Pasirodžius žiniai apie nekilnojamojo kultūros paveldo ekspertų tarybos sprendimą išbraukti rašytojo ir sovietmečio politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklą iš kultūros vertybių registro bei Vilniaus miesto tarybos siekį demontuoti paminklą šių metų rugsėjo viduryje, jaunimo sambūris „Pro Patria“ siūlo jo vietoje statyti paminklą partizanui Juozui Lukšai-Daumantui.
Jaunimo organizacijos teigimu, labai svarbu, jog viešos erdvė desovietizavimas netaptų pretekstu jos komerciniam užstatymui ar postmoderniam išdarkymui apskritai panaikinant esamą skverą. Siūloma išsaugoti esamą parką, kaip viešąją erdvę, prieinamą visiems vilniečiams bei miesto svečiams. Pasak „Pro Patria“ šio paminklo iškėlimas yra puiki proga pradėti Vilniuje rūpintis provalstybiška viešąją atmintimi, kurios pagrindas yra laisvės kovotojų pagerbimas ir kurios iki šiol nedrįstama įsileisti į sostinę.
„Šiemet švenčiamas žymaus partizano Juozo Lukšos – Daumanto gimimo šimtmetis ir ta proga Seimo paskelbti jo vardo atmintini metai yra ideali proga išreikšti pagarbą šiam už Lietuvos laisvę žuvusiam kovotojui, o per jo asmenį ir visoms partizanų kovoms ir rezistencijos istorijai.
Siūlome Vilniaus miesto savivaldybės tarybai šiuos metus pažymėti suteikiant buvusiam P. Cvirkos skverui Juozo Lukšos – Daumanto vardą bei inicijuojant naujo paminklo, skirto šiam partizanui atminti, statybas šioje vietoje.
Ne paslaptis, kad visuomenės dalis bet kokius paminklus partizanams ar kolaborantams laiko sovietine atgyvena ir pasisako už miestą be paminklų. Toks požiūris, deja, prasilenkia su tikrove – visos brandžios demokratijos Vakarų šalys, kaip ir likęs pasaulis, puošia savo sostines iškiliausių tautos atstovų paminklais. Vilnius šiuo požiūriu kol kas yra gėdinga išimtis. Šiandien puikus laikas pradėti tai keisti“, – savo siūlymą komentuoja „Pro Patria“ sambūris.
Sambūris atkreipia dėmesį, jog dedikavus dabartinį P. Cvirkos skverą J. Lukšai-Daumantui, kartu išsispręstų ir jau ne vienerius metus Vilniaus miesto savivaldybės taryboje konfliktus su Naujamiesčio vietos bendruomene ir meno kūrėjais keliantis klausimas, dėl J. Lukšos-Daumanto vardo suteikimo skverui adresu Savanorių pr. 1. Pastaruoju metu savivaldybė buvo įsipareigojusi rasti J. Lukšos-Daumanto vardo skverui kitą vietą mieste, tačiau mieste trūksta tinkamų vietų tokios svarbos asmenybės įamžinimui. „Pro Patria“ įsitikinimu, dabartinis P. Cvirkos skveras tam būtų ideali vieta.
Juozas Lukša-Daumantas buvo antinacinės rezistencijos dalyvis ir vienas 1944-1953 metais vykusios ginkluotos antisovietinės rezistencijos vadų, atstovavo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiui užsienyje, mezgė ryšius su Nepriklausomos Lietuvos atstovais ir šalininkais, skleidė žinią apie Lietuvos kovą prieš sovietinę okupaciją kitose šalyse.
1951 metais žuvo miške, dabartiniame Kauno rajone, išduotas dvigubo agento. 2021-uosius metus skelbiant J. Lukšos-Daumanto atminimo metais, žiniasklaidoje pasirodė išgalvotų kaltinimų, neva J. Lukša-Daumantas dalyvavo 1941 m. žydų žudynėse „Lietūkio“ garažo teritorijoje Kaune. Kaltinimai nebuvo įrodyti ir atitiko Rusijos informacinio karo naratyvą apie partizanus ir Birželio sukilimo dalyvius kaip tariamus nacių kolaborantus.
Pasibaisėtini komentarai, pila ant visų viską – reiktų atsvaros:
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/pro_patria_siulo_p_cvirkos_vietoje_statyti_paminkla_j_luksai__daumantui/,coments.1#komentarai
1) Be jokios abejonės, paminklą J. Lukšai esame skolingi. Ir ne tik jam. Gal esame skolingi netgi Laisvės kovų parką-muziejų su J. Lukšos ir kitų kovotojų skulptūromis, su įvairiomis technologijomis pateikta Laisvės kovų istorija bei kovotojų trumpomis biografijomis
2) Labai nenorėčiau, kad leistume sau Cvirką nuversti, o juolab tam, kad kitas jo vietą užimtų. Negaliu to išaiškinti, bet abi mintys (a) nuversti Cvirką; b) versti, kad vietą kitam palaisvintum) kelia negerą jausmą.
Be to, šiame viename paminkle turime 2 meistrus – neprilygstamą žodžio meistrą ir puikų skulptorių. Nesišvaistykime talentais, netrinkime jų pėdsakų iš tragiškos Lietuvos istorijos.
Ta vieta, kur stovi P.C. “balvonas”, po nuvertimo, turi būti užpilta chlorkalkėmis porai metų. Po to pasėta dilgėlių – porai metų. Po to pastatyti katolikų kryžių žuvusiems į Rusijos išvežtiems vergams.
O “balvoną” prie trobos Klangiuose.
Rytoj LRT laidoje ,,Radijo ringas” po 09 val. žinių kalbės apie paminklą.
Įrašą pagal datą 2021.08.27 rasite
– lrt.lt/mediateka/audio/lrt-radijo-ringas
O kodėl gi Lietuvos komunistinė valdžia paminklą statė ne kuriam kitam iš rašytojų, o, būtent, P, Cvirkai? Tas klausimas kyla, kadangi sako, kad tarp kūrybinių darbuotojų, eilinių komunistų, žmonių sklido kalbos, kad jis mirė ne savo mirtimi, o su juo buvo susidorota kaip tapusiu nepatikimu, tačiau žinojusiu daug su komunistų valdymu susijusių slaptų dalykų. Tad, ar tuo paminklo pastatymu negalėjo būti Komunistinės valdžios nuspręsta padėti tašką toms kalboms, užtušuoti jas paminklu jam… Toks principas komunistų valdymui buvo būdingas.
Tad gal derėtų paskelbti tuos slaptus komunistų valdžios svarstymus, dokumentus, susijusius su paminklo P. Cvirkai statymo klausimu, kas buvo paminklo statymo iniciatorius.
O Salomėjos paskutinio kūrybos sąsiuvinio paslaptingas dingimas, kur jos kūriniai, kuriuos ji rašė jau neaiškios ligos žiauriai kankinama, t.y.,
rašyti tada, kai ji jau suvokė siaubą, prie kurio ir ji savo rankas pridėjo.
Sąsiuvinis išdavė, jog товарищ Нэрис не то написала, неправильно поняла линию партии?
Ar dora, žmoniška dar kartą bausti tuos, kas jau nubaustas baisiausiomis bausmėmis – jie ne tik patys staiga suvokė, kokį nepataisomą nusikaltimą padarė, kai nuo „pažangios” svetimos ideologijos pritemusiais protais, tikėdami, jog daro gera, atvėrė vartus tam, kas kraujo upes per Lietuvą paleido. Lyg to maža, juos „savi” kankinamai mirčiai pasmerkė, kankino, kol klastingai nužudė.
Apie Salomėjos bei Petro likimus galvodama, prisiminiau triukšmą, kilusį, kai buvo paskelbta, kad Genocido muziejaus sienoje viena plyta skirta ten kalėjusiam stribui (ar KGBistui?) – jį irgi savi užkankino taip, kaip kankindavo čia įkalintus „litofcus”. Ar tai ne tas atvejis, kai kilnumas turi nuslopinti net nukentėjusio nuo jų keršto troškimą? Jie jau atsiėmė savo. Su kaupu.
Lietuvos Aidas – Valstybės laikraštis
„Polemika dėl atminties kultūros Vokietijoje,”
– aidas.lt/lt/istorija/article/26034-08-09-polemika-del-atminties-kulturos-vokietijoje
Gal galima kažko pasimokyti?
Mečys Laurinkus. Kas buvo Petras Cvirka?
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2021/08/29/news/mecys-laurinkus-kas-buvo-petras-cvirka–20568342/
Vytautas Rubavičius. Paslaptingas okupacinių Vilniaus paminklų „trikampis“
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/vytautas-rubavicius.-paslaptingas-okupaciniu-vilniaus-paminklu-trikampis