Lietuvoje juodasis gandras – reta ir saugoma rūšis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Šie paukščiai jau keletą metų stebimi Žagarės regioninio parko teritorijoje, jie matyti Žagarės miške ir atskrendantys maisto ieškoti į Švėtės upę.
Juodasis gandras – paslaptingas miško gilumos gyventojas. Šį tylų ir baukštų paukštį retai kam pavyksta pamatyti, nes jo namai – sunkiai įžengiami miškai ar pelkės, vandens kanalai, upės ar upeliai.
Net medį lizdui juodasis gandras pasirenka nepaprastą – dažnai tai turi būti senas ąžuolas su itin didelėmis ir plačiai į šalis išsikerojusiomis šakomis.
Šiais metais juodojo gandro lizdą stebėjo Žagarės regioninio parko direkcijos ekologas Saulius Mitrikus. Juodasis gandras (Ciconia nigra) – gandrinių paukščių (Ciconiiformes) būrio, gandrinių (Ciconiidae) šeimos didelis paukštis.
Jis stambus bei nesunkiai atpažįstamas iš juodos spalvos. Už baltąjį gandrą apie 10 proc. mažesnis ir apie 10-20 proc. lengvesnis.
Juodojo gandro galva, kaklas, pagurklis ir viršutinė kūno pusė juodi, žalsvai rausvo metalinio blizgesio. Tačiau krūtinė, pilvas, pauodegys ir sparnų apačia balti. Snapas, kojos bei žiedas apie akis raudoni.
Juodųjų gandrų populiacijos arealas labai platus, užimantis beveik visos Eurazijos vidutinių platumų klimato juostos didesniąją dalį bei subtropikus.
Lietuvoje jie aptinkami beveik visoje šalyje, bet gausiau Vidurio Lietuvoje. Juodieji gandrai Lietuvoje tik peri jauniklius, o beveik visą rudenį ir žiemą praleidžia toli į pietus nuo mūsų šalies.
Lizdavietei juodieji gandrai renkasi miško gilumą. Mėgsta senus tamsius spygliuočių ir lapuočių mišrius miškus, pelkes, sunkiai prieinamas vietas.
Lizdą krauna stambiuose, senuose lapuočiuose medžiuose – dažniausiai ąžuoluose, tačiau pasirenka ir drebules ar juodalksnius, kartais įsikuria net ant nusvirusios šakos. Lizdą krauna žemai, apatiniame ar viduriniame medžio trečdalyje, neretai ant storos šakos toliau nuo kamieno.
Lizdą krauna iš sausų ilgų šakų (žabų), neneša žalių šakių, o gūžtą iškloja samanomis. Kartais apsistoja kitų plėšriųjų paukščių – vištvanagių, erelių, suopių lizduose. Tame pačiame lizde peri daugelį metų.
Įdomu tai, jog atskiri juodųjų gandrų lizdai turi būti ne arčiau kaip 6 km vienas nuo kito, o nuo jų artimiausia laukymė dažniausiai būna nutolusi vidutiniškai už 635 metrų.
Netoli vietos, kur peri juodieji gandrai, beveik 500 m atstumu dažnai būna apstu didelių vandens kanalų ar upių, kuriuose šie paukščiai maitinasi.
Jų maistas – smulkios ir vidutinio dydžio žuvys, varlės, smulkūs ropliai, kurmiai, smulkūs graužikai, karkvabaliai, žiogai, sliekai, dėlės, vandens vabzdžiai bei kiti bestuburiai.
Juodieji gandrai peri pasikeisdami abu tėvai apie 32–38 dienų. Neseniai išsiritę jų jaunikliai būna pūkuoti ir šviesūs, geltonais snapais ir rausvomis kojytėmis, tačiau augdami patamsėja, kojos bei snapas įgauna pilkšvą, žalsvai rusvą atspalvį.
Rudeninė šių paukščių migracija prasideda maždaug rugpjūčio mėnesį. Migruojantys juodieji gandrai skrenda tik dieną. Per vienos dienos maždaug 10 val. šviesios paros laikotarpį jie įveikia vidutiniškai 100 – 250 km, daugiausiai – 500 km.
Juodasis gandras – labai atsargus ir žmogaus vengiantis paukštis. Jo balsas tylus, o snapu šis paukštis, skirtingai nei baltasis gandras, kalena retai.
Juodieji gandrai nyksta dėl keleto priežasčių: intensyvios miškininkystės, pelkių ir miškų sausinimo, gausaus žmonių lankymosi net ir nuošaliuose miškuose, aplinkos teršimo.
Siekiant išsaugoti šiuos ypatingus sparnuočius, labai svarbu saugoti jų lizdavietes, reguliuoti miško ūkio veiklą, užtikrinti, kad jie nebūtų trikdomi, išvaikomi iš jau egzistuojančių savo perėjimo vietų.
Dažnai jeigu netoli lizdo pradedama kirsti biržė, juodieji gandrai šį lizdą apleidžia.
Todėl miške pastebėjus didelį lizdą, labai prašome pagal galimybes nustatyti jo koordinates ir pranešti saugomų teritorijų žinovams.
Tai ne tik suteiks miškininkams teisinį pagrindą toje vietoje nekirsti brandaus miško, bet ir apsaugos šio ypač reto ir ypatingo paukščio ramybę bei užtikrins jo išsaugojimą.
Parengta pagal Žagarės regioninio parko direkcijos žinias.
ir kilmingiausių luomo gandrai vertina!
Sveiks, gražuoli! Ir tu ten atlik tą ideologično-prosvetitelną darbą, prižiūrėk, kad Žagarėje gimtų vaikiukų ne mažiau, nei ant vyšnios vyšnių užderės
Gal iškeliavote gandro aplankyti, kad tamstos nei girdisi, nei matosi??? Nuo pajūrio ne taip ir toli, kaip nuo mano miegrajonio…
Gandrų pas mus daugiau negu varlių – kol kas dar nepaskiepyti ir nesučipuoti (koks gražus lietuviškas žodis) jie sklando virš Kuršių žemės…