M. Puidokas. Kas žlugdo Vakarų civilizaciją ir iškelia komunistinę Kiniją?

Visi iš istorijos žinome, kad Romos imperija žlugo. Civilizacijų raida rodo, kad istorija pasižymi tvirta tendencija kartotis, ypač, kai daromos panašios klaidos.

Pasaulyje gerai žinomas britų istoriko ir valstybės veikėjo Arnoldo Džozefo Toinbio (Arnold Joseph Toynbee) civilizacijų raidos modelis jau seniai pripažintas vienu logiškiausių ir universaliausių. Jis teigia, kad visuomenė išlieka ir vystosi išlaikydama atmintį bei tradicijas. Joms žlugus – žlunga ir civilizacija.

Pasak A. Dž. Toynbio, civilizacijos nėra statiškos, o jų dinamika pasireiškia per tam tikrus raidos etapus: genezę, subrendimą, įlūžį, nuosmukį, dezintegraciją.

Nors mokslininkai tiksliai nesutaria dėl tikslios Vakarų civilizacijos būklės, bet ne tik JAV politologas Samuelis P. Hantingtonas (Samuel P.Huntington) pastebi, kad jau prasidėjo Vakarų civilizacijos saulėlydis. Tą drąsiai įvardija ir daugybė analitiškai mąstančių žmonių, nes mato neigiamas raidos spiralės tendencijas. Būtent dezintegracijos stadiją išgyvenančios civilizacijos pradeda eiti savižudybės keliu. Į visuomenės gyvenimą įsiveržia pažiūrų vienodinimas, militarizmas, kitaminčių ir kitatikių žudynės, fanatizmas. Tačiau civilizacijos žlugimas nereiškia jos dvasios suirimo. Dėl to būtent šio etapo metu atrandama daug inovacijų ir atliekama daug vertingų žmonijai darbų.

Sunku pasakyti ar tikrai Vakarų civilizacija pasiekė paskutinį gyvavimo etapą, bet tą liudijančių ženklų iš tiesų gausu. Svarbiausias iš jų – tai istorinės atminties praradimas ir tradicijų atsisakymas. Žengiame savotišku jų atsisakymo keliu, bet mus vienijančių bendrų dedamųjų neturime. Religijos vaidmuo mūsų visuomenės gyvenime sumenko, bet jo nepakeitė ir tvirtas moralės bei etikos kodeksas.

Dėl kraštutinio liberalizmo įsivyravimo mūsų vertybės tapo iškreiptos ir ėmė skaldyti Vakarų šalių visuomenę iš vidaus. Drastiški visuomenės senėjimo tempai ir atvykėlių iš kultūriškai skirtingų pasaulio regionų srautas šį susiskaldymą dar labiau gilina. Čia mūsų panašumas su Romos imperija jos gyvavimo paskutiniais šimtmečiais yra pribloškiamas.

Kaip ir romėnai, turime sukūrę pažangiausią ir dominuojančią pasaulyje politinę valdymo sistemą, galingiausią karinį pramoninį kompleksą bei pirmaujame technologiškai. Jiems išlikti visa tai nepadėjo. Kodėl mums turėtų būti kitaip?

Galime gyventi saviapgaule, džiaugtis vis didėjančiu vartojimu ir kasmet sukuriamomis vis modernesnėmis technologinėmis naujovėmis. Vis dėlto jos nesprendžia esminių mūsų visuomenės problemų. Nėra to, kas mus vienytų, nes aplink dominuoja vien vartotojiškumas, o besaikis turto siekimas pavirto esmine vakariečių gyvenimo vertybe. Laisvė daryti ką nori, bet pamirštamos pareigos veda išsigimimo keliu.

Kodėl vyksta civilizacijų karai?

Supainiojus gėrį ir blogį, riba tarp jų žmonių pasąmonėje ima nykti. Informacijos perteklius veda į visuomenės bukinimą ir apatiškumą. Per pastaruosius 20 metų šios tendencijos itin išryškėjo, nes daugelis sprendimų yra grindžiami vien Vakarų elito, didžiausių bankų kartelių, multinacionalinių korporacijų ar valstybių ekonominiais interesais ir didesnės politinės galios siekiu.

Čia tinka filmo „Avataras“ sparnuota frazė, kad „korporacijoms ir jų akcininkams rūpi tik pelno ir nuostolio ataskaitos, o ne vietinių gerovė“. Toks elgesys ne tik kenkia patiems Vakarų šalių gyventojams – dėl jo, jeigu kitos pasaulio civilizacijos turėtų pakankamai karinės galios, su jomis jau vyktų atviras karas.

Kita vertus, toks Vakarų šalių elgesys skatina panašiai elgtis Kinijos, Artimųjų Rytų ir kitų valstybių valdžią ir didžiąsias kompanijas. Jos dar menkiau paiso vietos žmonių poreikių ar gamtosaugos reikalavimų (pvz., Kinijos verslas Afrikoje), o galimybę pasiteisinti suteikiame jiems patys: „Elgiamės maždaug taip, kaip ir vakarietiškos įmonės. Tad ko iš mūsų norite!?“

Esminės civilizacijų konfliktų priežastys slypi jų bazinių vertybių prieštaravimuose, susidariusiuose dėl skirtingo požiūrio į Dievą, šeimą, individą, žmogaus laisves ir teises, lygybę, hierarchiją, autoritetą, pilietiškumą, tautiškumą ir kt. Vykstant intensyviam modernizacijos procesui ir dėl naujausių technologijų sklaidos poveikio nykstant geografinio atstumo svarbai, „tarpkultūrinis dialogas“ ne tik nestiprėja, bet pasireiškia priešingas efektas: skirtumai tarp civilizacijų tampa tik dar aiškesni.

Konfliktai tarp civilizacijų nebūtinai vyksta kaip karo veiksmai. Jie yra įgavę įvairius pavidalus: ekonominio, mokslinio, karinio konkuravimo ir kovos dėl įtakos tarptautinėms organizacijoms bei institucijoms, idėjų ir ideologijų sklaidos.

Ar jau vyksta Vakarų karas su kitomis civilizacijomis?

 XXI amžiuje tapo įprasta, kad agresija ir prievarta akivaizdžiausiai pasireiškia lokalinių konfliktų forma ir dažniausiai ten, kur susikerta civilizacijų ribos. Naujausias to pavyzdys, pagal S.P. Hantingtono skirstymą Vakarų civilizacijos kova su ortodoksų civilizacija, pasireiškianti per lokalų karą Ukrainoje. Būtent tenai kertasi Vakarų krikščioniškosios ir ortodoksų civilizacijų ribos.

To JAV politologas nenumatė, nes jis manė, jog civilizacijų tarpusavio konfliktiškumas stipriai skiriasi. Jis teigė, kad Vakarai dėl savo kultūrinio panašumo ir religijos bendrumo yra linkę „sugyventi“ su nedaug nuo jų besiskiriančia Lotynų Amerikos civilizacija, bet yra nesutaikomi su islamo ir kinų civilizacijomis. Čia jis įžvelgė didžiulę grėsmę, o dabar matome, kad vyksta ne tik realus karas su islamo civilizacija, bet ir Kinija aktyviai remia Rusijos kovą su Vakarais, tokiu būdu mažiausiai pati nukentėdama gauna didžiausią politinę ir ekonominę naudą.

Galime dėl nesutarimų kaltinti vien islamo radikalus ar Rusiją, bet kare nebūna kalta tik viena pusė. Karai kyla dėl politinių klaidų, neteisingo situacijos vertinimo ir nenoro suprasti kitos pusės kertinių interesų. Žmonėms norisi lengvesnio vertinimo, bet tarptautiniuose santykiuose taip nėra. Jei ne J.W. Busho paskelbtas „kryžiaus žygis“ prieš islamo pasaulį ir neteisingas karas Irake, musulmonų religiniai fanatikai ir radikalai tikrai nebūtų taip sustiprinę savo pozicijų visame pasaulyje. Tam paprasčiausiai būtų pritrūkę svarių argumentų. Dabar dėl mūsų politinių klaidų – tų argumentų gausu.

Islamo radikalai pasinaudojo Vakarų civilizacijos klaidomis, ydomis ir paskelbė ją visuotiniu blogiu. Mes ilgai į tai nekreipėme dėmesio, nes tikėjome, jog nuovokus musulmoniško pasaulio protas, ekonominiai dėsniai ir nuosaiki politinė linija nugalės, bet problemų daugėjo, o tarptautinio terorizmo židiniai ėmė plisti. Jau turime ir Islamo teroristinę valstybę, kuri ima plėstis (o dėl visuotinio chaoso Artimuosiuose Rytuose, tam dabar yra itin palanki terpė).

Naujausias JAV siekis susilpninti Rusijos įtaką tarptautiniuose reikaluose atsigręžė ne tik prieš Maskvą, bet ir prieš artimiausią Vašingtono sąjungininkę – visą Europos Sąjungą. Kovoje pralaimi abi pusės –  jos silpnėja. Ekonominis karas taip pat naikina valstybių pajėgumus, kaip ir karinis konfliktas.

Jis vyksta visu greičiu, ir dabar jau tenka kovoti ne tik viename Artimųjų Rytų fronte. Indija, Kinija, Pietų Afrikos Respublika, Rusija pasirinko jungtis į BRICS. Dar blogiau, kad net svarbios geopolitiškai Lotynų Amerikos šalys – tokios, kaip Brazilija ir Argentina – renkasi palaikyti Rusiją (pvz., jungiasi prie BRICS ir pan.), o ne jiems tradiciškai artimesnę Vakarų civilizaciją. Vadinasi, reikia ieškoti šio reiškinio priežasčių. Kažką darome ne taip.

Norint išlikti reikia keistis

JAV ir kitos Vakarų šalys yra vis dar dominuojantis pasaulio galios polius, kuris nustato pasaulinę tvarką ir turi tam daugiausia poveikio priemonių (pvz., per tarptautines organizacijas, pasaulines finansines institucijas, investicijų srautų reguliavimą ir kt.). Kalbant tarptautinių santykių sistemos ir valstybių lygmeniu, galima pastebėti, kad didžiausia problema ir yra tai, kad tradicinę moralę pamynėme dėl besaikio pelno siekio.

Save laikome geresniais, išskirtiniais, turinčiais moralinę teisę mokyti kitus, bet savo  elgesiu žeminame kitus. Žodžiai turi atitikti veiksmus, nebent norime, kad įtaka pasaulinėje sistemoje pereitų tokioms autoritarinėms šalims kaip Kinija.

Skirtumą tarp mūsų žodžių ir darbų kitos šalys greitai pastebėjo. Tas kliudo politiniam dialogui, bet su mumis toliau bendrauja, nes JAV ir ES vis dar nulemia pasaulio reikalus ir ekonomiką. Bet ar taip bus ir toliau? Gal tik laukiama, kol skaudžiau paslysime?

Romos imperija žlugo tiek dėl visuotinio moralės nuosmukio viduje, tiek ir nuo priešiškų jėgų spaudimo iš išorės. Dabar istorijos ratas apsisuko, ir viskas vyksta taip pat. Imigrantai į JAV, ES, Kanadą, Australiją iš kultūriškai skirtingų šalių nepritampa prie vakarietiškų vertybių, didelė dalis vietos gyventojų yra nusivylę jomis bei elito atotrūkiu nuo paprastų žmonių – visa tai sukelia realų spaudimą Vakarų šalims iš vidaus.

Dėl mažėjančio gimstamumo ir sparčiai senėjančios visuomenės ši problema tik toliau gilės, nes imigrantų iš Pietų pusrutulio šeimos yra itin gausios.

Kita dedamoji – tai spaudimas iš išorės. Kinija, Rusija, Indija, Islamo pasaulis – tai tos jėgos, su kuriomis priešprieša nuolat gilėja, ir tik karinis technologinis pranašumas bei branduolinio ginklo baimė apsaugo nuo visą planetą galinčio sunaikinti pasaulinio karo. Jo tikrai nenorime, nes visų žmonių dominuojantis poreikis gyventi harmoningai, saugiai ir taikiai. Norint tą pasiekti reikia mokėti pripažinti savo klaidas ir gebėti keistis.

Pasaulį suvienyti gali tik tradicinių, bendrų visoms civilizacijoms vertybių pripažinimas bei jų iškėlimas pagrindinėmis valstybių ir žmonių gyvenime. Tada Vakarų šalių nešama pasaulinės lyderystės vėliava turės prasmę ir nesusidarys tokia paradoksali padėtis, kai girdime, kad dabar tradicines vertybes labiausiai gina V. Putino Rusija. Jai užtenka tai deklaruoti, bet mes galėtume šiuos principus  įgyvendinti ir atimti iš Rusijos ir besivystančių pasaulio šalių pagrindinį kaltinimą Vakarams.

Drauge tai reiškia, kad privalėsime keistis ir atsisakyti dalies mūsų naujai susiformavusių tariamai vakarietiškų vertybių, kai iškeliame mažumą virš daugumos ir tokiu būdu apribojame daugumos teises.

Taip, bet kurios mažumos teisės ir laisvės turi būti gerbiamos, bet jos negali jų padaryti išskirtinėmis bei prieštarauti visuotinai priimtoms moralės ir dorovės normoms. Individualizmas per daug sustiprėjo, o bendruomeniškumas nusilpo. Apie žmogiškąją vertybinę Vakarų civilizacijos dedamąją ir jos problemas mėginsiu plačiau panagrinėti jau kitame straipsnyje.

Autorius yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas, socialinių reikalų ir darbo komiteto narys, socialinų mokslų daktaras