Daug metų Kanados lietuviai siuntė savo laikraštį „Tėviškės žiburiai“. Malonu buvo skaityti. Ir pati parašydavau apie naujienas Lietuvoje. Pastaraisiais metais, pasikeitus kartoms, laikraštį gaudavau jau retai, o 2020 metais – gavau tik 2 numerius. Atėjusioms naujoms kartoms ir pasikeitus lietuvių emigrantų kartoms, atrodo, kad lietuviškas žodis Kanados lietuviams jau tapo nereikalingas.
„Tėviškės žiburiai“ – vienintelis ir ilgiausiai spausdinamas Kanadoje lietuviškas laikraštis. Praėjusių metų pabaigoje jis paminėjo savo veiklos 70-metį. Laikraštį per visus ilgus dešimtmečius rėmė prenumertoriai Kanadoje ir už jos ribų. Tačiau pačių ištikimiausių laikraščio rėmėjų gretos dėl natūralių priežasčių retėja. Užaugo jau trečia Kanados lietuvių karta, kuri jau ir lietuviškai nebekalba, jiems jau ir laikraščio turinys nebesvarbus, o sentimentai savo protėvių ir tėvų Tėvynei – jau išblėsę. Svetima
šalis, svetima kalba, svetimos šventės – jau sunaikino lietuvių tautinę savigarbą, buvę lietuviai jau tapo kanadiečiais. O atvykusieji iš Lietuvos tarybukai – jau atvyko su išrautomis savo tėvų ir protėvių šaknimis. Ir ne tik – išrautomis, bet jau ir sudegintomis – dėl riebios sriubos šaukšto, dėl trupinio aukso. Vertelgom Tėvynė nereikalinga. Jie pripažįsta jau kitas vertybes – tik pinigus ir daiktus. Lietuvių tauta pirmiausiai ir žūva emigracijoje. Taip buvo po Pirmojo pasaulinio karo, taip buvo – po Antrojo pasaulinio karo, taip yra ir dabar. Manau, jau reikia priprasti prie minties – išvykęs lietuvis, jau miręs lietuvis. Ištikus koronos nelaimei, į Lietuvą tegrįžo 5000 lietuvių iš 830 000 išvykusiųjų. Kitus, atrodo, jau galima nurašyti į tautos išlaidas.
Su skausmu širdyje mąstau: kodėl taip yra? Ir kodėl taip atsitinka? Tekdavo pabendrauti su atvykusiais iš Kanados lietuviais. Jie sakydavo, kad viskas – svečioje šalyje gerai, tik vienintelė bėda kamuoja – nostalgija Tėvynei… Ir jų literatūroje jautėsi – ilgėjimasis ir Lietuvos miškų, ir laukų, ir Baltijos jūros, lietuviško žodžio…, paliktų artimųjų, kitų vertybių. Dabartiniams emigrantams iš Lietuvos – vertybės mažai arba ir visai nerūpi, viską užgožia – tik pinigai ir daiktai, geras gyvenimas… Be dvasios žiburėlio, be idealų, be gyvenimo prasmės… Gyvulėlio, augalėlio, tik biologinės, bet ne dvasinės būtybės gyvenimas… Kuri net nežino, o kas tai yra – žmogaus gyvenimo prasmė? Kaip ji atsiranda? Ar ji man reikalinga? Ką aš savo gyveno pavyzdžiu – palieku savo vaikams ir kitiems palikuonims?… Tik daiktus…, kurie išeis iš mados ir jų jau vaikams nebereikės… Taigi gyvenu – tik ČIA ir DABAR. Po manęs nors ir tvanas….
Turtai kaupiami įvairiausiais būdais. Didžiausi – dažniausiai nešvariais. Pateisinami tie, kurie uždirbami kūrybiniu darbu – sportininkų, bankininkų, talentingų prekybininkų ir amatininkų, retos išimtys – kūrėjų, mokslininkų ir menininkų: mąstantys ir protaujantys žmonės šitai vartotojiškai, iki koktumo, visuomenei nereikalingi. Gi valdininkų biurokratų turtai – beveik visi nešvarūs. Ypač dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Bereikia tik palyginti ministro ir ligoninės slaugutės atlyginimus… Tarp jų atlyginimų skirtumas – ministro atlyginimas 20 kartų didesnis, negu slaugutės.
Viešojoje spaudoje populiari nuostata, kad dabartinėje Lietuvoje nusikalstamumas yra dvejopas: 1) įstatymu persekiojamas; 2) įstatymu įteisintas. Su įstatymu persekiojamu nusikalstamumu – viskas aišku: nusikaltėliai yra išaiškinami, persekiojami, teisiami ir baudžiami. Tam yra policija, teisėjai, tardytojai ir kalėjimai. Bet šimtus kartų Lietuvoje yra didesnis valdininkų ir valdžios nusikalstamumas, kuris nėra persekiojamas – visų pirma, tai tie, kurie patys gauna tūkstantinius atlyginimus ir tokius dalina savo giminėms, artimiesiems ir kai kuriems Lietuvos pareigūnams, kurie įsipareigoja jiems vergiškai tarnauti. Juk tai atviras – žmonių apiplėšinėjimas, tik valdžios palaimintas. Eilinė gydytoja, mokytoja, kultūros darbuotoja gauna per mėnesį vos kelis šimtelius (400-800) eurų; su visa šeima badmiriauja, tuo tarpu, kai tūlas ponas valdininkas, direktorius, teisėtvarkos tarnautojas, netgi policijos pareigūnas gauna per mėnesį 10-12 tūkstančių. Ir tai dabartinėje skurdo Lietuvoje vienoje skurdžiausių visoje ES, po Rumunijos.
Tai, kur čia socialinis solidarumas? Juk visi tie žmonės su aukštaisiais mokslais – tai kodėl Lietuvoje tokia drakoniška nelygybė? Negi mus jau valdo – ne žmonės, o kažkokios dangiškos būtybės iš dangaus nusileidusios? O gal iš tikrųjų Drakonai, tik laikinai žmonėmis pasivertę? Kur čia mūsų valstybėje teisybė? Ir socialinis teisingumas? Kai didžioji dalis Lietuvos gyventojų – didžiausi skurdžiai visoje Europoje, o saujelė – maudosi milijonuose eurų? Argi tai nėra mūsų valdžios nusikalstamumas? Kai ji tai saujelei be jokios valdžios priežiūros – 6 800 milijonierių (dabar, jau tikriausiai ir žymiai daugiau – O.V.) leidžia skriausti tūkstančius jų išnaudojamų tautiečių. Kantrūs mūsų žmoneliai, be galo, be krašto – kantrūs. Nei streikuoja, nei mitinguoja, paverkia, padejuoja ir vėl grįžta į vergo ar baudžiauninko dalią. Dabartinis Lietuvos istorijos laikotarpis, man primena 1905 metus, nors dar tada nei dvarponiai, nei bankininkai, nei kiti turtuoliai nebuvo tokie turtingi, kaip dabartiniai mūsiškiai. Bet tada, kai žmonių skurdas, netektys ir kančios perpildė žmonių kantrybės taurę, žmonės sukilo. Ir tas jų maištas buvo košmariškai baisus: degė dvarai, degė svirnai pilni visokiausio turto, griuvo žmonių likimai, žuvo žmonės, net ir žmonių vaikai… Manau, kad tokia socialinė revoliucija artėja ir Lietuvoje…
Girdžiu kol kas dar tolimą, bet vis greičiau artėjantį, tos būsimos revoliucijos prieš turtinguosius ir nedoruosius griaustinio aidą… O dabar Lietuvoje stengiamasi žlugdyti viską, kas žmogų daro žmogumi – mokslą, švietimo sistemą, tikėjimą, žmogų paversti – pigia darbo jėga su vergo mentalitetu, kuriam nereikia nei mąstymo, nei žinių nei intelekto Ir, žinoma, tada jau nereikia nei knygų, nei laikraščių. Prisimenu dar apie 1970-1973 metus, kai viešojoje spaudoje visi futuristai spėjo svarbiausią visuomenės raidos dėsnį – ATGAL Į GAMTĄ. Pirmiausiai tas ėjimas į Gamtą ir prasideda turtingiausiuose kraštuose, kur kapitalas koncentruojasi saujelės turtingiausiųjų rankose, o žmogus sparčiausiai nužmoginamas.
Kanados lietuviai tapo pirmuoju precedentu. Jiems jau nereikia lietuvybės. O ten, kur nėra tautiškumo, nėra ir žmogiškumo. Tai irgi jau visuomenės dėsnis, kurio veikimo pasekmes jau matome ne tik Kanadoje, bet ir pačioje istorinėje Lietuvoje. Neabejoju, kad Kanados pavyzdžiu labai greitai paseks ir Amerikos dabartinės kartos. Matyt, po kelerių metų tokio pat likimo, kaip „Tėviškės žiburiai“ sulauks ir JAV lietuvių bendruomenės laikraštis „Draugas“ ir kitose šalyse leidžiami laikraščiai. Kai pačioje Lietuvoje sparčiai naikinama lietuvybė, tai svetimose šalyse šis procesas neišvengiamas juo labiau. Nebeliko idealizmo, nebeliko Tėvynės meilės, nebereikia ir jos šimtmečiais kurtų tautinių vertybių.
Materialėjame ir virstame gyvūnais, nors ir stovime ant pasaulio gyvūnijos klasifikacijos aukščiausio laiptelio. Visuomenėje galioja nepaneigiamas dėsnis: „Žmogus be dvasinio žiburėlio, tai tik gyvūnas, biologinė, fiziologinė būtybė“. Tokios mintys aplankė, Lietuvoje siaučiant mirtinam koronos virusui. Kartu rusena viltis, kad nuo jo mirštant lietuviams, kitų, likusiųjų, lietuvių protai prašviesės. Ir jie norės likti lietuviais. Viltis miršta paskutinė.
Autorė neparašė kurios socialinės atskirties pabėgėliai grįžo?Turintys darbą, mokantys mokesčius, turintys butus tikrai negrįžo!!
šiek tiek statistikos : grįžo ne 5000 , o 75000. Ir, jei sėkmingai išsikapstysim iš krizės, tas procesas vyks toliau. Turiu pažįstamų Anglijoj, Airijoj, Norvegijo, Australijoj. Galiu pasakyti atvirai : durnių ir bažnyčioj muša. O kas turi rankas, specialybę, tas gerai laikosi ir Lietuvoje. Kažkada į JAV emigravę giminaičiai nustebę konstatavo, kad per 28 metus jie nesiekė nieko geriau už tuos , kurie liko šitoj “ašarų pakalnėj”.
Dėl moralinės degradacijos, tai visiškai pritariu. Globalistams nereikia tautų su jų kultūra, tradicijom, interesais. Jiems reikia tik darbo jėgos, kuri neturi tautybės, tokius lengviau valdyti. Portale “Iš savo varpinės’ Algis Avižienis pasakoja apie globalistų kompaniją “Black Rock”. Siūlau pasižiūrėti
Sutkčiau su autorės išsakytu greitu lietuvių nutautėjimu išvykus į kitas šalis.
Tačiau kai kurie duomenys yra pasenę ir neatitinka tikrovės. Jau seniai mokytojai ir gydytojai gauna žymiai didesnius atlyginimus. Juos pakėlė ypač paskutiniaisiais metais. Mažiau gauna tie mokytojai, kurie dirba nepilnu krūviu. Valdininkai ministerijose nei vyriausybėje taip pat negauna minimų dešimčių tūkstančių. Valstybės tarnyboje reikia kelti atlyginimus, nes kvalifikuoti specialistai neina dirbti į ministerijas ar kitas biudžetines įstaigas dėl mažų atlyginimų. Didelius pinigus gauna tik stambaus verslo atstovai, gal užsienio įmonių darbuotojai. taip, dar yra kultūros, socialinių įnstitucijų kur reiki adidinti atlyginimus. Autorė turėjo pajausti, kad buvo atstatytos sumažintos ir padidintos pensijos, mokami pinigai už vaikus – ko anksčiau nebuvo. Autorei prieš rašant reikėtų pasitikslinti pasikeitusią situaciją dėl atlyginimų ir kitų paskeitimų.
Taip, atlyginimai Lietuvoje jau normalūs. Tad būtų keista, jei kas dėl jų skųstųsi.
Tačiau išlieka labai dideli darbo krūviai ir perlenkti reikalavimai, biurokratija.
Nenprmalu, kai žmogus Lietuvoje dirba 12 val. per dieną, įskaitant šeštadienį ir sekmadienį (tikrai neperdedu).
O dėl nespėtų atlikti darbų bei perlenktų kvalifikacinių reikalavimų visi gyvename dideliame strese. jaunimas visą tai jaučia, todėl ir nenori dirbti Lietuvoje. Ir nedirbs. Jaunimas, tikriausiai, perlauš sustabarėjusius biurokratus ir liguistus darbocholikus-idealistus. Tačiau kuo kalti mes, vidurinioji karta, kad turime kęsti tokį lažą? Ir tai visai ne privačiame, o valstybinime sektoriuje.
Kuo ilgiau ir sunkiau žmonės dirba, tuo mažiau laiko ir jėgų šeimai, vaikams turi. Neturi laiko ir jėgų net išnešioti ir pagimdyti stiprų, sveiką kūdikį, neturi galimybių sveikoje aplinkoje jį ramiai, su meile auginti. Pagaliau beveik įgyvendinta Chruščiovo svajonė – šeima turi būti reproduktorė, tarnaujanti reikalingo dydžio darbo išteklių užtikrinimui! Reproduktorės pagimdytą kūdikį paima valstybė ir internatuose iš jo augina žmogų, formuojamą pagal partijos tikslus ir poreikius. O reproduktorė grįžta į gamybą.
Ar dabar darželyje, mokykloje, ekranuose bei garsiakalbiuose skaitomasi su šeimos pažiūromis, iš senelių paveldimomis tradicijomis, su siekiu užauginti dvasingą žmogų, o ne vieną dalį kūdikių užauginti reproduktoriais, kitą – pramoginio sekso specialistais? Ar ne iš čia nuo darželio diegiamas supratimas ne apie prigimtą, o apie kaitomą ,,plataus profilio lytį” ir kuo įvairesnių ,,sekso technikos” atmainų.
Į šią programą neįtraukiamas meilės šeimai, Tautai ir Tėvynei jausmo ugdymas. Augintas ne šeimoje, be jos meilės ir tradicijų, vaikas užauga tartum vienišas vilkas su liguistomis priklausomybėmis, neišmokytas meilės, preraišumo, narystės šeimoje, miestelio bendruomenėje bei tautoje. Bet mokosi stipriau, ar ne taip stipriai UŽ SAVO NAUDĄ kautis. Kad ir už papildomas pilietybes, jei iš to mato naudą.
Ilgiausiai,t.y. per 3 – 4 kartas,lietuvybę išlaikė po II-ojo pasaulinio karo pabaigos išvykę tautiečiai.Tai jie ne tik išlaikė lietuvišką tautinį patriotizmą ,perteikė jį sekančiom kartom,bet ir vykdė ypatingai prasmingą kultūrinę ,mokslinę ir politinę veiklą.Tai be šių pokarinių emigrantų labai stiprios ir įtakingos politinės veiklos vargu ar turėtume Kovo 11-osios Lietuvą.O dabartinė posovietinė emigracija -teko užsienyje su šiais tautiečiais šiek tiek bendrauti- didžiaja dalimi apgailėtina tautinės savimonės ,savigarbos ir valstybinio mąstymo atžvilgiu.Jau jų atžalos daugeliu atveju labai silpnai arba išvis nekalba lietuviškai.Yra išimčių ,kuomet išvykę svetur stipriai išlaiko ir vysto lietuvišką kultūra,kalbą,palaiko tampių ryšį su Tėvynę,padeda jai intelektualiai.Tad, kaip bebūtų globalizuota lietuvių veikla tapo didžiausia nūdienos Lietuvos negerove,deja. ,,Išeivija-tai gyvenimas iki nusigyvenimo ” /Vidmantas Povilionis-signataras/.
Grįžo tie 5000 ar 10000 dėl epidemijos ir tų vos akmenimis neapmėtė.
“Lietuvos tarybukai ” , čia matyt apie mane ir aplink gyvenančius Lietuvių kilmės . :):)
Tik įdomu , kaip be eksporto , dalyvavimo globalaus pasaulio ekonomikoje jūs norite kelti algas kultūros darbuotojams , tai nesuprantu. Matyt išsilavinimo man trūksta.
Išties sunku konkuruoti pasaulyje su ” banchuhinais ” , ” gintariniais karoliais iš Kaliningrado karjerų kontrabandinio gintaro ” ir šukavimais apie seniausią indoeuropiečių kalbą Europoje.
Su autorės mintimis, deja, tenka sutikti. Net Lietuvoj, šalelėj mylimoj, kaktomuša susiduriam su abejingumu tautinėm vertybėm… Tai ko norėt tokioj Kanadoj? Mankurtų visuomenė – tokia ateitis laukia visų globalistikos šalininkų. Dabar arba niekada – taip turėtų mąstyti tie, kuriems dar svarbu išsaugoti tautinį identitetą, mūsų visų išlikimo pagrindą.
Apie prie visų ideologijų prisitaikančius:
Šiandien ŽR pranešė, jog bus pasirašoma sutartis su skulptoriumi A. Kuzma bei b-ve „ARCHES” dėl paminklo Ramanauskui-Vanagui.
Šiandien vienas iš kovos už tautinę, istorinę bei kultūros savastį laukų yra kova dėl architektūrinio bei kraštovaizdžio paveldų, jų tarpusavio dermės išsaugojimo.
Vieni saugo, kiti – prisitaiko, „modernina”, kad būtume „kaip visi”… T.y., kaip visi KITI, kas NĖRA MES – kurie turi savo paveldą, o jų paveldą puoselėti yra JŲ valstybių reikalas, o ne LT, juolab – ne LT teritorija turi būti tam naudojama!
Štai kova dėl Žvėryno. Rajono architektūros dermės su kraštovaizdžiu, nei ten buvusių pastatų tarpusavio dermės nebeliko. Sunaikinta. Ant mirties slenksčio atsidūrė dar likę paveldiniai namukai. O Žvėryno romantiškos, nostalgiškos NUOTAIKOS, senojo Vilniaus istorijos LIUDININKO nebėra – ant jo užropojo viską triuškinančios gelžbetonio bei stiklozaurų letenos. O juk jis buvo ne tik architektūros MENO, bet ir ten gausiai gyvenusių įv. meno sričių KŪRĖJŲ liudininkas ir liudytojas.
Kas, jei ne architektai – visi kaip vienas – turėjo duoti visuotinio protesto prieš senojo Žvėryno paveldo naikinimą, solidaraus visų boikoto toną? Tačiau ne – atsiranda tokių, kas mielai tame dalyvauja 🙁
Architektūros MENO aristokratų nebėra? –
„Geriausią idėją biurų pastatui Žvėryne pasiūlė „ARCHES“
- sa.lt/geriausia-ideja-biuru-pastatui-zveryne-pasiule-arches/
Žvėrynas „modernėja”, spjauna į savo architektūros šaknis, savo naująja architektūra įsilieja į globaliąją 🙁
Nors komjaunimo nei partijos CK neliko, bet liko daug kitų prisitaikymo sričių (ir paminklą partizanams pastatys, bet ir progos uždirbti Žvėryne nepraleis) …
Partija Nacionalinis susivienijimas įregistruota – galės dalyvauti 2020 metų Seimo rinkimuose
– propatria.lt/2020/04/partija-nacionalinis-susivienijimas.html
Gerai žinomos autorės straipsnyje nėra tik kai kurių naujausių duomenų, visa kita- teisinga ir aktualu. Ypač ryškiai išreikštas skausmas dėl spartaus didelės žmonijos dalies nužmogėjimo. Gal bent vienas dar kitas susimąstys, nors patys nužmogėjantys tokių straipsnių nebeskaito. Beje, jie nieko nebeskaito. Turiu įkūręs nedidutį Išeivijos literatūros fondą, bet vis dėlto jame yra keli šimtai ne Lietuvoje išleistų lietuviškų knygų. Pats jas parsivežiau, sudėjau universitete, iškabą ant durų pakabinau. Per 10-metį užėjo (ir tie patys atsitiktinai) du skaitytojai: profesorė ir studentas. O knygos – nuostabios, tokių Lietuvoje niekas neparašė.
O ir “Tėviškės žiburiai” buvo nuostabus laikraštis. Gilus, originalus. Esu buvęs jo redakcijoje (šalia Toronto, keistokai pavadintoje vietovėje – Anapilyje). Bet pasišnekėti nelabai pavyko. Vienuoliai nebuvo linkę kalbėtis, gal juo labiau – su atvykusiu iš “tos Lietuvos”. Bet didžiausią įspūdį tada padarė ne redakcija ir parapija, o be galo jaukiai sutvarkytos šalia esančios lietuviškos kapinės.
Bet juk ne kapinėse vyksta gyvenimas net vietovėje, pavadintoje Anapiliu. Yra ir norinčių lietuviškai rašyti ne tik apie praeitį, bet ir apie dabartį, ir apie tuos, kurie neseniai atvažiavo. Pastarųjų jokiu būdu nereikia matuoti tuo pačiu matu. Net per trumpą viešnagę galima sutikti žmonių, kuriais įdomu bendrauti. Štai į juos ir dabar dar galima remtis, gal net tuos pačius “Tėviškės židinius” atkurti. Nes tėviškės žiburiai jų širdyse tikrai nėra užgesę.
Voverienės straipsnis primena nostalgiją, klausantis Oginskio polonezo “Atsisveikinimas su tėvyne”.
O padėtis, kuri šiuo metu yra Lietuvoje, visai nereiškia pabaigos – tiesiog, reikia baigti anarchiją ir toliau dėti plytą po plytos į valstybės stabilumo pamatus. Be globalios ekonomikos pagalbos čia neapsieisime, tačiau derėtų suprasti, kad globali ekonomika susideda iš atskirų ekonomikų, kurias apsprendžia tautinės valstybės, globalumo. Būkime, tad, savimi savų aplinkoje ir nesistenkime būti savais kitų aplinkoje – toks išlikimo rūpestis buvo yra ir bus senų, naujų, tokių kaip baltarusiai ar izraeliečiai, tęstinumo pasaulyje garantas.
Teisinga pastebėjimas dėl globalumo.. Pvz Bavarija. Masinės ” Volksfest ” su nacionaline virtuve ir tautiniais rūbais. Kiekvienam didesniam mieste dešimtys nacionalinių rūbų parduotuvių. O globalioje pasaulio ekonomokoje dalyvauja gal 10 kartų daugiau bei Lietuva.
Ar “pirkėjas” yra kvailas ir blogas , kad jis neperka tai , kas neaktualu ir neįdomu jam ?
O gal “pardavėjas ” kaltas , kad “pirkėjui ” neidomios jo siūlomos atgyvenusios prekės ?
Sunku suprasti kulturos puoselėtuojams , kad jie pralaimi globaliame pasaulyje ir ypač kaip daro tą patį 30 metų.
Kultūra , Tėvynė , Religija ir tt – tai tik idėja , kad apjungia didesnę grupę žmonių , kad valdyti juos. O kaip pasaulyje daug idėjų, belieka ” mankurtais ‘ , ” tarybukais ” vadinti.
Mirė žinoma sveikuolė Ksavera Vaištarienė
– delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/mire-zinoma-sveikuole-ksavera-vaistariene.d?id=83966813
Sakoma, kad skaudžiausiai įkanda savas šuo