Šiemet minėjome 1791-ųjų gegužės 3 dienos Konstitucijos 230-ąsias metines. Šis Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dokumentas yra teisėtai laikomas pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje, po JAV, rašytine konstitucija.
Tačiau, deja, šios konstitucijos įgyvendinimas turėjo skaudžiai paliesti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės interesus – tai yra, lietuvių tautos tolesnio egzistavimo klausimą.
Lenkijos Seime sukakties proga gegužę buvo surengtas iškilmingas posėdis, kuriame kalbėjo šalies prezidentas Andžejus Duda ir svečias iš Lietuvos, prezidentas Gitanas Nausėda.
Atkreiptinas dėmesys į Lenkijos Seimo pirmininkės Elzbietos Vitek pasisakymą, kuriame ji aiškiai įvardijo, kad Konstitucija – Lenkijos istorijos palikimas. To tikrai niekas nesiekia paneigti. Kiekvienas Lenkijos pilietis su didžiausia pagarba privalo švęsti tą jam labai svarbų praeities įvykį.
Lietuvos piliečiams – tai buvusios mūsų bendros su lenkais istorijos svarbus faktas, kurį privalome žinoti, vertinti. Tačiau reikia matyti ne tik Konstitucijos svarbą ir privalumus, bet ir bandymą ignoruoti Lenkijos ir Lietuvos valstybių konfederacijos gyvastingumą palaikančias LDK valstybingumo galias.
Žiniasklaida Lietuvoje gana gausiai paminėjo šį ATR Seimo priimtą dokumentą, kuris savo forma ir turiniu atitinka šiuolaikinės konstitucijos sampratą. Paskelbtuose internetiniuose straipsniuose ir dokumentikoje plačiai nušviesta šio istorinio dokumento teigiama pusė.
Akivaizdu ir neginčijama, kad priimdamas šį dokumentą, Ketverių metų reformų seimas siekė išsaugoti Lenkijos valstybingumą, apginti mirtino pavojaus akivaizdoje atsidūrusią nepriklausomybę.
Neatsitiktinai Lenkijos istorikai pabrėžia, kad po Pirmojo pasaulinio karo naujoji Lenkijos valstybė kūrėsi šios Konstitucijos sumanymų pagrindu. Ne veltui Lenkijos valstybėje gegužės 3 d. nuo 1919 metų įteisinta Konstitucijos diena, kaip valstybinė šventė.
Prisimenant konstituciją, Lietuvos klausimas – pamirštas
Prieš dvidešimtmetį, minint Konstitucijos 210-ąsias metines, Lenkijoje buvo pabrėžiamas demokratinis jos pobūdis ir dokumente skelbiamų, tuo metu pažangių, sumanymų poveikį būsimam teisinių valstybių kūrimui.
Tiesa, ši Konstitucija, palyginus su iki jos buvusia padėtimi, turi pranašumų: ATR seime atsisakyta liberum veto – seimo nario teisės uždrausti ir panaikinti bet kurį nutarimą, pakeičiant jį daugumos požiūriu; į seimą įtraukti miestiečiai su patariamuoju balsu; iš feodalų pareikalauta sudaryti sutartis su pavaldiniais, taip siekiant užtikrinti teisišką jų gynybą ir savigyną.
Šiemet ir Lietuvoje parodytame lenkų dokumentiniame filme „Gegužės 3-osios Konstitucija ir dabartis“ žinomi Lenkijos tyrinėtojai ir keletas užsienio istorikų plačiai aptarė šio dokumento atsiradimo tarptautines sąlygas. Jie pabrėžė laisves – teigė, jog Konstitucijos istorija atsako į klausimą, kodėl verta būti piliečiu, o ne vergu.
Šis dokumentas, anot jų, svarbus kaip paprotys prieš bet kokią diktatūrą. Vertinant Konstitucijos reikšmę, atsiranda jos palyginimas su „Švelniąja revoliucija“. Filme vyrauja Lenkija, bet Lietuvos, t. y. LDK, jau nėra.
Tiesa, tarp kalbančiųjų yra keletas Lietuvos istorikų, bet jie, deja, atrodo blankiai, jų pasisakymai – bendros ir trumpos frazės, lyg būtų „apkarpytos“. Lietuvos klausimas taip ir liko neiškeltas.
Opios pasekmės LDK interesams ir lietuvių tautai
Tiesa, objektyviai įvertinti Gegužės 3 d. Konstituciją nėra lengva. Rengiant ir priimant šį dokumentą Seime šalia jau minėtų sumanymų būta ir kitų, kurių įgyvendinimas turėjo opias pasekmes LDK interesams ir lietuviams kaip tautai.
Kaip yra pažymėjęs teisės istorikas Vytautas Andriulis, „dokumentu iš esmės buvo bandyta ignoruoti Lietuvos ir Lenkijos Respublikos gyvastingumą palaikančias lietuviškojo valstybingumo galias, kurios sukūrė vieną iš pagrindų šiai respublikai egzistuoti“.
Todėl Gegužės 3 d. Konstitucija labiau vertinama kaip valstybės dalies – lenkiškojo elemento – intelektualinių pastangų, kuriomis bandyta paneigti šios valstybės egzistencijos esmines prielaidas, rezultatą.
Kodėl taip atsitiko? Žymiausias Lenkijos teisės istorikas akademikas Juliušas Bardachas pastebėjo, kad, rengiant Konstituciją, Karūnos (Lenkijos didikų) konfederacijai įtakos turėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija ir jos konstituciniai aktai. Lenkų istorikai Karūnos konfederatus įvardija kaip „vakarietiškos orientacijos reformatorius“.
Besipriešinant šalies susiskaldymui į atskiras valdas, jakobinai skelbė Prancūzijos vieningumą, vientisumą. Taip gimė šūkis: „Prancūzija viena ir nedaloma“. Vienas svarbiausių reformatorių – Hugonas Kolontajus – tą šūkį priėmė ir pritaikė Lenkijos ir Lietuvos santykiams.
Veikdamas slaptai nuo lietuvių, H. Kolontajus bandė sujungti Karūną su Lietuva. Tiesa, tai lėmė ne vien jakobiniškas pavyzdys – buvo mąstoma, kaip sustiprinti nusilpusią Abiejų Tautų Respubliką.
Įdomu pastebėti, jog tokią Karūnos reformatorių konspiraciją ypač pbrėžia lenkų istorikė Krystyna Zienkovska, atitinkamai pavadindama savo monografiją – „Gegužės 3-osios sąmokslas“.
Taigi, lenkų konfederatai veikė slapta. Kadangi jų „sąmokslas“ išties buvo sėkmingai nuslėptas, lietuvių maršalka Kazimieras Nestoras Sapiega apie Konstitucijos rengimo darbus nieko nežinojo. Tad šis dokumentas buvo parengtas taip, kad panaikintų Lietuvos ir Lenkijos valstybinį dualizmą – konfederaciją.
Apie valstybę konstitucijoje kalbama kaip apie vieningą politinį vienetą, kuris dažniausiai vadinamas Lenkija. Joje minima tik lenkų tauta ir Lenkijos kraštai. Nebėra po Liublino unijos seimų priimtuose dokumentuose (įvardinamos „konstitucijomis“) vartoto Abiejų Tautų Respublikos termino.
Jokių nuostatų, skirtų Lietuvai, t. y. LDK, nebėra, net jos vardo neminima. Susidaro įspūdis, kad tai – lenkų provincija, kurioje gali veikti tik savo aukščiausiasis teismas. Akivaizdžiai įtvirtinamas stipraus centro sumanymas, net neužsimenama apie galimą kai kurių lietuviškojo gyvenimo papročių palaikymą.
Konstitucijos tekstas apstulbino
Istorikai pažymi, kad Lietuvos bajorija daugiau palaikė Konstituciją nei nepalaikė. Kaip buvo iš tiesų? Reikia prisiminti Abiejų tautų susižiedavimo įstatą, kurį Seimas priėmė 1791 m. spalio 20 d. Kodėl jis atsirado, jei didelių problemų neiškilo?
Svarbu ir tai, kad maršalka K. N. Sapiega nedalyvavo Konstitucijos teksto derinimuose – apstulbintas vientisos valstybės paskelbimo, jis pareikalavo šį dokumentą viešai svarstyti prieš paskelbiant.
Bijodamas, kad diskusija sudirgins labai stiprius senosios diduomenės instinktus, karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis puolė aiškinti, jog iš esmės Konstitucijoje vertę turi tik dvi nuostatos. Pirmoji – kad karalių rinkimai pakeičiami paveldimąja monarchija, nes rinkimai yra tapę destabilizacijos veiksniu.
Ir antroji – nuolatinės Vyriausybės (įvardytos teisių sergėtoja) institucionalizavimas. Visa kita, anot karaliaus, galėjo būti diskutuotina.
Gegužės 5-ąją buvo paskelbtas naujas potvarkis, kuris akivaizdžiai plėtojo Konstitucijos sumanymą, vėl grįžtant prie istorinės „Abiejų tautų“ sampratos. Įpusėjus gegužei, svarstant seimų įstatymą, kalbama ir apie bendrą Abiejų Tautų seimą. Galų gale spalio 20 d. priimamas specialus įstatas, reiškiantis teisių užtikrinimą.
Juo buvo įtvirtintas Karūnos ir LDK federacijos principas – nurodoma, kad bent pusė valdininkų ir institucijų vadovybės privalo būti iš LDK.
J. Bardacho nuomone, LDK pozicijos sustiprėjo: iki tol Lenkijoje buvo skiriamos Mažoji Lenkija, Didžioji Lenkija ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, o dabar, papildžius Konstituciją, Karūna ir LDK traktuojamos kaip lyg ir lygiavertės, pabrėžta dviejų tautų lygybė. Toks kompromisas atsirado kilus Lietuvos DK bajorijos nepasitenkinimui.
Tie, kurie gina valstybę, tapo atsakingi už ją
Pirmasis lietuvių istorikas, detaliai aprašęs Konstituciją ir jos ryšį su Lietuva, buvo Adolfas Šapoka. Jis pažymėjo, jog Konstitucijai didžioji dauguma bajorijos pritarė tik po spalio 20 dienos, o LDK miestai ją parėmė iškart – kadangi jos 3 straipsnis miestiečiams užtikrino asmens neliečiamumo teisę, taip pat – teisę eiti administracines ar teismo pareigas, siekti karinių laipsnių.
Bajorų seimas į savo gretas turėjo priimti 24 miestų įgaliotinius – taigi, miestiečiams atsiveria platesnės galimybės. Tuo pačiu išsiplečia ir tautos samprata – ją apima ne tik bajorai, bet ir miestiečiai bei laisvieji valstiečiai.
Tie, kurie gina valstybę, tampa atsakingi už ją. Tai buvo, kaip pažymėjo Lenkijos istorikai televizijos laidoje, „labai svarbi žinutė Konstitucijoje apie valstybės santvarką“.
Deja, tolesni įvykiai pasuko link Targovicų konfederacijos, antrojo ir trečiojo valstybės padalijimo. Daugiau kaip 120 metų abi tautos – lietuviai ir lenkai – priklausė nuo svetimų.
Su tuo nesusitaikė, nepriklausomybė atmintyje buvo gyva ir išliko nuolatiniu siekiu, kova už savo laisvę: tą rodė teikiama parama Napoleonui Bonapartui, 1831 ir 1863-64 metų sukilimai, tautiniai judėjimai XIX a. antroje pusėje.
Tai ir atvedė abi tautas prie naujų Lenkijos ir Lietuvos valstybių sukūrimo po Pirmojo pasaulinio karo.
Jeigu naujoji Lenkija kūrėsi pagal Gegužės 3 d. Konstitucijos idealus, tai Lietuvos valstybės kūrimas vyko grynai tautiniu pagrindu, remiantis nacionaline teorija, dar XIX a. kilusia iš tos pačios Didžiosios Prancūzų revoliucijos, aukštinant senąją Lietuvos valstybę.
nepiktas ir išsvertas gegužės 3 konstitucijos vertinimas
Jeigu minėta Konstitucija būtų įgyvendinta straipsnio autorius ir visi dabartiniai lietuviškų žemių gyventojai kalbėtų vien lenkiškai,-lietuvių kalbos ir tautos nebeliktų. O kodėl nekalbama apie LDK Statutų reikšmę,kurie tuometinės Europos teisinėje sistemoje užėmė ypatingą vietą.Tad,ar nūdienos Lietuvos istorikams ne gėda?
Lietuvos istorikai yra l e n k ų tautos istorijos nusirašinėtojai, o ne savo tautos istorijos rašytojai. LDK statutų reikšmės jiems iškelti nereikia, nes ne iš to, juk, duoną valgo. Lenkai juos šeria, tai lenkams jie ir tarnauja.
+ + + + + + + !!!!!!!!!
Deja, tikrai taip – profesinės garbės kančių jie nepatiria
Ar Konstitucija išversta į lietuvių kalbą? Juk turėtų būti! Paskelbkite, prašau, jos vietas, svarbiausias Lietuvai. O gal jau buvo toks straipsnis? Toks būtų žmogaus iš gatvės prašymas. Nes dabar žinovai kalbasi su žinovais sava kalba. Ir be citavimo (kodėl?).
> Pajūrietis
Per google:
Pirmasis Lietuvos statutas-Istorija Tau
Antrasis Lietuvos statutas-istorija Tau
Trečiasis Lietuvos statutas-Istorija Tau
Tai tekstai lietuvių kalba, kurie pristato pagrindines Lietuvos statutų teisines gaires, jų pokyčius pagal priėmimo eigą. Gero skaitymo.
ačiū 🙂
Jokios valstybių konfederacijos po Liublino unijos nebuvo. Kofederacijos supratimas įsigalėjo dėl to, kad buvo neteisingai verčiama pavadinime esantis “obojga narodow”. Žodžio “narodow” gramatinė forma lenkų kalboje rodo jį esant vartojamą vienaskaitoje. Taigi junginys “obojga narodow” verstinas kaip “abeja (abidvi) tauta”, taigi ir šalies pavadinimas verstinas kaip “Abejos (abidvios) tautos respublika”, šis “obojga” vertimo patikslinimas sako Lenkiją esant jau kaip vieningos tautos(nacijos) šalį. Taigi Gegužės 3-osios konstitucijoje nebelikus vadinimo “abeja (abidvi) tauta”, tas Lenkijos tautos (nacijos) vieningumas tapo tik galutinai įtvirtintas. Tad ir po Liublino unijos kalbėti apie Lenkiją kaip buvusią konfederacinę valstybę jau nėra nei teisinio, nei istorinio pagrindo.
viena tauta − jeden naród
vienos tautos − jednego narodu
abiejų tautų − ob(ojg)u narodów
Čia yra 16 amžiaus kalbinės padėties Lenkijoje tyrinėjimo klausimai. Galima tik nurodyti, kad panašios reikšmės liet. žodis “liaudis” yra vienaskaitinis. Be to, akivaizdu, kad “obojga” – priesaginis žodis ir pagal kalbos dalis yra būdvardis.
Taip pat iš istorijos faktų aišku, kad Lenkija nuo Krėvos sutartyje panaudoto lot. žodžio “applicare” (vedybinis jungtumas) prasmės niekada nesitraukė, o formuluotė “abojga narodow” būtent ją ir tęsė Liublino unijos sutartyje, ją naujai patvirtinti siekta ir Gegužės 3-osios Įžadais konstitucijoje, bet kai pasimatė, kad dėl Lietuvos priešinimosi visiškai ištrinti (“numarinti”) joje tą “obojgumą”, “applicarumą” dar nepavyks – joje atsirado “obojgos” formos ir turinio Įžadai…
Prof. Povilas GYLYS: Kaip amputuotas lietuvis „Tris mergeles” išrinko
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/prof_povilas_gylys_kaip_amputuotas_lietuvis__tris_mergeles_isrinko/
Rytoj ,,Vakaro žiniose”
Konservatoriai bėga nuo G.Landsbergio Konservatoriai bėga nuo G.Landsbergio
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/konservatoriai_bega_nuo_glandsbergio/
o šiandien −
Ričardas ČEKUTIS: Itin griežtas susirūpinimas
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro_ziniu_redakcijos_skiltis/ricardas_cekutis_itin_grieztas_susirupinimas/
Justina GAFUROVA: Ačiū, kad atėjote. Dabar jūs – valstybės priešai
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/vakaro_ziniu_redakcijos_skiltis/justina_gafurova_aciu_kad_atejote_dabar_jus__valstybes_priesai/
Mobingą skatina ir politikai, ir televizijos ekranas Mini interviu
– respublika.lt/lt/naujienos/ruosiamos_naujienos/tv_publika/mobinga_skatina_ir_politikai_ir_televizijos_ekranas/
Vokietijos europarlamentaras Bernhardas Zimniokas: Ponia Juknevičiene, jūs esate demokratijos gėda! (Visas pareiškimų tekstas)
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/vokietijos_europarlamentaras_bernhardas_zimniokas_ponia_jukneviciene_jus_esate_demokratijos_geda/
– facebook.com/Bernhard.Zimniok/photos/a.134796561208013/514590816561917/
Paroda, skirta teatro kūrėjų Jono ir Aušros Marijos Jurašų didžiam ir skausmingam likimui
– respublika.lt/lt/naujienos/kultura/kulturos_naujienos/paroda_skirta_teatro_kureju_jono_ir_ausros_marijos_jurasu_didziam_ir_skausmingam_likimui/
ir… a, pakikenkime –
– respublika.lt/uploads/img/catalog/1/photo_1_82548429.jpg
Varšuvoje vyks bendras Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių posėdis
– 15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/varsuvoje-vyks-bendras-lietuvos-ir-lenkijos-vyriausybiu-posedis-56-1566192?copied
Alfonsas Vaišvila: Ką norime atsiminti, atsimindami 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją?
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/alfonsas_vaisvila_ka_norime_atsiminti_atsimindami_1791_m_geguzes_3_d_konstitucija/
„Siekis įsiteikti užsienio jėgoms kuria ir kitokį vertybių kuriozą: Birželio 23 d. sukilimas, paskelbęs Lietuvos valstybės atkūrimą, Atmintina Lietuvai diena nelaikomas, o Lietuvos (LDK) pažeminimas iki kitos valstybės provincijos – laikomas. Tai savotiškai susišaukia su 2019 m. paskyrimu nacionalinės premijos M. Ivaškevičiui už romaną „Žali” (2002, 2018), besityčiojančiam iš paties lietuvių tautos valstybingumo siekio ir dėl jo žuvusių laisvės kovotojų? Pirmu atveju tarsi norima džiaugtis Lietuvos valstybingumo nužeminimu iki Lenkijos provincijos, antru atveju – pastanga paversti to paties valstybingumo siekį patyčių objektu, … ”