Liepos 30-31 d. Druskininkų kraštas vėl kviečia leistis į teatralizuotą istorinę kelionę jotvingių dvasia alsuojančiame Leipalingyje – prie Leipalingio dvaro vyks jau trečioji Jotvingių šventė, nepaprasta savo turiniu ir esme. Šventė itin pamėgta žiūrovų, čia plūstančių iš visų Lietuvos kampelių.
Jotvingių šventė – Druskininkų kultūros centro (DKC) renginys skirtas miestelio istorinės tapatybės išsaugojimu, kurį iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba, Druskininkų savivaldybė ir Leipalingio miestelio bendruomenė.
„Savo pavidalu ir esme išskirtinis renginys, apjungiantis Leipalingio krašto istoriją, legendas, papročius, amatus ir menus, pasitelkiantis naujus kūrybinius pavidalus. Jau pirmasis renginys sulaukė didelio visuomenės susidomėjimo ir palaikymo, – pasakoja Jotvingių šventės sumanytoja, DKC kultūrinių renginių administratorė Danguolė Žėkienė, – todėl vis šią šventę švenčiame kasmet suteikdami jai vis naujų spalvų ir pavidalų.“
Pasak D. Žėkienės, šiame krašte gyvenusių protėvių pėdsakai išliko ne tik vietovardžiuose, bet ir žmonių sąmonėje, nuolat atgimsta mūsų vaizduotėje ir asmenybės bruožuose, todėl per kultūrines veiklas įvairiais meno pavidalais siekiame išryškinti jotvingiškus savo tapatybės bruožus – atkaklumą ir pasipriešinimą priespaudai, laisvės troškimą įvairiais istoriniais laikotarpiais.
Trys istorijos tarpsniai, paženklinti jotvingių karinga dvasia
Pirmojoje Jotvingių šventėje vyravo baltiškoji kultūra ir papročiai, buvo surengti archeologinių ir šiuolaikinių drabužių rinkinių pristatymai, o vakare – įspūdinga teatralizuota programa, kupina jotvingiškos dvasios. Į šventę noriai įsitraukė Leipalingio bendruomenė, savanoriškai prisidėjusi įgyvendinant įvairias veiklas – savitas pamokas, jotvingiškus žaidimus, varžytuves.
Pernai Leipalingio dvaro prieigose šurmuliavo puošnūs dvariškiai, žvangėjo kalavijai ir švilpė strėlės, dundėjo kalvio kūjai, sukosi puodžių ratai, liejosi arfos garsai, skambėjo poetinis žodis ir elegantiški ponų pašnekesiai apie slaptingą dvaro istoriją. Programoje buvo pabrėžti XVI-XIX amžiai, tais laikais vyravę papročiai, gyvenimo būdas, tautinės tapatybės paieškos mene, šeimos papročiuose, amatuose.
Trečioji Jotvingių šventė Leipalingyje toliau tęsia kelionę per istorijos tarpsnius ir sieks atgaivinti prieškarinį ir rezistencinį laikotarpius. Per įvairias kultūrines veiklas iš ankstyvųjų viduramžių bus nusikelta į XX a., atskleidžiamos pasipriešinimo išorės priešams istorijos bei vertybės, jungiančios kelias kartas. Kaip ir jotvingių laikais, taip ir XX a. Lietuvą ketino dalintis ir dalinosi kitos valstybės, o Leipalingio ir apylinkių gyventojai už laisvę kovėsi su vis kitais priešais, išlaikydami karingąją jotvingių dvasią.
Fotografijos ir literatūros kūriniuose įamžinta laisvės kovų atmintis
Iki rugpjūčio 6-osios dienos prie Leipalingio dvaro galima apžiūrėti Alytaus kraštotyros muziejaus kilnojamąją parodą „Nepriklausomybės kovos Dzūkijoje 1919–1923 m.“
Dvylikoje stendų eksponuojamos fotografijos, atvirukai, tekstai, leidžiantys tarsi iš šalies pažvelgti į daugybę aukų nusinešusias kovas, svarbiausius jų įvykius Dzūkijoje, pažinti kovose dalyvavusias asmenybes ir suvokti Lietuvos savanorių svarbą. Menkai ginkluoti, prastai apmokyti Lietuvos savanoriai, tarp jų ir Leipalingio gyventojai, tuomet sukūrė tikrą stebuklą – apgynė šalies Nepriklausomybę. Lietuvos laisvė pareikalavo milžiniškų aukų: 1 tūkst. 444 kariai žuvo ar mirė nuo žaizdų, 2 tūkst. 812 mirė nuo įvairių ligų, 2 tūkst. 677 buvo sužeisti, 226 dingo be žinios.
Dar vienas jotvingių krašto istorijos vingis – partizanų kovos ir aktyvus apylinkių gyventojų dalyvavimas antisovietiniame pasipriešinime, nusinešusiame daugybę gyvybių. Leipalingio, Druskininkų ir kitų miestelių bendruomenės kviečiamos žygiui pėsčiomis į partizanų stovyklavietę, kur galės pamatyti partizanų gyvenimo akimirkas ir išgirsti partizanų dainas. Karo istorijos rekonstruktorių ir teatralizuotų renginių klubas ,,Partizanas” pristatys teatralizuotą programą apie Daumanto būrį, Juozo Lukšos-Daumanto, Benedikto Trumpio-Ryčio ir Klemenso Širvio-Sakalo desanto uniformų ir ekipuotės rekonstrukciją.
Istorijos ir literatūros mėgėjai galės diskutuoti su partizanų kovų tyrinėtoju, kelių knygų autoriumi Ernestu Kuckailiu, vienu iš pirmųjų atkurtos Lietuvos kariuomenės savanorių ir pirmuoju kariu, aprašiusiu savo kovinę patirtį. Susitikimo metu autorius pristatys naujausią knygą „Kelionė be bilieto“.
Pasak Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininko Sakalo Gorodeckio, lietuvių pergalė Tautos sukilime 1941 m. birželį prieš sovietinius okupantus visam pasauliui parodė tautos gyvybingumą priešintis. Sukilimo pergalės skonis teikė vilčių, kad pakilusi tauta gali laimėti net ir tada, kai Lietuvos valstybės priešai skleidžia abejones apie šių siekių tyrumą ir aukų beviltiškumą. Ši knyga prisideda prie didvyrių pastangų atskleidimo ir jų pasiaukojimo pagerbimo.
Poezija ir roko opera
Vakaro programą poezijos ir muzikos valanda pradės aktoriai Vesta Šumilovaitė-Tertelienė ir Justas Tertelis. Šią valandą jie skirs dviejų poetų, poros, kuri didelę savo gyvenimo dalį gyveno ir kūrė Druskininkų mieste ir jo apylinkėse – Jotvingių premijos laureatų Nijolės Miliauskaitės ir Vytauto P. Bložės eilių skaitymui.
„Per tas šešiasdešimt minučių norėtųsi perteikti unikalų ir jautrų šių dviejų kūrėjų gamtos ir aplinkos pajautimą, atidumą žodžiams ir santykiams. Atidumą vienas kitam ir vienas kito kūrybai. Jei išdrįsime, pasidalinsime ir savo asmeninėmis patirtimis ir susitikimais su šiais poetais ir jų kūryba,“ – sako aktoriai.
Vakarą vainikuos tradicinis teatralizuotas koncertas, šįkart – roko opera „Priesaika“, kurią pagal Gedimino Jankaus Ir Nerijaus Petroko libretą sukūrė scenarijų ir režisavo Nerijus Petrokas. Tai kūrinys apie tikrus žmones, jų gyvenimų likimus, apie tai, kas dovanojo mums laisvą ir nepriklausomą Tėvynę. Mokytojas, kunigas, studentas, ryšininkė – šie personažai iš naujo leis pažinti partizanus, kurie širdyse karštai tikėjo, jog jų kova nebus veltui. Libretas sukurtas remiantis realiai gyvenusių ir už Lietuvos laisvę partizanų gretose kovojusių Juozo Jakavonio- Tigro, Justino Lelešiaus-Grafo, poeto Jurgio Urbono-Lakštučio, gimnazisto Juozo Nausėdos ir kt. biografijomis ir rankraščiais. Istoriją atkurs patriotinio roko grupė „Thundertale“, Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Sandra Lebrikaitė.
Efektingas šventės finalas su „Leipūnu“
Jotvingių šventė Leipalingyje atvers kūrybinės laisvės erdves, kur tiek suaugusieji, tiek vaikai galės piešti ant vandens, susikurti originalų aksesuarą – ženkliuką, pasigaminti laisvės aitvarus, nuspalvinti mandalą, minkyti molį, susipažinti su raugo keramikos subtilybėmis ar giliaspaudės grafikos technika ir sukurti unikalų grafikos kūrinį.
Visose teatralizuotose švenčių programose su malonumu dalyvaudavo Leipalingio laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyvas „Leipūnas“. Šokėjos pristatė archeologinių ir šiuolaikiškų rūbų rinkinius, kolektyvas šokio kalba perteikė jotvingių karingumą, laisvės troškimą. Įsijautę į dvaro ponų vaidmenis, per šokį ir muziką skleidė dvaro aukštuomenės bendravimo manieras, kultūrą, etiketą, laikyseną, sukosi kadrilio ir valso ritmu, iškilmingai žingsniavo pakilaus polonezo žingsniu.
Šįmet „Leipūnas“ švenčia savo kūrybinės veiklos 30-metį ir kartu su svečiais iš Želsvos – tautinių šokių kolektyvu „Žaltytis“, folkloro ansambliu „Serbenta“, šauniais armonikieriais siautulingai ir triukšmingai užbaigs trečiąją Jotvingių šventę Leipalingyje.
LIEPOS 30 d. (penktadienis)
18.00 val. Laisvalaikio salėje (Alėjos g.3)
Susitikimas su knygų autoriumi Ernestu Kuckailiu ir naujausios knygos „Kelionė be bilieto“ pristatymas
21.00 val. prie Leipalingio dvaro
Poezijos ir muzikos valanda. Skambės Jotvingių premijos laureatų Jūratės Miliauskaitės ir Vytauto Bložės eilės ir autorinės dainos. Atliks aktoriai Justas Tertelis ir Vesta Šumilovaitė
22.00 val.
Roko opera „PRIESAIKA“
Dalyvauja: Patriotinio roko grupė „Thundertale“, Liudas Mikalauskas (bosas), Egidijus Bavikinas (tenoras), Sandra Lebrikaitė (sopranas)
_________________________________________________________________________________
LIEPOS 31 d. (šeštadienis)
10.00 val. Nuo Leipalingio laisvalaikio salės (Alėjos g.3)
Žygis į partizanų stovyklavietę. 12.00 val. stovyklavietėje “Partizanų” klubo pažintinė programa
15.00 val. prie Leipalingio dvaro
Kūrybinės laisvės erdvė:
▪ Keramika su G. Kupčinskiene
▪ EBRU (piešimas ant vandens) su G. Rutkauskiene
▪ Ženkliukų gamyba su D. Sinkevičiumi
▪ Laisvės aitvarai
▪ Mandalos
20.00 val. prie Leipalingio dvaro (esant blogam orui Laisvalaikio salėje)
Tautinių šokių kolektyvo „Leipūnas“ jubiliejinis koncertas
Dalyvaus: Druskininkų kultūros centro Leipalingio laisvalaikio salės tautinių šokių kolektyvas „Leipūnas“, Marijampolės kultūros centro Želsvos skyriaus tautinių šokių kolektyvas „Žaltytis“, Lazdijų rajono, Veisiejų kultūros centro tautinių šokių kolektyvas „Pušynas“, Leipalingio armonikieriai ir kt.
Dešinė Nemuno pusė (tame tarpe ir Druskininkai) priklausė lietuviams, o jotvingiai gyveno Nemuno kairėje pusėje. Įdomu ar jotvingiai savo karingumą rodys savo žemėje, ar lietuvių žemėje?
Nuo X amžiaus jotvingiai buvo žinomi rusų ir lenkų metraštininkams. LTE, 5 t. 80 p. rašoma, kad jotvingius sudarė keturios giminingos gentys: Šešupės aukštupio baseine gyveno sūduviai, o į pietus nuo jų Juodosios Ančios baseine gyveno jotvingiai. Spėjama, kad vardas kilęs iš hidronimo Jotva. Jotvingių teritorijos pietvakarinėje dalyje gyveno poleksėnų (lot. Poliexiani), rytinėje dainavių gentys. Visos jos priklauso baltų (aisčių) genčių grupei, ir visos jos III tūkst. m. pr Kr. pabaigos laiku įsimaišė į giminingų jiems Nemuno kultūros žmonių tarpą ir atėjo čia iš pietų. Jotvingių gentis buvo bazinė, gyveno čia nuo ledynmečio laikų, buvo galingiausi, todėl kitos trys sąjunginės jiems gentys dažnai vadinamos, tiesiog, irgi jotvingiais. Plačią informaciją apie jotvingius galima rasti google adresu XII. JOTVOS ISTORIJA IR SENOVĖ.
Nuo kryžiaus žygių laikų jotvingiai smurtu buvo ujami, lenkinami, kol pasidarė lenkų tautos donorais. Daugelis priešinosi, todėl kaip ir Lenkijos etniniai prūsai, “gimė iškart su kalaviju rankose”.
Lietuviškumo nuostatą jotvingiai (Sigitas Birgelis) ir prūsai (žynys Petras Lukošiavičius – Prattenis) rodo kultūrinėmis ir diplomatinėmis kovos už savo pripažinimą tautine lietuvių mažuma Lenkijos respublikoje pastangomis.
Leipalingis yra kairėje Nemuno pusėje, taip, kad neabejokite SS.
Jotvingių pilkapiai/krūsnos su akmenimis rasti netoli Stakliškių-Aukštadvario.
Šią karingą, ilgai savo žemes gynusią vakarų baltų-aisčių gentį išžudė/asimiliavo lenkai, kryžiuočiai ir rusėnai.
Tačiau jotvingių protėvių dvasia gyva, jų ainiai tęsia genties istoriją.
Ir pats Leipalingio vardas yra jotvingių kilmės.
Labai džiaugiuosi, kad tokios šventės vyksta.
Praeitą sekmadienį, mano , nedidelis kaimelis, Tauckūnai atšventė 415 – metus. Aišku , kad tai ne ta data, kadangi priimta skaičiuoti nuo rašytiniuose dokumentuose paminėtų metų. 1606. Žmonės domisi savo praeitimi , gerbia savo ištakas ir tai yra labai svarbu.
Sveikinu Leipalingį.
Šiandien ,,Ryto Espresso” laidoje
~08.25 (tarp 08.30 Sporto naujienų bei 08.07 ,,Opozicijos” laidos),
deja, tik pusiausnūda kažkiek girdėjau apie ar tai poilsio miške verslą, ar gal renginius – kažkas apie senovės lietuvius, gyvenusius giriose, apie sveikatinimąsi miške, apie mūsų Tikėjimo panašumą su japonais, irgi gyvenimą miške praktikuojančius.
Nežinau, ar jie dar ne visą laidą sudėjo, ar tik rasti nemoku (kitos šios dienos laidos ištraukos jau yra), ar jie ne visas sudeda.
Gal kas pasidomės, koks to ?renginio / miško turizmo ar kt. turinys? Gal tai pateikiama (užsienio) turistams kaip kažkas iš senosios religijos, ar pramoga, paremta religiniais papročiais? Nugirdau tik, kad mūsų religinė tradicija nutrūko, nebuvo perduodama iš lūpų į lūpas, todėl dabar bandoma atkurti, kiek įmanoma.
Skamba gražiai? Gal ten kažkas, ką verta ir į ,,Alko” radiją pasikviesti?
Žodžiu, kažkiek aš radijo laidą girdėjau, vėliau jau radijas mane girdėjo…
Taip, miestelio pavadinimas Leipalingis laikytinas jotvingišku, sudarytu iš dviejų kamienų – Leip- ir ling- sujungtų jungiamuoju balsiu ‘a’. Jotv. kamienas leip- giminiuotinas su liet. upė, prūs. ape, reikšme ‘upė’, o kamienas ling- su liet. linguoti – “svyruoti į šonus”, taip pat vinguoti – “eiti vingiais”. Tokiu atveju pavadinimas Leipalingis lietuviškai reikštų “Upiavingis”.
Be to, šaknies jotv. leip- reikšmės liet. “upė” semantinę giminystę sutvirtintų ir tas faktas, kad kalbos mokslas įžvelgia jotvingių kalbų giminystę su ugrofinų kalbomis, konkrečiai su vengrų. Šiuo atveju tą žodžių fonetinę giminystę rodytų ir netiesiogiai tai, kad suom. žodis leipa yra liet. “duona”. Tačiau tos suom. žodžio reikšmės “duona” nepakanka jotv. leip- ir liet. upė fonetiniam giminingumui, paneigti, atvirkščiai jį dar sustiprina tas “duoniškas” bendrumas, kadangi liet. upė yra indoeuropiečių “don”, kuris fonetiškai giminiuotinas su liet. “duona”.
Taigi jotv. leip- giminiavimui su liet. upė, prūs. ape reikšme “upė” pagrindo yra – jotvingių atveju ryšys su “duona” eina per ugrofinus, o lietuvių atveju atsineštas per indoeuropiečius. Tokiu atveju klausimas tik toks, ar liet. upė, prūs. ape nėra ugrofinizmai.
Taigi Leipalingis – Upiavingis…
Jotvingių “leip-” giminingas ne upei, bet liepai. Taip kad “Leipalingis” lietuviškai būtų “Liepelionys” (plg. Lepelionių piliakalnis arba “Napoleono kepurė”), o ne “Upiavingis”. Vietovardžiai su “liep-” šaknyje gana dažni Lietuvoje, o “bevardžių” upių beveik nėra (berods, tik viena – kur teka pro Sujainius).
Tas jotv. “Leip-” – giminingumas “liepos” pavainimui yra veikiau pozityvizmo metodologinio bejėgiškumo rezultatas. Jotv. “Leip-” nėra gimininga su liet. “liep-” – liepa.
Liepa kaip medis pavadinimą veikiau gali būti gavęs iš to, kad į ją buvo lipama, kopiama – kopinėjant medų, nes bičių spiečiai senovėje paprastai įskurdavo liepų drevėse, liepos yra ir medaus šaltinis, o medus ir medis taip pat – giminės.
Žodžiui upė giminingo veiksmažodžio lietuvių kalboje kaip ir neturime, o ‘L’ pridėtinis prie ‘up-/ap/eip-‘ kalbose visai galimas.
Kas dėl galimos jotv. žodžio šaknies “leip-” reikšmės “upė” bylotų dar ir vengr. fuja – “upė”, kur akivaizdu, kad ‘f’ = ‘p’. Tokiu atveju pagal priesagą ‘-uja’ vengriškas pavadinimas yra gretintinas su latv. Liepoja, kuris matyt, gali būti suliteratūrintas iš ‘Leipaja’. Kaip žinoma, Liepoja pagal geografiją gali būti ten gyvenusios ugrofinų genties lyvių palikimas. Gi Lepelionys kuo ne lietuviškai gali būti – Upelionys.
Toliau su ta “leip-” upės reikšme nuo Lepelionių galime eiti prie Laptevų jūros pavadinimo, Obės ir Labės upių pavainimų palyginimo, kuo yra paaiškinamas pradinio ‘L’ radimasis dėl tarmiškumo. Taigi, čia veikiausiai turime gilios senovės kalbų giminingumo pėdsakus.
žodis “upė”, manau, giminingas tokiems žodžiams (jaustukams ar ištiktukams) kaip “up, upa” (ir netgi veiksmažodis “supti” – kaip kūdikį lopšy). Tai žodis, turėjęs siekti dar indoeuropiečių prokalbės laikus ar bent tuos laikus, kol nebuvo išsiskyrusios germanų ir baltų kalbos. Tą ryšį parodo anglų k. žodis “up” ir vokiečių k. “auf”.
Tiesa, konkrečiai dėl Lepelionių gal ir nesu teisus – panagrinėjus apylinkes, galima pastebėti, kad ten greta iš tiesų prateka upelė (Lielelė) – pro Lieliaus ežerą, tad gali būti, kad Lepelionys nėra pirminis tos vietovės pavadinimas, o tik laikui bėgant iškraipytas, mat tie pavadinimai kažkiek panašūs.
Vargu, kad toks pagal senąjį pasaulėvaizdį sakralus reiškinys kaip upė galėjo būti vertas tik ištiktukinio pavadinimo.
Upelė Lielelė ir Lieliaus ežeras gretintini su Lielupe Latvijoje ir laikytini pavadinimais giminingais latv. liels – “didelis”.
Pavadinimas Lepelionys gali būti atsineštinis, tačiau susijęs su reikšme upė. Čia semantiškai giminiuotinas ir žodis “lieptas” – siūbuojantis tiltelis per upelį su turėklu, o taip pat “laiptai”, kuriems taip pat įrengiami turėklai. Upė tekėdama svyruoja (sukinėjasi į šonus), kaip ir lieptelis per ją, taip pat yra siūbuojantis, svyruojantis į šonus… Iš to matome, kad šaknies leip-/liep- semantika yra upiška. Gal op, opa nepagrįstai priskirta ištiktukams, juk sakoma: “neperšokęs per upelį nesakyk op” arba “opa,opa, opapa – augo žirnis ir pupa”… Taigi gal derėtų žodį “opa” laikyti liepiamosios nuosakos forma iš veiksmažodžio “opti” – reiškiančiu “peršokti, perkopti ką nors”. Sakoma: “opt ir užšoko”…
Patriotinio roko grupė „Thundertale“ – australai ar amerikiečiai, spėju. Perskaičiau pavadinimą tris kartus – kokia graži ta anglų kalba, kaip skamba! Thundertale, thundertale, omaigad dertale! Pavaišinkite juos šaltibarščiais, papasakokite Lietuvos istoriją, apie mūsų mylimą gimtąją kalbą nepamirškite… Kodėl vienos šalys turi patriotus, o kitos, kaip mes – idiotus? Kada ir mes, pagaliau, turėsime patriotų, kurie, pirmiausia, mokės lietuvių kalbą ir gerbs ją?