M. Kundrotas. Prieštaringi tolerancijos standartai (nuotraukos, video)

Birželio 5-ąją, penktadienį, Vilniuje, prie Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados, teroristinės organizacijos sukurstytas jaunimas parėmė šioje šalyje vykstančių riaušių organizatorius ir surengė jų generalinę repeticiją. Plaikstėsi anarchokomunistų, LGBT vėliavos, taip pat – policiją įžeidžiantys plakatai su užrašu ACAB (užšifruotas teiginys: visi policininkai – benkartai).

Sumuštas taikiai prieš riaušininkus protestavęs žmogus, bandyta sugadinti filmavusio žurnalisto įrangą, pabaigoje mėginta kabinėtis prie pusamžės mokytojos, bet ją apgynė saujelė patriotinio jaunimo. Paradoksalu, kad būtent riaušes provokavusios stovyklos atstovai skundžiasi esą persekiojami. Bet tai buvo tik vienas iš daugelio šio įvykio paradoksų.

Tobulai įgyvendinta Frankfurto sektos tolerancijos samprata, pagal kurią tiek smurtinėmis, tiek teisinėmis priemonėmis reikalaujama tolerancijos viskam, kas ateina iš kairės, čia pat daužant tuos, kurie stovi dešinėje. Dar vieną paradoksą sukėlė akcijos dalyvių šūkiai, jog rasė nėra nusikaltimas, čia pat teigiant, kad visi baltieji yra kalti. Išeitų, kad viena rasė, vis dėlto, yra nusikaltimas. Renginio dalyviai teigė, kad riaušės Amerikoje, kilusios dėl baltojo policininko nužudyto, galimai nusikaltusio juodaodžio, yra pagrįstos, tad ir pateisinamos.

Rasizmu šio judėjimo dalyviai laiko ir teiginį, kad kiekviena gyvybė – svarbi, nes pasak jų juodaodžių gyvybės – svarbesnės. Taigi, kuriama nauja hierarchija, pagal kurią vienos tautos – aukščiau kitų, vienos rasės – geresnės už kitas, o kitos – amžinai ir dėl visko kaltos.

Judėjimo dalyviai užmiršta, kad juodųjų vergovę Vakaruose naikino baltieji krikščionys, kaip Abraomas Linkolnas ir Viljamas Vilberforsas. Užmiršta ir taikos šauklį, juodaodį baptistą Martiną Liuterį Kingą, kuris sekė Mahatmos Gandžio taikdarystės tradiciją. Šiuolaikinis judėjimas „Juodųjų gyvenimai – svarbūs“ labai skiriasi nuo M. L. Kingo ir daug labiau primena Raudonąsias brigadas, kurių simbolika jis iš dalies ir puošiasi.

Kuo „juodasvarbiai“ skiriasi nuo klasikinių vokiškųjų nacių? Gal tik tuo, kad pastarieji pasisakė už savo rasės viršenybę, gi Vilniuje protestavusių vienos rasės viršenybės atstovų gretose absoliuti dauguma buvo baltieji. Baltieji, kuriems sava rasė – kažkur žemiau, nes dėl visko kalta. Galimai netgi dėl to, kad juoduosius į vergovę pardavinėdavo patys juodieji.

Ar tai sumažina baltųjų vergvaldžių ir rasinių smurtininkų kaltes? Jokiu būdu. Bet koks smurtas, bet kokia prievarta, išskyrus teisės ir doros gynimą, yra smerktini. Bet istorinė tiesa – pirmoji auka šioje ideologinėje kovoje, užmirštant, kas pardavinėjo juoduosius žmones į vergiją, o kas juos išlaisvino.

Tiesa tokia, kad kiekvienas be kaltės pralietas kraujas šaukiasi keršto. Tik ar šiuo atveju kraujas pralietas be kaltės ir ar kerštas nukreipiamas prieš tikruosius kaltininkus? Negi žmonės, kurių parduotuvės plėšiamos, automobiliai deginami, o jie patys – daužomi, kalti dėl policininko galios viršijimo? Beje, kilusiose riaušėse „antifa“ vardu pasivadinę teroristai jau spėjo nužudyti ir atsargos policininką, kuris buvo… Juodaodis. „Black lives matter“? Vis dar?

Kol kas toleranciją Vakarų pasaulyje kai kurie žmonės supranta kaip vienų viršenybę prieš kitus. Juodiesiems ir baltiesiems, žydams ir krikščionims, prigimtinės šeimos gynėjams ir homoseksualų teisių aktyvistams galioja skirtingi standartai. Netgi teisėje. Gal reiktų džiaugtis, kad Lietuva šiuo aspektu vis labiau panašėja į Vakarus? Bet ar buvimas Vakaruose – mūsų istorinėje civilizacinėje erdvėje – reikalauja dalyvauti Vakarų savižudybėje? Gal kaip tik su dabartine Jungtinių Valstijų vadovybe ir Višegrado šalimis derėtų saugoti tai, kas Vakarus darė Vakarais? O būtent – ginti prigimtinę šeimą, klasikinę dorovę, patriotizmą ir tikrą demokratiją?

Karas jau vyksta. Neutralumo galimybės senka. Kiekvienam atėjo laikas pasirinkti savo pusę. Ar mes už tautos savivaldą, patriotinį solidarumą ir teisės objektyvumą, ar už smurtą, selektyvius standartus ir dar vieną, šįsyk – juodai raudoną, visa griaunančią, revoliuciją?