LSMU tyrėjai drauge su tarptautine mokslininkų grupe, įvertinę pažintines funkcijas, jau gali numatyti ligonio artimiausių 5 metų gyvenimo kokybės rodiklius.
Atrasta, jog prastesnę gyvenimo kokybę neretai lemia specifinės rūšies ligonio asmenybės bruožai.
Išeminė širdies liga – viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje.
Šia liga sergantiems žmonėms dažnai sutrinka svarbiausios pažintinės funkcijos: dėmesys, atmintis, išmokimas, gebėjimas priimti sprendimus.
Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU), Hertfordšyro universiteto (Jungtinė Karalystė) ir Otavos universiteto (Kanada) mokslininkų grupės atlieka ilgalaikius mokslinius tyrimus: gilinamasi į šia liga sergančių asmenų funkcinę būklę, tiriama ir nustatoma jų gyvenimo kokybė.
Pasak LSMU Neuromokslų instituto mokslo darbuotojos dr. Nijolės Kažukauskienės, šis rodiklis – su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – pastaruosius dešimt metų laikomas vienu svarbiausių, vertinant išemine širdies liga sergančių asmenų funkcines galimybes.
Pirmas atradimas: įmanoma ilgalaikė prognozė
„Su sveikata susijusi gyvenimo kokybė – tai asmeninis savo paskirties gyvenime suvokimas, remiantis savo gyvenamosios aplinkos kultūros ir vertybių sistema.
Ieškodami sąsajų tarp sergančiųjų išemine širdies liga pažintinių funkcijų ir gyvenimo kokybės, atsižvelgėme į daugybę rodiklių: patiriamus nerimo, depresijos požymius, vaistų vartojimą, ir kt.
Nustatėme, jog reabilitacijos metu įvertinę ligonio pažintines funkcijas, jau galime prognozuoti net penkerių artimiausių metų jo gyvenimo kokybės rodiklius: kaip žmogus jausis, kaip jis pats vertins savo gyvenimą.
Tai – pagrindinis ir džiugiausias mūsų atradimas.
Tyrimo išvados patvirtino, kad dėmesingumas, atminties būklė, gebėjimas mokytis ir priimti sprendimus atlieka lemiamą vaidmenį žmogaus mąstymo procesams, savijautai, gyvenimo kokybei“, – pabrėžė dr. N. Kažukauskienė.
Antras atradimas: ką lemia asmenybė?
Kitas svarbus šio tyrimo atradimas – jog didesnis pavojus patirti pažintinės funkcijos sutrikimų kyla vyriškos lyties, vyresnio amžiaus ligoniams, pasižymintiems vadinamojo D tipo asmenybės bruožais.
Jų gyvenimo kokybė neretai prastesnė.
Pasak dr. N. Kažukauskienės, D raidė šioje sąvokoje reiškia distresą (angl. distress – pavojus) – kenksmingą, trikdantį veiklą stresą. Kuo gi ypatingi D tipo asmenybės bruožų turintys asmenys?
Pirma, jie linkę į neigiamus jausmus: dirglumą, pyktį, aplinkoje pastebi vien neigiamus dalykus, dažnai būna prislėgtos nuotaikos.
Antra – šiems žmonėms būdingas socialinis varžymasis – jie vengia bendrauti, užuot pasidaliję savo išgyvenimais, juos „iškalbėję“, laiko viską savyje.
Trečia – dažniausiai tai yra apie 60 metų vyrai – tos kartos, kurioje stereotipiškai vengiama kalbėti apie savo išgyvenimus, sunkumus, norus.
„Tokie žmonės sako: aš pats viską išspręsiu. Bet dažniausiai būna per vėlu. Tikėtina, kad tokios asmenybės rūšies ligonis nepatikliai reaguos į kardiologinę reabilitaciją, neįsitrauks į siūlomas reabilitacines veiklas ar programas, skirtas keisti mitybą, fizinį aktyvumą.
Gresia užburtas ratas: dėl skeptiškų nuostatų nesprendžiant problemų, ilgainiui gyvenimo kokybė blogėja, o mirtingumas auga“, – pastebėjo tyrėja.
Mokslininkės teigimu, gera žinia yra tai, jog pasitelkus psichoterapiją, dalį D tipo asmenybės bruožų ir nuostatų įmanoma keisti.
Straipsnis – garsiame žurnale
Tyrimą atliko LSMU Neuromokslų instituto Elgesio medicinos laboratorijos mokslininkų grupė – dr. Nijolė Kažukauskienė, dr. Adomas Bunevičius, dr. Aistė Pranckevičienė, doktorantė Julija Gečaitė-Stončienė, dr. Julija Brožaitienė, dr. Giedrius Varoneckas, dr. Narseta Mickuvienė ir dr. Julius Burkauskas – drauge su mokslininkų grupe iš Jungtinės Karalystės ir Kanados – prof. Naomė A. Fineberga (Naomi A. Fineberg), dokt. Nikolas Frančiskas Narvazas Linaresas (Nicolás Francisco Narvaez Linares), dokt. Marilas Poitras (Marilou Poitras) ir prof. Helenė Plamondona (Hélène Plamondon).
Tyrimas paskelbtas garsiame, savo srities kategorijoje antrame iš 122 žurnale „European Journal of Cardiovascular Nursing“. Skelbimą galima rasti čia.
2015 m. duomenimis, išeminė širdies liga kartu su smegenų kraujotakos sutrikimais sukelia trečdalį mirčių išsivysčiusiose pasaulio šalyse.
Man didžioji raidė “D” didėja kiekvienais metais , o gal ir kas pusmetį. Nesustabdomai.
„Pasak dr. N. Kažukauskienės, D raidė šioje sąvokoje reiškia distresą (angl. distress – pavojus) – kenksmingą, trikdantį veiklą stresą.“ Pirmiausia, ne stresas, o ĮTAMPA. Distress gal gali būti ir pavojus, bet šiuo atveju toks vertimas netinkamas. „Distress: unhappiness or pain : suffering that affects the mind or body. is an unpleasant emotion, feeling, thought, condition, or behavior. “. Gali būti verčiamas, kaip KANČIA ar net bėda, jei liaudiškai.
Nic niebędzie, garbusai panie Pajūrieti. Atrodo, tik gaištate laiką aiškindamas, ką, kaip ir kodėl. Būtų greičiau tiesiog nusikopijuoti, ištaisyti, ir jiems nusiųsti (Kalėdų senio dovana). Juk ne Alkas tą straipsnį rašė.
Labai praverstų žurnalistikos studentams tokia ,,rezidentūra”, tokį kursinį darbą nudirbti. Įgustų net nejučiom taisyklingai rašyti, ir delfiuose nebūtų Guglo vertimo lygio tekstų. .
Taip, tai tik laiko gaišinimas ir žmonių erzinimas.
Nežinau, ką tai galėtų erzinti. Nebent liūdinti dėl to, kad negali padėti, ar nepajėgi tiek aprėpti.
Alkas negali sau leisti išlaikyti LK redaktoriaus. Juolab tiek, kiek jų reikia tokiai straipsnių lavinai. Autoriai irgi savanoriauja, vadinasi, irgi negali susimokėti už kiekvieno savo teksto kalbos sutvarkymą, prieš atiduodant jį skelbti. Kaip suprantu, 9/10 darbų svetainėje veža Vaiškūnai. Be poilsio jau daug metų. Kiek jų sveikata tokį nuolatinį pervargimą atlaikys?
Vadinasi, jei norime išsaugoti šį jaukų kampelį, turime sau bolševikiškai pasakyti: Net, my poidiom ne tem putiom! (tai lyg ir Iljičiaus žodžiai buvo?) ir ieškoti, kaip Alkui (veiksmingiau) padėti tą naštą nešti. Būt gerai, jei rastųsi pensininkų – buv. LK mokytojų, kitų, kam kalba rūpi, kurie pagal jėgas ir galimybes pasavanoriautų. bent po kelis tekstus per dieną sutvarkytų. Jei po to jų autoriai rastų laiko palyginti savo parengtą tekstą su kalbininko sutvarkytu, po poros tokio lyginimo metų jų pačių tekstų kokybė stipriai šoktelėtų aukštyn. Tik reikia šiek tiek laiko persilaužimui, ir vėliau jie nereikalaus tiek darbo, tos pačios klaidos nekeliaus iš teksto į tekstą.
Taigi, pons Pajūrieti, stovėkite kaip stovi Laisvė (žodžio sargyboje)! 🙂
Kenkia ne tai, kas vyksta, ką pikto kažkas (pri)daro, o tai, kaip žmogus pats tai priima, ar leidžiasi supykdomas, iš kantrybės išvedamas, įsižeidžia….
Pvz., kėkštas visą savaitę po mano langu savo bjauriu balsu keikiasi, aiškina panelei kėkštaitei, kokia toji begėdė, kam ne į jį, o į ant kitos šakos tupintį kėkštą žiūri. Toks riksmas tikrai galėtų išvesti iš proto, jei norėčiau, reikalaučiau, dėčiau pastangas ir tikėčiausi priversti, kad jis, varnos, ar net ir kiaulės lakštingalomis suoktų. Betgi nesuoks? Tai ko čia jaudiniesi, moteryte? Juk tai tik įvairovė (Pajūriečiui: pliuralizmas)! Jei jo nebūtų, neturėtum su kuo palyginti lakštingalos, ir dėl to gal ir jos giesmė kada nors pasirodytų nebeįdomi. Bet atskrenda kėkštas, lyg pavarčių nepraustaburnis, ir supranti, kokia tobula ta lakštingalos giesmė… 🙂 Viskas tik į gerą.
Kuo daugiau atsiribosi nuo to, ko niekada (!) nepakeisi, kas erzina, pykina, tuo būsi laimingesnis. O pakeisti gali ką? 🙂