Sausio 17 d., 17 val., Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Valstybingumo erdvėje (II a.), vyks humanitarinių mokslų daktarės Jolitos Linkevičiūtės-Rimavičienės monografijos „Kilmės įrašas“ (Komunikacija ir kultūrų hibridizacija Lietuvoje) sutiktuvės. Renginiui vadovaus Lietuvos ambasadorius Lenkijoje Eduardas Borisovas. Diskusijoje dalyvaus Vilniaus universiteto (VU) Greimo studijų centro prof. Kęstutis Nastopka, Vytauto Didžiojo universiteto Politikos ir diplomatijos mokslų katedros prof. Šarūnas Liekis, VU Komunikacijos fakulteto, Žurnalistikos instituto prof. Andrius Vaišnys ir kiti mokslininkai.
Knygos sutiktuvėse bus diskutuojama, kodėl moderniosios lietuvių kultūrinės tapatybės kūrimo eigą galima laikyti nuotykiu ir į jį žvelgti kaip į kultūrinį detektyvą. Autorė, rašydama monografiją, bandė išsiaiškinti, ką gavome ir ką praradome, kai, užsidegę noru būti savimi, atmetėme kelių šimtmečių bendrą istorinę lietuvių ir lenkų patirtį Abiejų Tautų Respublikoje. Tai yra, sukurdami moderniąją lietuvių tautą.
Knygoje retoriškai klausiama: ar lietuvių kultūrinė tapatybė, kurta kolonizavimo sąlygomis, iš tikrųjų yra autentiška? Tekste nagrinėjama didžiojo istorinio pasakojimo, kuriuo tauta save įrašo į istoriją, reikšmė ir globaliame pasaulyje iškylanti būtinybė iš naujo perskaityti „Aušroje“ (1883) sukurtą lietuvių naratyvą. Knygoje gretinama keletas diskursų: Motiejaus Strijkovskio „Kronika“ ir Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorija“, Teodoro Narbuto „Lietuvos istorija“, taip pat juridinis diskursas – 1791 m. gegužės 3-iosios Konstitucija, Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kuriuose iki „Aušros“ programos buvo aprašyta lietuvių tautos ir istorijos genealogija. Galbūt aristokratiškosios savasties dalies, labiausiai besipriešinusios kolonizatorės Rusijos invazijai, ir išstumto dvarų diskurso priėmimas leistų kitaip papasakoti savo šalies istoriją ir biografiją – nutylint mažiau faktų ir aiškiau atsakant sau į klausimą, ką būtent praradome.
„Vertingiausi monografijos bruožai – tarpdalykiškumas, polemiškumas ir publicistinė aistra. Rašydama tekstą, autorė neslepia savo smalsumo ir nuostabos, gilindamasi į komunikacijos ir informacijos specialistei naujas pažinimo sritis. Ji nėra nuobodi visažinė, o žingeidi ir abejojanti tyrėja, iš tikrųjų ieškanti atsakymų. Žurnalistės patirtis išėjo tik į naudą. Iš čia mokslinę argumentaciją sušildanti kalbėsena, diskursas yra aistringas, metaforos gundančios, o mitas – labirintas. Toks stiliaus žaižaravimas, tikras užsižaidimas, nuėjimas į autorei mielas samprotavimų ir semiotikos lankas primena M. MakLuhano (McLuhano) ar U. Eko (Eco) kalbėseną“, – teigia VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos instituto prof. Žygintas Pečiulis.
J. Linkevičiūtė-Rimavičienė VU studijavo žurnalistiką, magistro darbui pasirinko temą „JAV lietuvių spauda ir kultūriniai ryšiai su Lietuva“, rašė straipsnius kultūrinėje spaudoje. 2012 m. Vilniaus universitete įgijo humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Daktaro disertacijoje „Kultūrinės tapatybės konstravimas programiniuose lietuvių periodinės spaudos tekstuose“ nagrinėjo XIX–XX a. lietuvių inteligentų periodikoje paskelbtus programinius tekstus (manifestus) nuo „Aušros“ iki Sąjūdžio ir atliko jų lyginamąją analizę. Šiuo metu – Vilniaus Gedimino technikos universiteto lektorė.
Susiję straipsniai:
- Dusetų K. Būgos bibliotekoje vyko knygos „Aisčių dvasinės tapatybės beieškant“ sutiktuvės
- Bus pristatoma lietuvių kalba išleista knyga „Joga Vasišta“
- Pasaulinio garso „Žemės stulpai“ išleisti ir lietuvių kalba
- Vyks diskusija „Šiuolaikinė lietuvių literatūra. Ką skaitėme 2019 metais?“
- Akademikas E. Jovaiša pristatė monografiją „Aisčiai. Lietuvių ir Lietuvos pradžia“ (nuotraukos, video)
- Išleista nauja lietuvių etninės kultūros tyrėjo V.Mikailionio prozos knyga – „Jotvingių laisvės šokis“
- Paskelbtuose laiškuose – mažai tyrinėtos A. J. Greimo biografijos detalės (video)
- Pristatyta Jono Trinkūno „Lietuvių išminties knyga“ (nuotraukos, video)
- Bus pristatyta prieš 100 metų išleista knyga „Vilniaus kelrodis. 1918-ųjų miesto veidas“
- Pirmasis budistinis istorinis romanas lietuviškai
- Nacionalinėje bibliotekoje – pažintis su priešistoriniais raštais
- Pristatytas knygos „Algirdas Julius Greimas: asmuo ir idėjos“ 2 tomas
- Pirmojo Prezidento ir Prezidento institucijos 100-mečiui – solidi knyga „Prezidento rūmai Kaune“
- Knygos pristatyme – galimybė susipažinti su Lietuvos diplomatijos istorija
- Signatarų namuose vyks B. Genzelio monografijos „Lietuvos kultūros istorija“ pristatymas
- Mažvydo bibliotekoje bus pristatyta knyga „Vilnius 1915. Diena po dienos“
- Signatarų namuose bus pristatyta monografija apie Vladą Natkevičių
- Vyks knygos „Tarp minties ir politinio veiksmo: Algirdo Juliaus Greimo laiškai (1946–1954)“ sutiktuvės
- Bus pristatyta knyga „Perestrojka, Baltijos respublikos ir Čekoslovakija 1988-1991 metais“
- Sausio 15 d.: R. Zinenkos knygos „Ilovaisko dienoraštis“ pristatymas
- Tarpukario Lietuvos žvalgybos pėdsakai knygoje „Prezidento žvalgas: du gyvenimai“
- Klaipėdoje bus pristatyta knyga apie Vakarų Lietuvos istorinius drabužius
- „99-ios šimtosios“: naujausios prof. Liudo Mažylio knygos pristatymas
- Kaune vyks A. Anušausko knygos „Užmirštas desantas“ pristatymas
- F. Ostaseskio knyga „Penki kvietimai“: jautriai apie mirties prigimtį ir prasmingą gyvenimą
- Belgijoje pristatyta knyga apie Lietuvą ir jos kultūrą
- Vyks knygos visai šeimai „Saulės spalvų poringės. Geltona!“ pristatymas
- M. Mažvydo bibliotekoje bus pristatyta Gedimino Navaičio knyga „Laimėtojai“
- Bus pristatyta kario E. Kuckailio knyga „Partizano žiedas“
- Vyks Klaipėdos krašto dienai skirtas renginys
Matyt, dar vienos lenkomanės rašliava, dar viena bumblauskienė. Be Lenkijos niekaip, prapulsime…
Panašu, kad vyksta dar viena Lenkijos informacinė diversija prieš Lietuvą ir bus sikiama įrodyti, kad Lietuva be Lenkijos, – Lietuva be ateities. Net Lietuvos ambasadorių Lenkijoje įtraukė…
Šorošo maitintinis Šarūnas Liekis vėl skleis savo priešvalstybines idėjas…
Grėsmė lietuvių tautos saugumui. Lietuvos tapatybės įtvirtinimas yra kažko praradimas…! Tokius rašytojus ir jiems pritariančius tegul Likimas išneša von iš Lietuvos. Kokioje dar tautoje atsiras tokių aukštyn kojom mąstančių, kurie sakys, kad pvz. būdami lenkais, rusais ar prancūzais jie kažką prarado? Išsigimimas. Arba parsidavimas už pinigus.
O kad kai kurių kalbininkų (ne Lietuvos!) nuomone – lietuvių kalba yra senesnė net ir už sanskritą, tai čia – niekis?! Valerijono prisilakusio katino baikos?! O, beje, lenkų kalba kada susiformavo? To tak, panowie!!!
Žinai ką šiandien girdėjau, na per “žinių radiją”, kad apklausius lietuvius , dauguma už draugystę su lankais. Tai va , mūsų katolikai lankus pamilo už pakrikštijimą “na vieki viekov”. Va čia tai “ištikimybė.”
Čia tik blefas. Nieks tu lenkų po šiai dienai negarbina nors Bumblausko komanda dirba išsijuosusi. Nu ne už dyką turbūt… Taip pasakant, kad dauguma nori draugauti, užduodamas tonas nežinantiems istorijos, kad mąstytų: jei visi nori, nu tai ir aš noriu.
Bumbuliauckas už “teisingą istorijos” išguldymą nuo lenkų gavo medalikėlį! To tak, proszę pana.
Vietoj komentaro skaitykite LIETUVOS REPOLONIZACIJAI – NE!
A. Lapinskas. Naujas karas su lietuvių kalba (46) JOTVINGIAI.
Tai nėra žurnalistės žaižaravimas, o dokumentinė medžiaga.
Nors ir nemalonu eiti į tokią lietuvių keliaklupsčiavimo prieš lenkus paskaitą, tačiau reiktų. Reiktų, kad pamatytume kokio lygio nutautėjimo vėžys įnikęs į mokslininkų, žurnalistų, politologų ir kitų sielas.
Na, matematikai, paskaičiuokite:
jeigu lietuvius su jų išsigalvota ir pasisavinta tapatybe „vyvedut na čistyje vody”, jei tuos apsimetėlius ir apsišaukėlius prikals prie pasaulio gėdos stulpo, tai kas tada taps apie 440 kalbų motina su išimtine teise tapti visos Europos savininke, valdytoja, poveliteljnica??? Teisingai – slavai.
Tiesa, tada PL su RU sukryžiuos ietis, nes jos abi turi patikimų žinių, jog jos Europoje atsirado, kai dar nė Žemės nebuvo, ir kiekviena iš tos politinės košės šefpovarų įsitikinusi savo pergale. O Putinėliui (po vakarykščio pranešimo) tai gal paskutinis pasispardymas, siekiant įeiti į istoriją su šventojo titulu (kiek su tuo susijęs jo užvakarykštis nukritimas iš dangaus į Siriją?).
Visos tapatybės anksčiau ar vėliau buvo “išgalvotos” 🙂
Tad neraikia čia tai teigti vien tik apie lietuvius.
Sovietmečiu žiugždos, rimaičiai, burokevičiai et Co išsijuosę teigė, jog Lietuvą “europeizavo” slavai, konkrečiai – rusai.
Šiais laikais tų “istorikų’ mokiniai ir mokinių mokiniai pasuko vėjarodį 180 laipsnių. Slavai liko, tik jau ne rusai, o lenkai. Tikslai aiškūs.
Tik nesuprantu vieno: kodėl turime garbinti nutautusių “aristokratų” (o jie sudarė tik apie 7 proc. tautos) platintą polonizuotą “kultūrą” ir gerbti juos už tai, kad neugdė ir nevystė lietuviškos pasaulietinės kultūros? Ne tik kultūros, bet ir lietuvių kalbos, nugrūdę ją į socialinius užkampius!
Ačiū Dievui, kad tokia didelė tautos dalis (turiu galvoje kaimo, gamtos žmones, atsiskyrėlius) gyveno „civilizacijos” kuo mažiausiai „pažangos” pažeista. Būtent tai leido išsaugoti mažiausiai pakeistus, t.y. ne tiek sudarkytus, kiek galėtų būti, senojo žodyno ir kt. kultūros paveldo lobius, mąstymo būdą, pasaulėvoką…
Vajetau, tik prašau nerašyti man kuolo, kad klaidos nepastebėjau.
Dėl kalbos išsaugojimo kaimuose Jūs, Žemyna, teisi – kaime ji buvo grynesnė. Paskaičius 1791 m. gegužės 3 d. valstybės valdymo dokumento (lenkai jį vadina “konstitucija”) lietuvišką anų laikų vertimą, galima tik baisėtis, kokia užteršta buvo miestelėnų lietuvių kalba. Tiesiog “po prostu”, arba “Pidgin Lithuanian”.
Taip, tikra pagarba Alvydui Butkui, kaip visada, nedrebinančiam kinkų ir rėžiančiam tiesiai šviesiai ir už mus, netyrus ir bailius.
Kovo 11-osios Lietuva jau išugdė visą eilę naujos kartos intelektualų,- jų tarpe ir monografijos ,,Kilmės įrašas” autorę- kurių mokslinė ir kultūrinė veikla daugeliu atveju yra gindžiama liberalmarksistine-globalistine ideologija,kuri yra kenksminga ir iš dalies abejojančia nūdienos lietuvių kultūrinės tapatybės tikrumu.Šiems neoliberaliems ir globalistiniems intelektualams mažai rūpi pražūtingas ir lietuvių tautinę sielą žalojantis okupantas Rusijos imperija bei lietuviškose žemėse kelis amžius vykusi įkyri polonizacija,-tad jiems ATR ir ,,Gegužės 3-osios Konstitucija” yra neįkainojama vertybė.Deja.Nenuostabu,kad monografijos ,,Kilmės įrašas” sutiktuvės įvyks neoliberalo Dabašinsko vadovaujamoje M.Mažvydo bibliotekoje su globalistų prof.Š.Liekio,prof.Ž.Pečiulio ir kai kurių kitų palyda.Tai visų pirma šie nūdienos kultūrininkai stengiasi lietuvių tautai įdiegti ,,europietišką” požiūrį į lietuvių kultūrą,jos praeitį,tautinę tapatybę.Tikėkimes,kad jų pastangos taps užmarštimi.
Kaip su vienos ir kitos nuomonės reiškėjų pusiausvyra? Ar nebus į vienus vartus mušama?
Nuleisti patekimo į Seimą kartelę, t.y., atverti kelią į Seimą tautinėms „mažumoms” liepė PL. Esą, tada tamoševskiniams nereiks įsileisti rusų…
O valstiečiai klusniai vykdė savo pono įsakymą?
Kiek, o tiksliau – AR Seimas vis dar yra MŪSŲ Seimas?
Kiek dar bus slaptų susitikimų ir susitarimų Tautai už nugaros? (Ar Karbauskio verslas įvarytas į kampą – netekęs PL pirkėjo bankrutuos?)
Ar į tai neturi reaguoti jokia teisingumo institucija? Į atvirą, įžūlią, agresyvią antikonstitucinę politiką?
Įpusėjau skaityti Georgo Forsterio ” Laiškai iš Vilniaus ” . Turbūt teisingiausia savo šalies istoriją žinoti iš amžininkų lūpų. Laiškai parašyti 1784-1787 metais žmogaus kuris tuo metu VU kūrė gamtos mokslų katedrą. Nebloga ekspozicija Lietuvos Nacionaliniame muziejuje , antrame aukšte apie lietuvišką indenitetą. Tik keista , kad Mindaugas prie muziejaus be barzdos , o muziejuje graviūroje 19 amžiaus su tokia vešlia barzda .
Tai ir su visa Lietuvos praeitimi viskas taip pat.
Ko gero, tamsta teisus. Ypač dėl indeniteto. Ir jau nebe pirmą kartą apie indenitetą rašote, indenitetui skiriate daug dėmesio. Bus įdomu tamstos stambesnį darbą indeniteto tema paskaityti…
… vietoje “identiteto” geriau vartoti – tapatybė…
Ne tapatybė, ne “identiteto”, o indeniteto, indenitetą, indenitetui – nuo indo, indelio, indėti, įdėti ir t.t. Tai, kas mūsyse indėta… Va tep!
… vietoje “identiteto” geriau vartoti – tapatybė…
Žemyna pokštauja. Manau taip reikia suprasti .
Manasis indentintentas taip man liepia…
Arba gal pasitikiu „mūsų klubo” narių susivokimu, todėl leidžiu sau patingėti uždėti tiek „snukučių”, kiek reikėtų.
Mintį supratote ir konteksto ” tapatybė ” ar “” indenditetas” nekeičia.
O jūs elgiatės priešingai . Neskiriate ” Abver” nuo ” Stazi ” , kas iš esmės skirtinga. Geriau galėtumėte pakomentuoti dėl Mindaugo atvaizdo .
Kokių jūs darbų prašote ? Kad tualetais lauko pradėjo naudotis priversti per prievartą pirmojo pasaulinio karo okupaciją okupacinės Vokiečių valdžios ? Ar apie Vytauto Didžiojo dialektą , kaip net nežinom kaip jis atrodė ir pirmas jo portretas tik iš 17 amžiaus žinomas ?
Mindaugas iš pradžių barzdą skutosi, o kai baigėsi skutimosi peiliukai, ėmė ją auginti. Štai ir visa paslaptis. Kaip atrodė Vytautas, teisingai, nežinome. Na, kažkaip atrodė… Įtariu, kad buvo panašus į žmogų…
Kitam praeiviui: Keista logika – jei nežinom, kaip atrodė, tai nežinom, kaip kalbėjo. 🙂 Lietuvių anų laikų portretų irgi nebuvo, tad jūs tuoj padarysit išvadą, kad jie ir nekalbėjo lietuviškai. O mūsiškai prakalbo tik tada, kai atsirado jų portretai 🙂
Gal M. Mažvydas ir M. Daukša irgi prašneko lietuviškai, kai kažkas nupiešė jų portretus? Tiesa, “dingusius” ir iki šiol nerastus?
M.Mažvydo ir M.Daukšos yra palikti jų rašytiniai darbai , iš kurių galima daryti išvadas dėl dialekto. Tad manau jūs pasirinkote nevykusį argumentą.
Jeigu jūs turėtumėte konkrečius pagrįstus duomenis kokia kalba kalbėjo Vytauto Didžiojo pavaldiniai , karo vadai , kanceliarija , žmonės atsakingi už ūkį . Kokia kalba buvo vedama valstybės ūkio apskaita , karinė korespondencija ir tt. Kokia kalba procentaliai kalbėjo kariai kariuomenėje , kuri išplėtė
LDK sienas į rytus ? Kokia kalba buvo kalbama sprendžiant karinių žygių užduotis : manevravimo , logistikos ir tt.
Tada būtų galima diskutuoti. O dabar remiantis keliolika vietovardžių , tai tik maišymas vandens su šakėmis.
Turbūt lengviausia tikėti romantizmo idėjomis 19 am.
Tik kaip tokia didvyriška , lietuviškai kalbanti visuomenė , atsidūrė baudžiavoje išimtinai visa nuo 15 amž iki 1861m ?
Visų pirma, ir Mažvydas, ir Daukša knygas rašė ne valstiečiams. Būtų kvaila teigti, kad tos knygos rašytos lietuviškai nekalbėjusiems žmonėms.
Dėl kariuomenės kalbos – gal jūs žinot, kokia kalba šnekėjo Rusios kariuomenė? Ar Livonijos kryžiuočių, į kurią buvo imami ir lyviai, ir estai, ir latgaliai su sėliais, o vėliau ir kuršiai su žiemgaliais? Kokia kalba buvo vedama valstybės ūkio apskaita? Lenkijoje, pavyzdžiui, ji buvo vedama lotyniškai – ar tai reiškia, kad Lenkijos karaliaus dvaras ir diduomenė nemokėjo lenkiškai ir bendravo lotynų kalba?
Vytauto mokėjimą lietuviškai liudija ne “keliolika vietovardžių”, o jo paties laiškas Vokietijos imperatoriui, rašytas lotyniškai 1420 m., kuriame jis nurodo, kaip lietuviškai tariamas Žemaitijos vardas.
Lietuvių kalbos vartojimą Lietuvos diduomenėje liudija ir Joanas Dlugosijus (Janas Dlugošas, 15 a.). Apie valstiečius juk jis nerašė. Jei toji diduomenė būtų kalbėjusi kaip nors slaviškai, Dlugosijus tikrai nebūtų.nutylėjęs.
O “didvyriiška, lietuviškai kalbanti visuomenė” baudžiavoje neatsidūrė – po Liublino sutarties ji paprasčiausiai nusiorientavo į šalies karaliaus dvaro kalbą. Toji kalba – lenkų – tapo aukštesniojo luomo kalba, kaip Rusijoje prancūzų.
Na, šiaip niekus šnekate. „Cosmographie Universelle“ dar apie 1560 metus rašė, kad Lietuvoje kalbama Tartarijos kalbomis, t.y. slaviškai. Skirtingai nuo Livonijos, kurių čiabuvius pastebėjo ir net pirmąjį latvišką „Tėve mūsų“ įdėjo. Taigi, lietuvių kalba išsilaikė tik kai kuriose valstiečių gryčiose ir tai tik per stebuklą.
Šiaip tokios , kaip Rusijos kariuomenės iki 16 amžiaus negalėjo būti , nes nebuvo tokios valstybės. Tad diskutuoti kokia kalba Rusijos kariuomenėje kalbama 14-15 am nėra prasmės.
Gal jūs turėjote mintyje Maskvos ir kitų slaviškų kunigaikštysčių ? Manau ta , kalba kuri buvo vartojame tuose vietose. Gal dar kažkiek totorių .
Livonijos ordino kariuomenėje neįvardinsiu kokia tiksliai kalba buvo kalbama. Riteriai kalbėjo manau vokiškai. Jį aptarnaujantis ir lydintis personalas manau , kalbėjo riteriui suprantama kalba. Tikrai ne kuršių , lyvių , estų ir kitų jūsų minimų tautų.
Lenkija jau 400 šimtus metų buvo priėmusi krikčionybę , tad nieko neįprasto dėl lotynų kalbos vartojimo žinant tuometinės Katalikų bažnyčios įtakos , tad lyginti manau nėra teisinga su valstybe kuri ką tik priėmė krikštą.
Minties apie Žemaitiją , Vytauto Didžiojo lotyniškos rašto ir Lietuviško dialekto nesupratau.
Čia reiktų jūsų komentaro.
Aš nesakau , kad Vytautas nekalbėjo lietuviškai.
Bet būti isitikinusiems kokiu dialektu , kaip negalime pasakyti 100% kur Vytautas gimė , kokia tiksliai kalba kalbėjo jį auklėję žmonės , kokia kalba buvo jo aplinkoje . Jūs įsivaizduojate , kad žmogus sugebėjęs išplėsti stipriai valstybę į rytus , būdamas svarbia politinine figūra rytų Europoje 15 am pradžioje , augo kaimo troboje ir buvo auklėjamas vien tik mamos lietuviškai su tam tikru dialektu ?
Mažvydas rašė Lietuviškai finansuojamas Prūsijos kunigaikščio , kurio svarbiausias tikslas skleisti Liuterio įdėjas tarp katalikų. Nei jūs , nei aš tiksliai neįvardinsime kokiam socialiniui sluoksniui rašė Mažvydas , nes tiražas Katekizmo mažas buvo. Bet kažkodėl Lietuvoje šiuo metu bijoma pripažinti , kad Mažvydo Katekizmas , tai tuometinio Prusijos kunigaikščio hibridinio karo su LDK kurioje vyraujanti religija tarp Livonijos ir Prūsijos buvo Katalikų , kovos įrankis.
Ar jūs niekada nesusimąstėte kodėl pavydžiui Kuršiai pasitraukė iš savo gyvenamų vietų šiaurės vakarų Lietuvos į pietus , dabartinės Kuršių Nerijos teritoriją ir ten praktikavo Liuterio bažnyčią ?
Vistik kaip Vytautas Didysis sukišo į baudžiavą lietuviškai kalbančius į baudžiavą , tai tik Rusijos caras paleido 1861m. O elitas ir kariaujanti visuomės dalis išnyko rytuose ir Lenkijos įtakoje , nes tuo metu jokia tautinė tapatybė buvo niekam neįdomi. Svarbiausia kam tarnauji ir kam meldiesi. Bet užtat ir išliko gryna ir archaiška kalba Lietuvos kaime. Turime kuo didžiuotis. Bet aš tuom nesididžiuoju.
“pavydžiui Kuršiai pasitraukė iš savo gyvenamų vietų šiaurės vakarų Lietuvos į pietus , dabartinės Kuršių Nerijos teritoriją ir ten praktikavo Liuterio bažnyčią ?”
Čia jau visai į pievas 🙂 Į Kuršių neriją 16 a. kėlėsi latviai iš Livonijos Kuršo pietinės dalies (Nycos, Bartos). Kuršių tuo metu jau nebebuvo – šiaurinė jų dalis buvo sulatvėjusi, pietinė – sužemaitėjusi.
Atsikėlėliai save vadino ne kuršiais, o kuršininkais (lat. kursenieki), nes buvo kilę iš geografinio Kuršo.
Iš lietuviškosios Kuršo dalies žemaičiai į Neriją nesikėlė.
Kuo jūs didžiuojatės ar nesididžiuojat, čia jau jūsų reikalas.
Mažvydo rankomis Albrechtas su LDK nekariavo – buvo pakankamai lietuvių ir pačioje protestantiškoje Prūsijoje.
Be to, prieštaraujate pats sau – jei Lietuvos diduomenė lietuviškai nekalbėjo, tai kurių galų reikėjo jai leisti lietuviškas knygas? Su kuo tada kariauta Daukšos rankomis ir raštais? Negi su Prūsija? 🙂 Su kuo “kariavo” K. Sirvydas 17 a., leidęs ir “Punktus sakymų”, ir lenkų-lotynų-lietuvių žodyną, kurio, beje, išėjo net penki leidimai (keturi jau po Sirvydo mirties), paskutinis 1713 m. Kam leisti žodyną kalba, kuria “niekas nekalbėjo”?
Vytautas baudžiauninkais pavertė valstierčius ne dėl to, kad jie kalbėjo lietuviškai. 🙂 Lenkijoje baudžiauninkais tapo lenkiškai kalbantys “chlopai”.
Mes skirtingai suprantame hibridinius karus , padėti Europoje 30metų religinių karų išvakarėse , tuometinį LDK resursus , ekonominį ir politinį potencialą ir tt. Skirtingai suprantame Liuterio mokymus. Jeigu Mažvydas studijavo Karaliaučiaus Universitete , tai gal ne vienas toks buvo ir kitiems studijuojantiems teologiją reikalinga buvo religinė literatūra ateityje užsiimant protestantizmo propagavimu Prūsijos ir Lietuvos teritorijose ? Taurages , Silutės rajonuose ir dabar likusios stiprios protestantu bendruomenės : Degučiai , Sartininkai ir tt. Ten Didžioji Lietuva , o ne Klaipėdos kraštas. Jūs turite savo nuomonę , aš savo.
Ačiū už sugaištą laiką rašant komentarus ir įdomią diskusiją.
Praeivi, nesu nacionalistas, bet, kaip sakoma, būkim biedni, bet teisingi. Vytautas gimė ir užaugo Dzūkijoje, tai, reikia manyti, jis kalbėjo dzūkų tarme. Toliau. Su vokiečiais jis šnekėdavo vokiškai, su savo asmens sargyba – totoriškai, su lenkais – lenkiškai, su savo pavaldiniais gudais – gudiškai. Beje, su savo pusbroliu Jogaila prie lenkų kalbėjo lietuviškai, kad tie nesuprastų, apie ką eina kalba. Dar Vytautas, kaip ir visi tuometinės Europos monarchai, mokėjo lotyniškai. Štai taip, gerbiamasis.
Taip sušnekėjote , lygtai su Vytautu Didžiuoju prie vieno stalo būtumėte sėdėjęs. Čia jūsų nuomonė ir ją gerbiu. O kokia kalba kalbėjo , kaip slaviškais rytines žemes prijunginėjo ?
Ar pats esi toks kvailas, ar tokiu apsimeti? Apie Vytauto kalbų mokėjimą rašė ne vienas istorikas! Iš kur jie tai ištraukė, nežinau… Nepatingėk, palandžiok po internetą – pats tuo įsitikinsi. O kaip susikalbėjo su savo pavaldiniais slavais? Taigi jis mokėjo gudiškai! O, be to, valdovo dvaras turėjo nemažai “tlumačių” (vertėjų). Gal, ponuli, neiškok, kaip sakoma, dantų ten, kur “bulkos” nesueina?
Mane vadinate kvailiu. Ačiū.
Gal galite nurodyti šaltinius , kuriuos parašė Vytauto Didžiojo amžininkai , o ne kažkas po 200-500 metų ?
P.s man dažnai juokas ima , kaip tautiškumo ir Lietuvybės puoselėtojai puola koliotis.
O ko , norėti jei iki 20 amžiaus pradžios iš vieno bliūdo visa šeima rankomis valgė. Geros jums nuotaikos ir savaitgalio.
Paskaityk Dlugošo ir kitų to meto kronikininkų kronikas, mažarašti tu vienas!!! Beje, uzbekai ir šiandieną plovą valgo rankomis, kaukazo gyventojai šašlyką valgydami nenaudoja nei šakučių, nei peilių. Ir ką? Dėlto uzbekus ir kaukaziečius vadinsime žemos kultūros tautomis? Esi putinoidinis trolis raudonais čebatais!
Kitam praeiviui:
Iš vieno dubens – taip. Kaimo šeimyna daug kur taip valgė. Bet jau tik ne rankomis, “partorge” 🙂 Kiekvienas turėjo savąjį šaukštą. Dažniausiai medinį, rankomis drožtą.
Paties obskurantizmas jau net pro ausis lenda 🙂
O, koks jūs rūpestingas – ačiū, neužmirštate, kai man reikia gerai matančio ir greitai mąstančio pagalbos! Tada aš užmiršau gestapą – geheime Staatspolizei. Jūs priminėte – ačiū! Savo sūnui sakau: „Klausyk, ką aš galvoju, o ne ką sakau”… Nes jau prišneku atvirkščio net tada, kai galvoju teisingai. O liežuvis ima ir pakiša kiaulę… Atmintinė nutrinta iki skylių…
O, kaip gaila – jau sunaikinau turėtus I-jo karo vokiečių armijos nuotraukų rinkinius. Mat, darbas seniai baigtas, nemaniau, kad dar pravers.
Pvz., jų kariai tualete mūšio laukuose.
Iškastas siauras lentos ilgio griovys, per visą jo ilgį permesta stora lenta (jos galai padėti ant kaladžių) ir jie, nusmaukę kelnes, kolektyviai „posėdžiauja”.
Žinoma, lyginant su kariuomenėmis, kur net tokio įpročio nėra, tai jau buvo didelė pažanga – stovėjimo vietas palikdavo švarias.
Tačiau pr. a. pradžioje miestuose, ypač skurdesniuose jo rajonuose, naudotasi naktipuodžiais, o šie buvo išpilami tiesiog gatvėse, ir jų turinį lietus nuplukdydavo gatvės pakraščiuose buvusiais nuotakais. Taip kad ne itin nuo jų ir LT atsiliko. Ypač Bismarko valdytoji jos dalis.
Tik ką „Klausimėlis” apie LK buvo… Žinoma, ir ponia Vaicekauskienė pasisakė. Ir apie nosinių rašymą… „Na, jei jos jums taip patinka…”
O prie ko čia Vaicekauskienė? Tai jau Salys su Skardžiumi sakė (ir dar su Jablonskiu tai svarstė).
Kadangi „Jurui Klausimėliui” šį kartą nepavyko Jablonskio, nei tų dviejų į laidą pasikviesti, o jo laidoje visada laidos tema pasisako tos srities autoritetai, tai Vaicekauskienę pakvietė svarų žodį tarti, o ši nesididžiavo, sutiko.
http://www.google.com/maps/d/viewer?mid=1GmT7qMyLuV3VWynGkyAwBk7KMo4x97gt&ll=56.151823009738536%2C25.03103875118211&z=13 … pagarba Jurgio Bielinio viešosios bibliotekos Papilio struktūrinio padalinio vyresnei bibliotekininkei Jolitai Banienei . Aš sužavėtas jos įdėto darbo rezultatais .:) Interaktyvus Papilio seniūnijos vietovardžiu žemėlapis .
Šarūnas Liekis 1993 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
1992–1993 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atašė – dar universiteto studentu būdamas jau dirbo URM!!!! (kaip Gabrielius Landsbergis – VU Istorijos fak. baigė 2003, bet jau 2002 m. pradėjo dirbti URM).
1995–1996 m. – dirbo Jeruzalės hebrajų universitete.
1997–2001 m. George Soroso įkurto Atviros Lietuvos fondo programų direktorius.
2001–2002 m. JAV holokausto memorialinio muziejaus mokslo darbuotojas.
Nuo 2002 m. Europos Tarybos kovos prieš rasizmą ir netoleranciją šalies komisijos pamaininis ekspertas,
Ilgametis VšĮ Vilniaus Jidiš instituto – direktorius.
Pacituosiu kelias Š.Liekio mintis, pasakytas konferencijoje Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje 2011 m.; tuomet jis dirbo VDU, buvo fakulteto dekanas:
– „Lietuvoje mes net nesusimąstome, kad dažnai vartojamas terminas „tautiškumas“ yra ydingas pats savaime. Jis yra nevartotinas“
– „Labiausiai stebina tai, kad viešoje erdvėje nacionalizmas tapatinamas su patriotizmu. Aš esu radikalus šito priešininkas“
– „centrinėje ir rytų Europoje jaunimas jau priima paneuropinę tapatybę, tad tai yra geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes“.
– –
Būtų mano valia, – šio žmogaus neprileisčiau Lietuvoje prie universiteto per patrankos šūvį.
Pritariu – žmogus gali sau taip svaičioti sugėrovų kompanijoje, kai jau nebesuvokia, ką šneka, bet ne viešai, ne į eterį ar auditoriją.
Su Š. Liekiu formaliai sveikinamės, bet spaudoje esu jam kategoriškai oponavęs:
http://www.voruta.lt/is-istoriku-apkasu/
Beje, jis vadovauja ne katedrai, o visam VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetui. Šio fakulteto Politologijos katedrai vadovauja Andžejus Pukšto.
O buvo tiek džiaugsmo – VDU atsikuria…
O kaip tas VDU galėjo “atsikurti”, jeigu iš esmės, tai jis egzistavo kaip perkeltas iš ne sostine tapusio Kauno į sostinę Vilnių tik vadintas liko ne Vytauto vardu. Taigi valstybiškai žiūrint, vykdytas “VDU atkūrimas” politiškai tegalėjo būti iš Kauno perkelto buvusio VDU stiprinimas Vilniuje. Juolab, kad, jeigu sostinė laikinoji, tai ir VDU Kaune – buvo laikinai…
Vytautas kaip aklas Lenkijos karalystės tarnas 1990 metais atkurtai Vasario 16-sios Nepriklausomai Lietuvai (ne smetoniško laikotarpio politinės praktikos) apskritai nepritiko į didžiai gerbtinus istorinius asmenis. Taigi “atkurti” Vytauto vardą pavadinime išvis nederėjo .
Kas dėl paties vadinamojo “VDU atkūrimo” Kaune užmojo, tai jame iš pat pradžių būtų galima įžvelgti tenkinimąsi Lenkijos apkapotos tarpukario „Kauno Lietuvos“ valstybės vizija. Taigi gal „tiek džiaugsmo“ to buvo iš nesusivokimo…
Ne visai taip. Iš VDU į Vilnių 1940 m. buvo perkeltas Humanitarinių mokslų fakultetas, kad atgautajame Vilniuje būtų galima lituanizuoti lenkišką Vilniaus universitetą.
VDU ištakos yra Kaune 1920 m. įkurti Aukštieji kursai, o jų pagrindu 1922 m. buvo įkurtas Lietuvos universitetas, 1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu.
Sovietų okupacijos metais universitetas vadintas Kauno universitetu. 1950 m. jis buvo išformuotas, o jo bazėje įkurtas Kauno politechnikos institutas ir Kauno medicinos institutas. Kaunas buvo paverstas technokratiniu miestu. Kad taip nebūtų, 1989 m. ir buvo atkurtas VDU.
Galima tik apgailestauti, kad būto lietuviškumo universitete lieka vis mažiau. Net lituanistikos programoje nematau nei lotynų, nei latvių kalbos, nėra net baltų filologijos įvado, lietuvių dialektologijos, tautosakos kursų.
Tie faktai nepaneigia įžvelgtų VDU “atkūrimo” Kaune 1989 metais politinių sostinės ir lietuvybės atžvilgiu užmojų esmės. Juolab, kad jį “atkuriant” čiuptasi ne už Politechnikos ar Medicinos institutų Kaune, o už pasiėmimo į Kauną Vilniuje gyvavusio lietuvybės židinio – LEU…
Tai, regis, susišauktų ir su Vilniaus “išsostinimo” strateginiais veiksmais – Tauta ir Valstybė žiniasklaidoje dešimtmečiais pieluojama valstybės valdžios institucijų – ministerijų kėlimu į Kauną, nepaisant to, kad jų vieta Vilniuje yra šventai nustatyta Konstitucijos arba vėlgi europinis 240 km/val greičio “Rail Baltica” maršrutas vedamas ne, dešimtis kartų didesnį pelną iš to valstybei gaunant negu kitu atveju, per valstybės sostinę Vilnių, ir t.t. ir pan…
Atkuriant VDU 1989 m. net minties nebuvo kėsintis į tuometinį VPI ar kokią kitą aukštąją mokyklą. Nes pirmiausia norėta, kad tai būtų naujoviškas vakarietiškas universitetas su trijų pakopų studijomis: bakalauro, magistro ir daktaro. Naujoviškas dar ir ta prasme, kad neperimtų sovietizuotų aukštųjų mokyklų tradicijų, tvarkos ir programų.
Beje, puikiausias lietuvybės židinys Vilniuje tada dar buvo VU. Tad kudakuojat, pati nežinodama ką.
Gerais “norais”, sakoma, ir pragaras grįstas, bet čia kelta klausimas, ar ne velnias jais jodinėja… Juolab, kad būtent nuo to sukate uodegą.
Atkurtasis VDU tautiškas išbuvo gal tik pirmąjį savo dešimtmetį. Sprendžiu iš Istorijos katedros pozicijų, kol jai vadovavo doc. R. Marčėnas ir prof. A. Tyla. Atėjus į universitetą E. Aleksandravičiui, L. Donskiui, Š. Liekiui, istorija pasuko lenkomanijos link, o visas universitetas – liberalizmo link. Lietuviškumas tam ėmė trukdyti. Į Istorijos katedrą priėmė dirbti lenką (Lenkijos pilietį), kitas lenkas (iš tuteišių) buvo įsuktas į politologiją.
O universitetų jungimą inicijavo tikrai ne VDU. Šaršalas buvo sukeltas 2017-2018 m. ministerijoje – esą Lietuvai per daug universitetų. Tada KTU pasiūlė jo bazėje sujungti visus Kaune esančius universitetus. VDU pasipriešino. Batalijos baigėsi tuo, kuo baigėsi, palydėtos dar ir KTU rektoriaus Baršausko skandalu.
Ar Šiaulių universiteto numatytą jungimą prie VU jūs irgi vadinsit “velnio jodinėjimu”?
Šiaulių jungimas prie VU yra kitoks iš esmės. Studentai iš Šiaulių į Vilnių šiuo atveju nėra paimami, o tai esminis skirtumas nuo VDU- LEU jungimo atvejo.
Čia dar derėtų pridurti, kad Kaunas kaip toks dėl “lenkiško tipo pasipūtimo – mandrumo“ kitų Lietuvos vietų žmonių atžvilgiu, apskritai nėra tinkamiausia vieta pedagogams Lietuvai rengti. Vėlgi – akivaizdu, kad suverenios šalies pedagogus rengiančiam universitetui iš principo neturėtų būti laikomas derančiu ir Lenkijos bei Jogailos tarno – Vytauto vardas jo pavadinime.
Tai reiškia tik vieną: tokie asmenys yra atvira grėsmė lietuvių tautai, tuo labiau , kad dirba su jaunimu. Bet jie yra palaikomi kažkokių politinių jėgų ir tarpsta. Tiesą pasakius, tos politinės jėgos visai ne kažkokios, o matosi iš jo Š.Liekio CV, kuria nepatingėjo pasidalinti TOmas J. 22:40
Šių metų Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta „Latvijos istorija”. Autoriai – Ilgvaras Butulis ir Antonijus Zunda. Vertė A. Butkus, V. Butkienė, K. Vaisvalavičienė, leido Enciklopedijų leidykla. Rašau todėl, kad tai bus ir geras pavyzdys kai kuriems Lietuvos istorikams, kaip derėtų interpretuoti savo tautos bei šalies istoriją.
Renginys numatytas vasario 21 d., penktadienį, 14 val. 5.3 salėje. Iš Rygos atvyks autoriai, dalyvaus Latvijos ambasadorius Indulis Bėrzinis. Salė turi sinchroninio vertimo įrangą, tad pristatymas vyks lietuvių kalba, latviai autoriai kalbės latviškai.
Renginys, kaip visada, turi trukti akademinę valandą – 45 min.
Ačiū už informacija!
informaciją
Gaila, kad dauguma Lietuvos istorikų nežino tikros XX a Lietuvos istorijos, jos neviešina. Nekalbant apie įvairi
aplaukius koloborantus.
„Latvijos istorija” derėtų aptarti neatsiejant nuo Lietuvos, nuo J.Šiūpo 1918 m. Stokholme išleisto rinkinio „Lietuvių – Latvių Respublika ir Šiaurės tautų sąjunga”. Aptardamas geopolitinę orientaciją ir idėjinę valstybingumo raidos užduotį jis tikėjo kad triūsas bent kiek prisidės prie lietuvių-latvių tautos politinės orientacijos. 1930 m. Rygoje vykusioje Latvių-Lietuvių Vienybės Draugijos susirinkimui pateikė lietuvių bei latvių sąjungos ir sąjungos projektą, kuriame išskyrė idėjos problemą, Sąjungos idėjos kilmę, tautinio identiteto (padermės) savisaugos pagrindą, santykius su bažnyčia, giminingumą, kalbą, projekto realumą, lietuvių bei latvių sąjungos projekto schemą.
J.Šliūpas drąsiai paliečia vidines tautos silpnumo požymius – Lietuviai yra minkštakūniai savo būdu; jie visuomet labiau svetimų reikalais pirma rūpinasi, negu savais, negu savo tautos gerove. Tai mūsų tautos yda. Kita tautą silpninanti priežastis yra svetimos orientacijos žmonės, kurie iškreipia vienijimosi galimybę klaidinančiomis problemomis, pav. abejone sugebėjimu išsaugoti bendros valstybės saugumą. Bendrų siekių lietuviu-latvių sąjungos įgyvendinimui atskleidė trukdymą, kada nepageidaujami mažmožiai Latvijoje ar Lietuvoje politiniuose santykiuose įvykę, tyčia išpučiami į didelius atsitikimus.
Tikėjo, jog bus lietuv-latviška respublika, kaip kad yra Prancūzija, Šveicarija ir kitos tokios valstybės. Bendra valstybė savo vidinėmis galimybėmis nebus bejėgė. Tam reikia telkti bendras pastangas, bendrus komitetus, inteligentiją, ekonomines struktūras. Svarbu ir latvių mintys. Anuomet J.Rainis apie žodžius „brolių tauta” tarė, jog latvių ir lietuvių tarpe tai nėra vien diplomatinio etiketo posakis. Jo ištarme mūsų abiejų tautų žmonės yra vieno kraujo. Suvienyta tauta bus vis dėlto nepalyginamai stipresnė nei mes vieni patys.
Gal pradėkim nuo savęs, nuo “Lietuvos istorijos”? Kodėl ji taip atsieta nuo Latvijos istorijos? Skaitant liūdnai pagarsėjusią užsieniui skirtą “Lietuvos istoriją”, kurios autoriai ironiškai praminti keturiais komunarais, apie latvius, Livoniją jūs rasit tik kelias pastraipas. Užtat apie Lenkiją surašytos ištisos paklodės.
Baltų tautos, tame tarpe ir lietuviai – tarsi daugiasluoksnis pyragas, susiklostęa iš įviarių kraštų atvykusių migrantų.
Tai ir patys seniausi Hamburgo, Madelėno ir Svidrų kultūrų žmones, jų pagrindu sisiformavusi narvs kultūra, kurią vėliau papildė migrantai arijai ir finougrai. Po to – IV-V amžiaus migracijos ir t.t.
Tad tai tarsi “savotiškas” iš įvairių kraštų atvykusių žmonių “sluoksniuotas pyragas” , kurio projekcija yra dabartinė Lietuvių tauta.
Oi, nenustygsiu, kol nepasidalinsiu iš labai gardžių žodžių sudėtu sakiniu :
Veikrodis kaitos par laikus, asabas ir lykius
Ieškau, ko man reikia, o ten pakeliui štai toks niam niam….
O dar buvo
Teprilimpa liežuvis debesiump nasrų mano…
Laida „Radijo byla” .
Viena iš laidos temų – teismo bylos dėl nelietuviškų pavardžių originalios rašybos.
Jau klausiau – o kaip dėl Lietuvos piliečių lietuviškų pavardžių neoriginalios rašybos? Pavyzdžiui, Kiszkel, Pirsztel, Majszelis?
Aš nebesusiraukusi, šypsausi, kiek tik burna leidžia!
Ko tik neprigalvoja tėveliai siekdami, kad jų vaikas turėtų visus stebinantį vardą, kad tas originalus būtų. Ir štai, staiga:
„Susipažinkite: Vilniuje gyvena Vilnius ir Vilnė”
– diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/susipazinkite-vilniuje-gyvena-vilnius-ir-vilne-898333#comment-3919222
Štai šiems, jei mokėčiau, sueiliuočiau gražią poemą, sukurčiau jai melodiją tokią, kad visi su džiaugsmu ją trauktume per visas šventes!
Gerokai anksčiau tik vieną tokią šeimą pažinojome – ten vaikai gavo Jūratės ir Kastyčio vardus.
Manyčiau, VLKK turėtų sugalvoti konkursą, o šiems tėveliams, kaip štai tokios vardų dermės vaikams pradininkams, spec. diplomas!