Žemės ūkio ministerija žada peržiūrėti Lietuvos ūkinių gyvūnų genofondo sąrašą ir kartu su mokslininkais nuspręsti, kokios senosios lietuviškos veislės turėtų būti saugomos remiant ūkininkus, o kokios – valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, lankydamasis įvairiuose Lietuvos ūkiuose, ne sykį susidūrė su klausimais, kodėl vienos gyvūnų veislės yra įtraukiamos į šį sąrašą, o kitos – ne.
Šią problemą ministras iškėlė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės institute (Radviliškio r.) vykusioje diskusijoje „Ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo klausimai“.
Anot ministro, yra ir daugiau svarbių, spręstinų klausimų: genetinių išteklių išsaugojimas ir valdymas; kas nusprendžia, kodėl vienos rūšys įtraukiamos, o kitos ne; kas tai prižiūri ir kodėl.
„Ūkinių gyvūnų genofondo išsaugojimo tema yra daugialypė, bet dėmesį telkiame į valdymo tobulinimą. Taip pat manau, kad veislininkystės politika neturi būti veikiama privačių interesų.
Viso proceso priežiūra ir valdymas turi būti patikimas bei skaidrus, kad niekam nebekiltų klausimų, kodėl vienos veislės yra sąraše, o kitos – ne, kodėl vienos jų remiamos, kitos – ne“, – teigia žemės ūkio ministras.
Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių koordinavimo taryba artimiausiu metu turėtų peržiūrėti minėtą sąrašą ir pateikti siūlymą ministerijai, kokias senąsias veisles išlaikyti remiant privačius laikytojus, o kokias (esančias ant išnykimo ribos) – saugoti griežtai prižiūrint mokslininkams.
Viena tokių itin retų veislių – vietinė bitė (Apis mellifera mellifera), po mokslinių paieškų atrasta vos prieš kelerius metus.
Klausimų kelia ir senųjų veislių rėmimo pirmenybės
Lietuvos ūkinių gyvūnų genofondo sąraše saugoma 14 veislių, tačiau yra veislių, kurių populiacija sustiprėjusi ir ženkliai išaugusi, pavyzdžiui, Lietuvos juodgalvių avių ar Lietuvos sunkiųjų veislės arklių.
Tuo tarpu yra veislių, kurios, nors ir yra sąraše, kol kas neremiamos, pavyzdžiui, Lietuvos vietinės bitės, Lietuvos skalikai.
„Kiekvienais metais derantis dėl biudžeto šie klausimai vis iškyla. Tad norėtųsi turėti tvirtų argumentų ginant vieną ar kitą biudžeto eilutę.
Peržiūrėsime ir kompensacijų už laikomus saugomų veislių gyvūnus taisykles, papildomą dėmesį skirdami prie išnykimo ribos priartėjusioms veislėms“, – teigia K. Navickas.
Aiškesnės funkcijos – našesnė veikla
Diskusijoje buvo iškeltas klausimas, ar LSMU Gyvulininkystės institutas turėtų pats ūkininkauti, o gal labiau turėtų ar norėtų būti tik koordinacinis centras.
Anot ministro, turėtų būti nubrėžtos tikslesnės ribos tarp mokslinių genetinių tyrimų, gyvūnų auginimo, finansavimo skyrimo ir priežiūros.
„Kalbėdami apie genetinius išteklius, kalbame apie paveldą. Genetiniai branduoliai turi likti valstybės ištekliuose, dėl to, manau, visi sutaria.
Klausimas kyla tik dėl senųjų veislių populiacijos garsinimo, gyvybingumo užtikrinimo. Institutas atlieka dar daug kitų darbų, kas galbūt nėra visiškai mokslinės institucijos funkcijos.
Tai – didelis pieno ūkis, žemės ūkio bendrovė, laboratorijos, kur atliekami moksliniai tyrimai. Reikėtų kartu su instituto vadovybe peržvelgti, kaip pasiskirsto finansai“, – sako žemės ūkio ministras.
Lietuvos ūkiniai gyvūnai – tai naminiai gyvūnai, kurių išskirtiniai paveldimi požymiai yra susiformavę Lietuvoje, turi selekcinę, ekonominę, mokslinę, ekologinę, kultūrinę, istorinę svarbą Lietuvai ir yra reikšminga pasaulinės žemės ūkio ir visos biologinės įvairovės dalis.
Kai kurios senosios Lietuvos gyvulių ir paukščių veislės jau išnykusios, kitos – žemaitukų veislės arkliai, vietinės kiaulės, šėmi, baltnugariai galvijai, vietinės avys, vištinės žąsys – atsidūrusios prie išnykimo ribos.
Beviltiškai nyksta ir šunų bei kačių vietinės populiacijos.
Anksčiau kaimuose buvo įprasti kudloti nedideli šuniukai – kiemsargiukai, prisitaikę prie vietinio klimato, gyvenantys lauke. Dabar tokių sunku rasti, yra tik madingų veislių mišrūnai, su visom jų ydom ir ligom. Jei vietinių kaimo šunų dar yra, reikėtų įteisinti juos kaip veislę arba kaip vietinę populiaciją (angl. “landrace”), nes kitaip jie visai išnyks ir iš niekur nebepaimsi. O išnyks garantuotai dėl idiotiško visuotinio čipavimo įstatymo, nes dėl jo žmonės tiesiog bijos laikyti gyvūnus, išskyrus superbrangius ir superveislinius, kuriem reikia drabužių kolekcijos kiekvienam sezonui.
Panaši situacija ir su katėm. Dabar dar yra normalių kačių, kurios žino kaip atrodo pelė ir moka ją pagauti, bet jų jau nebedaug. O dėl visuotinio čipavimo prievolės žmonės normalių kačių nebeveis. Veislynams, kurie gauna iš gyvūnų didelį pelną, parduodami egzotiškų veislių kates už tūkstančius eurų, čipavimo išlaidos nėra reikšmingos.Bet jie neveisia normalių vietinių kačių ar šunų, tik kulisias iš kitų kraštų, kito klimato veisles, dažnai ir liguistus dėl giminingo kryžminimosi gyvūnus.
Visuotinio čipavimo įstatymas yra žiauriai pelningas veisyklų verslo planas. O vietiniai gyvūnai ir jų šeimininkai, o kartu ir mūsų paveldas, yra jo aukos.
Dar vienas klausimas – vietinių vištų išlikimas. Šiuo metu beveik neįmanoma įsiyti normalių vištų – t.y. tokių, kurios pačios geba perėti ir auginti viščiukus. Jas masiškai pakeitė dėslios, bet trumpaamžės ir suprimityvintos iki kiaušinių dėjimo automato veislės. Kodėl nekeliamas klausimas dėl vietinių vištų išsaugojimo?
Taip kad ne tik straipsnyje minimas vietines avis, vietines kiaule ir lietuvių skalikus reikia saugoti, bet ir vietines kates, šunis, vištas. galbūt jų negalima įvardinti veislėmis, bet tikrai yra per amžius nustovėjuios populiacijos – “landrace”, kaip ir vieitnių pieninių ožkų.
„Įvairovė” reiškia, jog tu į savo kiemą be jokio priešinimosi įsileidi visus, kas braunasi, ir paklusniai stengiesi jiems visiems paklusti – pats tokiu pat patapti… 🙁 Žodžiu, tampi tapatybių mišraine. Arba tavyje susimaišiusios skirtingos tapatybės apskritai sunaikina tavyje bet kokią tapatybę. To ir reikia – kad tu nebūtum tu, ir visa tavo aplinka nieko buvusio neprimintų – taip ir tu, ir visa tavo aplinka su kiemsargiuku ir vištyte, ir senųjų veislių obelimis pagaliau tapsite „pažangiais, šiuolaikiškais” tavo namus lyg pereinamą kiemą trempiančių tarnais. Nes tavo, tavo šeimos ir artimųjų reikalai, tarpusavio santykiai jau nebesvarbūs.