Apeiga – tai simbolinis veiksmas, kuriam teikiama tam tikra prasmė. Nuo rankos paspaudimo sveikinantis iki žegnonės, kaip maldos papildo ar net pakaitalo. Rankos paspaudimas kildinamas iš kraujo sandoros, kai žmonės, įsipareigojantys tarpusavio brolybei, įsipjaudavo delnus, o po to spausdavo juos vienas kitam, kad susimaišytų jų kraujas. Žegnonė kai kurių konfesijų krikščionims reiškia susitapatinimą su nukryžiuotu Kristumi ir mirtimi šio pasaulio nuodėmei.
Savaime mosavimas plaštaka ar jos paspaudimas – beprasmiai. Prasmę šiems veiksmams suteikia mūsų mintys, nuostatos, kurias siejame su vienu ar kitu veiksmu. O kai tokie veiksmai vyksta tarp skirtingų žmonių, būtina, kad ir vienam, ir kitam tai reikštų tą patį. Kitaip gali kilti problemų. Pavyzdžiui, sveikinimasis kilstelint ištiestą ranką vienam reiškia „ateinu be ginklo“, kitam – „iš širdies į Dievą“, trečiam – karą ir genocidą. Gestas, rodant pirštais raidę „O“ vienam reiškia „ viskas puiku“, kitam – iškreiptą lytinį aktą.
Apeigas galima suvokti dvejopai: simboliškai arba magiškai. Simbolis – tai ženklas, kuris pats savaime nėra svarbus, svarbu tai, ką jis ženklina, kitaip tariant – abstrakčiai išreiškia. Maginėje pasaulėžiūroje apeiga reikšminga savaime. Pavyzdžiui, kai kurios krikščionių bendruomenės mano, kad išgelbėjimas tiesiogiai priklauso nuo krikšto ar komunijos, nors kitos bendruomenės tai suvokia tiktai kaip simbolius. O budistai turi net specialius maldų malūnėlius, kai lentelės su užrašytomis maldomis įdedamos į vėjo sukamas dėžutes. Kiek kartų jos apsisuka, tiek ir maldų.
Laisvoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis savo pasaulėžiūrą. Problemų kyla, kai susiduria skirtingos pasaulėžiūros, sukeliančios vidines prieštaras žmogaus sąmonėje. Krikščionis, tikintis reinkarnacija, horoskopais ar Kūčių vakarą buriantis sau likimą, nėra nuoseklus krikščionis. Lygiai kaip besižegnojantis pagonis, priskiriantis Kristų savo dievų panteonui, kuriame jo nei istoriškai, nei filosofiškai nėra.
Paprotys – tai reiškinys, kai tam tikri veiksmai, žodžiai, medžiaginės kultūros elementai perimami iš ankstesniųjų kartų. Tuo jis skiriasi nuo įpročio, kuris, dažniausiai – asmeniškas. Pati papročio sąvoka – gana problemiška, nes tarytum įtvirtina požiūrį, jog tam tikri dalykai savaime prasmingi vien tuo, kad yra iš kažko paveldėti ar bendrai priimti.
Dažnas pasakys: tiek papročiai, tiek apeigos sutelkia bendruomenes, nuo šeimos iki tautos, nuo religijos iki subkultūros. Bendri veiksmai, žodžiai, garsai, formos ar spalvos įtvirtina tapatybes. Deja, savaime nei laikas, nei populiarumas tam tikroje grupėje nėra nei gėrio, nei blogio rodikliai. Dauguma gali klysti, o mažuma būti teisi. Senas dalykas gali būti geras, o naujas – blogas, bet taip pat ir atvirkščiai. Tradicionalizmas ir modernizmas išreiškia tolygius kraštutinumus, abiem atvejais vertybės įkalinamos laike. O tikroji vertė glūdi už laiko ribų.
Vargu, ar turėtume gerbti tokius papročius, kaip pavasarinis žolės deginimas, gyvų gyvūnų jauniklių užkasimas į žemę, girtuoklystės per „prirašymus“ daugiabutyje ar darbo kolektyve. Juk kai kuriose kultūrose gyvi ir tokie papročiai, kaip kanibalizmas. Kai kuriuos papročius mes laikome barbariškais, o kai kam barbariški gali atrodyti mūsų papročiai. Mūsų pasaulyje dažnai trūksta susikalbėjimo. Bet yra dalykų, kurie objektyvios moralės požiūriu geri ar blogi.
Daugelis papročių, vis dėlto, moraliniu atžvilgiu tiesiog neutralūs. Dzūkų tautiniai drabužiai ar daina nėra nei geresni, nei blogesni, nei žemaičių. Kiekvienas šių kultūros elementų vertingas savaip, kaip tam tikros grupės tapatumo ir skirtingų grupių įvairovės išraiška. Tad kiekvienas paprotys, kiekviena apeiga, kurie nėra kam nors žalingi, yra galimi.
Svarbiausia tarp skirtingų kultūrų – išsaugoti laisvę ir susikalbėti tarpusavyje. Vieną gali žeisti toks paprotinis ženklas, kaip svastika, kitą – kryžius, trečią – Dovydo žvaigždė. Šioje vietoje galima prisiminti žymų žydų kilmės prancūzų antropologą Klodą Levį-Strosą (Claude Lévi-Strauss), kuris teigė: barbaras – tai, pirmiausiai, tas, kuris tiki kitų barbariškumu. Nereikia ir to absoliutinti, bet logikos esama. Jei ką nors žeidžia lietuviška svastika ar Užgavėnės su kai kurių tautinių grupių karikatūromis, reikia tiesiog išaiškinti, jog tame nėra pykčio ar intencijos naikinti.
Taigi, nei paprotys, nei apeiga nėra savaime prasmingi. Jiems prasmę suteikia žmogus arba žmonių bendruomenė. Tegul tik ta prasmė būna gera ir šviesi.
Aciu tamstai mokytojui,
Vos neuzmigau …
„Laisvoje visuomenėje kiekvienas žmogus turi teisę rinktis savo pasaulėžiūrą.“ Pateikite, prašau, „laisvos visuomenės“ pavyzdį, kur tokia buvo ar yra, ir kokie yra „laisvos visuomenės“ išskirtiniai bruožai? Antra, žmogui nereikia jokios teisės ar malonės iš šalies rinktis savo pasaulėžiūrą – kiekvienas žmogus ją turi savaime. Nepriklausomai nuo to, kokioje visuomenėje priverstas gyventi.
Gimimą ir gyvenimą Lietuvoje priimu kaip Dievo dovaną…
tik ką radijas pranešė – staigi mirtis
Mirė vienas parlamento gynėjų ir kariuomenės kūrėjų V. JAZERSKAS
– lrytas.lt/lietuvosdiena/nelaimes/2021/01/19/news/mire-vienas-parlamento-gyneju-ir-kariuomenes-kureju-v-jazerskas-17953308/
„Bet yra dalykų, kurie objektyvios moralės požiūriu geri ar blogi.“ – kas gi ta „objektyvioji moralė“? Nejaugi tokia yra?
Yra bendražmogiškosios vertybės, kurias kai kurie tikėjimai pasisavina ir skelbia tik kaip savasias. Bet „objektyvi moralė“?
Vogti gal būt visur yra blogis, nors kartais gali būti ir gėris, jei vaikas miršta iš bado. O žudyti tikslu priversti tikėti svetimiausiais, tolimiausiais išgalvotais dievais? Blogis ar gėris, jei jau tikslas toks šventas?! O turėti ne vieną žmoną yra dorovinga? Pas mus – ne, kitose šalyse – taip. Ką apie tai pasakytų taip vadinama „objektyvioji moralė“? Tarp kitko, lietuviškai moralė yra dorovė.
Yra tokia, galima ginčytis tik dėl pavadinimo, tai vadinčiau paprasčiau – bendražmogiškos vertybės…”Objektyvioji moralė” gerina žmonių ir žmonių bendruomenių sugyvenamumą ir tuo pačiu stiprina žmonijos išgyvenamumą…
Juk aš taip ir rašiau, kad yra bendražmogiškosios vertybės. O taip vadinama „objektyvioji (?) moralė“, mano nuomone, yra mėgėjiškas išmislas. Kiekviena religija, visuomenė ar bendruomenė nustato savo moralės (dorovės) normas. Pasaulis platus, iš mirties baimės ir didelio tamsumo yra prigalvota daugybė tikėjimų, dievų, papročių ir tiems reikalams atitinkamų moralės (dorovės) normų. Antikos laikais buvo moralu (dorovinga) vyrams santykiauti su berniukais, dabar tai – šlykštus nusikaltimas. Tai kur čia ta „objektyvioji moralė“?
Na taip sutinku, dorovė, bendra žmogiškosios vertybės ir yra tos suprantamos vertybės, lietuviškai…
Gal dar negrįžot iš Kapitolijaus apeigų?
Tik ką grįžome. Kaip ir Jūs, apsistojome „Trump International Hotel Washington DC“. Tad kviečiame kartu pavakarieniauti.
Parašiau, ir oi, oi, oi, koks esmi patenkintas… 🙂
Noriu įspėti, jog mano kambariai ne tokiu dydžio, kad juose tilptų šypsena, kurią man sukelia tokie tamstos komentarai. O jei iš viso spėko nusišypsojusi pertvaras išversiu? Atsakingiau, gerbiamasai!