Dažnai naujoviškus sumanymus lydi žmonių nerimas ir abejonės, ne išimtis – miestų kultūrinės vietos. Lietuvoje gausu pavyzdžių, kai noras atnaujinti seną ar sukurti naują traukos centrą tampa netinkamų diskusijų priežastimi. Meno mugės „ArtVilnius“ vadovė ir Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė teigia, kad naujiems sumanymams lengvų kelių ir nebūna – svarbu nepasiduoti, tikėti savo sumanymu, nes būtent kultūra ir sukurti traukos centrai kuria ekonominę vertę miestui bei visai valstybei.
Meno sklaida regionuose
Pasak D. Stomienės, kultūra miestą, miestelį ar regioną gali išgarsinti labiau negu bet kas kitas. „Regionuose reikia sumanymų ir tuos sumanymus turi palaikyti savivalda. Matome, kaip Anykščiai atsigavo ir tapo turistiniu miestu. Medžių lajų takas tapo vieta, kurios apžiūrėti žmonės važiuoja iš visos Lietuvos, atvykę užsienio turistai taip pat jį įtraukia į lankytinų vietų sąrašą. Galima paminėti ir Dusetas. Kažkada šį miestą garsino žirgų lenktynės, bet šiuo metu jį garsina parodinė, kultūrinė veikla“, – sėkmingus pavyzdžius vardija D. Stomienė.
Meno mugės vadovė išskiria ir kitą – ekonominę pridėtinę vertę, kurią miestams sukuria kultūros traukos vietos.
„Miesto kultūrinės vietos – garsus teatras, galerija su įdomiomis parodomis – traukos centrai ir jie skatina turizmą ir kuria ekonominę vertę ne tik miestui, bet ir valstybei“, – sako D. Stomienė.
Naujiems sumanymams lengvų kelių nebūna
Meno mugės vadovė atskleidžia, kad „ArtVilnius“ kelias nebuvo lengvas – iš pradžių sumanymas sulaukė daug kritikos, žinovai abejojo, ar tokio projekto Lietuvai reikia.
„Meno mugės kelias buvo tikrai sunkus, bet aš manau, kad naujiems sumanymams lengvų kelių ir nebūna. Mes, lietuviai, turime mažą savivertę, jeigu norime kažką naujo sukurti, klausiame savęs: o kas čia bus, kas čia važiuos, kam to reikia? Sumanymas gimsta, bet kartu gimsta labai daug neigimo – būtent taip buvo ir su „ArtVilnius“, – teigia D. Stomienė.
Lietuvos meno galerininkų asociacija veiklą vykdo nuo 1996 metų. D. Stomienė atskleidžia, kad meno mugės sumanymas kilo įžvelgus įsisenėjusią problemą meno rinkoje ir vadovaujantis sėkmingais užsienio meno mugių pavyzdžiais.
„Visi matėme problemą, kad į mažas galerijas neina tiek lankytojų, kiek norėtume, dėl to menininkams sunku išsilaikyti. Matydami garsių pasaulio meno mugių pavydžius – Bazelio, Kelno meno muges, kurios veikia jau virš 50 metų, supratome, kad meno mugėse vyksta ne tik kūrinių pardavimas – ten vyksta tinklaveika. Dalyvaujant galima užmegzti ryšius, pritraukti užsienio menininkų, atnešti labai daug įvairiapusių ryšių ir naudos kultūros sektoriui, miestui ir valstybei. Žinoma, mūsų sumanymas sulaukė milžiniško pasipriešinimo, kritikai teigė: dabar ne laikas, niekas čia nevažiuos, tačiau mes tikėjome idėja 100 procentų, tikėjome visa komanda ir žmonėmis. Aš manau, jeigu tiki sumanymu, galima „pramušti sienas“. Mūsų tikslas buvo užimti šitą nišą ir mums tai pavyko, nors ir sunkiai. Dabar tie žmonės, kurie sakė, kad mums nieko neišeis, stebisi, kad visgi pavyko“, – pasakoja D. Stomienė
Diana Stomienė „ArtVilnius“ patirtį lygina su Panevėžio siekiu – Stasio Eidrigevičiaus menų centru, kuris lankytojus turėtų pakviesti 2023 metais.
„Aš manau, kad lygiai taip pat bus su Stasio Eidrigevičiaus menų centru. Jis yra labai svarbus Panevėžio miestui ir manau, kad jis atvertų tarptautinius ryšius. Panevėžys yra strategiškai geroje geografinėje vietoje. Taip pat pats Stasys Eidrigevičius yra vienas žymiausių Lietuvos menininkų. Taigi SEMC taptų traukos centru, manau, kad žmonės ten važiuos iš įvairių šalies miestų, o dėl geros parodos gali atskristi ir iš užsienio. Šis centras paskatintų turizmą, sukurtų ekonominį augimą ir ugdytų vaikų, jaunimo ir visos bendruomenės kūrybiškumą“, – teigia D. Stomienė.
Abejojantiems, D. Stomienė kviečia prisiminti Paryžiaus simbolį – Eifelio bokštą.
„Eifelio bokštas buvo paryžiečių labiausiai nekenčiamas statinys, pažiūrėkime, kaip yra dabar. Tiesiog negalima paleisti to „paukščio“ iš savo rankos. Juk turime liūdną pavyzdį, kaip Vilnius prarado Gugenheimo muziejų – tai būtų buvusi pasaulinio lygio kultūros vieta, tačiau tąkart sumanymas nebuvo įgyvendintas, tad nesuklyskime šįkart”, – sakė D. Stomienė.
Taip ir nesupratau, kur statys Eifelio bokštą: Panevėžyje, Vilniuje ar Pagėgiuose?
Ar būtina tos nužmoginančios žmogų architektūros nuotraukomis apopleksiją moterims varyti? Ar tai ne sadizmas?
Sadomazolybermodern boksai reflektuoja pozityvią welfare status viziją totalios frustracijos fone (ypač stovintys kopose, parkuose ir draustiniuose).
Nevykęs mugės pavadinimas. Man kažkaip nelabai derinasi meno mugė su arimu. Na, gerai, jei labai norisi art, tai prašom, bet kodėl būtinai Vilniuose? Lietuvoje, berods, tik du Vilniūs ir tėra… ;/
Gūhenheimai – gryn gryniausia okupacija, erdvių (ir žemių Lietuvos šiuo atveju) … neįvykęs užgriozdinimas, panašiai kaip garbūs žiopliai “meniškai – kultūringai” nušlavus “Lietuvą” net 1,5 colio (ar cm) įsibrovė, užgriozdinio Vilnių, ant šaligatvio MO monstrą į s t u m d a m i ant miesto erdvės. Okupacijos įvairios, būna ir tokių, – vogiant iš vilniečių (juk ne vagiant – “gugehaimiškai” griozdinant
– nustumdant įsibrovus bet kur, – kas dar vietinio, SAVO būna likę)…
Tartum nesutvarkytame gamyklos sandėlyje netvarkingai išmėtytos negabios, grėmėzdiškos neobliuotų lentelių dėžės. Tai ne architektūra, tai nieko neturi bendro su architektūros MENU. Tai „greitasis maistas”, mažai sąnaudų reikalingos savotiškos vaikiško žaidimo konstruktoriaus detalės.
Tie rutuliai būtini? Iš ko jie, po kiek kiekvienas, kas nulipdys jau žinoma? O jei vietoje jų pasodinti mėlynų našlaičių, pamaišytų su raudonomis tulpėmis (lietuviškai – miksas)? Gal pigiau būtų? Ar vis tik rutuliai – rieduliai yra privalomi?