Šią savaitę Europos Komisijos pristatė ES biologinės įvairovės strategija iki 2030 m. skirta kovoti su pagrindiniais biologinės įvairovės nykimo veiksniais ją saugant ir atkuriant, skatinant įvairių aplinkos, ekonomikos ir socialinių sričių pokyčius.
„Lietuva pritaria naujajai ES biologinės įvairovės strategijai, pateikiančiai platesnį, šiuolaikišką požiūrį į biologinės įvairovės ir gamtos apsaugos politiką, ir aktyviai dalyvaus svarstant konkrečius valstybių įsipareigojimus. Pažymėtina, kad mūsų šalis laikosi požiūrio, kurį jau ne kartą yra išsakiusi, kad saugomas teritorijas reikia pirmiausia tinkamai išlaikyti ir prižiūrėti, o tada planuoti jų plėtrą, atsižvelgus į kiekvienos ES šalies padėtį“, – sako aplinkos viceministrė Justina Grigaravičienė.
Remdamasi naująja ES biologinės įvairovės strategija, Lietuva numato atnaujinti nacionalinius strateginius biologinės įvairovės apsaugos dokumentus.
Pagrindiniai šios strategijos numatyti veiksmai yra susiję su saugomų teritorijų plėtra, ekosistemų atkūrimu, ekologinės žemdirbystės skatinimu, miestų žalinimu, taršos mažinimu, o ypač daug dėmesio skiriama saugomoms rūšims ir buveinėms. Gamtos apsaugos, tausaus naudojimo ir atkūrimo srityje numatyti veiksmai padės sukurti tvarių darbo vietų ir atneš ekonominės naudos vietos bendruomenėms. Biologinei įvairovei apsaugoti iš įvairių šaltinių, įskaitant ES fondus ir nacionalinius bei privačius išteklius, bus skiriama 20 mlrd. eurų per metus.
Pasaulio ekosistemų būklė per pastaruosius 50 metų labai suprastėjo. Išnykimas gresia, pernai paskelbtos JT tarpvyriausybinės biologinės įvairovės ir ekosisteminių paslaugų platformos pasaulinės ataskaitos duomenimis, maždaug vienam milijonui gyvūnų, augalų ir kitų rūšių. Pagrindinės jų nykimo priežastys – žemėnaudos pokyčiai, netvarus išteklių naudojimas, klimato kaita – nėra tinkamai sprendžiamos ir jų neigiamas poveikis toliau stiprėja.
Nuo biologinės įvairovės būklės, kaip rodo COVID-19 pandemija, priklauso ir visuomenės sveikata, atsparumas užkrečiamoms ligoms, nes, pažeidus ekosistemų pusiausvyrą, joms plisti susidaro palankesnė terpė.
Konkrečius įsipareigojimus ekosistemoms atkurti Europos Komisija žada pristatyti 2021 m.
Susiję straipsniai:
- Pavyko išsaugoti lietuviškas orchidėjas
- Gamtosauga, kuri apsimoka
- Nauji leidiniai apie rūšių stebėseną
- Gruodžio 1 d. rengiama palaikymo akcija – eisena „Miškas Lietuvos – atsiklausk Tautos“
- Bus svarstoma 15 000 parašų surinkusi peticija dėl Punios šilo
- Kodėl šiukšliname gamtoje?
- Šikšnosparniai įmigę žiemos miegu
- Lietuvos kaimo plėtrai numatyta beveik 2 mlrd. eurų
- Etnografinių regionų metams paminėti rengiamas konkursas
- Buktos miške rasta retų grybų rūšis
- Pavilnių regioniniame parke apsilankė Europos Komisijos atstovai
- Gruodį palydint Viešvilės gamtiniame rezervate
Apie Lietuvos, kaip ir kitų ES šalių, įsipareigojimą saugoti biologinę įvairovę priminiau ir viešame laiške aplinkos ministrui K. Mažeikai, paskelbtame facebook’e (tokį laišką ryžausi rašyti ir dėl to, kad pats išdirbau aplinkosaugos sistemoje 25 metus). Mes neturime kitos išeities – esame priremti, tiksliau prisirėmę save prie sienos. Kelio atgal nėra.
Kalbėdami ir rašydami apie bioįvairovės išsaugojimą kartais užmirštame, kad ji įmanoma tik tam tikro kraštovaizdžio aplinkoje, su savitais miškais ir pievomis, gruntu ir dirvožemiu, akmenimis ir olomis, šaltiniais, upeliais, ežerais ir pelkėmis. Prisiminkime Šauklių riedulyną Skuodo rajone. Atrodo, kad prieš daug metų pradėjome saugoti tik dėl moksliniu požiūriu vertingo ledynmečių akmenyno, o su laiku juk atsikūrė visas tundros (miškatundrės) kraštovaizdis su savita augalija ir augmenija.
Būtent, natūrali aplinka, natūralus kraštovaizdis yra tartum puikiai suderinta orkestras viso, kas čia, šiose žemėse, gyva ir ,,negyva”, kas viduje, kas pavirš to ir kas aplink.
Jei pašalini vieną iš sandų, negalės išlikti ir dalis kitų, jie ilgainiui išnyks, nes vienas be kito negali, nes, pasak rusų, ,,visi viena virvele surišti.” O kai naikini tai, kas čia natūraliai yra, gyvuoja, auga, kai peržengi kritinę liniją, į to vietą veršis šiai vietovei svetimi augalai ir gyvūnija, keisis dirvos sudėtis ir t.t., ir pribaigs vietos augmeniją ir visa, kas gyva, kas su vietinėmis rūšimis susiję… Tad ir miškui, nors ir skauda, bet nėra pavojaus, kai kada ne kada tik vienas kitas medis krinta, tačiau tokiais tempais ešelonais išvežti tuos, kas palaiko ir maitina čia esančią gyvybę…
O, šit kur šuo pakastas!
Dabar aišku, kodėl taip isteriškai skubama visų mūsų miškų medžius kuo greičiau išguldyti, dykynes jų vietose palikti!