J. Vaiškūnas. Puolusieji

Krizė, Recesija, Infliacija! Su šiomis maro deivėmis jau baigėme apsiprasti. Ir štai – Riaušės!

Riaušės – sukėlusios prieštaringų vertinimų ir jausmų bangą: nuo apmaudo ir gėdos iki piktdžiugos ir džiaugsmo. Bet gal nėra to blogo kas neišeitų į gerą?

Juk net riaušininkus puolę policininkai ėmėsi taupymo – iššaudė mažiau guminių kulkų nei norėjo: „Krizė – taupykit kulkas!“ – vis komandavo kažkuris iš vadų.

Pagyvenę sovietinėje sistemoje mena, kaip „supuvęs kapitalizmas“ SSSR informacinėse TV laidose „Vremia“ buvo pristatomas nesibaigiančių krizių, nuolatinių darbo žmonių demonstracijų ir riaušių vaizdais.

Iš valdžios pusės – dujos, vandens patrankų čiurkšlės, policininkų bananai, guminės kulkos, iš liaudies – akmenys ir viskas kas papuolė po ranka, daužomi vitrinų stiklai, vartomi ir deginami automobiliai…

Taip engiama „darbo liaudis“ reiškė nepasitenkinimą „kapitalistine priespauda“. Nors propaganda veikė kryptingai ir siekė įteigti kapitalizmo engiamų „liaudies masių“ įspūdį, bet mums tai buvo ne tiek priespaudos, kiek laisvės reginys… Darė įspūdį tai, kad leidžiama susiburti, išeiti į gatves, pareikšti savo nepasitenkinimą ir net nevaldomai išlieti jausmus…

Ir ne tik demonstracijose „supuvusiame kapitalizme“ – futbolo sirgaliai apmaudą ir agresiją reiškė panašiu būdu. Po sausio 16-tos riaušių ir mes jau tapome kapitalizmo sistemos nariais. „Vremia“ ir toliau transliuoja tuos pačius reportažus, o mums patiems tenka spręsti „supuvęs“ šis kapitalizmas ar ne.

Įvairaus amžiaus, pažiūrų, įvairių sluoksnių ir profesijų Lietuvos žmonės pagaliau išėjo į gatves išreikšti savo nepasitenkinimo ir apmaudo.

Bet Seimą puolė ne visi. Puolė jaunuoliai. Kas juos sukurstė? Karlo Markso filosofija, Lenino tezės, Maskvos agentai?

Bet juk tai pirmoji nepriklausomos Lietuvos karta, užaugusi jau  po 1990 kovo 11-osios, kapitalizmo santykiais ir globalizacijos sumaištimi persisunkusioje laisvoje nuo priespaudos ir cenzūros valstybėje.

Tie puolusieji – kapitalizmo vaikai jau išsilaisvinę nuo pusę amžiaus mums diegto sovietinio paklusnumo ir nuolankumo. Kodėl puolė?

Jei vadovautųsi protu suprastų: nei išdaužti langai ir net nušluoti nuo žemės Seimo rūmai ekonomikos nepakelia.

Bet minia – protą išjungia. Tai jos psichoterapija.  Minia – išlaisvina nesąmoningos psichikos galias: išstumtą baimę, neapykantą, apmaudą… Jie prasiveržia ir daužo aplinką, trupina blogio įsikūnijimus…

Prieš puolusiųjų donkichotų akis visai ne Seimas, o išsikėtojęs– trylikagalvis smakas, savo čiuptuvais prismaugęs paprastą žmogų.

Jausmai viską sumuoja: atimta žemę + nusavintus pinigus + prichvatizacijos vajų + keliaklupsčiavimą prieš monopolininkus + dešimttūkstantinius ponų atlyginimus + milijonines premijas + nepakeliamus mokesčius liaudžiai + kylančias kainas nemokiems…

Laisvos šalies puolusieji – laisvi nuo ideologinių prietarų, nekamuojami sentimentų valstybinei tautinio ir patriotinio ugdymo programai. Jie nebijo jokių inkvizitorių, netiki jokiais dievais,  raganomis, velniais ir maro deivėmis, todėl savo apmaudą ir pyktį nesusimąstydami kreipia į konkretų blogio įsikūnijimą, kuriuo prašosi būti visų valdžių tvirtovė – Seimas.

Akmenys dunksi ne tik į premjero Andriaus Kubiliaus  reformas… Tai – tik paleidimo gaidukas. Akmenys lekia į Vagnorių, į Brazauską, į Kirkilą, į Blinkevičiūtę, į Prunskienę… į visų laikų „blogio“ įsikūnijimus.

Aukščiausia kapitalizmo vertybė – laisvė. Bet laisvė – kapitalo judėjimui. Stambios monopolijos bei su jomis susiję klanai, pumpuoja vertybes į savo sąskaitas. Valstybinės valdžios pareiga užtikrinti šią laisvę mažinant bet kokias kliūtis kapitalo judėjimo kelyje.

Lietuvių liaudies filosofijoje kapitalo judėjimas aiškintas taip: turto kiekis yra pastovus ir jei kažkas lobsta, tai tik nuskurdindamas kitą. Pinigai ir vertybės perteka iš vieno pas kitą. Anksčiau šią idėją išreikšdavo Aitvaro įvaizdis. Mūsų seneliai dar neseniai dievagojosi matę ugninės šienkartės pavidalo Aitvarą nešantį turtą savo globėjui. Pinigus, grūdus ar kitas gėrybes jis susiurbęs iš vieno ūkininko – perneša kitam. Būta net patarimų kaip tokį aitvarą prisijaukinti ar net nusipirkti… Aitvarų turėtojai lobo skurstančiųjų sąskaita. Ir kuo labiau turtingieji turtėjo tuo labiau skurstantieji skurdo.

Anų laikų turčiams buvo reikalingi vargšai, kad padarytų juos turčiais ir išlaikytų. Ši priklausomybė švelnino interesų konfliktą, ir skatino turtuolius bent šiek tiek rūpintis vargšais.

Naujiesiems turčiams aitvarai ir vargšai – nebereikalingi. Šiuolaikinėje globaliame pasaulyje kapitalas juda jau virtualiomis erdvėmis ir yra pernešamas ne grūdų ar aukso maišų pavidalu, bet žaibiškai skriejančiomis elektromagnetinėmis bangomis. Ir jei anksčiau kiekvienas galvą ant pečių turintis ūkininkas pasistengęs galėjo įsigyti Aitvarą, tai naujosios technologijos iš jo šią galimybę atėmė. Virtualūs aitvarai prieinami tik išrinktiesiems.

Pasak garsaus globalizacijos teoretiko Z.Baumano, būtent globalizacija atvėrė galimybes turtėti tik mažai grupelei veikėjų, galinčių pasinaudoti naujausiomis technologijomis tam, „kad galėtų nepaprastai greitai aplink žemės rutulį varinėti didžiules pinigų sumas ir dar našiau spekuliuoti“.

Z. Baumanas pastebi, kad atstumtųjų ir nuskurdintųjų raminimui sugalvota nauja mitologija, pasak kurios, „laisvė (pirmiausia prekybos ir kapitalo judėjimo) esanti šiltnamis, kuriame turtas auga greičiau nei kada nors anksčiau, o gausėjant turto, daugiau jo teksią visiems“ tėra tik apgaulinga pasaka – „naujieji turtai gimsta, išauga ir suklesti virtualioje tikrovėje, kuri yra kruopščiai atskirta nuo senamadiškų ir neįmantrių vargšų realijų. Turto kūrimas yra pakeliui į galutinį išsilaisvinimą iš amžinų – varžančių ir erzinančių – sąsajų su daiktų gamyba, medžiagų perdirbimu, darbo vietų kūrimu ir žmonių valdymu“.

Tokioje virtualioje tikrovėje turtų gamyba atrodo niekaip nesusijusi su konkrečiais vargšais. Priešingai – ima dingotis, jog šie du reiškiniai priklauso skirtingiems pasauliams ir kiekvienam jų būdingos visiškai kitokios priežastys.

Technologijos, pašalinusios laiką ir erdvę, kapitalą pavertė išties globaliu, „o visi tie, kurie negali nei spėti iš paskos, nei pažaboti naujų klajoklinių kapitalo įpročių, tik bejėgiškai stebi, kaip jų pragyvenimas išdyla ir išnyksta ir suka galvą, iš kur ta pragaištis galėtų sklisti“, – sako Z.Baumanas.

Iš čia ir kyla milijonų žmonių, nesugebančių įsitraukti į naująją globalinę ekonomiką, atskirtis. Ir ši atskirtis tarp išrinktųjų ir puolusiųjų nuolat didėja. Tad nereikia stebėtis, kad aukos kyla į kovą. „Jos, – garsioje savo knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ rašo Z.Baumanas – labiau linksta atmesti savo atmetėjus, negu nuolankiai priimti savo atmestumą ir oficialų atmetimą paversti savinieka.

Tam atmestieji/atskirtieji pasitelkia vieninteles jų žinioje esančias priemones, o visoms joms būdinga tam tikra smurto dozė. Vien tik smurtas gali padidinti jų „apmaudo galią“ – vienintele galią, pajėgią stoti prieš neįveikiamą atmetėjų/atskyrėjų galybę. „Atmetėjų atmetimo“ strategija greitai susiplaka su atmestųjų stereotipu ir nusikalstamumo vaizdinį papildo nusikaltėlių įgimto polinkio į recidyvizmą bruožais“.

Minėti veiksmai laikomi nesankcionuotais ir oficialiose ataskaitose kvalifikuojami kaip įstatymo ir tvarkos problemos, užuot įvardijus, kas tai yra iš tikrųjų.

Kokią antikrizinę politiką gali rinktis kapitalo magnatams pataikaujanti Vyriausybė papuolusi į nekontroliuojamo kapitalo švytuoklės ciklinio nuosmukio fazę? Ji neturi galios kištis į laisvąją kapitalo rinką, pakelti mokesčių turčiams, ar nuskriausti save. Todėl įstrigusį ekonomikos vežimą turi ištempti tie, kurie jį visą laiką ir tempia.

O, kad tempiantieji nuolat nesiskųstų nepakeliamais sunkumais, tai pasitelkiama rabino Chaimo išmintis, kadais nepatenkintam sunkiu gyvenimu besiskundžiančiam Joškei, patarusio: „Jei namuose krizė ir labai blogai, o tvarte dar turi gyvulių, tai įsileisk kasdien po vieną gyvulį gyventi pas save į trobą“. Pagyvenęs kartu su galvijais Joškė negalėjo nepajusti didžiulio gyvenimo palengvėjimo ir džiaugėsi krizės pabaiga, kai pagaliau, rabinui leidus tuos gyvulius galėjo išvesti atgal į tvartą…

Tad tik tokia galima išmintinga politika, kai papuoli į ekonomikos nuosmukio ciklą: sunkiu gyvenimu besiskundžiantiems vargšams uždėdami pavalkus ir versdami lieti devynis prakaitus Mes stabilizuojame ekonomiką, paskui, leisdami nusiimti šiuos pavalkus – palengviname jų gyvenimą, suteikdami malonų „krizės“ įveikimo pojūtį ir dar užsitikriname jų dėkingumą už neregėtą gyvenimo pagerėjimą Mums.

Skelbta 2009-01-28  www.tv3.lt