2020 m. balandžio 20 d. psichologas Gediminas Navaitis, dienraščio ,,Respublika“ žurnalisto Ričardo Čekučio kalbinamas, nelauktai pasiūlė niekaip susivienyti negebančioms dešiniosioms patriotinėms jėgoms burtais spręsti, kurios partijos vadas ateinančių Seimo rinkimų kandidatų sąraše bus pirmas, kuris – antras, kuriam teks laimė būti tik trečiam ir t. t. Idėja susilaukė skaitytojų dėmesio, pritarimo, o kartu ir abejonių, ar politikai ryšis tokiam žingsniui.
Lietuvos politikai ir žurnalistai mėgsta loteriją gretinti su rinkimais. Ir ne vien žodžiais. Teko skaityti, kaip politikai, rinkiminių kampanijų metu viliodami balsus, rengia rinkėjams loterijas, o žurnalistai tokius politikus velka į dienos šviesą. Sudarinėdami kandidatų eilę rinkimų biuleteniuose politikai traukia burtus. Ta proga jie mėgsta pašmaikštauti apie tai, kam teko laimingas numeris. Tačiau rinkimai Lietuvoje tikrai ne loterija, nes ne atsitiktinumas lemia, kas laimės.
Dar 2012 m. Andrius Navickas žurnalo ,,Bernardinai“ skaitytojams siūlė pasvarstyti, ar nereikėtų Seimo narius rinkti burtais. Pastebėjęs, kad pasiūlymas skamba ironiškai, autorius priminė, kad tokia idėja nėra nei juokinga, nei neišmintinga. Juk senovės Atėnuose, demokratijos gimtinėje, politikais būdavo tampama atsitiktinės atrankos (sorticijos) būdu. Po poros metų, 2014 m., Mantas Adomėnas žaismingai juokavo, jog, nežinant už ką balsuoti, reikia mesti monetą. Kartu autorius atkreipė skaitytojų dėmesį į tai, jog senovės graikai burtų keliu sėkmingai rinkdavo piliečius į svarbius valstybės postus.
Istorikams gerai žinoma, kad senovės Atėnuose pareigūnai būdavo parenkami burtais (Headlam, 1891; Courant, 2019; Sintomer, 2018). Politinė loterija, graikų manymu, neblogai užtikrino tiesioginį piliečių dalyvavimą, svarstant svarbius klausimus ir priimant reikšmingus sprendimus. Be to, loterija labai apsunkina korupciją. Kaip papirkti, jei nežinai, ką papirkti? Senovės Atėnuose praktikuota politinės atrankos sistema nebuvo labai paprasta. Ją tobulindami atėniečiai išrado netgi specialią mašiną, kleroterioną. Kleroterionas ir juo vykdoma sorticija padėjo graikams puoselėti demokratiją ir kovoti su oligarchijos grėsme. Kaip veikė kleroterionas, galima pamatyti šiuose trumpuose filmukuose.
Graikų civilizacijai nykstant, sorticija dar ilgai ir sėkmingai daug kur praktikuota. Nedidelės, bet urbanizuotos valstybės (pvz., Venecija, Florencija, Aragonas), siekdamos išvengti vidaus konfliktų ir užtikrinti politinį stabilumą, naudojosi sorticija, visada derindamos ją su atstovaujamojo pobūdžio rinkimais. Visi politikos teorijos specialistai, pradedant Aristoteliu ir baigiant Monteskjė (Montesquieu) bei Ruso (Rousseau), pripažino, kad toks derinys visuomenei naudingas. Deja, po Amerikos revoliucijos (1765–1783) ir Didžiosios Prancūzijos revoliucijos (1789–1799) naujasis elitas labai jau siekė tokios valdymo sistemos, kuri ne skatintų, o slopintų visuomenės balsą. Nenuostabu, kad atstovaujamoji demokratija ilgainiui kone sudievinta, o visuomenės balsas, priimant politinius sprendimus, gerokai prikimo.
Slinko šimtmečiai. Jau atrodė, kad sorticijos teorija ir praktika domins tik senovės mylėtojus ir istorikus, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais idėja naudotis burtais visuomenės labui atgimė. Atsirado ne tik straipsnių ir knygų apie sorticijos istoriją, bet ir aktyvių šios idėjos rėmėjų. Šiuolaikinių politinės sorticijos šalininkų ir entuziastų pastangomis kai kur jau mėginama sorticijos idėją įkūnyti (Delannoi 2011; Gastil, Richards, 2013; Guerrero, 2014).
Neseniai išėjusiame straipsnyje ispanų autoriai E. Ganuza ir M. Memendez-Blanko (M. Menendez-Blanco) (2020) pristatė 2019 m. pradžioje Madride dirbti pradėjusios Observatorijos veiklą. Observatoriją sudarė sorticijos būdu atrinkti dalyviai. Tai buvo pirmoji nuolatinė įstaiga, siekusi garantuoti piliečių dalyvavimą regiono valdyme. Gaila, kad tuoj po 2019 m. gegužę įvykusių regioninių rinkimų Observatorija liovėsi veikti. Vis dėlto šis Madrido eksperimentas rodo, kad burtai tampa politine aktualija, o loterija yra svarbus politinius klausimus sprendžiančių žmonių organizavimo ir išdėstymo elementas.
Prancūzijoje dirba klimato klausimus svarstantis piliečių susirinkimas (Convention Citoyenne Pour Le Climat), kurį sudaro 150 sorticijos būdu atrinktų piliečių. Jie renkasi savaitgaliais kartą per mėnesį maisto, transporto, gyvenamųjų namų, vartojimo ir gamybos temoms svarstyti. Temos dalyviams skirstomos taip pat burtais. Išoriniai ekspertai nedalyvauja. Apsvarstę temas dalyviai siūlo valstybės įstatymų, potvarkių, konstitucijos pataisų projektus. Susirinkimui iniciavus, įvyko susitikimas su E. Makronu (E. Macron), kaip piliečių išrinktu valstybės pareigūnu. Atsakęs į klausimus, E. Makronas pažadėjo, kad Susirinkimo siūlymų niekas neperrašinės ir nefiltruos, su sąlyga, kad jie bus konkretūs. Ar tai tiesa, parodys ateitis. Kita vertus, Susirinkimas atsirado per paties E. Makrono 2019 m. norom nenorom inicijuotus Didžiuosius nacionalinius debatus (Grand Debat National) (Chrisafis, 2020; McDonagh, 2020).
Politinė sorticija aktuali jau ne vien Europos, bet ir Afrikos valstybėms. R. Southalas (R. Southall) (2017) pastebi, jog demokratijos eroziją, prasidėjusią Pietų Afrikos Respublikoje dar 1994 m., galima būtų stabdyti, sorticijos būdu atrenkant piliečius politiniam darbui. Kadangi liberalioji demokratija palaiko elito valdžią, atėjo laikas formuoti atsitiktinės atrankos komisijas ir galvoti apie rinkimų sistemos reformą. Nors, autoriaus manymu, demokratija vis dar vadinama mažiausiai bloga politine sistema, tačiau pagarba jai akivaizdžiai nyksta ir demokratijos prestižas griūva. Atstovaujamosios demokratijos architektai persistengė šlovindami rinkiminį fundamentalizmą ir žodis ,,rinkimai“ jau virto demokratijos sinonimu, o pats rinkimų vyksmas – beprasme mankšta.
Sorticijos būdu užtikrinto visuomenės dalyvavimo politikoje pavyzdžių galima aptikti visame pasaulyje. Šitaip spręstas vėjo jėgainių klausimas Teksaso valstijoje (JAV), diskutuota dėl pensijų Japonijoje, svarstyta urbanizacijos politika Kinijoje, aptartos pareigūnų karjeros problemos Brazilijoje, sudaryta nauja konstitucija Islandijoje po 2008 m. finansinės krizės, nagrinėti sveikatos, klimato kaitos, aplinkosaugos, infrastruktūros, biudžeto klausimai didžiuosiuose pasaulio miestuose. Pavyzdžių rastųsi ir ne vien didmiesčiuose. Štai Nyderlanduose savivaldybės organizavo burtų keliu atrinktų piliečių forumus, vardu G1000 (kad skambėtų panašiai kaip G7 ir G8 viršūnių susitikimai). Viename (Aeliono savivaldybė) 2014 m. dalyvavo 540 žmonių, svarsčiusių mero ir oldermeno rinkimus. Po poros metų (2016 m.) ten pat sušauktas dar vienas G1000 forumas. Panašiai padaryta ir kitoje (Beeville) savivaldybėje. Tai demokratinė inovacija Nyderlandų savivaldos įstaigose. Jos tikslas – neutralizuoti piliečių nepasitenkinimą, nusišalinimą nuo visuomeninių reikalų ir nepasitikėjimą šiuolaikinėmis demokratijos praktikomis (Binnema et al., 2020).
Ne visus tokios inovacijos džiugina. Kai ką liūdina. Ypač tuos, kurie politinės sorticijos būdu suformuotas įstaigas laiko savo konkurentėmis. Neturėtų jos patikti nevyriausybinėms organizacijoms, kai kuriems mokslininkams, ekspertams, įsisenėjusioms politinėms institucijoms. Vadinamuosius politikos profesionalus baugina pati politinės sorticijos idėja. Sunku susitaikyti su mintimi, jog ,,eilinis“ pilietis „iš gatvės“ spręs klausimus, kuriuos politikos praktikas, ne vieną dešimtį metų praleidęs parlamento kėdėje, svarsto ir analizuoja, liūdėdamas, jog jo sprendimais nesižavi ,,paprasti“ rinkėjai. Nejaugi tie paprastieji taip pat gebėtų kai ką pasvarstyti ir sėkmingai dalyvauti valstybės valdyme? Demokratijos atnaujinimas valdžiažmogius varo į neviltį ir politinei sorticijai jie, be abejonės, atvirai priešiški. Vis dėlto besikaupiantys pavyzdžiai rodo, kad atsitiktinai atrinkti piliečiai geba teikti protingus, pagrįstus ir apgalvotus pasiūlymus. Sorticija galėtų būti vaistas nuo pasaulį apėmusios demokratijos krizės. Žinoma, ne stebuklingas, bet demokratijai demokratizuoti tinkamas, kadangi siūlo politiškai neutralų, teisingą ir protingą būdą, kaip spręsti valstybės valdymo klausimus. Gal laikas įstatymų leidimo galią patikėti ne vien išrinktiesiems politikams, bet ir piliečiams, atrinktiems burtų keliu?
Sorticijos šalininkai buriasi į kūrybines grupes, diskutuoja, siūlo. Sorticijai ir kleroterijai skirtame tinklalapyje pristatomos naujos publikacijos, keičiamasi įžvalgomis, diskutuojama su oponentais. Sorticijos propaguotojai įkvėpimo dažniausiai semiasi iš klasikinės Atėnų demokratijos. Žinoma, kaip pastebi T. G. Bauricijus (T. G. Bouricius) (2013), dauguma politikos teoretikų tą jų pavyzdį atmeta. Senovės Atėnai šių dienų valstybėms neva nėra pavyzdys – per maži, todėl praktiškai iš Atėnų nėra ko mokytis. Tačiau autorius teigia, kad net dydžio klausimą atmetus, lieka naudingų Atėnų demokratijos praktikų ir principų, kuriais galima būtų vadovautis, kuriant įstatymų leidimo sistemas, ir jos būtų geresnės už bet kurią kitą šiuo metu atstovaujamosios demokratijos šalyse gyvuojančią sistemą. Atėnų demokratijos idealizuoti neverta, tačiau kai ko iš jos pasimokyti galima. Autoriaus manymu, reikėtų atkreipti dėmesį į tris pagrindines atėnietiškas valstybės valdymo praktikas:
- Įstatymų leidimo ir kitos įstaigos, kuriose vyksta diskusijos, sudaromos daugiau burtais nei rinkimų būdu.
- Įstatymų leidimo užduotys paskirstomos daugeliui įstaigų, kurių kiekviena specifinio pobūdžio.
- Priimant sprendimus, naudojamasi tiek vienkartiniam, tiek ir nustatytos trukmės darbui sukurtomis įstaigomis.
Visa tai įgalina dirbti optimaliai, įstatymų leidimo užduotis priderinant prie konkrečios įstaigos pobūdžio; kartu mažėja galimybė sugrobti valdžią į vienas rankas ir korumpuotis.
Dėmesio verti ir trys pagrindiniai Atėnų demokratijos principai:
- Politinės lygybės principas.
- Teisė kalbėti ir prisidėti.
- Įsitikinimas, kad atitinkama žmonių grupė geba įvertinti ir apsvarstyti argumentus ir daryti pagrįstus sprendimus.
Ką apie tai sako skeptikai ir kritikai? Jie teigia, kad senovės Atėnų piliečiai neišmanė, kas yra tikimybė, kad jie nežinojo, kaip sudaryti reprezentatyvią imtį. Gal ir taip, bet, nepaisant to, senovės Atėnų įstaigos veiksmingai atstovavo visiems atėniečiams, kitaip sakant, juos efektyviai reprezentavo.
Vietoj sorticijos kritikai siūlo referendumą kaip artimiausią sorticijos analogą. Tačiau referendumas taip pat turi trūkumų: jame nenumatytos diskusijos akis į akį, vykstančios specialiai diskutavimui burtų keliu sudarytose įstaigose. Jos kaip tik ir yra esminis atėnietiškojo modelio elementas. Be to, tik nedaugelis referendumo dalyvių turi galimybių gerai įsigilinti į klausimus, dėl to po referendumo išryškėja nemažai klaidų ir nusivylimų.
Sorticijos kritikai siūlo naudotis moderniomis telekomunikacijos priemonėmis, internetu. Deja, iš jų nedaug naudos: skaičiavimai rodo, kad diskutuojančiųjų būtų tiek daug, kad neliktų laiko net visiems norintiems pasisakyti. O kur dar rasti laiko nuomonėms išklausyti arba pareikštoms pastaboms perskaityti? Šie metodai nepraktiški. Atėnų demokratija taip pat nebuvo pagrįsta principu, kad visi piliečiai turi dalyvauti, priimant visus sprendimus. Tai būtų buvę nepraktiška ir neįmanoma, kaip tai yra nepraktiška ir neįmanoma dabar. Nereikia manyti, kad senovės Atėnuose kam nors siūlyta tiesioginę demokratiją suprasti ar įgyvendinti paraidžiui. Gal net neteisinga būtų Senovės Atėnus vadinti tiesiogine demokratija. Tai nėra tiesa, nors mokykloje stipriai kalama į galvą. Atėnų demokratija – brandžioji (po 403 m. p. m. e.) – iš esmės buvo daugiau atstovaujamojo, o ne tiesioginio pobūdžio. Visados balsuoti į tautos susirinkimui skirtą vietą rinkdavosi tik mažas, palyginti su visu demos, vyrų būrys. (Iš viso toje vietoje galėjo tilpti tik 6000 (vėliau gal 8000) iš 30 000 – 60 000 balso teisę turinčių piliečių). Vadinasi, tautos susirinkimą sudarė demos atstovai, bet į jo priimtus sprendimus atėniečiai žiūrėjo taip, tarsi už juos būtų balsavęs visas demos. Vyriausybinio lygmens sprendimus priimdavo ne susirinkimas, o mažesnės piliečių atstovų grupės. Tuos atstovus jau paskirdavo burtais. Tautos susirinkimas net nesvarstydavo klausimo tol, kol jo nebūdavo apsvarsčiusi atsitiktinės atrankos būdu sudaryta 500 narių taryba. Ji ir buvo pagrindinė graikų demokratijos įstaiga. Įstatymus turėdavo patvirtinti sorticijos metodu suformuotos įstatymų leidimo komisijos. Kiekvienoje darbavosi 1001 ne jaunesnis kaip 30 metų pilietis. Teismai, sudaryti iš 501, 1001 arba 1501 piliečio, taip pat atrinkto burtais, galėjo tautos susirinkimo sprendimą panaikinti. Beveik visi teisėjai, taip pat dažniausiai atrinkti burtais, dirbdavo komisijomis po 10 asmenų kiekviena. Vos keli vykdomosios valdžios postai (aukštieji karo vadai ir finansinių reikalų tvarkytojai) atitekdavo išrinktiesiems, t. y. rinkimus laimėjusiems asmenims. Mums įprastus rinkimus atėniečiai apskritai laikė nedemokratiniu (aristokratiniu) reiškiniu, kadangi juos laimėti gali tik turtingas ir aukštą visuomeninę padėtį turintis žmogus. Atėniečiams atsitiktinė atranka buvo esminis demokratijos bruožas.
Gal verta pasinaudoti atėniečių patirtimi Lietuvoje? Pradėkime nuo Vilniaus. Lietuvos sostinė turi teisę pirmoji Lietuvoje atgaivinti Atėnų demokratijos tradiciją. Laikas labai palankus. Šiemet sukanka 30 metų nuo to, kai Vilniuje pradėtas leisti kultūros savaitraštis ,,Šiaurės Atėnai”. Maža to, Vilniuje net ,,Akropolis” stovi…
Literatūra:
Adomėnas M. (2014) Apie burtus ir demokratiją. http: // www.adomenas.lt / m-adomenas-apie-burtus-ir-demokratija / 301
Binnema H., Michels A., Hart P., van der Torre L. (2020) Democratic innovations in Dutch local government: Experimentation in search of strategy. The Innovation Journal: The Public Sector Innovation Journal, vol. 25 (1).
Bouricius T. G. (2013) Democracy through multi-body sortition: Athenian lessons for the modern day. Journal of Public Deliberation. Vol 9, issue 1. article 11.
Chrisafis A. (2020) Citizens’ assembly ready to help Macron set French climate policies.
https://www.theguardian.com/world/2020/jan/10/citizens-panels-ready-help-macron-french-climate-policies
Courant D. (2019) Sortition and democratic principles: A comparative analysis. Legislature by lot. Transformative designs for deliberative governance. Ed. by John Gastil and Erik Olin Wright. Verso, 229–247.
Delannoi G. (2011). Direct democracy and sortition. https://www.sciencespo.fr/cevipof/sites/sciencespo.fr.cevipof/files/cahier56.pdf
Ganuza E., Menendez-Blanco M. (2020) Did you win? Sortition comes to the politics of Madrid? Recerca. Revista de Pensament i Analisi, 25 (1). Advance publication.
Gastil J., Richards R. (2013) Making direct democracy deliberative through random assemblies. Politics & Society. Vol. 41, No. 2, 253–281.
Guerrero A. A. (2014) Against elections: The lottocratic alternative. Philosophy & Public Affairs, vol. 42, No 2, 135–178.
Headlam J. W. (1891) Election by lot at Athens. Cambridge university press.
McDonagh M. (2020) France’s citizens’ climate convention has come back to bite Macron. The Spectator. https://www.spectator.co.uk/article/The-disastrous-French-climate-convention
Navaitis G. (2020) Dešinioji galimybė. https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/lietuvos_politika/desinioji_galimybe/ https://alkas.lt/2020/04/20/desinioji-galimybe/
Navickas A. (2012) Apie rinkimus, simbolius ir burtus. http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-10-andrius-navickas-apie-rinkimus-simbolius-ir-burtus/87711
Sintomer Y. (2018) A child drawing lots: The „pathos formula“ or political sortition? Experiences du tirage au sort en Suisse et en Europe (XVIe – XXIe siecles). Antoine Chollet & Alexandre Fontaine (ed.). Berne: Schriftenreihe Bibliothek am Guisanplatz. 223–253.
Southall R. (2017) The case of sortitions: Tackling the limitation of democracy. Politikon. South African Journal of Political Studies. https://doi.org/10.1080/02589346.2017.1380921
taip, tai vienas iš būdų pradėti galvoti tiems partijėlių vadams, kurie galvą turi ne kepurei užsimaukšlinti