Lietuvos gyventojams jų namus supanti veja yra ne tik vienas iš aplinkos elementų. Kas antras (51 proc.) išpuoselėtoje vejoje mato grožį, 4 iš 10 (38 proc.) žiūrėdami į tokią veją jaučia ramybę, o kas penktas (19 proc.) – pasididžiavimą, rodo bendrovės „Spinter tyrimai“ atlikta reprezentatyvi apklausa.
Tiesa, nemažai žmonių prisipažįsta, kad jų veja niekada nebūna verta pasigėrėjimo. Vešlia ir lygiai nupjauta veja negalintys džiaugtis teigia apie 7 proc. apklausos dalyvių, nors vejos priežiūros ekspertai tikina, kad nepriekaištinga veja gali augti bene kiekviename kieme – svarbu laikytis pagrindinių jos priežiūros principų.
Pjauti nebūtinai kartą per savaitę
Pasak sodininkystės ekspertės dr. Ingės Auželienės, kad veja būtų nepriekaištinga, svarbios trys pagrindinės taisyklės: pirma – dažnas pjovimas, antra – dažnas pjovimas ir trečia – dažnas pjovimas.
„Skamba kaip pokštas, bet iš tikrųjų dažnas pjovimas yra pagrindinė sąlyga, kad veja būtų vešli. Dažnai pjaunama veja yra skatinama plėstis, o velėna – tankėti. Kartais klaidingai manoma, kad norint paskatinti vejos tankėjimą reikia ją pjauti rečiau. Tačiau jei žolė pjaunama nedažnai ir perauginama, veja ne tankėja, o atvirkščiai – tik retėja“, – pabrėžia dr. I. Auželienė.
Ekspertas Simas Bairašauskas sako, kad Lietuvoje daug kas laikosi principo pjauti veją kartą per savaitę, tačiau toks dažnis nebūtinai visada tinkamas. Tą patvirtina ir apklausos rezultatai – ketvirtadalis nurodė, kad jiems nepavyksta palaikyti vienodo vejos aukščio.
„Jei oras šiltas ir lietingas, veja patręšta, ji auga labai greitai, tad vos po savaitės veja gali būti labai aukšta ir labiau priminti pievą, o ne veją. Kai laikosi sausra, o veja papildomai nelaistoma, natūralu, kad ji augs lėčiau, pjauti reikės rečiau. Todėl visada reikia atsižvelgti į žolės augimo greitį, o ne į tai, kiek laiko praėjo nuo paskutinio pjovimo. Norint nepriekaištingos vejos, gali tekti ją pjauti du ar net tris kartus per savaitę. Tai ir daro robotai vejapjovės – jie dirba kasdien ir taip neleidžia vejai išstypti, stiprina velėną ir tankina veją“, – pasakoja S. Bairašauskas.
Robotai vejapjovės naudingi ir tuo, kad pastoviai palaiko vienodą vejos aukštį, kas taip pat yra labai svarbu bendrai jos išvaizdai. Ekspertas atkreipia dėmesį, kad nuolat dirbantys robotai nupjauna tik vejos viršūnėles, kurios yra sėkmingai čia pat mulčiuojamos, tai padeda išlaikyti drėgmę vejoje, todėl veja gali būti pjaunama žemiau. Pjaunant veją paprasta vejapjove, S. Bairašauskas pataria nepjauti daugiau nei trečdalio esamo žolės aukščio, ypač kai oras sausas, o veja nėra papildomai laistoma. Nupjovus žemiau, saulė labiau kepins ir džiovins dirvos paviršių, šaknims bus sudarytos ne itin palankios sąlygos ir veja gali pradėti skursti, nustoti augti.
Tręšti ir laistyti – ne mažiau svarbu
S. Bairašauskas pasakoja, kad dar vienas vejos robotų privalumas yra tas, kad jie veją mulčiuoja nupjauta žole, kuri ilgainiui virsta natūraliomis trąšomis ir veją tenka rečiau tręšti papildomai. Tai aktualu maždaug dviem trečdaliams veją pjaunančių Lietuvos gyventojų – tik 32 proc. respondentų nurodė tręšiantys veją papildomai.
Nepamiršti reguliariai tręšti veją pataria ir dr. I. Auželienė. Jei veja pjaunama dažnai ir ji yra surenkama, tai kartu su nupjauta žole iš vejos pašalinama nemažai maisto medžiagų. Tad norint nepriekaištingos vejos, schema „pjauti-tręšti“ yra būtina.
„Ne mažiau svarbu yra ir veją laistyti. Jei pasitaiko sausos vasaros, o dirvožemis yra pralaidesnis, greičiau išdžiūvantis, tai be papildomo laistymo neįmanoma užtikrinti, kad veja visą laiką bus ideali, net jei ji bus dažnai pjaunama ir tręšiama.
Universalaus ir vieno patarimo, kaip dažnai laistyti veją, taip pat nėra. Išmanesnės laistymo sistemos turi lietaus ir dirvožemio drėgmės daviklius, tad pačios įvertina, kada ir kiek vandens išlieti. Jei tokios laistymo sistemos neturite, reikėtų atsižvelgti į vejos išvaizdą, dirvožemio būklę ir meteorologines sąlygas“, – sako ji.
Apie vandens trūkumą veja paprastai praneša pamažu keisdama spalvą iš sodrios į šviesiai žalią, kol galiausiai veja pradeda gelsti. Trūkstant drėgmės, žolės lapeliai gali susiraityti, susiraukšlėti, ji lėčiau atsigauna užminta ar prispausta. Pradėjusią džiūti veją patariama laistyti ilgiau ir gausiau, kad dirva prisigertų vandens ir žolės šaknynas nepradėtų „kilti“ į dirvos paviršių ieškodamas drėgmės.
Piktžolės – sunkiai įveikiamas priešas
Dar vienas tobulos vejos priešas yra samanos ir plačialapės piktžolės. Jas, kaip vienas iš problemų, kylančių rūpinantis veja, atitinkamai nurodo 38 ir 44 proc. Lietuvos gyventojų. S. Bairašauskas sako, kad nepageidaujamų augalų atsikratyti vejoje dažniausiai stengiamasi naudojant specialius cheminius preparatus, o kai kuriais atvejais tiesiog ravint.
„Bėda, kad net ir nupurškus ar išravėjus veją piktžolės po kurio laiko vėl pasirodo, nes jų sėklų atneša vėjas ar paukščiai, be to, gali būti nevisiškai sunykusios jų šaknynas ir augalas atauga. Kova su piktžolėmis gali tęstis be pabaigos, tačiau ją palengvinti gali tie patys robotai vejapjovės.
Veją pjaunant nuolat, vos išdygusios yra nupjaunamos ir piktžolės, jos nespėja išaugti, subrandinti ir išbarstyti sėklų, galiausiai piktžoles ar bent jų dalį nustelbia sustiprėjusi veja. Turime pavyzdžių, kai piktžolės dirbant robotui vejapjovei išnyksta arba jų stipriai sumažėja net laukinėse pievose“, – atskleidžia „Husqvarna“ sodo technikos ekspertas.
Nesupratau, kodėl virš šios Žoliapjovių reklamos parašyta Gamta ir žmogus. Trumpų vejų mada Vakaruose jau baigiasi, vis daugiau žmonių suvokia, jog žolę pjaunant dažnai įsigali viena rūšis, nelieka įvairovės, retųjų augalų. Žoliapjovių gamintojams ateina liūdnos dienos.