Štai sėdi sau penktadienio vakarą su šeima, ilsiesi, po to ramiai nueini miegoti. Staiga įsiveržia ginkluoti vyrai, iškrečia namus, įsako per valandą pasiimti būtiniausius daiktus (mama, ar planšetę galiu įsidėti?), visą tavo šeimą sugrūda į ratus ir išveža nežinoma kryptimi. Tiesiog, nė už ką.
Taip buvo. 1940 m. birželio 15. Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, o 1941 m. birželio 14 d., šeštadienio paryčiais, 2 – 3 val., pradėjo masinį Lietuvos piliečių trėmimą iš Lietuvos. Per šiuos trėmimus neliko apie 18 500 žmonių (ištuštino maždaug Biržus ir Joniškį), nors TSRS NKVD sąrašuose buvo daugiau išvežtinų – 21 214 žmonių. Ne į sanatoriją vežė – 17,6 proc. mirė tremtyje, GULAG’e mirė 54,5 proc. žmonių. Per ano birželio 5 dienas pasidarė, dabartiniais terminais tariant, globali Lietuva – iki Sibiro.
Trėmimo metu būta ir gailestingumo. Dailininkas B. U., kolaboravęs NKVD operatyviniame būryje ir pamatęs, kad atvažiavo tremti jo pusbrolį ūkininką su šeima, pasistengė, kad NKVD būrio vadas leistų jo pusbroliui paskubom išsipjauti augintus gyvulius. Vadas buvo gailestingas, leido pasiimti ir šiek tiek mėsos į tremtį, taip išgelbėjo nuo bado.
Kartu su B.U. paimtas kolaboruoti kitas dailininkas A. S., pamatęs, kokie čia reikalai, susivertė butelį degtinės ir tąkart buvo nurašytas, kaip netinkamas operatyviniam darbui.
2020 m. birželio 5 d. Vilniuje tūkstantis labai jaunų vilniečių, vedamų pusamžių tamsiaodžių, eitynėse pademonstravo globalų solidarumą, empatiją, gailestingumą vienam JAV nužudytam tamsiaodžiui, jautriai pagerbė jį klūpėdami, gėdindami kaltąjį plakatu „Fuck the police“ („Pisau policiją“) ir skanduodami „Black lives matter“ („Juodos gyvybės yra reikšmingos“).
Birželio 14 d. tie jaunuoliai viešai išreikš atjautą ir tūkstančiams nužudytų, ištremtų savo pačių tautiečių, matysim. Tikiu, kad jiems visos gyvybės svarbios.
Nors jei jie būdami savo namuose perskaitys represuotųjų lietuvių pavardes, paieškos tarp jų giminių, senelių, prosenelių ir pabus su tuo šiek tiek tyliai, to bus pakankama.
Aš perskaičiau. Radau savo a. a. Tėvą. Pabuvau su juo:
Susiję straipsniai:
- Palangoje – paroda „Sibiro laiškai“
- Kaune bus minimos tremtinių palaikų atskraidinimo iš Sibiro metinės
- Maironio lietuvių literatūros muziejuje bus pristatyti Sibiro tremtinių vaikų atsiminimai
- Grįžulo Ratai – nekaltai ištremtų artimųjų, niekada nepažintų Sibiro vaikų amžinieji namai
- „Misijos Sibiras” jaunimo žinia – Lietuva gyva
- R. Racėno knygos „Į mielą šalį Lietuvą“ pristatymas Panevėžyje
- Į Lietuvą grįžo ekspedicijos „Misija Sibiras“ dalyviai
- Prezidentė susitiko su į Lietuvą grįžusiais projekto „Misija Sibiras“ dalyviais (video, nuotraukos)
- A.Anušauskas. „Vesna“ nereiškia pavasario
- Č. Iškauskas. Tremtys įmanomos ir šiandien
- „Misija Sibiras“ dalyviai grįžo į Lietuvą (nuotraukos)
- V.V.Landsbergis. Link Puntuko
- Birželio 14-16 d. minėsime Lietuvos gyventojų masinių žudynių ir trėmimo 70-metį (video)
- J. Prapiestis. Pūščios slėpiniai. Arba uždraustojo laiko beieškant (III)
- Seime minima Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido diena (video)
- Z. Tamakauskas. Gyvoji pamoka minint rudeninę tremtį…
- Č. Iškauskas. Ar koloradai vėl atšliauš iki Klaipėdos?
- Merkinėje paminėta gedulo ir vilties diena (nuotraukos)
- Premjeras išlydėjo „Misija Sibiras’17“: dalijimasis tremtinių patirtimi stiprina lietuvių vienybę
- E. Gečaitė. Kazachstano lageriai: Nepalaužto lietuvio istorija
- V. Terleckas. Pamiršti pirmieji masiški Lietuvos žmonių trėmimai ir žudynės
- B.Taujėnytė. Laiškas tėvams
- Bus paminėtos gedulo bei vilties, okupacijos ir genocido atmintinos dienos (tiesioginė transliacija)
- Bendrijos „Lemtis“ nariai grįžo iš ekspedicijos po tremties vietas Krasnojarsko krašte
- Prasideda lemiamas „Misija Sibiras’14“ atrankos etapas
- Laisvė – svarbiausia neginčijama vertybė
- „Misija Sibiras“ – patriotiškumą skatinanti jaunimo iniciatyva (video)
- Kviečia paroda „Misija Sibiras‘14“
- G. Baliukevičius. Pastatytas paminklas tremtiniams Galiašore
- „Misija Sibiras“ įprasmina valstybės šimtmečio atkūrimą
Gal kas susidūrėte, girdėjote apie tą ypatingą žuvį, kuri, esą kažkokios išskirtinės „veislės” skrandžio, kasos vėžį sukelia? Kai vienas iš mano a.a. dėdžių kreipėsi į Vilniaus onkologus, tie stebėjosi jo vėžiu, nes čia tokių nebuvo matę, tik girdėjo apie žuvį ir kaip ji atkeršija ją suvalgiusiam žmogui. O juk pasirinkimo nebuvo – tik džiaugėsi, kad pasisekė kažką valgomo pagauti. Gal vietiniai žmonės ir žinojo, jo ji nevalgoma, bet jis negalėjo to žinoti… Po čia atliktos operacijos likusį gyvenimą jis vaikščiojo ir miegojo su vamzdeliu, išvestu iš pilvo, ir buteliuku, kuriame buvo tyrelė – žmona išvirtą maistą sutrindavo, supildavo į buteliuką, ir jis taip ir linguodavo – liesas, aukštas.
Senelio a.a. sesuo grįžo iš Kazachstano atrodydama, kaip dar sovietmečio dok. filmuose matydavome išbadėjusius Afrikos vaikus – oda ir kaulai. (Dėdė irgi panašiai atrodė). Grįžta moteris štai taip atrodydama, atitinkamos sveikatos, Į NIEKUR. Sūnų lenkai, vyrą sovietai nugalabijo, namų nėra, lėšų pragyvenimui nėra, vyro kažkada užveisto didžiulio sodo nėra – nieko iš savo turėtos šeimos nėra. Ačiū Dievui, dar rado gyvų giminaičių.
Kažin, kur dėdavo tokius, grįžusius, kurie jau net giminaičių neberado? Juk jiems niekas nepriklausė – nei darbas, nei bent kampas nakvynei…