Nors pavasariškos šilumos dar tenka palaukti, šiltąjį sezoną pranašaujantys vaisiai jau pasiekė parduotuves. Tarp labiausiai gyventojų laukiamų atsiduria ir arbūzai, be kurių vasara sunkiai įsivaizduojama.

Dera su sūriu ir pipirais

Jolanta Sabaitienė, prekybos tinklo „Iki“ daržovių ir vaisių ekspertė, pasakoja, kad arbūzai yra tolimi cukinijų bei agurkų giminaičiai ir buvo auginami dar prieš 5000 metų. Jie puikiai numalšina troškulį, papildo organizmą vitaminais ir mikroelementais, turi daug naudingųjų savybių. Nors esame įpratę arbūzus valgyti vienus, tačiau jie dera su daugeliu kitų produktų ir tinka net sušiams gaminti.

Pasak J. Sabaitienės, skirtingose šalyse arbūzai valgomi skirtingai. Pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje arbūzai patiekiami kartu su fetos sūriu. Priklausomai nuo arbūzo ir fetos gabalėlių dydžio, galima išbandyti sūresnį ar ne tokį sūrų šio derinio variantą. Su sūriu arbūzai valgomi ir kitose saulėtose šalyse, taip pat – apšlakstomi ir alyvuogių aliejumi. Tolimojoje Meksikoje vertinami aštresni arbūzo deriniai – jis valgomas apibarstytas druska ir aitriaisiais pipirais.

Į ką atkreipti dėmesį renkantis

Norint išsirinkti išraiškingo skonio arbūzą, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis pagrindinius požymius, išduodančius, kad vaisius yra gerai sunokęs. J. Sabaitienė pataria pirmiausia įvertinti spalvą. Vertėtų rinktis sodriai žalią, nuoseklų juostelių raštą turintį arbūzą. Žalios juostos turi būti gilios, o blyškios – kreminės, švelniai gelsvos. Taip pat apžiūrėkite arbūzą ir raskite vadinamąją lauko dėmę – tai ta vieta, kuri lietėsi prie žemės. Ji turėtų būti tamsios spalvos – jeigu ši dėmė yra blyški, balsva, gali būti, kad arbūzas ne iki galo sunokęs.

Vienas populiariausių ir geriausių arbūzo įvertinimų, anot J. Sabaitienės, – garsas. Švelnus beldimas į arbūzą tikrai gali padėti išsirinkti geriausią. Švelniai pabarbenkite pirštais ir klausykite arbūzo skleidžiamo garso. Jei garsas duslus, tai rodo, kad arbūze yra daugiau vandens ir jis greičiausiai yra prinokęs. Jei beldimas neskamba, tai gali būti ženklas, kad arbūzo žievė yra per stora ir jis nėra iki galo subrendęs.

Parduotuvių lentynose jau pasirodęs šviežias persikų ir nektarinų derlius iš saulėtosios Ispanijos rodo viena – vasara jau visai netrukus prasidės. Tačiau šiuos vasaros šauklius lietuviai mėgsta ne tik dėl žiemos sezono metu pasiilgto šviežio sultingo skonio. Jolanta Sabaitienė, kad persikų ir nektarinų populiarumą lemia ir kitos savybės: vitaminų gausa, šių vaisių nauda tiek virškinimui, tiek odai.

Kokia tikroji persikų kilmė?

Dėl panašaus sąskambio dažnai klaidingai šie vaisiai kildinami iš egzotiškosios Persijos. Tačiau tikroji persikų kilmės vieta – Kinija, iš kurios šie vaisiai per Persiją pasklido po visą pasaulį. Kadangi į Senovės Romą persikai atkeliavo iš Persijos, gyventojai šį vaisių ir pavadino „persų obuoliais“ bei taip visiems laikams davė peno šių vaisių kilmės interpretacijoms.

Mažai kaloringus persikus verta rinktis geresne savijauta besirūpinantiems žmonėms. Persikai pakelia nuotaiką, mažina nerimo jausmą. Anot J. Sabaitienės, šie kaulavaisiai taip pat gerina virškinimą, tai vieni iš daugiausiai vitaminų turinčių vaisių: persikuose gausu vitaminų A, B ir C, taip pat fosforo, kalcio, magnio, kalio.

Negana to, šie vaisiai aktyviai naudojami kosmetologijoje – jie turi antiseptinių, senėjimą stabdančių savybių, nes palaiko drėgmės pusiausvyrą odoje, ją gaivina, saugo nuo raukšlių atsiradimo.

Tačiau trečias pagal populiarumą po obuolių ir bananų vaisius pasaulyje taip pat pasižymi ir ne tokiomis palankiomis savybėmis: persiko kauliuke randama nuodingų medžiagų – vandenilio cianido rūgšties. Vis dėlto vaisių ir daržovių ekspertė skuba nuraminti – kad ši rūgštis padarytų įtakos žmogaus sveikatai, reikėtų suvalgyti ne vieną dešimtį kauliukų.

Nektarinai – ne mažiau vertingi už persikus

Nektarinai visai be reikalo dažniausiai lieka persikų šešėlyje. Taip yra dėl klaidingo manymo, jog tai – išvestinis vaisius: persiko ir slyvos hibridas. Tačiau tiesa ta, kad nektarinai nei skoniu, nei vertingosiomis savybėmis nenusileidžia savo pagrindiniams giminaičiams. Vitaminų kiekiu nektarinai netgi pranoksta persikus: juose randama daugiau geležies, fosforo, kalio. O dėl vitamino C ir antioksidantų gausos šie kaulavaisiai padeda išsaugoti odos jaunystę.

Nektarinai taip pat šalina organizme besikaupiančius skysčius, o dėl pektino gausos gali padėti mažinti cholesterolio kiekį kraujyje, taip švarinti kraujagysles. Jie, kaip ir persikai, taip pat turi medžiagų apykaitą gerinančių savybių – padeda suvirškinti riebius produktus, stimuliuoja virškinamojo trakto veiklą.

Tinka ne tik saldiems patiekalams

J. Sabaiteinė teigia, kad tiek persikai, tiek nektarinai gali tapti ne tik vaisiniu desertu ar torto puošybos elementu. Šiuos vaisius galima panaudoti ir ruošiant pietų ar vakarienės patiekalus.

„Dažniausiai šie kaulavaisiai patiekiami po valgio, kaip sveikas ir sultingas desertas. Tačiau jų gerosios virškinamosios savybės diktuoja naują jų vartojimo būdą – tiek persikai, tiek nektarinai gali tapti puikiu salotų ingredientu, mėsos pagardu ar netgi sveiku mėsiškų patiekalų garnyru“, – pasakoja ekspertė.