Krescencijus Stoškus atsako į laikraščio „Statyba“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus klausimą: Artėjant rinkimams, viešoje erdvėje daug įvairių programų, įsipareigojimų, sumanymų… Vis dėlto, žmonėms svarbu žinoti, kaip toje gausybėje įvairiausių siūlymų pamatyti tai, kas svarbiausia valstybės ir visuomenės gyvenimui dabartyje, netolimoje ateityje, o galbūt ir tolimoje perspektyvoje?
Mano manymu, tam reikalingi mažiausia du dalykai – pakankamai platus akiratis ir atidus vykstančių permainų stebėjimas. Kad ir kaip sirgtume savo šeimos, parapijos ar miesto reikalais, mes neturime išleisti iš akių savo valstybės ir tautos likimo. Kad ir kiek daug dirbtume Lietuvai, negalime nekreipti dėmesio į Europos ir jos sąjungos būklę. Kad ir kiek mus įtrauktų į Europos šalių politiką, mes negalime nematyti, kaip formuojasi didžiųjų pasaulio valstybių tarpusavio santykiai.
Šiandien sunku nepastebėti, kad daugelio valstybių santykiai darosi vis nepalankesni demokratinių procesų raidai. Kita vertus, pati demokratija jau įgauna vis ryškesnius ochlokratijos požymius. Tikėtis, kad dabartinio atvirumo sąlygomis mes išliksime visai neužkliudyti šių tendencijų, beviltiška. Joks kitas įvykis mums taip akivaizdžiai neparodė geopolitinio akiračio išplėtimo svarbos kaip ši koronaviruso epidemija.
Atsakyti į tą klausimo dalį – kas yra svarbiausia valstybės gyvenimui, yra žymiai lengviau. Apie tai jau galime spręsti iš to, kas mažiausiai rūpi mūsų dabartinei politikai. Praėjo 30 metų. Per tą laiką išmirė arba emigravo tie, kurie galvojo apie Lietuvos ateitį. Šiandien turime reikalą su viendienių žmonių politika. Ji žengia koja kojon su oficialiąja žiniasklaida, kuriai reikia vis daugiau naujienų, kad būtų ištrintos visos vakarykštės dienos žinios. Todėl čia ir dabar ji skęsta infantiliškose rietenose ir apgailėtinose smulkmenose. Esminių ir svarbiausių dalykų ji nepagauna. Kaip toj pasakėčioj apie dramblį. Vis daugiau jų pasilieka už jų siauručio akiračio. Svarbiausia, į jų akiratį nepatenka nei valstybės praeitis, nei ateitis. Net keturių metų kadencijai jai sunkiai sekasi prisitaikyti. O ką jau kalbėti apie ateitį. Ypač apie tolimą perspektyvą. Tik dvi naujos partijos – „Nacionalinis susivienijimas“ ir socialdemokratai – yra prabilusios apie būtinumą į pirmą planą iškelti tautos išlikimo uždavinį.
Bet ir joms dar sunkiai sekasi jį parodyti prioritetų hierarchijoje. Senosios partijos iš viso tebėra užsiėmusios senais politiniais žaidimais ir tarnavimo savo valstybei imitacijomis. Demografinė krizė jų nejaudina. Lyg jie būtų iš kitos planetos nukritę. Tik švenčių metu jie prisimena Lietuvą. Bet ir tada ne tautą, kuri tą Lietuvą yra sukūrusi. Ir sukūrusi ne kokiai pramogai, o tam, kad būtų kam jos išgyvenimu ir išlikimu pasirūpinti. Bet Justino Marcinkevičiaus neturime. Ir nėra kam parašyti poetinės dramos, kuri padėtų politikams suprasti, ką reiškia Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulė. Iki šiol ji jiems nieko nereiškė. O gal bijojo pagalvoti apie savo atsakomybę. Net 2018 m. „Demografijos, migracijos ir integracijos strategijoje“ jie nedrįso demografinės krizės įveikimo paskelbti pagrindiniu valstybinės politikos prioritetu.
Mūsų politikams reikėjo būti be galo bukiems, kad jie nesuprastų ir nejaustų, jog nykstančios tautos perspektyvoje visi jų darbai, projektai ir sumanymai netenka jokios vertės ir prasmės. Bet negi Lietuvoje trūksta cinikų ir nihilistų? Vis tik kažkas turės tą padaryti, kad spartėjantis beprasmybės plitimas mūsų sąmonėje būtų sustabdytas.
įdomi pavadinimo rašyba, lietuvybės puoselėtojai…
Nuoroda į didžiausią spragą mūsų valstybės pamatuose ir tuo pačiu, nuorodą į teisingą sprendimą yra Lietuvos himne. Jo dviejuose ( raktiniuose ) žodžiuose – “vienybė težydi”
Dabar vienybės sąvoka – tik mentalinė koncepcija. Bet prieš trisdešimt metų, sąjūdžio laikais, Baltijos Kelyje, ji tiesiog ore sklandė…
Kas atsitiko, kad vietoje jos dabar turime neviltį ir ABEJINGUMĄ?
Tada dar buvome lygūs. Valdžia buvo ne mūsų, o svetimųjų. VIENYBĖ neįmanoma be lygybės, tai dvasinė aksioma. Draugystė, meilė, pagarba reikalauja to paties – lygybės. Lygybės teisinės, prigimtinės. Turime atskirus kūnus, individualias sielas ir tik vieną (bendrą viskam) dieviškąją. dvasią.Net laukinukas Mauglis tai žinojo, sakydamas – “mes esame vieno kraujo”…
Ar pamenat tuos vaikiškus burtus? Kai verkenčio mažylio ranką paima mama ar bobutė, padeda savo pirštą į jo delnuką ir pradeda sukti ratu – “virė, virė pelytė košytę…šitam davė (lenkia mažutį nykštį) ir šitam davė…
Panašiai prieš 30 metų buvo padalinta valdžia. Gavo visi Tautos tarnai (policija, teismai su prokurorais, seimas , prezidentūra, savivaldybės ir seniunijos… Tik pačiai Tautai (piliečiams) – pritrūko… Liko paprasti piliečiai (pagal konstituciją vienintelis suverenas) prieš valdžios pareigūnus, o dažnai ir visagalius – tuščiomis rankomis. Negalintys savo tarnų nei įtakoti, nei atstatydinti.
Gal jau laikas bėgti vandenėlio…?
Teisingai pastebėta. Prie ruskio žmonės buvo lygūs, nes visi buvo vienodi ubagai.
Kuo piliečiai biednesni, tuo jie lygesni.
Norint atstatyt lygybę, reikia iš visų viską atimt, aprengt vienodais skarmalais, ir duot po lygiai valgyt.
O kad neišbėgiotų, aptvert spygliuota viela.
Tu, Diedai supainiojai dvi sąvokas – “lygybę”, kuri iš dvasios, su “lygiava”, kuri iš materijos. Jos tik skamba panašiai, o savo prasme skiriasi, kaip diena ir naktis.
Ne tik vienybė te žydi,
bet ir iš esmės pakeistas siekinys, kam tą Nepriklausomybę atkuriam:
,,Tegul saulė Lietuvoj” nėra tas pat, kas ,,Tegul Saulė Lietuvos” (tamsumas prašalina)!!! Mūsų lituanistė mus taip mokė dar ,,tautų tėvui” gyvam esant, rizikavo, o kas ir kodėl šį kartą taip ,,ištaisė klaidas”??! Ar neatrodo, jog jis puikiai išmanė, kaip, kaitaliojant žodžius, perprogramuojamas ateities vyksmas?
V. Kudirkos tekste yra “Tegu saulė Lietuvoj”. Nesunku patikrinti – “Varpo” laikraščiai, tarp jų ir 1898 m., prieinami internete. Nekelkit audros stiklinėje ir nekraipykit originalo, p. “Žemyna”!
ht tp://www.santaka.info/?sidx=46148
Tikrai taip, ir aš mačiau tokį, bet ir mačiau, kaip suprantu, paties autoriaus pataisytą variantą.
Kapsčiausi, norėdama išsiaiškinti, kai himnas buvo į dabar giedamą nuredaguotas, nes nuo mokyklos laikų prisiminiau jo tekstą. Nemažai žmonių tuo pataisymu stebėjosi ir net piktinosi, nes tai suprastina mintį.
Autorius tikrai netaisė – būtų pakelbęs. Be to, netrukus (po metų,1899 m.) ir mirė.
“STATYBA” vyr redaktoriui daktarui Juozui Šalčiui!
1958 m. Kauno Politechnikume, krimsdamas STATYBOS mokslus, į galvą buvo įkalta – LIETUVOJE ĮŠALAS, PAMATAMS, – ne mažiau kaip vienas METRAS!
Mūsų laikais – ĮŠALAS LIETUVOJE SIEKIA jau tiktai PER VIENĄ KASTUVĄ!!!
KAME REIKALAS? KAS ATSITIKO SU KLIMATŲ?!
Pasirodo, kad – PER TĄ LAIKĄ ŽEMĖJE ĮVYKO ESMINIS POKYTIS! KAS TAI PER POKYTIS?!
Beja, jis susietas su ŽEMĖS GEOFIZIKA?!
Įdomiausia yra tai, kad ŠIO GEOFIZINIO POKYČIO, NEI ŽEMĖJE, nei KOSMOSE, NEGALĖJO PASTEBĖTI, nei mokslininkai, nei tūkstančiai, aplink ŽEMĘ skriejančių palydovų?!
DAR ĮDOMIAU YRA TAI, KAD TAI GALIMA BUVO SUŽINOTI TIKTAI ATRADUS TREČIĄJĮ IR KETVIRTĄJĮ ŽEMĖS AŠIES FIZINIUS JUDĖJIMUS, KURIUOS ATRASTI BUVO GALIMA, TIKTAI SENIAUSIOS ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBOS DĖKA!
Pasirodo, kad Šiauriniame Žemės pusrutulyje, Žemės ašis, į SAULĘ, kas metai, pakrypsta per 0.08 laipsnio! Nuo 2500-jų metų, Šiauriniame Žemės pusrutulyje, bus tiktai VASARA ir DIENA, Pietiniame, NAKTIS ir ŽIEMA!!! GARBĖ SENIAUSIAI ŽEMĖJE LIETUVIŲ KALBAI!
Na taip, Zubinai-Tvankstai. Visi šuliniai Lietuvoje užšalę. Nuo trečio rentinio, arba ketvirto dėsnio. Todėl šlovė lietuvių kalbai! 🙂
Visgi K.Stoškui būtų laikas imti kalbėti ne bendrais žodžiais, o konkrečiais faktais, ko, sakykime, ėmėsi Justinas Marcinkevičius – Donelaitis, Mindaugas, Katedra, Mažvydas…
Antai, pvz., kur yra vedama šalis, kai jos valdžia netiesia europinio geležinkelio maršruto per savo sostinę, kai viena po kitos per žiniasklaidą ridenamos bangos, kuriomis kalama į galvas, kad oro uostą Vilniui tinka pastatyti kažkur prie Kaišiadorių, kai Palemone pastatomas centriniu pavadintas krovinių terminalas, kad taip įsitaisius galimybę blokuoti krovinius (suprantama iš to pasipelnant) šalies uostui Klaipėdai, kai susisiekimas iš sostinės geležinkeliu su Ryga, Talinu dar šiais laikais yra daromas per Kauną, Vakarų kryptimi – Varšuvos, Berlyno link, nors maršrutas veda per Balstogę, važiavimas iš Vilniaus įtaisomas per Kauną, Elką (Lenkija), o ne per Druskinikus, Augustavą, kas būtų apie 200- 250 km arčiau, o keleivių – šimtus kartų daugiau, juolab, kad taip būtų atkurtas susisiekimas Vilnius – Druskininkai, pagaliau paskutinis Lietuvos valdžių antivilniškas, antilietuviškas akibrokštas, pasitvirtintas Briuselyje, tai nustatymas, kad investiciniai projektai Vilniuje ir jo zonoje iš ES lėšų galės būti finansuojami tik 40%, kai pvz., Kaune iki 85%. Tai jau akivaizdi vilniečių diskriminacija – žmogaus teisių varžymas socialinės padėties pagrindu…
Ak, jau tos „įžvalgos“, žvelgiant pro marksistinę-leninistinę prizmę, skęstant banalybėse, nesuvokiant, kokie yra tikrieji politinių grupuočių tikslai, kad taip vadinama laisva ir nepriklausoma žiniasklaida yra toks pats verslas, kaip ir kebabų kiosko… „Kad ir kaip sirgtume savo šeimos, parapijos“ – bolielščiki?
Kas ta parapija? Ai, prisiminiau, čia valstybinės religijos administracinis teritorinis padalinys.