K. Stoškus. Kas šiandien svarbiausia?

Krescencijus Stoškus atsako į laikraščio „Statyba“ vyr. redaktoriaus dr. Juozo Šalčiaus klausimą: Artėjant rinkimams, viešoje erdvėje daug įvairių programų, įsipareigojimų, sumanymų… Vis dėlto, žmonėms svarbu žinoti, kaip toje gausybėje įvairiausių siūlymų pamatyti tai, kas svarbiausia valstybės ir visuomenės gyvenimui dabartyje, netolimoje ateityje, o galbūt ir tolimoje perspektyvoje?

Mano manymu, tam reikalingi mažiausia du dalykai – pakankamai platus akiratis ir atidus vykstančių permainų  stebėjimas. Kad ir kaip sirgtume savo šeimos, parapijos ar miesto  reikalais, mes neturime išleisti iš akių savo valstybės ir tautos likimo. Kad ir kiek daug dirbtume Lietuvai, negalime nekreipti dėmesio į Europos ir jos sąjungos būklę. Kad ir kiek mus įtrauktų į Europos šalių politiką, mes negalime nematyti, kaip formuojasi didžiųjų pasaulio valstybių tarpusavio santykiai.

Šiandien sunku nepastebėti, kad daugelio valstybių santykiai darosi vis nepalankesni demokratinių procesų raidai. Kita vertus,  pati demokratija jau įgauna vis ryškesnius ochlokratijos požymius. Tikėtis, kad dabartinio atvirumo sąlygomis mes išliksime visai neužkliudyti šių tendencijų, beviltiška. Joks kitas įvykis mums taip akivaizdžiai neparodė  geopolitinio akiračio išplėtimo svarbos kaip ši koronaviruso epidemija.

Atsakyti į tą klausimo dalį – kas yra svarbiausia valstybės gyvenimui, yra žymiai lengviau. Apie tai jau galime spręsti iš to, kas mažiausiai rūpi mūsų dabartinei politikai. Praėjo 30 metų. Per tą laiką išmirė arba emigravo tie, kurie galvojo apie Lietuvos ateitį. Šiandien turime reikalą su viendienių žmonių politika. Ji žengia koja kojon su oficialiąja žiniasklaida, kuriai reikia vis daugiau naujienų, kad būtų ištrintos visos vakarykštės dienos žinios. Todėl čia ir dabar ji skęsta infantiliškose rietenose ir apgailėtinose smulkmenose. Esminių ir svarbiausių dalykų ji nepagauna. Kaip toj pasakėčioj apie dramblį. Vis daugiau jų pasilieka už jų siauručio akiračio. Svarbiausia, į jų akiratį nepatenka nei valstybės praeitis, nei ateitis. Net keturių metų kadencijai jai sunkiai sekasi prisitaikyti. O ką jau kalbėti apie ateitį. Ypač apie tolimą perspektyvą. Tik dvi naujos partijos – „Nacionalinis susivienijimas“ ir socialdemokratai – yra prabilusios apie būtinumą į pirmą planą iškelti tautos išlikimo uždavinį.

Bet ir joms dar sunkiai sekasi jį parodyti prioritetų hierarchijoje. Senosios partijos iš viso tebėra užsiėmusios senais politiniais žaidimais ir tarnavimo savo valstybei imitacijomis. Demografinė krizė jų nejaudina. Lyg jie būtų iš kitos planetos nukritę.  Tik švenčių metu jie prisimena Lietuvą. Bet ir tada ne tautą, kuri tą Lietuvą yra sukūrusi. Ir sukūrusi  ne kokiai pramogai, o tam, kad būtų kam jos išgyvenimu ir išlikimu pasirūpinti. Bet Justino Marcinkevičiaus neturime. Ir nėra kam parašyti poetinės dramos, kuri padėtų politikams suprasti, ką reiškia Lietuvos respublikos Konstitucijos preambulė. Iki šiol ji jiems nieko nereiškė. O gal bijojo pagalvoti apie savo atsakomybę. Net 2018 m. „Demografijos, migracijos ir integracijos strategijoje“  jie nedrįso demografinės krizės įveikimo paskelbti pagrindiniu valstybinės politikos prioritetu.

Mūsų politikams reikėjo būti be galo bukiems, kad jie nesuprastų ir nejaustų, jog nykstančios tautos perspektyvoje visi jų darbai, projektai ir sumanymai netenka jokios vertės ir prasmės. Bet negi Lietuvoje trūksta cinikų ir nihilistų? Vis tik kažkas turės tą padaryti, kad spartėjantis  beprasmybės plitimas mūsų sąmonėje būtų sustabdytas.