M. Tamošiūnas. Gražūs priesaikos žodžiai, o darbai?

Rimti, dalykiški pokalbiai vyksta prie „Žalgirio nacionalinio pasipriešinimo judėjimo apskritojo stalo“. Pastarąjį kartą buvo aptariamos naujosios valdančiosios koalicijos teisingumo ministrės iniciatyvos (www.respublika.lt 2021 03 01; Alkas.lt. 2021 03 02). „Nuotoliniu būdu“ norėčiau ir aš įterpti savo „trigrašį“.

Gražūs, prasmingi Seimo narių Priesaikos žodžiai tariami padėjus ranką ant Lietuvos Respublikos Konstitucijos. Kiekvienas Seimo narys įsipareigoja būti ištikimas Lietuvos Respublikai, gerbti ir vykdyti jos Konstituciją, saugoti Lietuvos žemių vientisumą, visomis išgalėmis stiprinti Lietuvos nepriklausomybę, sąžiningai tarnauti Tėvynei, demokratijai, Lietuvos žmonių gerovei. (Prašyti Dievo pagalbos ar ne, kiekvienas Seimo narys sprendžia asmeniškai).

Iškilmingoje aplinkoje perskaityti Priesaikos tekstą ir jį pasirašyti sugeba visi. Nesusipratimų atsiranda tada, kai reikia priesaiką tęsėti, vadovautis Konstitucijos nuostatomis ir jas įgyvendinti.

Štai prieš 10 metų nustojo galioti senasis Tautinių mažumų įstatymas. Baigiamas parengti naujas šio įstatymo projektas. Seimas artimiausiu metu turėtų jį gauti ir svarstyti. Lietuvos radijo Aktualijų studijoje tą klausimą 2021 m. vasario 9 d. aptarė Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska, Seimo nariai Rita Tamašunienė ir Audronius Ažubalis bei teisininkė dr. Elžbieta Kuzborska-Pacha ir istorikas dr. Grigorijus Potašenka. Laidą vedė Deividas Jursevičius.

Diskusijos metu Audronius Ažubalis dalyvių dėmesį atkreipė į tai, kad Lietuvos Konstitucijoje tautinių mažumų sąvoka nevartojama, jos nėra. Kalbama tik apie tautines bendrijas. Rita Tamašunienė į tai replikavo liaudiška patarle: Kaip pavadinsi, nepagadinsi. Niekas neprieštaravo. Taigi diskusijos dalyviai Audroniaus Ažubalio net pakartotą pastabą ir jo išsakytą` abejonę, ar apskritai reikalingas toks įstatymas, „praleido pro ausis“. O be reikalo…

Vietos žmonės į savivaldybę ir dabar gali kreipitis sava kalba ir neabejoju, kad bus suprasti. Sudarytos sąlygos ne tik pradinį, bet ir vidurinį mokslą įgyti gimtąja kalba, Dvikalbės gatvių lentelės? Na, bent tiek, kad perskaitytum gatvės pavadinimą, valstybinės kalbos vis dėlto reikėtų pramokti. Kokių išskirtinių teisių dar reikėtų?

Marijušas Antonovičius radijo laidoje nedalyvavo, bet iš jo publikacijos (žr. Marijuš Antonovič. www.l.zinios. lt.) sužinome, kad dabar galiojančios Konstitucijos projekto rengėjai tautinių mažumų sąvokos atsisakę „pamanius, kad terminas „mažuma“ menkintų tautinių mažumų orumą“. Tad kyla klausimas, kodėl Lietuvos Konstitucijos, ginančios visų tautybių Lietuvos piliečių orumą, nepaisoma?

Lėmė ne vien mandagumas, bet ir kita, konceptuali priežastis. Vienas iš Lietuvos Konstitucijos projekto  kūrėjų  prof. Vytautas Sinkevičius liudija, jog rengiant Konstituciją vadovautasi pilietinės lietuvių tautos  samprata: pilietinę tautą sudaro  visų tautybių Lietuvos piliečiai, tad nėra nei daugumų, nei mažumų, visi lygūs. Suprantama, Lietuvos valstybėje lietuvių tauta  sudaro visuomenės, valstybės pagrindą, bet visiems piliečiams, visose viešojo gyvenimo srityse taikomi Konstitucijos ir įstatymų nustatyti vienodi reikalavimai (žr. Sofija Lapėnienė. LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT .lt, 2021.03.08).

Ar sąvokos tautinė bendrija ir tautinė mažuma tapačios? Kaip pavadinsi, nepagadinsi? Buitiškai kalbant, tikrai nieko baisaus neatsitiks. Tačiau teisės aktuose vartojamos sąvokos privalo atitikti Konstitucijos sąvokas, neprasilenkti su jomis. „Respublikos“ apskritojo stalo dalyviai šiuo atveju buvo visiškai teisūs. Tik norėčiau patikslinti: ne pagal valstybės turėjimą ar neturėjimą nustatomas tautinės mažumos buvimas. Pagrindinis požymis – prigimtinė etninė teritorija. Tautinės mažumos sąvoka vartotina tik tada, kai į kitos valstybės sudėtį patenkama su sava etnine teritorija ar jos dalimi.

Ką byloja Lietuvos istorija? Prisiminkime, kad per dvarus ir bažnyčią, ne vieną šimtmetį Lietuvoje buvo vykdoma gana kryptinga lenkinimo politika. Rusijos caro valdžia savo metu vykdė rusinimo politiką, bet jai sunkiai sekėsi, nes tai buvo svetima valdžia ir svetima religija. Lenkino gi savi dvarponiai, prisidėjo ir sava Bažnyčia. Savo pėdsaką paliko ir XX a. pradžioje beveik dvidešimtmetį trukęs Vilnijos atplėšimas nuo Lietuvos.

Lenkėjimas praeityje vyko visoje Lietuvoje. Vilnijoje šį procesą objektyviai yra nušvietusi lenkų kalbininkė Halina Turska veikale „Apie lenkų kalbos plotų atsiradimą Vilnijoje“, parašytame 1939 metais ( žr. H. Turska. O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyznie […]. – V.,1995, 266 p.). Pastarajame leidinyje pateikiamas ir minėto jos veikalo vertimas į rusų kalbą. Rusų ir lietuvių kalbomis skelbiami knygos sudarytojo Valerijaus Čekmono tekstai, kuriuose apžvelgiama sociolingvistinė padėtis Vilnijoje, susidariusi pokario metais („po H. Turskos“). Be to, turime solidų straipsnių rinkinį „Lietuvos Rytai“ (sudarė K. Garšva, L. Grumadienė. V.,1993, 416 p.). Jame paskelbtas išsamus kalbininko akademiko Zigmo Zinkevičiaus straipsnis „Pietryčių Lietuva nuo seniausių laikų iki mūsų dienų“(p. 9-.29). Vertos dėmesio taip pat  Ryšardo Macejkianeco (Ryszard Macejkianec ) publikacijos (žr. pvz. Alkas.lt. 2016-08-19 ir kt.).

Vokietijos valdžioje buvusi Mažoji (Prūsų) Lietuva buvo vokietinama. Lietuvai pavyko susigrąžinti tik jos dalelę – Klaipėdos kraštą.

Dabartinė Lietuvos valstybė niekur neperžengia baltų genčių, lietuvių etninės teritorijos ribų. Taigi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje tautinių bendrijų sąvoka vartojama labai pagrįstai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjai, gerbdami kitų tautybių Lietuvos piliečių orumą, visais atžvilgiais, de jure ir de facto, buvo teisūs ne tik iš mandagumo, bet ir iš esmės.

Stebina, kad Vyriausybė (visų kadencijų) turi Tautinių mažumų departamentą, nors Konstitucija reikalauja jį vadinti Tautinių bendrijų departamentu. Galimas Tautinių bendrijų įstatymas, bet Seimui brukamas Tautinių mažumų įstatymo projektas. Kaip visa tai suderinti su Seimo ar Vyriausybės nario priesaika?

Kadaise, 2007 m. rugsėjo-lapkričio mėnesiais buvo renkama idėja Lietuvai. Prie išrinktųjų, tegul ir pavėluotai, norėčiau pridėti dar vieną. Manyčiau, kad visi piliečiai, kuriems tenka duoti priesaiką, privalėtų išlaikyti atitinkamo lygio Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminą. Aukščiausio lygio Konstitucijos egzaminas turėtų būti privalomas Seimo ir Vyriausybės nariaams. Priesaiką duodantis žmogus privalo žinoti Konstitucijos žodžių prasmę.

Autorius yra istorikas, humanitarinių mokslų daktaras