Viduramžių Lietuva kovojo dešimtis mūšių su savo priešais. Ypač daug ir sunkių kautynių būta su kryžiuočiais, bemaž du šimtmečius puldinėjusiais Lietuvą. Mes noriai prisimename žymias pergales, pasiektas Saulės (1236), Durbės (1260), Žalgirio (1410) ir kituose mūšiuose. Rečiau kalbame apie pralaimėjimus, o juk tai – ne mažiau svarbi mūsų istorijos dalis, rodanti, kad viduramžių kovos nebuvo vien tik lengvas pasivaikščiojimas nuo vienos pergalės iki kitos. Šiame kelyje teko patirti ir skaudžių pralaimėjimų. Bet po jų Lietuva atsitiesdavo ir rasdavo savyje jėgų tęsti kovą.
Vienas sunkiausių pralaimėjimų ištiko Lietuvą Strėvos mūšyje, įvykusiame 1348 m. vasario 2 d. prie Strėvos upelio, dabartiniame Kaišiadorių rajone.
Strėvos mūšis ir Strėvos pilis
Norėdami prisiartinti prie valstybės centro – Trakų ir Vilniaus – kryžiuočiai turėdavo persikelti per Nemuną, kurį tarp Kauno ir Gardino XIV a. saugojo ištisa virtinė lietuvių pilių. Čia ilgainiui buvo pastatytos mūrinės Kauno ir Gardino pilys, o tarp jų – medinės Merkinės, Nemunaičio, Alytaus, Punios, Birštono, Darsūniškio ir Strėvos pilys. Galbūt ne visos jos jau stovėjo 1348 m. (ypač abejotina, ar jau buvo Kaunas), bet Strėvos pilis tapo šio vieno iš didžiausių viduramžių mūšių, vykusių dabartinės Lietuvos teritorijoje, liudininke.
Neskaitant Gardino, Strėvos pilis į istorijos šaltinius pateko anksčiausiai. Ji stovėjo Strėvos upelio ir Nemuno santakoje, Strėvos dešiniojo kranto kyšulyje įrengtame Lašinių piliakalnyje, kuris iki šiol išsaugojo įspūdingą 5,5 m aukščio, 18 m pločio pylimą ir ne itin didelę 34×18 m dydžio aikštelę.
„1348 metais Duzemeris, Prūsijos magistras, išžygiavęs į Lietuvą, apgulė Trakus ir Strėvos (Strawilissen) pilį“, – sakoma Livonijoje rašytuose Roneburgo analuose. Tai – lakoniškas pranešimas apie žygį, kuris pasibaigė Strėvos mūšiu. Apie šį žygį ir mūšį turime ir išsamesnių pasakojimų, tik kitur nepaminėta Strėvos pilis – kalbama tik apie mūšį prie Strėvos upelio.
Mūšio išvakarės
Algirdas ir Kęstutis, pradėję sutartinai valdyti Lietuvą 1344–1345 m. žiemą, po Jaunučio nušalinimo nuo valdžios, 1345–1347 m. sėkmingai kovojo prieš kryžiuočius. Iniciatyva šiuos tejus metus akivaizdžiai buvo jų pusėje. 1348-ieji metai padėtį pakeitė Vokiečių ordino naudai.
1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, Vokiečių (kryžiuočių) ordino didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę.
Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė: anot Strasbūre dirbusio to meto kronikininko Motiejaus Nojenburgiečio – 22 tūkst. raitelių, pagal Olyvos kroniką – 40 tūkst. karių. Skaičiai gal ir padidinti, bet tai, kad kariuomenės dydis amžininkams darė įspūdį, abejoti netenka. Tokios kariuomenės ir reikėjo, nes tai buvo vienas iš pirmųjų Prūsijos kryžiuočių antpuolių į itin gerai saugomą Lietuvos valstybės centrą. 1348 m. sausio 24 d. ši neeilinė kariuomenė, vadovaujama Vokiečių ordino didžiojo magistro Henriko Duzemerio, maršalo Zigfrydo fon Dahenfeldo ir didžiojo komtūro Vinricho fon Kniprodės, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus.
Strėvos mūšio eiga
1348 m. vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusėnų kariuomene. Lietuvos valdovai buvo neblogai pasiruošę, nes kariuomenėje buvo sutelkti pulkai iš visų svarbiausių LDK žemių – Volynės Vladimiro, Bresto, Polocko, Vitebsko, Smolensko. Anot Motiejaus Nojenburgiečio, iš viso Lietuvos kariuomenėje buvo 40 tūkst. karių (įdomu, kad lygiai tokį patį skaičių nurodė ir Naugardo IV metraštis, tik įvardijo jį – klaidingai – kaip žuvusiųjų skaičių). Tokios mobilizacijos per kelias dienas neatliksi, vadinasi, lietuviai iš anksto turėjo žvalgybinę informaciją, arba patys tuo pačiu metu rengė žygį prieš kryžiuočius.
Kariuomenėms susitikus, užvirė mūšis, kuriame abi pusės patyrė didelių nuostolių. Vygandas Marburgietis mūšio aprašyme nurodo skirtingą lietuvių ir rusėnų ginkluotę: lietuviai mėtė ietis, o rusėnai šaudė iš lankų. Galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir vienas iš kariuomenės vadų – Naugardo ir Pinsko kunigaikštis Narimantas.
Kai kuriems istorikams nepasitikėjimą kėlė žinia apie daugelį lietuvių karių, nuskendusių įlūžus ledui palyginti nedideliame Strėvos upelyje. Roneburgo analų minima Strėvos pilis tai paaiškina: mūšis vyko ties Strėvos ir Nemuno santaka, tad nuskendę kariai greičiausiai įlūžo jau užlipę ne tik ant Strėvos, bet ir ant Nemuno ledo.
Tai netiesiogiai patvirtina Motiejaus Nojenburgiečio kronikos pasakojimas: kryžiuočius lietuviai pasivijo besikeliančius per upės ledą, kai jie „jau per ledą iš dalies persikėlė“, bet pamatę persekiotojus, „grįžo nuo ledo į lauką, stojo į mūšį, juos [lietuvius], nustumdami ant ledo; apie šešis tūkstančius jų paskandino ir apie dvidešimt tūkstančių nužudė“.
Ilgas kėlimasis per užšalusios upės ledą turėtų būti būdingas didesnei ir reikšmingesnei upei, kuri šioje vietoje tegalėjo būti Nemunas. Ši upė, prasidėjus mūšiui, turėjo likti kryžiuočiams už nugaros. Nustumti lietuvius į savo užnugarį būtų sudėtinga, bet priversti trauktis į šoną – visai realu. Jei kryžiuočiai buvo užklupti besikeliantys per Nemuną, jie galėjo lietuvius nustumti Nemuno ir Strėvos santakos link.
Teisingam mūšio supratimui iki šiol trukdo 1839 m. Teodoro Narbuto lengva ranka paleista versija, esą Strėvos mūšis vykęs prie Žiežmarių, taigi, Strėvos vidurupyje, atokiau nuo Nemuno. Ši versija vis dėlto nėra pagrįsta jokiais argumentais, nors iki šiol kartojama istoriografijoje.
Mūšio pasekmės
Strėvos mūšyje didelių nuostolių patyrė ir kryžiuočiai: anot Hermano Vartbergiečio, žuvo 8 Ordino broliai ir 42 kilmingieji, eiliniai kariai neskaičiuoti. Vygandas Marburgietis ir Olyvos kronika iš žuvusiųjų išskyrė Sembos vyskupo fogtą Johaną fon Lonšteiną ir Gdansko komtūrą Gerhardą fon Štegeną, kaipo žymiausius.
Bet Lietuvai tai buvo itin skaudus pralaimėjimas: anot to paties Hermano Vartbergiečio Lietuvos kariuomenėje žuvo virš 10 tūkstančių karių ir „rusėnų karalius“ Narimantas, Algirdo ir Kęstučio brolis. Tuo tarpu anot Motiejaus Nojenburgiečio, nuskendo 6000 ir buvo nukauti 12000 Lietuvos karių. Tai iš esmės atitiktų Hermano Vartbergiečio duomenis, jeigu minėtus 6000 nuskendusiųjų laikytume bendro 12000 žuvusiųjų skaičiaus dalimi, o nerašytume jų atskirai (šią klaidą, matyt, darė ir Vygandas Marburgietis bei Olyvos kronika, nurodę 18000 žuvusių lietuvių).
Anot Motiejaus Nojenburgiečio, mūšyje taip pat žuvo du Lietuvos valdovo broliai: jie bandė gelbėtis, įlipdami į medžius, bet kryžiuočiai pradėjo juos kirsti, tad, matydami, kad nepavyks išvengti kryžiuočių nelaisvės, abu Gediminaičiai pasikorė, pakartodami prieš 12 metų Pilėnų gynėjų išreikštą nusistatymą: geriau mirtis, nei kryžiuočių nelaisvė.
Šveicarų pranciškonas Jonas Vinterturietis irgi panašiai rašė, kad žuvo apie 12000 lietuvių „su dviem arba trimis jų karaliais“, bet jis nedarė Motiejaus Nojenburgiečio ir kitų kronikininkų klaidos ir prie to skaičiaus nepridėjo dar 6000 nuskendusiųjų (tai, beje, buvo vienas iš paskutinių jo kronikos įrašų, kadangi netrukus po šios žinios užfiksavimo kronikininkas mirė nuo tuo metų Europoje siautėjusios maro epidemijos).
Šių liudijimų pagrindu manoma, kad be Narimanto Strėvos mūšyje žuvo ir vyriausias Gediminaitis – Manvydas, kuris žinomas tik iš vienintelio 1341 m. paminėjimo. Kiti 5 Gedimino sūnūs po 1348 m. tebebuvo gyvi.
Iškart po mūšio, tais pačiais 1348 metais, kryžiuočiai kelis kartus nuniokojo Žemaitiją – puolė ją ir iš Šiaurės (Šiaulių žemę), ir Pietų (Ariogalą, Veliuoną), taip pat pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį.
Nuo Lietuvos atsimetė Smolenskas, kurio kariai kovėsi Strėvos mūšyje, o taip pat ir Pskovas. 1349 m. balandžio 15 d., gindamas Izborską nuo Livonijos kryžiuočių antpuolio, žuvo Andriaus Algirdaičio vietininkas Pskovo žemėje Jurgis Vytautaitis, po kurio mirties naujo Lietuvos vietininko Pskovas nebepriėmė.
Švedijos karalius Magnus Eriksonas puolė Strėvos mūšyje žuvusio Narimanto valdas Naugardo žemėje ir 1348 m. rugpjūčio 6 d. užėmė bei sudegino Orechovo pilį.
Kuriam laikui pašlijo net Algirdo ir Kęstučio santykiai: sutrikdytas nesėkmių Kęstutis be Algirdo žinios bandė derėtis dėl krikšto.
Lenkijos karalius Kazimieras Didysis 1349 m. rudenį, naudodamasis sunkia Lietuvos padėtimi, puolė Lietuvos valdas Volynėje.
Tad Lietuvos valstybei 1348–1349 m. teko pergyventi vidinę krizę ir kone visų kaimynų bandymus ja pasinaudoti.
Padėtį ilgainiui pavyko stabilizuoti. 1348 m. kryžiuočių sunaikinta Veliuonos pilis buvo atstatyta jau 1349 m., tad Žemaitijos gynybos sistema buvo atkurta. Karas su Lenkija dėl Volynės kuriam laikui baigėsi 1355 m. paliaubų sutartimi. Algirdas ir Kęstutis taip pat greitai išsprendė savo nesutarimus ir nuo 1352 m. vėl veikė vieningai.
Tad Strėvos mūšį reikia vertinti kaip gana stiprų smūgį Lietuvos valstybei. Nors jis ir neturėjo fatališkų pasekmių Lietuvai, bet keliems metams rimtai sutrikdė jos karinę-politinę padėtį. Be to, šios krizės metu prarasto Pskovo Lietuva niekada nebeatgavo, o ir tuo metu prasidėjusios kovos dėl Volynės su Lenkija vis atsinaujindavo net iki XV a. vidurio.
Šių didelių karinių ir geopolitinių Lietuvos netekčių kontekste kaip savotiškas kuriozas atrodo istoriko Antano Kučinsko įrodinėjimas, kad kryžiuočiai neva nepasiekę jokios pergalės Strėvos mūšyje, ir tik jų propaganda esą jį sureikšminusi. Tokį neadekvatų šio mūšio vertinimą, matyt, lėmė savaip suprastas patriotizmas, siekiant atgaline data palengvinti protėvių kovas ir nesuvokiant, kad tikroji pergalių vertė išryškėja tik matant jas pralaimėjimų kontekste.
Na, o Strėvos pilis, šalia kurios vyko šis mūšis, tuo metu nebuvo užimta. Pasiekę pergalę kryžiuočiai skubėjo trauktis, nes buvo apsikrovę grobiu ir išvarginti mūšio bei ankstesnio žygio. Tik po 20 metų, 1368 m. rugsėjį, Vokiečių ordino maršalo vadovaujami kryžiuočiai „apgula Strėvos pilį, ją užima ir sudegina. Daugelis iš pilies pasidavė, tačiau daug vyrų ir moterų buvo užmušta“. Tad bent jau Nemuno vidurupio gynybos linija po Strėvos mūšio nebuvo susilpnėjusi.
Dar vienas bumliauskas iškantis kaip sumenkint Lietuvą.
… tai, kad ne…
PUIKUS ISTORIKO TOMO BARANAUSKO STRAIPSNIS.MAN PATIKO GERA ANALIZĖ,RĖMIMASIS Į KITUS ŠALTINIUS PAAIŠKINANT KODĖL KELIA ABAJONIŲ..AIŠKUS DĖSTYMAS,—GERAS STRAIPSNIS …
Dar vienas Lietuvos istorinis mūšis nuodugniau, platesniame to meto padėties, įvykių kontekste nėra pačių tyrinėtas. Algirdo ir Kęstučio geri santykiai, kuriais čia manipuliuojama aiškinant mūšio detales, apskritai yra mistika. Akivaizdu, kad Jaunučio pašalinimo faktas tik patvirtina iš istorinių laikų einantį Kęstučio ir Algirdo protėvių priešiškumą, kuris užbaigiamas 1382 metais jo nužudymu. Mažai tikėtina, kad Algirdas galėjęs talkinti Kęstučiui 1348 m.vadinamame Strėvos mūšyje. Veikiau yra priešingai – šis mūšis ir radosi dėl tarp jų buvusio priešiškumo, radosi iš jų dinastinės kovos dėl valdžios. Žodžiu, padėtis su Lietuvos istorija lieka apgailėtina, nors kau 30 metų kaip nepriklausomi, kaip suvereni valstybė esame.
Gal galėtų gerbiamas autorius patikslinti:
1 koks žemėlapio mastelis . Kokios pajėgos žmonių skaičiumi , jūsų kaip istorijos specialisto nuomone galėjo išsiskleisti ir kovoti jūsų pabraižytoje schemoje?
2 mūšis Prancūzijoje prie Krisi įvyko 1346m , kur buvo sutriuškinti Prancūzai. Po to tęsėsi Kale apgultis beveik metus iki 1347m rudens . Apie kokias paliaubas yra kalbama tarp Prancūzų ir Anglų 1348m , jeigu Šimtamečio karo pirmasis Edvardo etapas tęsėsi nuo 1337 iki 1360m . Tai kaip ir negalėjo logiškai galvojant Prancūzijos ir Anglijos riteriai žygiuoti kartu , kol vyko jų tarpusavio kovos po vieno ir kito karaliaus vėliava. Kariniai veiksmai Šimtmetyje kare buvo sumažėję dėl maro epidemijos Europoje 1348-1351m , bet ne dėl taikos tarp kariaujančių. Ar aš ko nors nežinau ?
3 ar yra atlikti kažkokie archeologiniai tyrimai numatomoje mūšio vietoje. Nes jei pateikiami skaičiai dešimtys tūkstančių, tai kažkokių pasagų , strėlių antgalių, kitų to meto karybos elementų turėtume rasti. Gal ne masiškai , bent dešimtis.
4 kokia galėtų būti Strėvos pilies įgula , jeigu jos pilies aikštelė 38m x 18m , kas apytiksliai mažiau nei 700 m kv/m . Ar ji ištyrinėta archeologų šiuolaikiniais metodais ?
Palyginus to meto karus ir mūšius Europoje , tai ten neteko sutikti , kad dalyvautų po kelesdešimt tūkstančių karių karinėje ekspedicijoje viduramžių karuose . Arba kas išmano , gal galėtų pakomentuoti , jeigu autorius neturės galimybės atsakyti ?
Originalus žemėlapio mastelis yra 1 km = 1 cm, bet internete jis matosi taip, kaip rodo jūsų ekranas (visas: http://www.maps4u.lt/lt/includes/siuntiniai/Z/100K-lapai/1606.jpg). Riteriai iš Anglijos ir Prancūzijos – tai ne Anglija ir Parancūzija. Kelionė pakariauti į Prūsiją ir Lietuvą buvo jų asmeninis sprendimas ir reikalas. Tyrimų mūšio vietoje nėra. Pilies įgulą galima hipotetiškai skaičiuoti pagal gynybinės sienos perimetrą, 1 m – vienas žmogus.
Gražus prisiminimas gerb. Tomai, laiku ir vietoje. Tik dėmesį bei atidą atkreipt vertėtų ne vien į Kauną (po 1016-ųjų Kaupo sunaikinimo Britaniją valdžiusių danų vikingų valdovo kariaunos ir į Rytus brautis vėl sumaniusių…), kaip pagrindinę prekyvietę-tvirtovę Kauno-Kaipo (iš kaupos) jau nuo slavų kronikų iš po 1040 m žinomą (tad …tikėtina KAUNO 1000-metis jau tuoj tuoj 🙂 ) ar “paklydusiai” nuo Svalios pelkių pergalės į Soulia (kažkodėl Šiaulia, o ne Sualia=Svalia) iš Žiemgalos istorinių aprašų (ir pačių kronikiečių-ordininkų beje) per paviršingai perkeliamą.
Grožis aišku reikalauja aukų, bet kai “špakliaus’ pertekliuje neįžvelgiame nei pradmenų (ar datomis, ar kryptimis), nei asmenų-vietovardžių esminės sandaros-išraiškos, tai labai sukyla grėsmė klaidai ar paklydimui – nepažinti
savęs…
“Vakarų ekspreso” deramą atsiminimą – apie paliktas gyvas išžudytų Kaupo vyrų moteris (tapusias žmonomis vikingams) – 2018-04-21,
moterų mokslininkių mūsų darbai liudijantys (kad nagrinėt
pastarųjų tūkstantmečių – 2-jų, praeitį, reik pasimokyt ir iki jų buvusią)
Elenos Grigalavičienės
Birutės Alseikaitės /M.Gimbutas/
Reginos Volkaitės-Kulikauskienės
Rimutės Rymantienės
ir kt. darbus mums pateiktus A. Merkevičiaus
“Karo archyve” T. 20 – 2005 m.
h t t p://www.lka.lt/lt/moksline-veikla/leidiniai/karo-archyvas/p10.html
Tačiau, tai ne vien pastaba ar nurodymas, o veikiau
v i r š d e s p e r a t i š k a s (net lietuviškai negebantiems)
kvietimas, kad garbė ir pareiga yra kada nors “nulipti” ir
nuo “Saulės” (mūšio vietos) galimos klaidos, kaip ir tapataus
klaidinimo dėl “Gedimino pilies” kurį įkurta, pastatyta bei įtvirtinta
Karaliaus Vytenio – jo kardu pradėtos s u l i e t i galingos lietuvių visuotinės Imperijos – savo naujosios sostapilės nuo pat XIII-XIV
amžių sandūros, dar iki jo darbų tęsėjo-perėmėjo Gedimino valdymo
jau aprašytos vadinamoje vakarietiškoje istoriografijoje…
Bet ne mažiau jau laikas “nulipti” ir nuo Gedimino kaip Vytenio darbų tęsėjo… Gediminas tai Mozūrų įsigalėjimas Lietuvoje, prieš kuriuos išsijuosęs kovėsi Vytenis kaip ir savo metu Treniota.
tai paskatas (paskatinimo santr.) rimtais archeologiniais tyrinėjimais Svalios apylinkėms “nusėti”,
o tęsėjas-perėmėjas, tai vienok pasinaudojusysis pirmtako galių vaisiais (ne vien nukirsdintai tamstos “tęsėju…),
ką krimst dar ir mūsų kartai tebėra “pamesta”, –
ir VU naujojo rektoriaus aplinkos, ir iš seniau…
O valdovas – Karalius Vytenis – sau ilsisi, mat imperijos dar likę (mūsų).
Ačiū už atsakymą . Patvirtinote mano mintį , kad lietuviškų medinių pilių įgulas sudarydavo max 50-200 žmonių . Matyt labai labai ženkliai kronikistai padidino dalyvių ir žuvusių Lietuvių skaičių . Na ir žiūrint į žemėlapį , kaip ir mažoka vietos didelėms pajėgoms kovoti .
Man patiko straipsnis tikrovės vertinimu, neglaistant pralaimėjimo, jį pripažįstant. Aiškiai matosi, kaip kronikininkai nekentė lietuvių, jų aukų skaičių nežinia kiek padidino.
Ko gero, dar priklausė, kur kronikininkas gyveno – savo teritorijoje, ar kokio pilies savininko priglaustas. Gal atidirbti už pastogę, duoną ir vandenį priverstas, pritempė tikrovę prie šeimininko sapnuotos.
Kalbiškai analizuojant šaltiniuose užrašytą 1348 m. vasario 2 d. mūšio vietos Strawilissen pavadinimą, regis jis labiau tapatus atrodo ne Strėvos, o Vilkpėdės (slav. Wilča Lapa) pilies pavadinimui. Pirniausiai todėl, kad jis kaip ir pastarasis – Vilk+pėda yra sudurtinis: (O)stra + wilissen, be to, abiejuose turime tą pačią šaknį vil-. Plačiau pažvelgus yra galimos dar ir semantinės paralelės tarp ‘lapa’ ir ‘(o)stra’. Prie to dar pridurtina, kad Vilniuje yra ir daugiau dvižodžių pavadinimų, taigi būdingas požymis. Tai – Aušros Vartai (Ostra brama), Geroji Viltis (Dobra Rada), Valakampiai ir kt. Tai viena. Antra, kryžiuočių žygio tikslas buvo “suduoti smūgį Lietuvos valstybės centrui’. Ir tai patvirtina kariuomenių dydžiai. O Vilkpėdės pilis kaip tik ir buvo tuometinės valstybės centro – Vilniaus priemiestyje. Taigi istoriko išdėstoma istoriografijoje jau nusistovėjusi Strėvos, valstybės pakraštyje esančios, mūšio vieta ir pavadinimas, grindžiant tai vien šaltinyje rašomo pavadinimo nekalbišku “perskaitymu”, kelia argumentuotų abejonių, yra moksliškai peržiūrėtina. Žodžiu, ir toliau kuriama istorija kaip ne sau, statant ją “ant vištos kojos”…
Mielas mano, nereikia ginčytis dėl Strėvos mūšio vietos, mes, vietiniai žmonės puikiai žinome, kad dideli iki šiol menami mūšiai vyko tarp ežerų ant Strėvos upės ir tikrai galėjo nusitęsti iki Žiežmarių, šios apylinkės mena mūšius ir turi didžiulius pilkapynus, o prie Ilgio ežero dar ir šiandieną vietiniai laukuose randa ietigalių, mielas mano, oot užsispyręs įrodinėti neteisybę ir gana. Gal reikėtų imtis tyrimų, a? Ot būtų puiku. Jums teoretikams reikėtų imtis darbo su kastuvu, nors gerai, kad studijuojate, bet vietos nustatymui tikrai reikėtų kastuvo…Mes vietiniai nieko negalime Jums padėti, juk Jūs rašote projektus ir galimybės Jūsų rankose… nuoširdžiai