Rugsėjo 10–11 d., Druskininkuose, devintą kartą vykstančios Lietuvos pasakotojų varžytuvės „Žodzis žodzį gena“ – vienintelės tokio pobūdžio respublikinės suaugusiųjų varžytuvės.
Pirmąkart varžytuvės buvo surengtoss 2011 metais, penkerius metus vyko kasmet, dabar – kas antri metai. Šįmet varžytuvėms suteikta ypatinga reikšmė – jis įtrauktas į Lietuvoje rengiamų tęstinių pirmenybinių renginių sąrašą.
Žodinė liaudies kūryba – reikšminga mūsų kultūros paveldo dalis
Varžytuvių sumanytoja – Druskininkų kultūros centro etnografė Lina Balčiūnienė prisimena, kad iš pradžių išskirtinis pasakų sekimo ir iš kartos į kartą perduotų močiučių lopšinių dainavimo vakarai buvo tradicinės Dainavos krašto folkloro šventės, vykstančios Druskininkuose, dalis.
„Kolegos, matydami didelį susidomėjimą šiomis veiklomis, patarė pasvarstyti apie atskiro varžytuvių rengimą, juk dainuojamasis, instrumentinis folkloras jau turi savo papročius ir yra pakankamai išgarsintas, tuo tarpu pasakojamasis paprotys kiek primirštas, jo gyvąsias šaknis šiandien yra labai pakitęs naujoviškas gyvenimo būdas,“ – dalijasi prisiminimais apie varžytuvių ištakas L. Balčiūnienė.
Šiam sumanymui pritarė ir palaikė Lietuvos nacionalinis kultūros centras, kasmet prisidedantis prie varžytuvių rengimo.
„Kalba, tarmės ir žodinė liaudies kūryba – itin svarbi mūsų kultūros paveldo dalis, be kurios neįsivaizduojama mūsų tapatybė, regionų kraštų įvairovė, pati kultūra, – sako pasakotojų varžytuvių komisijos pirmininkė Vida Šatkauskienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro direktoriaus pavaduotoja etninės kultūros veikloms. – Pasakotojų varžytuvės yra viena iš priemonių, padedanti išsaugoti šiuos papročius gyvybingus.“
Varžytuvių metu išaiškinami, paskatinami ir pagerbiami šiuos papročius puoselėjantys saviti tautosakos pateikėjai ir atlikėjai iš visos Lietuvos.
Jų papasakotos sakmės, padavimai, pasakos, humoristiniai pasakojimai – ne tik mūsų tautos identiteto išsaugojimas, bet ir įdomi bei smagi pramoga.
Didžiausia vertybė – pasakojimo išskirtinumas ir įtaigumas
Varžytuvėse dalyvauja visų Lietuvos regionų suaugusiųjų pasakotojai: pateikėjai, t. y. vyresnio amžiaus žmonės, paprotį perėmę natūraliai iš savo šeimos ar bendruomenės; asmenys, savarankiškai išmokę pasakoti iš pateikėjų, knygų, įrašų ir pan.; folkloro ansamblių nariai, kultūros darbuotojai.
Pasakotojai, laikydamiesi sekimo, pasakojimo, šnekamosios kalbos stilistikos, turi tarmiškai papasakoti (ne perskaityti!) pasirinktą pasakojamosios tautosakos tekstą – pasakojimą, pasaką ar sakmę, padavimą.
Vertinant atsižvelgiama ne tik į repertuaro išskirtinumą, pasirinktų kūrinių turinį ir meninę vertę, bet ir į tai, kaip įtaigiai, tikroviškai, išraiškingai pateikiama istorija, koks pasakotojo ryšys su klausytojais, sceninė kultūra.
Baigiamasis šalies ratas – Druskininkuose
Vietiniuose varžytuvių ratuose atrinkti pasakų, sakmių ar padavimų ir jumoristinio tautosakos kūrinio pasakojimo laimėtojai šį savaitgalį dalyvaus paskutiniame varžytuvių rate Druskininkuose.
Dvi dienas pasakotojai iš įvairių Lietuvos etnografinių regionų Druskininkų krašto žmonėms ir kurorto svečiams seks pasakas, pasakos padavimus ir sakmes, linksmins šmaikščiomis istorijomis.
Pirmąjį vakarą pasakotojai iš Šakių, Šilalės, Klaipėdos, Varėnos, Pasvalio, Ukmergės, Pakruojo seks pasakas apie stebuklingą kiaušinį, „išmislų“ virėją, netikusį jaunikį, gudrią mergą ir laimės ieškotoją, apie tai, kaip ponas vilkui pirtį kūreno.
Pasakos skambės lietuvninkų, žemaitiška, aukštaitiška, dzūkiška ir suvalkietiška šnektomis.
Šeštadienio popietę Švendubrės bendruomenės namuose liežuvius smailins pasakotojai, vaizdingomis tarmėmis, patarmėmis, šnektomis ir pašnektėmis porindami sakmes, padavimus ir smagias jumoristines istorijas.
Audra Dudzinskienė iš Leipalingio, išmokusi pasakoti savarankiškai, papasakos sakmę apie Druskonio ežerą, Marija Liaukevičienė iš Druskininkų, pasakojimo paprotį perėmusi iš savo šeimos, pasakos sakmę apie garsaus Švendubrės akmens atsiradimą, o Marija Mikėnienė iš Anykščių prisimins jaunystėje išgirstą padavimą apie Puntuko akmenį.
Išgirsime padavimus apie Alkos ožį, Papilio dvaro kumečių buitį, sugautą undinę, apie vietovardžio Pajaučkapis kilmę.
O kur dar linksmi pasakojimai apie „necikusį bernų“ ar gudrią mergą, apie „čiaučių ir numirėlį“ ir „bobų, kuri buvo pikta“ bei velnio žabangas!
Stasė Kvaraciejienė, Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadalėlė“ narė, pasakojimo paprotį perėmusi ir savo šeimos ir kartą jau pelniusi „Glauniausios pasakorės“ vardą, dzūkiškai papasakos iš dieduko išgirstą istoriją apie berną ir velnią, iš močiutės išgirstą istoriją apie tai, „kaip gera yr užsičiaupti” porins Laima Bartušienė iš Kvėdarnos ir kt.
Glauniausiojo pasakoriaus vardas – geriausiajam
Komisija – etnologė Nijolė Marcinkevičienė, žurnalo „Būdas“ redaktorius Juozas Šorys, Druskininkų „Ryto“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė Lina Dudulienė, vadovaujama pirmininkės Vidos Šatkauskienės, išrinks varžytuvių laimėtoją – Glauniausią pasakorių ir po vieną nugalėtoją sakmės ar padavimo, pasakos, pasakojimo kategorijose.
Ne varžytuvinę sakmių programą „Laumių monai“, apjungiančią senuosius pasakojimus apie laumes, liaudies instrumentų garsus, tradicines dainas ir storytelling žanrą, druskininkiečiams ir svečiams pristatys Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“.
Ansamblio laumaitės ir kaukai žada, kad čia užvirs tikras tarmių, istorijų ir juokų katilas, o žiūrovai, grįžtantys namo, dar tą patį vakarą gali išgirsti laumes giedant sutartines ar netgi susitikti ir būti apipilti neaprėpiamomis laumių dovanomis!
PROGRAMA
Rugsėjo 10 d. 18.00 val.
K. Dineikos sveikatingumo parke
Vilniaus universiteto folkloro ansamblio “Ratilio” sakmių programa „LAUMIŲ MONAI“ (vad. Milda Ričkutė)
Pasakų vakaras.
Rugsėjo 11 d. 14.00 val.
Švendubrės kaimo bendruomenės namuose
Sakmių/padavimų ir smagių, jumoristinių pasakojimų popietė
Koncertuos Vilniaus universiteto folkloro ansamblis “Ratilio”
Dalyvauja įvairių etnografinių regionų pasakotojai.
Tokie renginiai kurortuose – šaunu. Va, senųjų Lietuvos šokių ir žaidimų vakarėlius (padūkimus), padainavimus, pakankliavimus tiktų vasaros vakarais rengti poilsiautojams Nidoje, tik ne prie jūros pliaže. O tą dabar Nidos pliaže atsiradusį kupolą su gamtos didingumą drumsiančia muzika, apskritai būtina išgyvendinti. Juk į Nidą vykstama pabūti, pasijusti gamtoje prie jūros, klausytis jos ošimo, o ne tam, kad atsidurtum vėl žmogaus sukurtos menkos muzikėlės grojimo fone – triukšme…
+++
Kaip įsirengti namus lietuviškai:
perkunonamai.blogspot.com