Spalio 18 d. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje lankytojams bus atverti nauji požemių lankymo keliai. Viena įdomiausių, istoriškai ir kultūriškai vertingiausių Lietuvos erdvių, liudijančių valstybės istoriją nuo XIV a. iki šių dienų, kasmet pritraukia dešimtis tūkstančių lankytojų. Ligšiolinė lankytojams atvira ekspozicija užėmė vos kiek daugiau nei trečdalį viso požeminio katedros ploto.
Naujai atveriami lankymo keliai – šiaurinė katedros požemių dalis – leis lankytojams pamatyti ir išgirsti apie ilgus metus tiesiogine to žodžio prasme buvusias neprieinamas, užmūrytas ar užtvertas erdves.
Lankytojai galės apžiūrėti vienų seniausių Lietuvoje mūrų, XIII–XIV a. bokšto ir laiptų liekanas, istoriškai neįkainojamus Jogailos ir Vytauto katedros mūrus, skirtingas laidojimo tradicijas menančias XVI–XIX a. kriptas ir mauzoliejų, XVII–XVIII a. katedros rekonstrukcijas liudijančias sienas, gotikines plytas, keramikos fragmentus, XX a. 4 deš. gelžbetoninius įtvirtinimus, tarpukario ventiliacines ir vandens kolektorines sistemas, 8–9 deš. geologinių tyrimų mėginius ir kitas vertybes, išsidėsčiusias nemažame, 120 kv. m plote po Vilniaus arkikatedra.
Bažnytinio paveldo muziejaus iniciatyva buvo ne tik sutvarkytos ir lankymui pritaikytos erdvės, bet kartu, bendradarbiaujant Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto mokslininkais, atlikta kriptose rastų pavienių palaikų atranka ir antropologiniai tyrimai; konsultuojantis su archeologais konservuoti nauji radiniai, istorikai ir menotyrininkai padėjo „perskaityti“ naujai rastus artefaktus bei erdves. Apie visa tai papasakoti pasiruošę profesionalūs Bažnytinio paveldo muziejaus gidai ir istorikai, dalyvavę tyrimuose.
Norintiems apžiūrėti naujuosius maršrutus patariama įvertinti savo fizinius gebėjimus: siekiant kuo labiau išsaugoti erdvės autentiškumą, čia palikti originalūs praėjimai, kai kuriose vietose susiaurėjantys iki 40 cm pločio. Aukščiausias laiptelis, kurį reikia įveikti norint praeiti visą maršrutą, – 42 cm aukščio.
Naujuose požemių lankymo keliuose galima lankytis tik su gidu, iš anksto užsiregistravus, nedidelėmis (iki 10 asmenų) grupėmis. Atsižvelgiant į grupės pageidavimus įmanoma koreguoti lankymosi trukmę ir kelią.
O mūrinę sieną. kuria buvo paslėpti didžiosios Perkūno šventovės aukuro laiptai, išardė ir mūsų šventenybę padarė matoma? Laiptai prieš keliolika metų buvo užmūryti, kai buvo pareikštas prašymas katalikų bažnyčiai per svarbiausias senosios prigimtinės religijos šventes, leisti prie jų pasimelsti Dievams.
Klestint okupacinei krikščionybei, kai Romuva išniekinta seime, reikia:
1) Šventaregio slėnio arkikatedrą išvalyt nuo krikščioniško šlamšto;
2) Šventaregio slėnio arkikatedros vidury įrengti baltišką aukurą (pagal Krivio Jono Trinkūno mintį).
ką čia daugiau ir pakomentuosi. Visiems kažko reikia, – vieniems pinigų, kitiems – proto, kitiems – dar ko nors. Kai kurie net nežino, kad jiems kažko trūksta…
būtent, kad taip (straipsnyje probėgšmais paminėtos “laiptų liekanos” jie ir yra), – net keista, bet labai sveikintina. Tiesa, pačių laiptų nuotraukos nėra labai įspūdingos (straipsnyje “15min” daugiau nuotraukų, tarp jų – ir tie “laiptai”), bet vis tiek būtų įdomu savo akimis pamatyti.
Gaila tik, kad nepaminėta, ar pavieniams lankytojams bus galima prisijungti prie tų ekskursijų grupių, ar ne. Vienam samdytis gidą jau būtų prabanga.
Dėl apeigų, tai vargu ar dabar ten būtų tinkama vieta, juolab kad tai – tik vienas viso išlikusio šventyklos komplekso fragmentas, – kaip tada su likusiomis dalimis?
Be to, romuviečių apeigos ir tikėjimas skiriasi nuo mūsų protėvių. Reikėtų tai pripažinti ir per savo nežinojimą netyčia nesugadinti autentiško paveldo nes jau buvo tokių atvejų su kai kuriais akmenimis, kai atsirado sugalvojusių ant jų ugnį kūrenti ar “teisingesnių” ir aiškesnių ženklų pakalinėti arba perstumdyti akmenis, apkrauti juos kitais – “patobulinti” paveldą, taip sakant…
Kas kita būtų tiesiog pagerbti savo apsilankymu. Idealu aišku, būtų pamėginti sumodeliuoti ar atkurti ta kompleksą visiškai kitoje vietoje, bet tam, turbūt, dar reikia atlikti nemažai tyrimų, visų pirma – siekiant suvokti visas jo funkcijas ir išreiškiamas idėjas.
“Ligšiolinė lankytojams atvira ekspozicija užėmė vos kiek daugiau nei trečdalį viso požeminio katedros ploto.”
Reiškia lankytojams iki šiol nematyta yra du trečdaliai požeminių patalpų. Kokia dalis tų nematytų atsidarys nuo spalio 18-os?
pranešime rašoma, kad lankymui atveriama šiaurinė dalis, t. y. dar liks nerodoma pietinė dalis, arba dar trečdalis.
Esu sumodeliavęs pirmą variantą ir pastatęs jį kieme. Išėjo piramidė a la Cheopso. Paeksperimentavau su įrašytu perkūno trankymuisi, bet įrašas pataikė tokią seriją, kad toliau su juo eksperimentuoti praradau norą: konstrukciją susilpninau ir palikau stovėti. Po kokiųšešių metų medis supuvo ir viską teko sukūrenti.
Antros piramidės modelis, kuris, manau, buvo teisingas, liko nepadarytas. Piramidės originalą kiek žinau, apie 1210 m. sugriovė atėję danai. Šalia piramidės stovėjo paleoastronominis kalendorius. Tai – dienų sekos ugnelėmis ratas su Ąžuolu viduryje.
Atidžios hab. dr. N. Kitkausko archeologinių darbų studijos byloja, kad ant piramidės pamatų buvo padaryta aikštelė ir jos viduryje degė Amžinosios Ugnies aukuras. Kalendoriaus dienos, tuo tarpu, ėjo kaip ėjusios ir vaidilutės suko ratą ugnelėmis kasdien kaip sukę – kunigaikščiai turėjo žinoti laiką. O kasmet “į medžio drevę būdavo metamas akmenėlis” (Matas Pretorijus) su apeigomis bei užrašytomis ant jų runų žymėmis.
Prie Aukuro buvo kylama laiptais ne tik iš vakarų (liko rodomas turistams fragmentas), bet, tikėtina, ir iš rytų pusės, tik nežinia kurioje vietoje. Komplekso modelį, įskaitant Valdovų rūmus, manau, galima būtų daryti. O struktūrinę astronomijos observatoriją, buvusią Stalo kalne nuo 7275 m. pr. Kr. (tą rodo apačioje Valdovų naudotas kalendorius su Vilko pėdos akmeniu), kartu su Zodiako ženklais ir Mėnulio fazių sekos kalendoriumi, reikėtų atkurti bet kuriuo valstybei palankiu metu. Kainuotų, žinoma, pakankamai daug. Pilių parko direkcija tai žino.
Tiek Jupiterio Griausmavaldžio, tiek
Vilniaus ar Palangos observatorijų objektai Europoje 9,6 ir 9,3 tūkst. metų atgal, buvo vieninteliai, bet liko karų ,ir tik archeologų kastuvų dėka likučiai išvydo šviesą ir turėtų būti grąžinti gyvenimui. Tai kartu ir senąjį baltų tikėjimą praturtinantys objektai. O tas tikėjimas, hab. dr. Rimanto Balsio iš Klaipėdos universiteto teigimu, buvo brandus ir visavertis.
Iš lietuvių mitologijos (Vakaruose ji suprantama kaip tautos istorijos dalis) žinome, jog aukščiausiasis Kūrėjas mūsuose turėjo vardą Kuronas. Dievybės, tokios kaip likimo deivė Laima, žemės deivė Žemyna, ugnies deivė Gabija, dievaitis Perkūnas ir t. t. kaip mums nenugalima jėga (pranc. force majeure), reikalaujanti bendravimo, iki šiol tebeegzistuoja. Su jomis baltų religinės bendrijos Romuva nariai bendrauja, jomis pasitiki ir dialogas teikia jiems dvasinę stiprybę. Panašiais aspektais, remiantis bendravimu, gyvuoja ir esančios pas mus kitos religinės bendruomenės. Gyvename, juk, laisvi laisvame pasaulyje.
Gerb. Rimgaudai, prašau priimti tai ne kaip kritiką, bet kaip norą paaiškinti objektyvius reiškinius.
Negaliu sutikti su ‘9,6 ir 9,3 tūkst. metų atgal’.
Paaiškinsiu.
Prieš 9,5 tūkst. metų įvyko Tvanas su 1 km aukščio banga (žr. A. Tollmann darbus tema ‘Sintflut-Impakt’), tai dabartinėje Lietuvoje buvo viskas nušluota.
Prieš 10 tūkst. m. nusistovėjo Litorinos jūra (vietoj dab. Baltijos), kurios praėjas ties Vandanmarka (Danija), labai praplėtė iš šiaurės vakarų atslinkusi 1 km aukščio banga.
Dab. Lietuvos pajūris po Tvano buvo su apytikre dabartine linija – vandenyno lygis buvo gal 50 m žemesnis, bet kasmet apie 1 cm kilo tektoninės plokštės šiaurinis galas Skandinavija ir mūsų pajūris mažesniu dydžiu, buvęs didžiulis ežeras (Pripetės baseinas) kildamas nusausėjo ir virto pelkėmis.
Prieš 8,2 tūkst. metų atskilo pusiasalis Norvegijoje ir beveik 50 m banga ( Škotijoje matomi 16 m aukštyje pėdsakai) vėlgi turėjo įtakos Vandanmarkos sąsiaurių praplėtimui, tikėtina, kad bangos smūgis tuo metu praardė ledyną ir Agasizo jūra išleido sukauptą Laurentijaus ledyno tirpsmą į Atlanto vandenyną beveik 200 tūkst. kub. km vandens (nustatyta tai įvykus prieš 8,2 tūkst. metų).
Nuo kilimo prieš 7,5 tūkst. metų pietinis tektoninės plokštės galas lūžo ties Bosforu ( iš čia nuo Vagavaris > gr. Bosforos), per Dardanelų jūrą ( dardan- albaniškai ‘tekėti upei, vandeniui’, liet. dardė-ti turime), ir Juodoji jūra, buvusi 150 m žemiau dab. vandenyno lygio buvo užlieta kasdien 10 cm (kaip liudininkas yra Sinop miestas, hetitų užrašytas kaip Sinuva < Sinkuva, 90 m gylyje rastas senovinis akmeninis miestas).
Arijų kalendorius prasideda 5508 m. prieš Kristų – tai nuo šio antrojo Tvano pradėjo skaičiuoti metus.
Žmonės iš Juodosios jūros šiaurinės pakrantės, visos dab. Azovo jūros, patraukė į šiaurę.
Mano manymu, kol pasiekė Baltijos pakrantes, galėjo užtrukti ir 100, ir 500 metų, pagal objektyvius reiškinius vertinant, galėjo būti pastatytos observatorijos Vilniuje ir Palangoje apie 7,3- 6,3 tūkst. metų atgal.
C14 tyrimo būdas ne visada patikimai gali nusakyti, gana didelės paklaidos su senesniais radiniais.
Be mokslinių tyrimų senumui nustatyti, dar yra ir objektyvūs reiškiniai praeityje, kurie pažaboja galimybes sendinti nevalingu būdu, vien C14 ar kitų būdų nepakanka tikslumui nustatyti dažnu atveju.
Norime nenorime, bet turime suspausti į objektyvių reiškinių rėmus.
Tvankstui: malonu, kad atsiliepėte. Yra kitų objektyvių duomenų, rodančių, jog 9,6 ir 9,3 tūkst. m. observatorijos tiek Vilniuje, tiek Palangos Birutės kalne buvo sausumoje. Pavyzdžiui, 8213 m. pr. Kr. ties Bilingeno kalnu vandenynas pragraužė Baltijos duburio link platų kanalą ir, buvusi prieš tai gėla, Baltijos jūra per vienerius metus pakilo iki dabartinio lygio kol tapo sūriavandene (hab. dr. Rimutė Rimantienė, “Lietuva iki Kristaus”, Vilnius/1995). Iki tol krantas ties Palanga buvo 15 km. nuo Birutės kalno nutolęs tolyn (hab. dr. Vladas Žulkus – kranto tyrimai po vandeniu). Paskutiniai ledynai Skandinavijos šiaurėje nutirpo 10 tūkst. m. atgal, todėl ir klimatinės sąlygos Vilniaus bei Palangos objektams atsirasti mūsuose buvo palankios.
Akivaizdu, kad Palangos ir Vilniaus paleoastronominių objektų atkūrimo techninių galimybių variantų reikalingi papildomi svarstymai. Finansinės galimybės irgi nėra paskutinėje vietoje. Pradžia padaryta, nes konferencija dėl struktūrinės astronomijos observatorijos atkūrimo LEKGT prie Seimo ir Palangos savivaldybės administracijos iniciatyva vyko 2017 m. rudenį, o svarstymai dėl Vilniaus paleoastronominių objektų Pilių parko diekcijos iniciatyva vyko du, o gal net ir tris kartus. Beto, techninės galimybės Vilniaus objektuose yra aptarinėjamos akademiniame VGTU lygmenyje. Gerb. Tvankstai, supraskite, prašau, tai ne kaip asmeninę kritiką, o kaip norą paaiškinti kitus objektyvius reiškinius, vykusius arba vykstančius dabartinės Lietuvos aplinkoje.
Vis dėlto sunku patikėti, kad tuose Katedros požemiuose yra senesnių negu Gedimino laikų veiklos pėdsakų. Manau, kad gilesnės senovės, ypač susijusios su Mėnulio kalendoriumi, derėtų ieškoti plote į Vakarus nuo Katedros, pradedant maždaug nuo buvusios, regis, šv. Jurgio bažnyčios (Gedimino pr. 9) požemių ir baigiant Lukiškių aikšte, Tauro kalnynu.
Gedimino 9 – prekybos centras.
Ar tik nebus tai Šv. Jurgio 4 – buv. Knygų rūmai?
Taip, Šv. Jurgio 4 – buv. Knygų rūmai yra vienu iš galėjusių būti svarbiausių to ploto kraštinių taškų. Šia prasme yra svarbi ir Totorių g. vakarinės pusės plotų kryptis, vedanti link Tauro kalnyno, Pylimo gatvės, Vingrių šaltinių ir t.t.
Ačiū už pasirūpinimą patikslinti.
Tenka atkreipti dėmesį į Šventaragio, kaip geografinio objekto, būseną. Geologiniai tyrimai rodo, kad Šventaragis buvo kaip ragas, apačioje išeinantis iš kalno: link Neries čia buvo pelkėta žemuma, kuri gyventojų dėl stabilumo buvo nuolat užpilama ir susidarė slėnis. Pilant žemes toliau, paviršius buvo iškeltas iki dabartinio lygio.Istorinis supratimas liko, todėl žemė į vakarus nuo rago tebevadinama Šventaragio slėniu.
Rage prasidėjus gyvenimui, kalendorius su pagal dienas vedama ratu ugnimi buvo padarytas iškart ir iškart jame Liūto (Vilko) žvaigždyno žvaigždė Regulas buvo pažymėta kertiniu Vilko pėdos akmeniu. Lyginant dabartinę Liūto (Vilko) žv. Regulas kampinę padėtį su likusia anų laikų Vilko pėdos padėtimi buvo nustatytas jo padėjimo į vietą 7275 m. pr. Kr. laikas.
Prie kalendoriaus su aukuru Rage buvo švenčiamos šventės, todėl Ragas gavo Šventaragio pavadinimą. Visas šventes “regėjo” ir pats Ragas, todėl jam tinka ir Šventaregio pavadinimas.
Pirmiausia Šventaragiu yra laikytinas visas slėnis, klonis, kuriame yra kūręsis Vilnius. Tai viena. Antra, ledynai, Neris savo vinguriavimais ragų, raguvų Vilniaus vietoje yra pridarę tiek ir šitiek. Taigi slėnį vadinti kažkokiu „ragiu“, požymių yra pakankamai. Ar tuo Šventaragiu mito poetine kalba negalėtų būti pavadintas mėnulis? Turimę mįslę: Lankos ne matuotos, avys neskaičiuotos, piemuo raguotas. Jos įminimas: dangus, žvaigždės ir mėnulis. Be abejonės tautosakoje galima ir daugiau rasti patvirtinimų, kad kūrybingiems senovės žmonėms mėnulis galėjo atrodyti kaip raguota būtybė. Mėnulio garbinimas, jo naudojimas laiko skaičiavimams senojoje pasaulėžiūroje abejonių nekelia. Visa tai rodytų, kad Šventaragis gali būti Mėnulio metaforinis pavadinimas. Laikyti , kad Vilniuje senovėje – gal net iki Gedimino buvo skaičiuojamas laikas pagal Mėnulio kalendorių, faktų pakanka. Gi radiniai Katedros požemiuose galėtų būti jau tik to įrenginio atminimą vaizduojantis simbolis, o pats laikas nuo Gedimino laikų jau galėtų būti imtas skaičiuoti bokšte prie Katedros. Tad pats mėnulio kalendoriaus įrenginys (gali būti, kad jų Vilniuje buvo ne vienas) ieškotinas kitose Vilniaus vietose. Tai galėtų būti Tauro kalnas, Lukiškės, Trakų gatvė ir jų aplinka.
Puiku. Mėnulio kalendorių, jeigu manoma, kad toksai buvo atskiras, reikia ieškoti. Po Arkikatedra buvo struktūrinis Saulės kalendorius, žymint kartu ir žvaigždynus. Mėnulio fazių sekos kalendorius įėjo į struktūrinės astronomijos observatorijos komplektą Stalo kalne. Jeigu kur nors stovėjo Mėnulio kalendorius atskirai – irgi gerbtini irškojimai.