Per Kalėdas Minske išleista žinomo lietuvių religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus (1961-2006) knyga „Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje“ išversta į gudų kalba.
Knyga „Dausos“ pirmą kartą buvo išleista 1990 metais Klaipėdoje 10-ies tūkstančių egzempliorių tiražu. Knyga buvo parengta mokslinės disertacijos, kurią Gintaras Beresnevičius apgynė 1994 metais, pagrindu. G. Beresnevičiaus moksliniu vadovu buvo žymus lietuvių tautosakos ir mitologijos tyrinėtojas Norbertas Vėlius. „Dausos“ tai pirmoji iš G. Beresnevičiaus parašytų 17-os knygų.
Pasak leidėjų, būtent šią knyga pasirinkta išversti todėl, kad baltų pomirtinio gyvenimo tema Gudijos tyrinėtojų iki šiol plačiau nebuvo nagrinėta.
Knygos autorius aprėpia gana platų laikotarpį nuo indoeuropietiškų ir net priešindoeuropietiškų laikų. Tokia aprėptis Gudijos mokslininkams nebūdinga. Tuo pat metu gudiška medžiaga kartais tiesiogiai pažodžiui susišaukia su lietuviškąja – ir nors Gintaras Beresnevičius savo knygoje nebuvo pasinaudojęs gudų tautosakos duomenimis, bet jo knygos vertimo išnašose įterpėme ir nuorodas įgudų tausotakos duomenis. Tad gudiškai išleista knyga bus įdomi ir gudų-lietuvių kultūros tyrinėtojams“, – sako knygos vertėjas „Svaikstos“ redaktorius Alėsis Mikus.
Knygos viršelio nuotraukos autorė Ažuolė Bajor. Viršelio autorė – gudų dizainerė ir folkloro dainininkė iš grupės „Dainava“ Sviatlana Klėpikava. Knyga išleista pritarus Gintaro Beresnevičiaus našlei Auksei Beresnevičienei.
Leidėjai gali išsiųsti knygą iš Gudijos į Lietuvą. Prašymą reikia siųsti šiuo el. pašto adresu svajksta[at]gmail.com.
Ši knyga tai dar vienas reikšmingas serijos „Svaikstos“, biblioteka“ leidinys. „Svaiksta“ yra interneto svetainė, kuri veikia nuo 2012 metų ir yra skirta baltų (Baltarusijos-Lietuvos-Latvijos) etninės kultūros klausimams. Knygų serija „Svaikstos“, biblioteka“ leidžiama nuo 2018 metų, pernai gudų kalba buvo išleista Jono Trinkūno knyga „Senovės lietuvių religijos kelias“.
***
На беларускую мову пераклалі Гінтара Бераснявіча кнігу “Вырай…”
Напрыканцы мінулага года ў Менску выдалі новую кнігу з серыі “Бібліятэка “Свайксты”. “Свайкста” – гэта інтэрнэт-сайт, які дзеіць ад 2012 года і на старонках якога асвятляюцца пытанні этнічнай культуры ў рэгіёне Беларусь-Літва-Латвія. Кніжная серыя “Бібліятэка “Свайксты” выходзіць з 2018 года, летась у ёй выходзіў пераклад кнігі Ёнаса Трынкуна “Шлях…”.
Кніга “Вырай” выйшла ў 1990-м годзе ў Клайпедзе накладам 10 тыс. асобнікаў. Тая кніга стала тэкстам навуковай дысертацыі, якую Гiнтарас Бераснявiчус абараніў у 1994 годзе, яго навуковым кіраўніком быў знакаміты даследчык літоўскага фальклору і міфалогіі Норбертас Велюс. “Вырай” стаў першай з наступных 17-ці кніг Г.Б., які таксама аўтар больш чым 60-ці навуковых артыкулаў.
Выбар менавіта гэтай кнігі, кажуць выдаўцы, быў абумоўлены тым, што тэма пасмяротнага жыцця ніяк і нікім з даследчыкаў у Беларусі не закраналася. Аўтар Гiнтарас Бераснявiчус аперуе даволі шырокім векавым маштабам, уключна з індаеўрапейскай і нават даіндаеўрапейскай даўніной, а такі ахоп у Беларусі не дужа прыняты. Пры гэтым беларускі матэрыял часам проста даслоўна перагукаецца з літоўскім – і хоць Г.Б. у сваёй кнізе беларускіх звестак не быў скарыстаўшы, але ў зносках у перакладзе яго кнігі перагукі, узятыя са збораў беларускага фальклору, прысутныя. Таму выдадзеная па-беларуску кніга была б цікавая таксама і даследчыкам беларуска-літоўскіх сувязяў.
Пераклаў кнігу на беларускую мову рэдактар “Свайксты” Алесь Мікус. Фота для вокладкі былі адмыслова зробленыя на Куршскай касе Ажуоле Байор. Аўтарка вокладкі – беларуская дызайнерка і фолк-спявачка з гурта “Дайнава” Святлана Клепікава. Кніга выйшла пры згодзе ўдавы Г.Б. Аўксе Бераснявічэне.
Выдаўцы могуць даслаць кнігу з Беларусі ў Літву. Для гэтага дастаткова пазначыцца на адрас е-мейла svajksta[at]gmail.com.
Beje, o kaip buvo Gintaras Beresnevičius nužudytas ?
Kiek pamenu, jį, keistai pasijutusį ir pradėjusį keistai (ar gal net agresyviai) elgtis, policija įgrūdo į bagažinę ir vežė pas save. Joje pakeliui mirė – gal ir nuo grūdant į bagažinę gautų smūgių (jis, esą, agresyviai priešinosi į bagažinę grūdamas), o gal todėl, kad jį reikėjo labai skubiai su greitąja vežti.
Kai taip paklausėte, susimąsčiau, prisiminiau jo ne visiems įtinkantį darbo barą, prisiminiau Lozoraičio mirtį, tai knibžda klausimas, o ar negalėjo bare kažkas jam padėti taip keistai apsvaigti ir elgtis? Tik ten buvusieji nesuprato, jog tai ne girtumas?
Oi oi, kaip toli rusams iki Lietuvos …. štai kaip reikia Navalnus po velėna kišti. Bet ar Lietuva nepersistengia ? Ne per daug po velėna kišama ?
Manau, kad reikia džiaugtis kaimynų gudų (baltarusių) susidomėjimų mūsų tyrinėtojų darbais senojo tikėjimo klausimais. Ir ne tik. Mus sieja ir ilgaamžė istorija, ir panašiai surėdyta gamtą su panašiais jos procesais, ir bendros okupantų sukeltos kančios.