Gegužės 8 d. sukanka 470 metų nuo Barboros Radvilaitės mirties. Tai data, verta atskiro ypatingo šios asmenybės paminėjimo bei dėmesio. Dubingiai – istorinis, su Radvilomis bei tiesiogiai su pačia Barbora Radvilaite siejamas miestelis.
Prasminga, jog iš šios vietos sklinda jos atminimo pagerbimui skirti žodžiai.
Šeštadienį, gegužės 8 d., Dubingių bendruomenės iniciatyvinės grupės narės Vaidos Navickaitės-Šakėnienės ir bendruomenės draugų pastangomis socialiniuose tinkluose pasklis video miniatiūra – visų dėmesiui ir įsiklausymui skambės Barboros Radvilaitės laiškai, rašyti iš Dubingių, savo mylimajam – karaliui Žygimantui Augustui.
Barbora Radvilaitė Dubingiuose
Radviliškoji Dubingių miestelio, esančio Molėtų rajone, istorija prasidėjo XV a. vidury nuo nedidelės, greičiausiai valdovo Vilniaus vaivadai Mikalojui Radvilai (m. 1509) dovanotos valdos, kurią paveldėjo ir išplėtė didiko sūnus, Vilniaus kaštelionas, LDK didysis etmonas Jurgis Radvila (apie 1480–1541).
Jurgio Radvilos laikais prasidėjo giminės rezidencinė istorija: čia gimė vyriausias sūnus Mikalojus, dvare ne sykį lankėsi didiko šeima, sutvarkytas valdos administravimas. Valdą paveldėjęs Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila Rudasis (apie 1515–1584) 1547 m. Dubingius ir Biržus pasirinko savo kunigaikštiškoje titulatūroje.
Radvilos, nors ir valdydami daugybę miestų bei rezidencijų, būtent Dubingius pasirinko kaip vieną iš laidojimo panteonų.
Dubingių istorija, romantika taip pat siejama su Karaliene Barbora Radvilaite (apie 1522–1551).
Būtent Radvilų rūmuose, Dubingių valdoje, Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė 1547–1548 m. nuo lapkričio iki balandžio mėn. su savo dvaru gyveno po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu.
Šio dramatiško ir ypatingo jos gyvenimo tarpsnio pulsavimą liudija išlikę 8 Barboros Radvilaitės laiškai, Dubingiuose rašyti karaliui Žygimantui Augustui.
Asmenybė sužavėjusi karalių
Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė tebėra viena geriausiai žinomų visų laikų Lietuvos istorijos moterų. 1551 m. gegužės 8 d. mirusi Krokuvoje, Lenkijoje, pačios prašymu palaidota Vilniaus arkikatedroje.
Prof. Raimondos Ragauskienės ilgalaikių tyrimų dėka mus pasiekia tiksliausia ir išsamiausia Radvilų giminės, ypač Barboros Radvilaitės, istorija. Pasak profesorės: „Lietuva gali didžiuotis, kad turėjo tokią moterį.
Moterį, kurios asmenybė sužavėjo vieną įtakingiausių XVI a. Europos valdovų, „renesanso princą“ – Lenkijos karalių ir Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Augustą – dėl jos valdovas buvo pasiryžęs paaukoti ir karūną.
Moterį, kurios sudėtingas ir kartu tragiškas gyvenimo kelias bei trumpas karūnacijos triumfas giliai įsirėžė ne tik į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, bet ir jos istorinį palikimą perėmusių XXI a. pr. Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos visuomenių istorinę kultūrą.“
Meilės ir ilgesio laiškai
Prieš 20 metų, minint Barboros Radvilaitės 450 metų mirties metines, prof. Raimonda Ragauskienė ir prof. Aivas Ragauskas išleido studiją apie XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės moterų korespondenciją „Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems“.
470-ųjų mirties metų sukaktis taip pat paskatino prasmingai ir išskirtinai, visuotinės pandemijos nulemtomis aplinkybėmis, pagerbti šią istorinę asmenybę.
Kūrėjų ir bendraminčių komanda sukūrė poetinę, muzikinę video miniatiūrą, kurios pagrindu tapo išskirtinė istorinė medžiaga – aktorių balsais, lenkų ir lietuvių kalbomis, įskaityti kelių Barboros Radvilaitės laiškų fragmentai (rež. Mindaugas Meškauskas).
Pasak sumanymo autorės Vaidos Navickaitė-Šakėnienės, tai pasakojimas – jautrus pagarbos ženklas, kurį visi turės galimybę išvysti virtualioje erdvėje. Tekstus įskaitė aktoriai Jūratė Vilūnaitė ir Rimantas Bagdzevičius, Barbara Orževska (Orszewska).
„Tai išskirtinė galimybė pamatyti kelių laiškų originalų kopijas ir išgirsti Barboros Radvilaitės įskaitytus laiškus – lenkų kalba, kuria Barbora kalbėjo bei rašė, ir lietuviškai.
Nors „Mirties nugalėti nepavyko“ (tai įtaigus prof. R. Ragauskienės monografijos pavadinimas), bet legenda, meilės ir grožio simboliu tapusi Barbora Radvilaitė tapo nenugalima laikui ir užmarščiai,“ – sako V. Navickaitė-Šakėnienė ir dėkoja gausiam būriui bendraminčių, susibūrusių įgyvendinti šį mirties metinių sumanymą.
Tai Dubingių bendruomenė, Asvejos regioninis parkas, Rusteikų šeimos fondas, Molėtų rajono savivaldybė, Molėtų turizmo ir verslo centras, Molėtų kultūros centras, UAB „TV Manija“, Lenkijos institutas Vilniuje, Renesanso Muzikos ir Šokių Ansamblis „Banchetto Musicale“ ir Jūratė Vičienė, Lina Dainienė, Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, UAB „Kino studija“.
Kažin kuriuo metu ji tapo lietuvaite Barbora Radvilaite? Kol buvo gyva ji buvo Barbara Radziwiłłuwna (pagal kitus šaltinius – Barbara Radziwiłł). Barbaros tėvas – nutautėjęs LDK bajoras (szlachta litewska), jos motina – Palenkės lenkė. Namie buvo bendraujama lenkiškai. Kai kurie istorikai teigia, kad ji mokėjo vietines kalbas nenurodant, kokios tai kalbos. Lietuvių? Rusų? Gudų? Totorių? Karaimų? Žydų? Su savo vyru susirašinėjo lenkiškai. Tiesa, laiškuose rasta keletas lietuviškų (?) išsireiškimų, bet ar tai reiškia, kad ji kalbėjo lietuviškai? Jei, pvz., aš, rašydamas kažkam laišką, tekste pavartosiu kokį lotynišką ar prancūzišką posakį, ar tai turėtų reikšti, kad aš moku lotynų ir prancūzų kalbas? Tikrai ne, nes aš nemoku kalbėti nei lotyniškai, nei prancūziškai. Koks vis dėlto begalinis kai kurių mūsų tautiečių noras visame kame įžiūrėti lietuviškumą… Net nežinau, ar tuo didžiuotis, ar verkti…
P.S. Atsiprašau už žioplumo klaidą – turi būti “Radziwiłłòwna”.
spėju, kad jei tamsta atsiverstumėte dar 19 a. bažnytines knygas, rastumėte ir kad tamstos pro(-pro)senelės (be kurių ir pačio nebūtų atsiradę) “-aitės” (ar “-ytės”, “-ūtės”, “-ikės”) būtų buvusios užrašytos kaip “-òwna” ar “-овнa”. Tai atvirkštinė logika irgi labai paprasta. Maža to, ta priesaga nėra vien pavardės dalis – ją galima naudoti bet kur kalboje nurodant šeiminį santykį (pvz., karalaitė, raganiūtė, o net ir lietuvaitė ar rusaitė – tai juk ne šiaip mažybinės priesagos), ir ne tik kalbant apie lietuves (nors Radvilaitė, suprantama, yra lietuvė net ir pagal etninę kilmę, nepriklausomai nuo to, kokia buvo jos gimtoji kalba).
Komentaras, kaip sakoma, nei į tvorą, nei į mietą arba dar kitaip – pilstymas iš tuščio į kiaurą… Štai tokie pasakoriai ir kuria pasakas apie Lietuvos istoriją… Dar, Tamsta, parašyk, kad karalienė Bona Sforca (Bona Sforza) buvo lietuvė Sforcaitė!
Nooo, panie Antanasie – pšecieš tam egzistuoja žodžių, asmenvardžių ŠAKNYS, rodančios, katrai kalbai žodis priklauso?
Kad ir kiek, kad ir kaip jas stengtasi keisti, ar net ir versti, savo kalbai ir liežuviui patogesnius padaryti, происхождение так и выпирает (nepamenu, kieno tas šmaikštus pastebėjimas, jog pochodzenie po prostu wystaje) .
anaiptol, komentaras kaip tik nurodo į pačią esmę, o jei tiesa nepatinka, tai atsakymo reikėtų paieškoti savo viduje. Dėl Sforcos, manau, kad esate visiškai teisus ir laikantis nuoseklumo ją tikrai derėtų vadinti Sforcaite. Štai Elžbietą ir Oną juk vadiname Habsburgaitėmis.
Toliau galėčiau labai mandagiai (tarsi ne apie tamstą) užsiminti apie neadekvatų tikrovės ar parašyto teksto suvokimą, kai tūli lakesnės vaizduotės žmonės ima papildyti išgirstus dalykus ar probėgšmais akimis permestus tekstus (nes perskaityti 7 visas eilutes teksto pritrūksta kantrybės ir pagarbos pašnekovui) savo vaizduotės vaisiais. Taip atsiranda pasakoriai. Tada tie pasakoriai dar kuria pasakas. Tada – dar pasakas apie istoriją. Tada – dar ne bet kokias pasakas, bet pasakas apie Lietuvos istoriją. Tada dar sugalvoja, kad pasakoriai visas “-aites” vadina lietuvėmis (teksto tai juk neperskaito). Atvirkštinės psichologijos požiūriu, toks pasakorių visuose kituose matymas ir “tikrovės papildymas” prisigalvojimais atskleistų tai, ką žmogus pats nuo savęs slepia apie save ir pripaišo kitiems, bet į tai gilintis man neįdomu ir, tiesą pasakius, nelabai rūpi, kol tiesiogiai nesusiduriu.
Palenkėje, t.y. pa-Lenkėje lenkų atsirado… O toji paLenkė, pasirodo, Lenkijos žemė beesanti… 🙂
Na, taip, kaip žodis pa-Smakrė yra tas pats, kas ir smakras, aniaaa?
Kaip gražu…
Gerb. Žemyna, tai dabar ir karalių Steponą Batorą laikykime lietuviu! Nors jis faktiškai buvo madjaras (vengras) ir jo vardas buvo Batori Ištvan (Bàthory Istvàn). Gal, sakau, būkim biedni, bet teisingi ir… nenupindėkim “ant tautiškos platformos”?
P.S. Beje, Gerb. Žemyna, niekaip nesuvokiu, kodėl į mane kreipiatės “panie” (?!)… Esu lietuvis, beje, kaunietis ir nei su lenkais, nei su tuteišais neturiu nieko bendro. O kad kalbu lenkiškai – tai čia jau mano reikalas. Dar kalbu laisvai rusiškai, vokiškai, itališkai ir šiek tiek ispaniškai…
Na, kad kartais kas nepagalvotų, kad aš nelojali kaimyninei valstybei. Juk čia nežinai, nei kada, nei kurią vėliavą` reikia nepavėluoti iškelti, nei ar lietuvių ir Lietuvos apskritai žemėje būta… Todėl visom išgalėm rodau savo šiuolaikišką, netautišką ir net (jei partija lieps) globalistinę nuostatą… Juk suprantate mane?
Beje, į Batorą nesikėsinu. Ne tos šaknys
Komentaras komentatoriams-tautiečiams: psichoanalitikas Zigmundas Froidas, kaip sakoma, čia ilsisi…
Jo… Nemaniau, kad “Alkas” – tautiškų idiotų portalas… Graudu…
Tautiški idiotai nepatinka? Ar jau nemadingi?
O kokie dabar patiks?
Jei pasidomėtumėte dabartinių lietuvių etnine kilme, tai užsuktumėte į vieną didžiausių pasaulyje genetinių tyrimų kompanijų portalą myheritage.com/dna. Sužinotumėte, jog tarp išsityrusių Lietuvos piliečių 95.5% turi Baltų DNR, tačiau tarp tų pačių išsityrusiųjų net 62.6% turi didesnį ar mažesnį procentą Rytų Europos (slavų) DNR ir net 40.4% Balkanų DNR. Ir ne tiktai. Daugiau informacijos galima rasti patiems pasieškojus ir pasiskaičius. Taigi, pagal vyraujantį alkas.lt komentuojančiųjų mąstymą, tie 62.6% lietuvių neturėtų vadintis lietuviais, nes yra suteršti slavų (tame tarpe lenkų) krauju? Rekomenduoju kiekvienam komentuojančiam išsitirti savo DNR ir sužinoti kiek atsirastų šimtaprocentinių baltų. Esu lietuvė ir myliu Lietuvą, tačiau negaliu pakęsti užrietusių nosį “grynakraujų lietuvių”, kurie užsiima raganų medžiokle: saugo vartus nuo bet kokių tariamų “purvakraujų” lietuvių, kabinėjasi prie žmogaus vardo, kilmės, aiškindami kas tikra ir kas netikra, kad net nejauku lankytis baltų kultūros festivaliuose, pastovėti šalia aukuro su kitais susirinkusiais, nes nuo ksenofobinių išsireiškimų ir įtarumo verčiama jausti kaltę ir gėdą, kad esi.