Kuo turtinga Šveicarija? – klausia šveicarų mokslininkas dr. Gerhardas Švarcas (Gerhard Schwarz) ir atsako: „Šveicarija turtinga ne pinigais“. Ji turtinga išvystyta chemijos, farmacijos ir mašinų pramone, nerpriklausomais šalies eneretiniais ištekliais, patikimomis laisvanoriško draudimo garantijomis. Prie Šveicarijos turtų mokslininkas prikaičiuoja: šalies piliečių punktualumą, diskretiškumą, patikimumą, švarą, rūpestingumą, tvarką, tradiciškai sąmoningą krašto resursų tausojimą. Nė vienos pasaulio šalies piliečiai privačioje ir politinėje erdvėje neturi taip puikiai susiderinusių teisės ir demokratijos… Taigi, kiekviena šalis turi būti turtinga ir susipratusiais sąmoningais piliečiais…
Tuo tarpu, kai Lietuvoje vyksta nesutarimai, kam galima suteikti, ar nesuteikti Lietuvos pilietybę, Šveicarija išskėstomis rankomis priima viso pasaulio talentus: sportininkus, meno ir kultūros pažibas, novatorius ir mokslininkus išradėjus, be jokių išlygų suteikdama jiems pilietybes, didžiuodamasi, kad jie pasaulyje toliau garsina Šveicariją.
Senoji Šveicarijos išeivijos karta vis prisimindavo artimai pažinusi žymiausią 20-jo amžiaus vokiečių rašytoją Nobelio premijos laureatą (1946) Hermaną Hesę (Hermann Hesse), 1924 m. su džiaugsmu priėmusį Šveicarijos konfederacijos pilietybę ir tapusį lygiaverčiu Alpių šalies piliečiu ir rašytoju. Pats H. Hesė sako, kad Šveicarijos kantonas Tesinas jo gimtine tapo nuo 1919 m. iki mirties (1962 m.)
Tesino Garbės pilietis, ŠLB narys nuo 1952 m., lietuvis kunigas Albinas Arminas (1919-2007), Lugano klinikos kapelionas (1957-2007) Tesino katalikų mylėtas, su meile vadintas: „kapelionu lituano“ LB vis primindavo savo pažintį su H. Hese, pasakodavo rašytojo nuotykius jam laipiojant Alpių kalnų labirintais.
Nors H. Hesė gyvenimo ir veiklos biografija plačiai išdėstyta internete, tačiau apie jo nuotykius kopiant pavojngomis Alpių kalnų keteromis daugiausia aprašymų suradau šveicarų medijų archyvuose. Hesė nebuvo alpinistas profesonalas, tačiu aistringas keliautojas, savarankiškai pasirengęs ilgalaikiams žygiams į Šveicarijos Alpes. Jį gerai pažinę šveicarai pasakojo, kad didžiausio įkvėpimo jo kūrybai teikė Alpės, nes paklaidžiojęs kalnų labirintais, savo rankraščiuose išliedavo nepaprasto skaidrumo, liūdesio ir džiaugsmo eilutes:
Saulė kaitriai kepino mano išlepintą odą, aualų dygliai brėžė ant mano kojų rauonų “brėžinių’ tinklus; keliai ir klubai nuolat kliuvo, daužėsi į atsikišusių kietų kaštonų kamienus ir dar kietesnes ulas, palikdami žaisdas. Bet aš buvau nusiteikęs linksmai, dai nuodamas ėjau į tą laukinį gamtos prieglobstį. Veržiausi į aukštį, į stačius uolų smaigalius, nuo kurių galėjau pažvelgti gilyn, į žydrąjį ežero mėlį. Kalnų uoloms aš sugalvodavau naujus vardus ir džiaugiausi kiekvienu kraujojančiu įbrėžimu mano blyškioje minkštoje odoje. Tai buvo džiaugsmingos vaikiško pasismaginimo valandos… (“Viena išvyka”)
Kas yra skaitęs Hesės pasaką „Paslaptingasis kalnas“ atpažins ir vieną Gialo viršukalnę Tesine su stačiu aštrių akmenų šonu. Pasakos veikėjas Cesko Biondi, vedlys be patento, nori ją įveikti pirmasis:
Patamsyje dunksantis kalnas tapo jam vis mielesnis, tačiau pražūtingoji meilė nėra iškart pasiekiama, baugusis kalnas vis iš naujo rodė keliautojui savo užslėpto žaveso lobius ir nesipriešindamas šį vienišąjį keleivį prisileido arčiau savęs…”
Hesė genialiai aprašo, kaip tarp kalno ir žmogaus užsimezga beveik erotiškas ryšys… Prieš pasiekiant viršūnę, pakilęs vėjas pastvėrė Biondli skrybėlę, šis, bandydamas ją sučiupti, atliko klaidingą žingsnį ir nuslydo žemyn… Šioje pasakoje Hesse perteikia savo kalnų laipiotojo ir keliautojo patirtį.
Visoje Hesės kūryboje daug puikiai pavaizduotų scenų ir įspūdžių, kada jis laipiodamas, dažniausiai nuogas, kalnų labirintais pajausdavo savo kūnišką sąjungą su kalnais ir uolomis, savo pavojingus žygius papildydamas vis naujais atradimais. Šveicarų rašytojas Emilis Zopfis aprašo Hesė keliones Tesine, Arscegno kalno viršūnėmis 1907 metų pavasarį. Pgrindinę to kalno trasą vietiniai tebevadina Monte Verita – „Nuogųjų šokėjų“ keliu, nes ten buvo įsikūrusi menininkų kolonija. Kalne Hesė praleido keturias savaites besimaitindamas uogomis, rūgštynėmis ir riešutais. Čia jis užmezgė draugystę su poetu ir gamtos filosofu Gusto Greseriu, įsikūrusiu miško uoloje. Tą pažintį patvirtina Hesės užrašyti žodžiai: Mūsų žmonijos gyvybingumo regeneracija gali būti priklausoma nuo gamtos teikiamo maisto mūsų skrandžiui ir mūsų nuogam kūnui.
… keliaudamas padais ir keliais pajaučiu Žemės vilnis, slėnius, pakilimus ir žemės raukšles, taip švelniai ir gražiai tave glostančias lyg mylimojo ranka glostytų mylimosios kūną…
Kelis metus Hesės šeima gyveno Gajenhofe prie Bodeno ežero. Tuo metu Amdų kalnuose buvo įsikūręs pažangesnių visuomeninių reformų Vakarų Europoje judėjimo centras. Utopistai, rašytojai, dailininkai ir muzikai įsikurdavo kalnų kaimuose ir, ieškodami darnos su gamta savo kūnui ir dvasiai, stengdavosi išbandyti tuo metu populiarias utopines visuomeninio gyvenimo formas. Hesei tai ypač patiko, o vietiniai Gajenhofo gyventojai Rašytojo atminimui pastatė bronzinį paminklą…
Tačiau Hesę labiausia traukė kalnai pietinėje Šveicarijoje:
…pereidamas Alpes, aš pajaučiu naujos šilumos dvelksmą, skambios kalniečių kalbos tonus, pamatau pirmąsias vynuogynų terasas, gausiai išsibarsčiusias, besipui kuojančias gražias bažnyčias ir koplyčias, kurios jaudina ir švelniai primena gyvybingą lyg tikrosios motinos artumą. („Bažnyčos ir koplyčios Tesine“).
Atrodo, kad Hesės įpratimas kalnuose laipioti nuogam, atvėrė naują „kalnų nudizmo“ istoriją, kurios malonumais bando naudotis ir 21-jo amžiaus alpinistai. Apencelio kantono kalnuose ėmė vis dažniau save pamaloninti kaimynystėje gyvenančių vokiečių turistai. Vietinių nuostabai, save vadinantys „natūralistais“ dažnai vaikščioja nuogi, o policijos perspėjimus atremia argumentais: girdi, šalyje nėra įstatymo, draudžiančio vaikščioti plikiems. Apsiavusiems tvirtais kalnų batais, ant nuogų pečių užsidėjusiems sunkiasvores kuprines – jiems esą be galo patogu ir malonu jausti šviežią Alpių kalnų dvelksmą…
Viename laiške savo bičiuliui rašytojui Tomui Manui H. Hesė rašė: Bekeliaudamas kelias dienas aš įgavau slogą, ėmė kankinti ne tik gerklės, bet ir mano namų Tesine ilgesio skausmas...
Tai aiškiai padvelkia naujos Hermano Hesės Tėvynės artumu ir meile jai.
labai jau ausį ir akį rėžia tas turtingumas kuo (“čiem bogata”), o ne ko, bet ne tiek, kiek straipsnelio pavadinimo ir turinio neatitikimas. Juk paskui iš tų turtų, išvardytų keturiais sakiniais, beliko vienintelio Hesės gyvenimo Alpėse aprašymas, viską vainikuojant “laisvos kūno kultūros” iliustracija su pliku Hesės pasturgaliu. Būtų gerai, kad toks straipsnelio turinys atsispindėtų ir pavadinime, neklaidindamas skaitytojų.
Mano požiuriu, straipsnio turinys ir iliustracijos atitinka straipsnio pavadinimą.
Laimingo, turiningo ir smagaus gyvenimo Šveicarijoje!
Na, kažkada mums reikėjo kažkur saugiai pinigus pasikavoti. Tie laikai praėjo. Siųsim ją, su visa Europa, į trečią pasaulį. Tiek rasine, tiek ekonomine prasme.
O kokie siJonai dabar madingi, kokius andarokus tamsta velijate?
Šveicarija “ubagų kraštas” . Įsivaizduojat , tie ubagai net smėlį iš Italijos veža.