G. Statinis. Lietuvos maršų karaliaus – Broniaus Jonušo vardas Naujininkuose (nuotraukos)

Vilniuje, „užstoties“ rajone, vadinamuose Naujininkuose yra keletas keistų objektų, vienas iš jų –transporto žiedo skvere pasitinkanti nerūdijančio plieno skulptūra „Paparčio žiedas“ (skulptorius D. Bražiūnas)… Visuomet galvojau, kad tai muzikinis boso raktas, nes primena jį, o be to, šalia nuo 1967 metų įsikūrusi Broniaus Jonušo muzikos mokykla.

Pakeliui į minėtą mokyklą, klausiu praeivio, ar jis žino kas buvo B. Jonušas? Nežino vienas, galvą kraipo antras ir tik trečias pataiko – gal kompozitorius? Tikrai taip, Bronius Jonušas – tai tarpukario Lietuvos maršų karalius, garsus pučiamųjų orkestrų kapelmeisteris, be kurio maršo neapsieina nei viena valstybinė šventė, jo vardu pavadinta ši muzikos mokykla. Taigi, paparčio žiedas, primenantis boso raktą ir muzikos mokykla, kuri pasivadinusi žemaičio iš Ylakių, B. Jonušo vardu yra visai greta…

Naujininkų III vaikų muzikos mokykloje vaikystėje mokiausi pats, todėl visuomet žinojau, kad tai sustiprintos pučiamųjų pakraipos mokymosi įstaiga, pūtikų kalvė, nes tuometinis direktorius Vaclovas Stradomskis pats buvo pūtikas ir ilgą laiką vadovavo mokyklos pučiamųjų orkestrui. Mokykla gyvuoja virš 50 metų, o nuo 1994 m. pasivadinusi Broniaus Jonušo vardu puoselėja šio garsaus muziko vardą, rengdama B.Jonušo festivalius ir konferencijas. Šiemet, kovo 7 dieną vyko renginys, sukvietęs nemažą būrį pūtikų iš Lietuvos ir užsienio.

Kalbinu B. Jonušo muzikos mokyklos direktorių Tomą Vaišę: „Vilniaus Broniaus Jonušo muzikos mokykla –ryški vaikų ir jaunimo bei visų siekiančių įgauti kokybišką muzikinį išprusimą ugdymo įstaiga, kurios tikslas skleisti muzikinę kultūrą ne tik mokyklos bendruomenėje, bet ir sostinės Naujininkų mikrorajone. XI tarptautinė Broniaus Jonušo vardo pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų konferencija puikiai atspindi mūsų tikslus, pritraukiant nemažą kiekį dalyvių ne tik iš Vilniaus, bet ir kitų Lietuvos miestų. Bendradarbiaujant su VšĮ „Muzikos sala“, kuri šiam projektui pelnė Lietuvos kultūros tarybos finansavimą, turėjome galimybę pristatyti pasaulinio garso pedagogus bei atlikėjus bei leisti mūsų mokytojams pasisemti naujų žinių, susipažinti su tarptautinėmis tendencijomis ir praktikomis. Tai patvirtina, jog muzikos mokykla gali vaidinti svarbų vaidmenį miesto ir šalies kultūriniame gyvenime.“

Šiandien, kai kuriamas dirbtinis intelektas, o technologijos pasiekusios tokias aukštumas, klausiu B. Jonušo muzikos mokyklos pučiamųjų metodinės grupės pirmininko Rimanto Ramanausko ar tikslinga vaikams mokintis muzikos? „Aukštųjų technologijų lyderė Japonija vaikus nuo pirmųjų klasių moko muzikos ir yra įvestas privalomas papildomas instrumentas. Tai jums tiesioginis atsakymas, kokią naudą intelekto vystimuisi  turi muzikavimas. Mus Broniaus Jonušo vardas įpareigoja. Skyriuje dirba talentingi pedagogai, kurių mokiniai puikiai pasirodo įvairiuose konkursuose bei koncertuose miesto visuomenei. Turime du orkestrus, vieną jaunesnių, kitą vyresnių mokinių, kurie nuolatos dalyvauja Lietuvos orkestrų čempionatuose, bei užsienio konkursuose ir užima aukštas vietas. Orkestras ir vadovas Rimantas Valančauskas šiemet pelnė Lietuvos nacionalinio kultūros centro „Aukso paukštės“ apdovanojimą. Kiekvieną vasarą B. Jonušo muzikos mokyklos moksleiviams būna kūrybinės stovyklos. Tai dažniausiai vyksta prieš Dainų šventes arba gastroles į užsienį. Mokiniai stovykloje ne tik dirba, tačiau ir kartu praleidžia laisvalaikį ir ši bendrystė duoda gerų rezultatų. Savaitė stovykloje, sistematiškai dirbant po keletą valandų per dieną, atstoja dviejų trijų mėnesių mokslo metų eigą.

Festivalio sumanytojai buvo mokytojai R. Pašiūnas, Z. Juozapavičius ir F. Bičajevas. Pradžioje, 1996 m. festivalis buvo mažos apimties, vėliau plėtėsi ir dabar tai jau tarptautinis festivalis – pasikviečiame ne tik žymius lietuvių  pedagogus, atlikėjus, bet ir svečių iš užsienio. Įprastai festivalis trunka tris dienas: pirmą dieną pasirodo solistai, antrą – ansambliai ir trečią orkestrai. Konferencijos organizuojamos kas antri metai, tuomet kai Lietuvoje vyksta J.Pakalnio jaunųjų atlikėjų konkursas. Ji susideda iš dviejų dalių: pirma skirta pedagogams, o antroji – meistriškumo pamokos vaikams.  Visuomet parenkamas laikas pasitobulinti prieš šį konkursą moksleiviams ir jų pedagogams.’‘

Festivalio konferencijoje buvo gausus būrys Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojų, kurie vedė meistriškumo pamokas, todėl paklausiau trimitininko prof. Adomo Kontauto, koks Lietuvos pūtikų lygis: „Šiandienai švietėjiškų renginių juntama gausa, gal būt netgi per daug…  Kiekviena mokykla stengiasi neatsilikti,  organizuoja vis naujus konkursus, tai pasidarė prestižo reikalas. Taip sutinku, ta veikla turi vykti, tačiau negalime perlenkti lazdos, ji turėtų būti diferencijuota, o ne perteklinė. Tačiau šios mano pastabos skirtos ne šio renginio organizatoriams. Dabar moksleiviai yra kur kas daugiau užimti, negu prieš 50 metų. Sovietinė sistema buvo perspausta, iš penkių grodavo gerai vienas, o dabar situacija kitokia, techniškai gerai groja beveik kiekvienas. Tobulėjimas yra dvigubai spartesnis, net galime palyginti, kiek lietuvių pūtikų dirba užsienio simfoniniuose orkestruose, vien trimitininkų virš dešimties. Lietuvos pučiamųjų meninis lygis yra gerokai ūgtelėjęs į viršų. “

Šiemet į konferenciją atvyko: iš Jungtinės Karalystės Birmingamo Karališkosios Konservatorijos Saksofono skyriaus vedėja Naumi Sulivan (Naomi Sullivan) ir iš Vokietijos pasaulinio garso džiazo būgnininkas ir įvairių muzikos pedagogikos programų kūrėjas Jensas Diupe (Jens Düppe). Jų meistriškumo pamokos buvo dėmesingai išklausytos ir įsiklausyta į pagrindinius, tačiau labai aiškius teiginius – visa genialumo esmė paprastume: teisingai kvėpuokite, reguliariai dirbkite ir neperlenkite lazdos. Nuo svečių iš užsienio neatsiliko ir mūsų pedagogai iš Lietuvos gilumos. Telšių muzikos mokyklos Pučiamųjų ir mušamųjų instrumentų skyriaus vedėjas, mokytojas metodininkas Darius Jurgutis ir saksofonininkas, mokytojas ekspertas, muzikos kūrėjas, aranžuotojas iš Gargždų Sigitas Stalmokas visus nustebino nuoširdumu, kūrybingumu ir netgi dvasingumu. Pasak pastarojo – muzika, tai menas arčiausiai Dievo.

Muzikos mokyklos salė nedidelė, tačiau pilna klausytojų, mokytojų ir mokinių. Visi kantriai išklausė pranešėjų ir stebėjo atviras meistriškumo pamokas, kuriose mokiniai klusniai vykdė savo mokytojų nurodymus. Oficialios dalies pabaigoje koncertavo džiazo kvintetas: mokytojai Vytautas Skudas (trimitas), Dainius Didžiulis (gitara), o taip pat svečiai – J. Diupe (mušamieji), Paulius Zdanavičius (fortepijonas), bei Armanas Isojanas (kontrabosas). Šis koncertas, tai puikus pavyzdys, kai geri muzikantai, susitikę pirmą kartą, gali kartu groti džiazo muziką.

Džiazas – tai muzika, kuri užveda ir žiūrovai nejučiomis ima kojomis ar rankomis mušti į taktą, linguoti galvomis ir kūnu, o kiti netgi ima nežymiai šokti. Muzika žmones jaudina, o džiazas nepalieka abejingų… Jeigu jums nepatinka džiazas, greičiausiai jūs gero džiazo niekados ir nesiklausėte. Paklausite ar B. Jonušas grojo džiazą? Sunku pasakyti koks kompozitoriaus buvo santykis su šiuo žanru, tarpukaryje estradinė muzika daugumos buvo vadinta džiazu, tačiau gyvendamas JAV šios muzikos tikrai girdėjo daugiau, nei mes. B. Jonušas mirė 1976 m. Omahoje JAV, tačiau kaip jo sukurtame marše „Leiskit į Tėvynę“, kompozitoriaus pageidavimu 2009 m. jo palaikai perlaidoti Ylakių kapinėse Skuodo rajone. Mokyklos kolektyvas kartu moksleiviais vasaromis aplanko Ylakius, B.Jonušo tėviškę, jo kapą, taip pagerbdami garsų kompozitorių ir mokyklos patrono atminimą.

Lietuvos maršų karaliumi tituluojamo B. Jonušo vardas vis garsiau skamba Naujininkuose, jo vardo muzikos mokykloje dažni įvairūs kultūriniai ir švietėjiški renginiai kviečia ne tik muzikos mokytojus iš visos Lietuvos, tačiau moksleivius bei jų tėvelius gyvenančius kaimynystėje. Muzikos mokykla atvira visiems, ypač Naujininkų bendruomenei, kuri glaudžiai bendradarbiauja, kartu organizuojant ir dalyvaujant bendruose renginiuose.