Vilniaus mieste per 2020 m. dar padaugėjo gyventojų, dar 10 tūkst. naujų. Jau ne pirmi metai tokia tendencija. Jeigu pridėsime augančias Vilniaus rajono, Trakų, Širvintų ir Elektrėnų savivaldybes, kurios formaliai nėra sostinės dalys, bet iš esmės sudaro „didįjį Vilnių“, tai šiame regione tuoj gyventojų bus pusė tiek, kiek likusioje Lietuvoje, ir toliau didės. Vilniaus rajono savivaldybėje gyventojų jau daugiau nei Panevėžyje ar visoje Tauragės apskrityje. Ar tokios tendencijos yra pageidautinos, ar taip įsivaizduojame ateities valstybę?
Problemos kaupėsi 30 metų
1990 m. Lietuvoje prasidėjo rimti demografiniai ir migracijos pokyčiai. Jie vyksta iki šiol ir iš esmės pakeitė Lietuvos visuomenę. Lietuva dėl emigracijos neteko per 1 mln. savo gyventojų, dar tiek pat pakeitė savo gyvenamąją vietą ir iš gimtosios vietovės persikėlė gyventi į didesnį miestą arba priemiesčius. Labai sumažėjo gimstamumas, išaugo senyvo amžiaus žmonių dalis.
1990 m. Lietuvoje prasidėjusius pokyčius lėmė santvarkos pasikeitimas ir uždelsta urbanizacija, kuri Vakaruose jau buvo įsibėgėjusi. Valstybė patyrė labai staigų ir smarkų demografinį pokytį. Vilniaus miestas susiurbė daug jaunų žmonių iš kitų šalies regionų ir dabar yra vienas jauniausių miestų visoje Europoje. Sostinė išsiplėtė ir teritoriniu požiūriu, atsirado priemiesčiai, kuriuose dabar gyvena per 100 tūkst. žmonių, o miesto įtakos zona siekia net Šalčininkų, Ukmergės, Trakų ir Širvintų miestus.
Kaunas, Klaipėda su pajūriu ir Šiauliai išsiplėtė į priemiesčius po aplinkines teritorijas ir savivaldybes, o kiti Lietuvos regionai merdi, netekę net iki 50 proc. savo gyventojų. Drastiškai sumažėjo jaunimo. Bendrojo vidaus gaminio (produkto) Vilniaus apskrityje sukuriama jau 42 proc., o Alytaus, Utenos, Marijampolės, Tauragės ir Telšių apskrityse jo nesukuriama nė po 3,5 proc. Dideli skirtumai tarp savivaldybių ir vertinant kitus bruožus – nedarbo lygį, darbo užmokestį, sukauptas tiesiogines užsienio investicijas.
Šie staigūs ir smarkūs socialiniai pokyčiai Centrinės valdžios buvo ignoruojami. Veiksmingos regioninės politikos, kuri švelnintų migracijos procesus, iki šiol šalyje nėra. Teisinė bazė ir planavimo priemonės yra atsilikusios, silpnos ir neveiksmingos. Regioninės politikos trūkumą buvo bandoma pridengti gausiais Europos Sąjungos paramos pinigais, tačiau tai mažai paveikė žmonių pasirinkimą. Regionai toliau nyksta, o miestuose kaupiasi rengimo problemos.
Savivaldybių administracijos, kaip ir sovietiniais laikais, taip ir iki šiol nėra savarankiškos nei sudarydamos biudžetus, nei rengdamos išlaidas. Vidutiniškai tik 15 proc. biudžeto įplaukų savivaldybės gali leisti savarankiškai, kita yra numatoma ir sukuriama Vyriausybėje. Savivaldybės nėra laisvos ir vykdydamos savo veiklas. Jos griežtai reglamentuojamos nacionalinių teisės aktų. Trūksta savivaldybių administracijų pokalbio su bendruomenėmis, kurios galėtų pačios vykdyti dalį savivaldybių pareigų.
Lietuva nėra vienintelė valstybė pasaulyje, kuri susiduria su sparčia urbanizacija ir regionų nykimu. Tai vyksta daugelyje pasaulio šalių. Verta analizuoti kitų šalių regionų politikos patirtį, žinovų nuomonę, pasitelkti mokslininkų patarimus ir keisti valstybės politiką į tokią, kuri padėtų išlaikyti tolygesnį visos šalies apgyvendinimą.
Šalia regionų politikos turi atsirasti ir miestų politika, kuri suvaldytų aštrėjančius iššūkius. Valstybė ir savivaldybės turi sustiprinti teritorijų rengimo, urbanizacijos ir architektūros politiką, kuri iki šiol buvo silpna ir neužtikrino visuomenės intereso. Iki šiol Centrinė valdžia ignoravo gyventojų telkimąsi didžiuosiuose miestuose, todėl miestų ir ypač priemiesčių infrastruktūra, savivaldybių teikiamos paslaugos labai atsilieka nuo Vakarų Europos miestų gerosios praktikos.
Regioninės politikos iššūkiai
- Regioniniai skirtumai auga. 2002–2020 m. regionų plėtrai skatinti buvo surengta daug programų, projektų, sutelkta milijardai eurų iš valstybės, ES ir savivaldybių biudžetų. Nepaisant to, atotrūkis tarp Vilniaus, mažesnių miestų ir kitų teritorijų toliau didėja. BVP vienam gyventojui Vilniaus regione siekia 112 proc. ES vidurkio, o likusiuose šalies regionuose tesiekia 65 % (varijuoja tarp 77 – 41 %). Nepasiektas tikslas, kad bet kurio regiono gyventojas gautų tokios pat kokybės paslaugas kaip ir bet kuris sostinės gyventojas. Užsienio ir vietos investicijos sutelktos Vilniuje, vidutiniai darbo užmokesčio skirtumai tarp savivaldybių jau siekia du kartus ir toliau auga. Atokesnėse savivaldybėse mažėja jaunų žmonių skaičius ir didėja pensinio amžiaus gyventojų dalis.
- Augančios ir mažėjančios savivaldybės. Vilniuje ir aplinkinėse teritorijose gyventojų skaičius auga, kituose didžiuosiuose miestuose Klaipėdoje, Kaune, Šiauliuose ir jų apylinkėse skaičius gan stabilus, tačiau kitose 2/3 savivaldybių gyventojų mažėja jau 30 metų, ypač jaunimo. Valstybėje jau yra seniūnijų, kur per metus negimsta nei vienas vaikas. Tokiose vietovėse labai apribota ateities plėtros galimybė, nors savivaldybės linkusios prisiimti vis didesnius įsipareigojimus viešiesiems finansams. Augančios savivaldybės susiduria su kitomis problemomis – teritorijų plėtra, infrastruktūros trūkumu. Per 250 tūkst. žmonių gyvena didžiųjų miestų priemiesčiuose ir aglomeracijose. Šių teritorijų apibrėžimui nėra sukurta pakankama teisinė aplinka, dėl to jų nepasiekia kryptingos investicijos. Dauguma gyventojų susiduria su nepakankamu viešojo transporto tinklu, prasta gatvių, šaligatvių, apšvietimo ir kita infrastruktūros būkle, trūksta švietimo, sveikatos ir kitų paslaugų.
- Neveiksmingas regioninis valdymas. Regioninės plėtros tarybos veikia neveiksmingai, nėra nukreiptos į rezultatą, nesugeba atpažinti ir spręsti strateginių klausimų. Savivaldybių atstovai yra susitelkę į atstovaujamo krašto problemas. Trūksta savivaldybių bendradarbiavimo ir atskiruose tarpsavivaldybiniuose projektuose. 2020 m. Centrinės valdžios sprendimas didinti finansų srautų paskirstymą per Regionines plėtros tarybas, nepagerinus valdymo, yra netvarus ir skubotas. Vyriausybės lygyje regioninė politika nėra pirmenybė, trūksta politinio vadovavimo, dėmesio rezultatams ir ekonominio sprendimų pagrindimo.
- Savivaldybėms trūksta finansinio savarankiškumo. Centrinė valdžia numato ir sudaro beveik visą savivaldybės biudžetą tiek pagal pajamas, tiek pagal išlaidas. Lietuvos savivaldybių pajamos gana nelygios ir didžiąją dalimi priklauso nuo vieno finansinio šaltinio – gyventojų pajamų mokesčio pajamos sudaro daugiau kaip 80 % visų savivaldybių biudžeto pajamų. Savarankiškumo ribojimai trukdo savivaldybėms veikti veiksmingiau, protingiau naudoti valstybės išteklius, užtikrinti kokybiškesnes paslaugas vietos gyventojams ir prisidėti prie regioninės atskirties mažinimo.
- Savivaldybėms trūksta veiklos laisvės. Savivaldybių veikimą ir iniciatyvą labai riboja smulkmeniškas reglamentavimas nacionaliniuose teisės aktuose. Mažai dėmesio kreipiama į rezultatą, o labai prižiūrimas procesas. Centrinė valdžia savivaldybėms yra priskyrusi 36 valstybines veiklas, tačiau jas vykdo ir pati. Valstybės kontrolė pastebi, kad toks kartojimas ir nacionalinis reguliavimas neužtikrina vieningų, veiksmingų ir kokybiškų paslaugų gyventojams teikimo. Europos Tarybos 2018 m. vertinimu subsidiarumo būdas nėra nuosekliai įgyvendintas praktikoje, nes kai kurios valstybės institucijos bando valdyti nepriklausomas savivaldybių veiklas.
- Lietuvos miestų infrastruktūra atsilieka nuo Europos traukos centrų. Viešoji infrastruktūra miestuose finansuojama nepakankamai ir savo kokybe smarkiai atsilieka nuo Vakarų Europos. Miestuose esančios gatvės, skverai, parkai, viešasis transportas, apšvietimas ir kitos paslaugos finansuojamos nepakankamai. Vilniaus ar Kauno miesto biudžetas yra mažesnis už Rygos, Talino ar Varšuvos skaičiuojant vienam gyventojui. Tokią padėtį lemia ydinga perskirstymo sistema, kai po tarpbiudžetinio GPM perskirstymo vienam Vilniaus ir Kauno m. (daugiausia GPM surenkančių) savivaldybių gyventojui lieka mažiau biudžeto pajamų nei savivaldybėse, kurioms iš minėtų miestų savivaldybių atskaityta GPM dalis yra pervedama. Apskritai, Lietuvoje vietos savivaldos išlaidos sudaro vos 22 proc. visų viešųjų išlaidų, o EBPO šalyse – apie 40 proc.
- Valstybės darbo vietų telkimas sostinėje. 2016–2020 m. pertvarkant viešąjį sektorių buvo naikinamos darbo vietos regionuose (-15 tūkst.), o sostinėje, priešingai, jų skaičius augo (+8 tūkst.). Vilniuje 1/3 visų darbo vietų yra finansuojama valstybės. Toks susitelkimas skatina vieno miesto valstybės galimybes, didina jaunimo ir kitų gyventojų apsisprendimą keltis studijuoti ir gyventi į Vilnių. Darbo vietų pritaikymas turi būti tęsiamas, tačiau neturi telktis viename mieste.
Esminės veiklos kryptys
1. Atnaujinti regioninės plėtros valdymą. Regioninei politikai būtina politinė lyderystė ir ekonominis pagrindimas, todėl verta svarstyti kaip į sprendimų priėmimą įtraukti platesnį žinovų ratą. Peržiūrėti regioninių plėtros tarybų užduotį, daugiau kreipiant jas į politikos kūrimą, uždavinių kėlimą, o ne finansų skirstymą. Prie Regionų plėtros tarybų įsteigti Kompetencijų centrus, kurie analizuotų regione veikiančių įmonių poreikius, skatintų švietimo įstaigų ir verslo bendradarbiavimą, pameistrystės programas, stipendijas studentų ir dėstytojų pritraukimui bei mainams.
2. Investuoti į kokybišką mobilumą šalies viduje. Gerinti nutolusių miestelių ir kaimų susisiekimą su ekonominiais centrais. Tai padės priartinti darbo vietas prie gyventojų ir stabdys migraciją į didžiuosius miestus ar užsienį bei mažins socialinę atskirtį šalyje. Užtikrinti, kad ES parama būtų skiriama toms savivaldybių viešojo transporto sistemoms, kurios yra integruotos ir papildančios viena kitą su nacionalinio viešojo transporto sistema. Siekti vieningo el. bilieto visoje šalyje, integruotų nuolaidų ir kompensacijų sistemų.
3. Tolygus darbo vietų valstybėje paskirstymas. Skatinti viešojo administravimo, valstybės paslaugų ir valstybės įmonių bei organizacijų darbo vietų kūrimą visoje valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į gebėjimus ir galimybes. Danijos Karalystės modeliu mažinti valstybinių institucijų ir valstybinių darbo vietų skaičių sostinėje, o jas perkelti į kitus regionus. Mažesniuose miestuose galėtų atsirasti Paslaugų centrai, kurių darbuotojai atliktų buhalterijos, darbuotojų, informacinių technologijų, duomenų priežiūros, archyvo ir kitas užduotis, kurios svarbios visos valstybės valdymo ar atskirų įmonių veikloje.
4. Tvaresnė miestų plėtra ir geresnė infrastruktūra. Įvesti reikalavimus kas yra urbanizuota teritorija, miestas, miestelis, priemiesčiai, kaimas, neurbanizuota teritorija. Sustiprinti planavimo paslaugą, kuri teritorija numatoma urbanizuoti, o kuri ne, kad būtų suvaldyta beprasmė miestų plėtra į išorę, o plėtra vyktų darniai kartu su reikiama infrastruktūra. Užtikrinti reikiamą teisinę sistemą, įgalinančią savivaldybes ir valstybę prižiūrėti urbanizaciją. Sustiprinti finansinę paramos sistemą, pritraukiant ir ES lėšas, kuri gerintų miestų infrastruktūrą: sodininkų teritorijų konversiją, kultūros ir gamtos paveldo pritaikymą bei atnaujinimą, priemiesčių infrastruktūrą, socialiai jautrių kvartalų atnaujinimą ir kitus svarbiausius vietos gyventojų poreikius atitinkančius projektus.
5. Didesnis savivaldybių finansinis savarankiškumas. Mažinti įstatymais reguliuojamų lengvatų bei išimčių praktiką, kurios apima savivaldybių biudžetų kūrimą. Rinkliavų, žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių pajamos turi tapti išskirtinai savivaldos veiklos finansavimo šaltiniais. Tokia praktika, kai pajamos iš vietos mokesčių tesudaro 6,4 proc. visų savivaldybių pajamų (2020 m.), turi keistis iš esmės. Skatinti globalaus biudžeto formavimą, kad savivaldybės vis didesnę biudžeto dalį galėtų skirstyti laisvai, mažinant Centrinės valdžios reguliavimą. Atsisakysime taisyklės, pagal kurią išankstines spėliones viršijusios savivaldybių mokestinių pajamų lėšos arba nepanaudotos dotacijų lėšos centrinės valdžios paimamos iš savivaldybių biudžetų.
6. Veiksmingesnis valdymas. Vadovaujantis Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintu subsidiarumo būdu, kuris reiškia, kad visuomeninių įsipareigojimų vykdymas priskiriamas arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perduodamos tos funkcijos, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo – išgryninti valstybės ir savivaldybių institucijų atsakomybes, peržiūrėti ir įvertinti esamą funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės valdžios ir vietos savivaldos lygių. Skatinti ir remti bendruomenių veiklas, kad jos galėtų atlikti dalį savivaldybių funkcijų.
7. Laisvė veikti. Centrinė valdžia turi išskirti mažųjų savivaldybių problemas ir pamatyti augančių savivaldybių iššūkius. Būtinas nuolatinis dialogas ne tik su Lietuvos savivaldybių asociacija, kuri geriausiai mato mažųjų savivaldybių problemas, bet ir augančių savivaldybių (didžiųjų miestų) atstovais. Didžiausią dėmesį skirti šalinant biurokratines kliūtis infrastruktūros plėtros, teritorijų planavimo, investicijų pritraukimo, aplinkosaugos ir komunalinių paslaugų teikimo srityse. Sudaryti sąlygas laisviau keisti ir savivaldybių valdymą – administracijos struktūrą, seniūnijų ribas ir personalą, seniūnaitijas. Tobulinti Vietos savivaldos įstatymą, mažinti jo apimtį, smulkmenišką reglamentavimą, daugiau nukreipti į rezultatą, o ne į procedūrų detalizavimą.
Autorius yra Seimo narys
Ne rydžan, o kraštas. Ne mobilumas, o judrumas. Urbanizacija – miestiškas, miesto. Tiesa, kaip ten su vietos savivaldos įstatymu: kiek jo įgyvendinta, kiek laikomasi? Koks savivaldybių administracijų darbuotojų išprusimas ir gebėjimai?
Tai gal Masiulis lankė ne lietuvišką mokyklą?
Skaitėte, kas bus KAM viceministru?
Keista, bet lietuviškumo nusikratymo pažangos ir vakarietiškumo vardan partijos
nesilaiko taisyklių, kurių Vakarai visgi paiso – tos pačios valstybės, kurios iš tribūnų skanduoja apie įvairovę ir sienų atsisakymą.
Pačioje Nepriklausomybės pradžioje teko dienelę pabendrauti su DW žurnalistu. Jis išpūtė akis, kai pamatė dalies mūsų tarnybų vadovų pavardes ir įspėjo, jog darome didžiulę klaidą, jog yra vietų, kur negali būti įdarbinami kitataučiai, juolab buv. okupantų palikuoniai – net ir patys to nenorėdami, jie neišvengs kaimyninių valstybių spaudimo dirbti jų naudai.
Ne “Vilniaus mieste ” [= в г. Вилнюс], o Vilniuje…
pabėgo “ь”, Вильнюс
Valstybės regioninėje politikoje pirmiausiai yra spręstini strateginiai dalykai, kuriuos, deja, K. Masiulis apskritai nutyli. Jie spręstini atsižvelgiant į valstybės istorinius momentus, geografinę padėtį, kaiminystę su kitomis valstybėmis, gyvavimo perspektyvas, teritorijos vientisumą ir jos dydį ir pan.
Tautos atkurta yra Lietuvos valstybė su sostine Vilniuje, ji yra prie jūros. Tai du pagrindiniai veiksniai žvelgiant į valstybę strategiškai. Tokiu atveju valstybėje regioniškai yra išskirtinas Vilnius kaip sostinė ir Klaipėda kaip uostas, jie abu Lietuvos vartai į pasaulį ir vartai pasauliui į Lietuvos valstybę. Toliau teritorijai ir lietuvybei išlaikyti ir puoselėti gyvenant valstybių būryje, tarp kurių kapitalo ir darbo jėgos judėjimas yra laisvas, t.y. ES ir Šengeno sąlygomis, yra svarbūs pakraštiniai regionų traukos centrai. Imant judėjimą Šiaurės – Pietų kryptimi tokiais svarbiais valstybei ir lietuvybiai centais yra Šiauliai – Alytus. Pakraščių strategiškumo prasme yra svarbūs dar tokie traukos centrai kaip Utena, Tauragė, Eišiškės, Vilkaviškis (Kybartai), Biržai. Kaunas, Panevėžys yra Lietuvos vidurio centrai, jie yra, ypač Kaunas, pakankamo dydžio, pakankamo lietuviškumo šalies vidurio traukos centrai. Tad jų, ypač Kauno vystymas nėra strateginio lygmens, jų gyvavimas derėtų vykti iš savęs, naudojantis tuo, kad yra valstybės teritorijos viduryje. Štai stretegija, kuria remiantis vykdytina Lietuvos valstybės regionų plėtros politika. Ji sąlygotų, kad ne iš Dzūkijos, Suvalkijos ar Žemaitijos Kaunas į save trauktų gyventojus, o atvirkščiai iš Kauno ar pan. jie keltųsi į minėtus pakraštinių regionų traukos centrus. Taigi, K. Masiuli, gal pirmiau valstybės regionų politikos strategija, o tada jos vykdymo priemonės.
. .
Oi, pernelyg aukštai kartelę keliate. O, kai skaičiau, manęs nepaliko jausmas, kad kai kurie sakiniai galimai tarsi iš kažkur tiesiog perkelti.
O kas gi čia per aukšta, viskas valstybės aukštyje. O dėl kilusio jausmo skaitant, tai tiesiog psichologiškai įdomu …
Teko labai atidžiai išnagrinėti daugybę pačių įvairiausių ES dokumentų… Pvz., 6 punktas… Déjà vu…? Tada jau visiškai nejuokinga 🙂
Žinoma, tolygus visų valstybės miestų ir kraštų vystymas yra ideali siekiamybė. Bet pirmiausia turi būti pati valstybė ir kritinė jos gyventojų masė, kuri norėtų to siekti. Deja, nebeturim nei valstybės, kurioje galėtume savarankiškai tokias užduotis spręsti, nei pakankamai žmonių, kuriems tai rūpėtų… Deja…
Per daug žodžiu sėkmės paukštei pagauti už uodegos .Kol valstybė suinteresuota kiekvienais metais maksimaliai didinti bvp augimą apie tvaria regionine plėtros augimo politika nebus kaip kalbėti . Kas gi ta augimą bvp didmiesčiuose užtikrina ? investicijos ir darbo jėga iš regionu ir užsienio .Noras tiek daug visko turėti didmiesčiuose nesutampa su regionine politika , ten žmonės nėra linke išlaidauti ir vartoti , kai to nėra būtina . Net sulygynus didmiesčio ir kaimo socialini gerbūvį , tos dvi skirtingos kategorijos gyventoju netaps vienodos. Gal ponas Masiulis taip galvoja civilizuoti periferijos gludumos gyventojus ? Skirtingas ritmas gyvenimo ir kiti tikslai neleis to padaryti . Regionuose reikia plėsti socialinį būstą jauniems žmonėms ir kalbinti verslą kad prie to prisidėtų įsikuriant . Visi valdžios penintis papai kada nors baigsis ir problema taps dar akivaizdesnė .Neegzistuoja tokios universalios paramos programos kurios butu pritaikomos visiems regionams vienodai o ir pinigai neatneša į bendruomene laimės jei joje visi tik už save .
Ta “regionų politika” yra visiška utopija. Turtingoms Vakarų šalims nepavyksta jos sėkmingai įgyvendinti (Rytų Vokietija, šiaurinė Švedija, pietinė Italija ir t.t.). Nes tai, gerb Masiuli, yra UTOPIJA.
Jūs esate išsilavinęs žmogus, tad nedarykit sau gėdos kalbėdamas kaip koks žaliavalstiečių veikėjas. Jie tai suprantama – dalis nelabai gaudosi, dalis (gal net didesnioji) – sąmoningai siekia suvedžioti provincijos žmones. Tai suprantama, nes jie jų rinkėjai. O ko dėl šios utopijos iš kailio nereiatės Jūs, K. Masiuli?
Dėl daugiau galių ir savarankiškumo savaivaldybėms – tam tikrai pritariu. Centralizacijos šalyje turėtų būti gerokai mažiau. Bet tai tik kalbant apie mokesčių surinkimą ir savivaldybių finasinį savarankiškumą.
Tačiau visokie reguliavimai – pvz., institucijų perkėlimas į regionus yra naivi utopija, absurdas. Kaip ir pati “regioninė politika”. Tai tik neišmintingas budžeto švaistymas, kaimo mokyklų renovavimas, po matų jas uždarant ir t.t.
Tikai geriau palikti viską savieigai. Ir nematau nieko blogo, jei provincijoje bus gerokai mažiau gyventojų, nei dabar. Tai – natūralūs procesai. O gyventojų vis tiek liks – kažkas dirbs žemės ūkyje, miškų ūkyje ir pan.
Tad nešvaistukime, Masiuli, biudžeto utopijoms. Negi nepasimokėte iš žaliavalstiečių kv… iniciatyvų perkelti Žemės ūkio ministeriją? 🙂
Slidus reikalas, kol trečdalyje Lietuvos ir ministerijose tvarkosi kaimynė. Pradėjo nuo savivaldybių perėmimo savo žinion, o jau ir ministerijose sėdi tie, kas ryžtingai paspartins reikalų eigą.
Kiek gali kaimynė dėl kalbos politikos reikalų laiką gaišti, pinigus tam leisti – laikas rimtų darbų imtis, kad ta teritorija pradėtų į PL biudžetą grąžinti jos ,,įkvėpimui” išleistus (paskolintus?) pinigus?
Kas pasidarė su Alku: parašai nuomonę ir ji nukeliauja kaip šūdas ant šūdpolieriaus į unitazą ? Patobulėjo ? Bet juk tokių unitazų pilna …