Vieną darbo dieną, kai pavargau dirbti, nutariau aplankyti senolį Šventąjį Daubų ąžuolą, esantį Vilniaus rajone, netoli Dūkštų, Neries regioniniame parke, šalia Buivydų piliakalnio.
Oras buvo nuostabus, darbo laikas, todėl šiek tiek nustebau, radęs automobilį stovėjimo aikštelėje prie Buivydų piliakalnio. Pagalvojau, kad aš ne vienas toks.
Dar nepriėjęs iki ąžuolo, užuodžiau degančios cigaretės tvaiką, o priartėjęs, pamačiau keturių jaunuolių kompaniją. Du augaloti vaikinai ir dvi dailios merginos, šviesiaplaukė ir tamsiaplaukė. Vienas jaunuolis sėdėjo ant žolės, šviesiaplaukė mergina stovėjo šalia ąžuolo, o kiti du sėdėjo ant apsauginės tvorelės, kuria aptvertas Šventasis Daubų ąžuolas. Sėdintis ant žemės jaunuolis ir tamsiaplaukė mergina gurkšnojo alų iš butelių, visų rankose smilko cigaretės, ant žemės mėtėsi tuščias butelis, kamšteliai ir nuorūkos.
Nuotaika subjuro, bet pasilabinau su jais ir neiškentęs pasakiau:
– Čia negalima nei gerti nei rūkyti, čia šventvietė.
Sėdintis ant žemės jaunuolis norėjo pašokti, bet šalia buvusi tamsiaplaukė mergina uždėjo jam ranką ant peties ir sustabdė. Visi į mane sužiuro, kaip į ateivį, jaunuolis atsistojo nuo tvorelės ir kažką nusisukęs suburbėjo, lyg ir koks tavo reikalas, seni.
Įsivyravo nejauki tyla, jie nedraugiškai stebeilijo į mane. Tylą nutraukė šviesiaplaukė mergina, ji paklausė:
– O kodėl čia negalima? Mes juk nieko blogo nedarome.
Aš jiems paaiškinau, kad čia yra protėvių šventvietė, kad čia buvo atliekamos apeigos ir pan., bet mačiau iš jų išraiškos, kad jie nesupranta, apie ką aš kalbu. Tada, pamąstęs paklausiau:
– Ar jūs vaikščiojate į bažnyčią?
Abu jaunuoliai numykė, kad nelabai, o tamsiaplaukė mergina tarstelėjo, kad kartais nueina.
O aš mygau toliau:
– Bet žinote, kas vyksta bažnyčiose?
Išgirdau atsakymą – taip, ir dar paklausiau:
– Ar jums ateitų į galvą mintis nusinešti į bažnyčią alaus, cigarečių ir visa tai vartoti bažnyčioje?
– Na, ne, ten negalima – numykė nenoromis.
O aš tęsiau:
– Jūs dabar tą ir darote, čia ir yra mūsų protėvių šventvietė, bažnyčia, jei taip aiškiau. Todėl ir sakau, kad čia negalima nei gerti nei rūkyti.
Jaunuoliai susižvalgė tarpusavyje, pakėlė kamštelius, uždarė jais pusiau nugertus butelius, o šviesiaplaukė mergina ištarė:
– Atsiprašome, mes nežinojome ir nepagalvojome apie tai.
Jaunuolių priešiškumas kaip ir išgaravo, bet noras čia pabūti man praėjo ir aš nužingsniavau atgal. Nuėjus 100 ar 200 metrų, išgirdau bėgančių žmonių žingsnius ir sustojau. Mane prisivijo visa jaunuolių kompanija iš šventvietės. Stovėjau ir, jų laukdamas, galvojau, ko jie čia taip skuba ir ką darys.
Pribėgę prie manęs jie sustojo, visi atsiprašė, o abu jaunuoliai padavė rankas. Tada šviesiaplaukė paklausė:
– Ar galėtumėte mums papasakoti daugiau apie šventvietę, ąžuolą ir protėvius?
– Žinoma, galiu, jei tik įdomu.
– Įdomu, įdomu, – patikino jaunuoliai choru.
Mes visi grįžome atgal prie Šventojo Daubų ąžuolo ir ten ilgai kalbėjomės.
Atmosfera jau buvo draugiška.
Bendraujant pastebėjau, kad nei butelių, nei kamštelių, nei nuorūkų ant žemės nebuvo.
Vilnius, 2019.06.05
Tas faktas rodytų, kaip yra apleistas istorijos, mitologijos, visos mūsų senovės dvasinių dalykų mokymas visoje švietimo sistemoje, mokyklose, bet kartu – ir tai, kokia yra spraga mokytojų rengimo programoje, – kad LRT nevykdė ir nevykdo savo visuomeninės švietimo paskirties.
Sakyčiau, vien pats Daubų ąžuolo pavadinimas yra įdomus. Jis tiek prasminiu, tiek garsiniu atžvilgiu mitologijoje, kalbotyroje gali būti lygintinas su kito – D. Poškos ąžuolo Baublio pavadinimu. Gretintinas čia ir rus. dūbj “ąžuolas” ir toliau rus. dūbinka “lazda” : krivulė ir t.t., vedančių į senovę…
Iki ašarų susigraudinau, perskaičiusi straipsnį. Labai įtikinama gerumo pamoka. Apsidžiaugiau jaunimu. Pažinau juose savo studentus. Visus 22 metus, kai jiems dėsčiau – jie buvo geri, tikri lietuviasi. Šiuose jaunuoliuose ir mergaitėse – irgi juos pažinau.Ir džiaugiuosi, kad Lietuva atgimsta savo dvasia ir lietuvybe. Taip pat džiaugiuosi ir stgraipsnio autoriumi, kad nepraėjo tylomis, nepabijojo, kad jam gali liūdnai baigtis, o tikėjo Žmogumi ir nepabijojo jiems paaiškinti tikrovės. Ačiū, kad esate. Pagarbiai prof, Ona Voveriene, Vilnius, 2019.06.06
Ačiū už gerą žodį. Nesu drąsus, bet tokioje vietoje jaučiuosi stipriau.
Žodis “šventvietė” reiškia švenčių šventimo vietą. Bažnyčiose tai daroma po stogu, o Prigimtinio tikėjimo bendruomenės tai darė ir tebedaro miško laukymėse prie Ąžuolo, siejant apeigas ne tik su dangumi (Saulė, su ja susijęs kalendorius, Mėnulis, planetos, žvaigždynai, Visata), bet ir su gamta. Seni ąžuolai (gyvena iki 1000 metų) yra senų lietuvių bendruomenių švenčių šventimo vietų simboliai, todėl malonu, kad jauni žmones, be dangaus, domisi ir žemiškomis šventvietėmis. Juolab, kad senieji mūsų dievai atspindi gamtos jėgų veikimo paslaptis. Pavyzdžiui, po dievo Bangpūčio skraiste slepiasi žemo oro slėgio, po dievo Aukštėjo skraiste – aukšto oro slėgio meteorologiniai ciklonai, po dievo Metha (Metai) skraiste slepiasi šimtų ir tūkstančių metų laiko tarpų konstrukcinės apskaitos sistemos, nekalbant jau apie tai, kad Liūto (pas lietuvius Vilko) žvaigždyno žvaigždė Regulas saulės ekliptikoje seka dešimčių tūkstančių metų laiko tarpus.
Be to, Palangos Birutės kalne turėjome 9, 6 tūkst. m. senumo, palyginus su dabartimi, struktūrinę astronomijos observatoriją, Vilniuje tokią observatoriją (Stalo kalnas) turėjome 9,3 tūkst. m. atgal, o Dangaus žvaigždžių jūrės struktūrinę astronomijos observatoriją Užnemunėje prie Jūrės miestelio turėjome 6,5 tūkst. m. atgal.
Jaunimas domėjosi ir domisi šalies kultūra, istorija, nuopoliais, prisikėlimais, pergalėmis, pralaimėjimais ir tai apsprendžia jų ateitį, tačiau, kalbant apie vyresnius piliečius, tai jie, sutikę archeologus, kultūros, istorijos tyrinėtojus, Prigimtinio tikėjimo bendruomenių žmones, senų papročių puoselėjimo atstovus yra linkę pasitraukti šalin, tylomis kartais net persižegnoję. Nonsesas? Niekaip, nes viskas kas vyksta mūsų visuomenėje yra teisingas žmogaus, kaip Homo sapiens, prisitaikymo gyventi žemės paviršiuje kelio atspindys.
Mūsų darželių, vid.mokslo bei aukšt. mokyklų programos pavojingai susiaurintos. Ko gero, iki buvusių „profkių” ar technikumų lygio. Net ir popamokinis laikas neišnaudojamas tautiniam ugdymui. Įspūdis toks, kad jas sudarantys ne Lietuvai dirba, o išorės komandas vykdo. Arba programų sudarytojai savo ir brandos atestatus ir aukšt. m. diplomus pirko.
Jau apie 1990 metus buvo sudarytos Etninės kultūros programos kaip sudėtinė Tautinės mokyklos neatsiejama dalis. O kas ją įdiegė? Niekas. Neseniai Etninės kultūros taryba (prie Seimo) vėl bandė ją gaivinti. Rezultatas — likividavo patį Edukologijos universitetą, kuris rengia mokytojus.
Turiu galvoje būtent tai, kad svarstant, kokie dalykai turi būti dėstomi, ko turi būti mokoma, taikomas ne švietimui ir mokslui vaisingiausias kelias ugdyti mąstančias ir kūrybingas asmenybes (kurios padėtų Lietuvai platesniais žingsniais žingsniuoti), o principas „mažiausiomis sąnaudomis didžiausias pelnas”. Todėl viskas, kas susiję su tautiškumu, su tautiniu paveldu, su LT istorija, su mąstymu, iš mokymo programų tiesiog iškastruota. Jei mokinys, studentas ne iš šeimos, kuriai tai rūpi, kuri pati perdavė savo palikuoniams, kas būtina, brandos atestatą bei aukšt. m. diplomą gauna jaunimas iš „globalaus pasaulio”, o tiksliau – iš niekur. Moj adres ne dom i ne ulica.
Dėl to, kai palyginu dabartinių laikų „pažangiuosius” su tarpukario išsimokslinusių žmonių išsilavinimu, su jų žinių ir mąstymo platumu ir gilumu, dažno dabartinių diplomuotų lygis – agresyvios „profkės” lygio. Ir negali jų dėl to kaltinti. Tai mūsų patikėtiniai valdžioje per 30 m. viską darė, kad mokslą nuleistų iki popso lygio!
Manau, kad kad visos programos , nuo darželio iki aukštojo mokslo, nesusiaurintos , o panaikintos.
Net mažutis pyplys jau skelbiasi europiečiu. Aš europietis, aš Europos pilietis. Tada parodyk europiečio pasą, jei toks esi. Gaunasi, kad esi šūdukas ant pagaliuko.
Manau , kad “naujos programos” vykdytojams neblogai sekasi. Pinigai gali viską.Liūdna.
Nustebau, tokia laiminga pabaiga, maniau Litvinavičius sveikas nepargrįš namolio.