R. Jasukaitienė. Spinalonga – skausmo sala (II)

Spinalonga – salelės pavadinimas skamba melodingai, romantiškai, šiek tiek ilgesingai… Bet gyvenimas joje nebuvo nei romantiškas, nei itališkai nerūpestingas. Ligi šiol ji dar vadinama Skausmo, Ašarų sala.

Iki atplaukiant venecijiečiams, ko gero, joje tegyveno laukinės ožkos. 13-ame amžiuje visą Kretos salą nusipirko Venecijos pirkliai, o Spinalongos saloje, nutolusioje į Jonijos jūrą vos per keletą kilometrų, įsirengė gynybinę tvirtovę nuo piratų. Jų statyta gynybinė siena tebestovi iki mūsų laikų. Vis tik 16 amžiuje turkams osmanams tvirtovę pavyko užimti, o venecijiečius išvyti ne tik iš Spinalongos, bet ir iš visos Kretos.

Spinalongos salelėje, kurią galima apeiti per pusvalandį, iš žemės gelmių veržiasi gėlas vanduo, tad apsigyvenę turkai čia statėsi namus, mažuose dirbamos žemės ploteliuose augino daržoves. Susikūrė mažytė saugi bendruomenė. Kas šiuos žmones atginė į tokią skurdžią, nuo pasaulio izoliuotą salą? Kas vertė palikti savus namus gimtinėje? Apie turkų gyvenamą laikotarpį Spinalongoje rašytinių šaltinių neišliko.

Netgi vėliau, Graikijai išsikovojus nepriklausomybę, turkai nenoriai paliko savo namelius Spinalongoje. Galutinai išguiti iš salos juos pavyko tik tuomet, kai 1903-ais metais nutarta į Spinalongą atplukdyti raupsais sergančiuosius. Daugiau nei 50 metų šioje saloje gyveno žmonės, užsikrėtę raupsais, kurie tuo metu buvo nepagydoma liga. Raupsuotieji visam likusiam savo gyvenimui būdavo atskiriami nuo artimųjų: vaikai atplėšiami nuo tėvų, susirgę tėvai – nuo vaikų. Vos pastebėjus neaiškią dėmę ant kūno, išplukdomi valtele į skausmo salą – palaidojami gyvi…

Ilgą laiką buvo manoma, kad raupsais galima užsikrėsti vos palietus sergantįjį. Viduramžiais raupsuotieji eidami turėdavo skambinti varpeliu ir šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!” Liaudyje išlikęs priežodis: „Bėga kaip nuo raupsuoto“, – šitai liudija. Sergančiųjų raupsais vaizdas gąsdino žmones: sudarkytas veidas, nukritusi nosis, lūpos, apmirusios galūnės… Atstumtieji šioje saloje tam tikra prasme psichologiškai jautėsi geriau, nes visi buvo vienodi. Perėję tamsiu, per uolą iškaltu tuneliu (kuris yra išlikęs iki šiol),  žmogus tarsi patekdavo į gyvų mirusiųjų „karalystę“.

Ką pamato turistai, gausiai lankantys šią salą? Išgriuvusias namų sienas, durų ir langų kiaurymes, metalinius balkono virbus, akmeninių laiptų „tarpdančiuose“  siūruojančias smilgas, laukines avižėles, dygius krūmelius … Daug daug akmens, žmonių pėdų nugludinto, ašaromis nuplauto, skausmo išdeginto, ir mažai žalumos, nugairintos sūraus jūros vėjo. Ir kaip stebuklas – raudonos laukinės aguonos, išryškinančios gyvybę…

Nedaug ką man šie griuvėsiai būtų papasakoję, jei nebūčiau perskaičiusi britų rašytojos Viktorijos Hislop romano „Sala“, pasakojančio apie tikrus įvykius, autentiškus veikėjus. Pagal šį romaną yra sukurtas ir filmas, kurį pravartu pažiūrėti tiems, kas ruošiasi ne tik pažinti, bet ir įtaigiau išgyventi į šią salą ištremtų žmonių likimus.

Spinalonga – paskutinė Europoje raupsuotųjų kolonija. 1956-ais, atradus vaistus nuo raupsų, salą paliko paskutinieji jos gyventojai. Nepagydomai sergantys buvo išgabenti į Atėnų ligoninę. Rašytoja V.Hislop pasakoja, rašiusi šį romaną, remdamasi tikrais faktais: per romantišką, nors ir skaudžią meilės istoriją atskleidžiamas tragiškas čia patekusių žmonių likimas, raupsuotųjų bendruomenės gyvenimas. Spinalongoje dirbo ir sveikieji: gydytojai, prižiūrintys ligonius, kunigas, ne tik laidojęs mirusius, bet ir tuokęs  bei krikštijęs čia gimusius mažylius. Sveiki kūdikiai būdavo atiduodami auginti sveikiems šeimos nariams ar giminėms – išplukdomi į krantą. Dauguma moterų niekada daugiau nebepamatydavo savo vaikų… Priskaičiuojama, kad Spinalongoje per šį laiką gimė apie 50 kūdikių. O kiek mirusių? Be abejo, yra išlikusios knygos, kuriose buvo registruojami atvykusieji, mirę, gimę. Mirusieji buvo laidojami į bendrą kapą, tad nei vardų, nei pavardžių nerasime. Paskutinis iš salos išplaukęs kunigas, norėjęs tinkamai sutvarkyti kapavietę. Deja, jo pavardės man nepavyko aptikti. Saloje buvusios dvi koplyčios: vienoje tuokdavo ir krikštydavo, kitoje – šarvodavo ir išlydėdavo į amžinybę. Viena koplyčia išlikusi iki šiol.

Skaitydama romaną, susidariau nuomonę, kad vėliau saloje buvusios visai pakenčiamos gyvenimo sąlygos: du kartus per savaitę keltas-valtis atplukdydavo artimųjų įdėtus reikalingus daiktus, maisto, laiškus. Saloje veikė vietinė akumuliatorinė, tad gyventojai turėjo elektrą. Saloje buvo ne tik biblioteka, kavinė, du kartus per mėnesį buvo rodomi filmai, ėjo vietinis laikraštis, vykdavo turgūs… Daugelio raupsuotųjų sąlygos buvusios netgi geresnės nei pasilikusių namuose, nes raupsais sergančiųjų bendruomenė gaudavo valstybės finansavimą – tam tikrą išlaikymą. O prasidėjusi Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams okupavus Kretą,  Spinalonga buvo saugiausia vieta, kurios okupantai lenkėsi iš tolo.

Iš šio pasakojimo gali pasirodyti, kad Spinalonga – vos ne pasakų sala! Deja, taip nebuvo. Nė vienas, užsikrėtęs raupsais, nebuvo ramus dėl ligos progresavimo: vieni išgyvendavo keletą metų, kiti – vos kelias savaites, nelygu, kaip toli ir giliai buvo įsiskverbusi ši liga. Raupsais sergančiųjų pabaiga labai skausminga… Net ir pasveikusiems raupsai palikdavo pėdsakus  ne tik žmogaus išvaizdoje, bet ir psichikoje, todėl ir sugrįžę jie buvo sunkiai priimami net saviškių. Dėl prietarų žmonės vengė su jais draugauti, dar labiau vengė giminiuotis, kad liga nepersiduotų palikuonims. Vaikai bijodavo prisipažinti, kad kas nors iš jų artimųjų yra sirgęs raupsais.

Plaikstosi laukinių aguonų liepsnelės… Trumpas jų žydėjimas, vienadienis, bet ilga atmintis. Negali jos suimti į delnus – nebeplevens. Akimis, širdimi pasilaikai jų kaitrią liepsną – tiek tegali pasiimti su savimi. Jei norėtum daugiau – išdegintų pernelyg.

Skaudi Spinalongos istorija. Ant negrįžusiųjų kapų – vienadienių aguonų liepsnelės, ilgaamžiškesnės už akmenis, sumūrytus į tvirtovę…

Pirma dalis čia.