptųsi į Konstitucinį Teismą (pritaria 50 proc., nepritaria 21 proc.); c) GP apskritai pritaria tik 43 proc. apklaustųjų (nepritaria 47 proc., tad išlieka visuomenę perpus skaldantis klausimas); d) su tuo, kad nuo šiol GP bus siejamas su trečiu skiepu, nesutinka 54 proc. apklaustų žmonių (sutinka 28 proc.).

Kadangi jau oficialu, jog nuo šiol galimybių pasas tik su papildomomis dozėmis, aktualus tampa skaičius, kiek palaiko GP siejimą su trečiu (4, 5, n) skiepu. Tai 28 procentai arba kas ketvirtas gyventojas. Likusieji tampa antivakseriais. Žiniasklaidai pasirodė reikšminga akcentuoti, kad tyrimą užsakė GP kritikuojantis Sveikatos teisės institutas.

Niekas nesugalvojo visuomenės apklausti, ką mano apie antikūnų testo pašalinimą iš pagrindų gauti GP sąrašo. Būtent tą kiek netikėtai net ir sekantiems šią temą padarė Vidaus reikalų ministerija. Visuomenėje kilo pasipiktinimo ir pasimetimo banga, greičiausiai prisidėsianti prie tolesnio reitingų nuosmukio.

Sprendimas konkrečią visuomenės grupę – tuos, kurie vykdė Vyriausybės užduotą kovos su pandemijos planą – pastatė į GP požiūriu prasčiausią, o sveikatos požiūriu galimai rizikingą situaciją, kai dėl GP reikia skiepytis net ir turint milžiniškus antikūnų kiekius. Tiems, kas yra persirgę, o ne pasiskiepiję, tokio draudimo gauti GP antikūnų pagrindu nėra. Tai gali būti šiek tiek logiška, jei vadovausimės minėta hipoteze, kad skiepo imunitetas „siauresnio profilio“ už susiformuojantį persirgus. Tačiau nelogiškas pats antikūnų atmetimas, nepasiūlant jokios moksliškai pagrįstos imuniteto matavimo alternatyvos.

Tikėjimas ir pasitikėjimas

Valdžia ėmėsi sprendimų, kurių kaip tik žadėjo nesiimti. 2021 metų pirmojoje pusėje buvo viešai skelbta, kad šalyje nebus vaikų vakcinacijos, nebus privalomo skiepijimo, GP galios tiek, kiek galios pati tvarka ir jiems nereikės papildomų dozių. Dauguma tų, kas skelbė tokias tezes, buvo vadinami sąmokslo teorijų kūrėjais, pajuokiami ir niekinami, žiniasklaida factchekino tai kaip melagienas. Šiandien visos šios tezės tapo Vyriausybės programos dalimi.

Žinoma, situacija keičiasi ir politika taip pat gali keistis. Bet, pirma, situacija keičiasi toli gražu ne akivaizdžiai naująsias priemones pagrindžiančia kryptimi. Antra, pasitikėjimas politikoje yra sunkiai įgyjamas ir lengvai prarandamas. Daroma žala ne tik savo reitingams, bet ir visai valstybei ir jos politinei kultūrai, kai pasitikėjimas aukojamas bandant (nujaučiamais ar tiksliai žinomais) melais lengviau parduoti visuomenei savo sprendimus. Virusai, ypač tokie kaip koronavirusas, nuolatos mutuoja ir nebuvo jokio pagrindo manyti, kad nemutuos ir šis, kad jo savybės nesikeis, kad neatsiras naujos atmainos.

Priešingai, ilgametis vakcinų kūrėjas, Bilo Geico  (Bill Gattes) vykdytų programų vadovas prof. Gertas Vanden Boše (Geert Vanden Bossche) buvo paskelbtas sąmokslo teorijų kūrėju, antivakseriu ir net veterinaru, o ne virusologu, dėl to, kad metų pradžioje kalbėjo, kad masinė vakcinacija negali sukurti bandos imuniteto, priešingai, galėtų paskatinti naujas atmainas, kurios bus atsparios vakcinai. Dabar jo teiginiams iš dalies pasitvirtinus, o skiepų efektyvumui mažėjant, valdžia nepasimoko iš savo klaidų.

Susiejus GP išdavimą su trečiąja doze vėl paskelbta, kad tada GP galios neribotai. Nors beveik tuo pačiu metu ministras Arūnas Dulkys jau dėstė planus skiepyti ir ketvirta doze 2022 metų rudenį. Valdžia vėl meluoja, net ir ką tik gana skausmingai apsimelavusi. Visuomenės pasitikėjimas jos apskritai nedomina.

Užtat domina tikėjimas mokslu. 2021 metais „tikėjimas mokslu“ buvo kreiva, komunikacine prasme žalinga, bet visgi metafora. Visi, kas norėjo ir turėjo geros valios, suprato, kad tai metafora. Suprato, kad tikėjimas mokslu reiškia ne tai, kad reikėtų mokslininkais pasitikėti be jokių duomenų ir tyrimų, vien dėl to, kad jie mokslininkai, o tai, kad nereikėtų duomenis ir tyrimus pristatančių mokslininkų įtarti sąmokslais ir melu. Ar nėra vietos įtarinėjimams, galima diskutuoti, bet „tikėjimas“ čia visgi reiškė „pasitikėjimą“.

2022 metus Dulkys pradėjo iš esmės pranešdamas, kad nuo šiol „tikėjimas mokslu“ nebebus jokia metafora, priešingai, nuo šiol reikia šiuos žodžius priimti pažodžiui ir tiesiog tikėti po mokslo autoritetu bandomais pakišti politiniais sprendimais.

Jis sako: „Man atrodo, kad mes per daug diskutuodami apie serologinių tyrimų galimybę, vėl nejučia pametame pačią esmę, kad reikia skiepytis. Mielieji, reikia skiepytis. O mes bandome pasirinkti temą, kuri mus nuvestų į šoną, nuvestų nuo klausimo, kodėl jūs nesiskiepijate. Ar ieškote naujos priežasties? Visi skaičiai rodo, kad skiepijimas sustiprinančiąja doze labai reikšmingai padeda kovoje su omikronu. Esmė dabar yra sustiprinančioji dozė… 2021–aisiais visi tapo medikais ir visi pradėjo it sekdami mašinos spidometrą tikrinti antikūnus. Tačiau antikūnų tyrimai rodo tik tam tikrą imuninį atsaką, ir yra visiškai nežinoma, ar tas konkretus skaičius yra pakankama apsauga nuo viruso ir kiek laiko ji galios. Ji neturi jokio ryšio su vakcinos efektyvumu“.

Ne tiek svarbu, kad SAM vadovaujantis ekonomistas šaiposi, kad visi pasijuto medikais. Svarbu, jog Dulkys pripažįsta (kaip pripažino ir prof. Žvirblienė), kad antikūnų atsisakymas yra politinis sprendimas, priimtas iš esmės neturint ir nežinant, ką pasiūlyti vietoje jų bent kiek moksliškai pagrįstam vakcinų efektyvumo prieš omikroną vertinimui.

Tokioje nežinomybės kryžkelėje valdžia verčiau renkasi tai, kas atitinka ligšiolinę politinę liniją, negu prisileidžia atviras diskusijas prieš priimant sprendimus, alternatyvų svarstymą ir šventvagišką abejonę, ar įsivyravus omikronui jos taikomos priemonės, net pati visuotinė vakcinacija, apskritai dar bus reikalinga. Aklumas tikrovės faktams yra ryškiausias ideologijos užvaldyto mąstymo požymis. 2022 metais linkėkime vieni kitiems praregėjimo.

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas