Vilniuje, Žvėryne prie Neries stūkso unikalus akmuo su karūnuotame apskritime iškaltais Gediminaičių stulpais. Jis mena Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovus ir yra neįkainuojama sostinės vertybė. Šiandien tenka dar kartą sklaidyti abejones dėl ženklų tikrumo ir grąžinti šią vietą į sąmonę, keliautojams skirtus žemėlapius bei istorijos vadovėlius.
1958 m. kraštotyrininko Vlado Šaulio surastas akmuo su ženklais (tuo metu jis dar gulėjo Nerie vagoje) buvo plačiai aprašytas istoriko Edvardo Gudavičiaus ir ne kartą minėtas heraldikos tyrinėtojo Edmundo Rimšos darbuose.
Prieš dešimtmetį kraštotyrininkas Aleksandras Stabrauskas paskelbė iki tol nežinomų V. Šaulio nuotraukų ir piešinių, tačiau ši gausi medžiaga liko nesuprasta knygų „Vilniaus reliktai“ autoriaus Dariaus Pocevičiaus, kurio žodžiais tariant, abejonių dėl Žvėryno akmens kilmės ir vertės tiek daug, kad jas esą gali vežimu vežti…
Naujausi istoriko Tomo Čelkio tyrinėjimai atskleidžia, kad akmeniniai riboženkliai, priešingai nei įsitikinęs D. Pocevičius, buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės reiškinys. Apie tai, kad Gediminaičių stulpus XX a. 4 dešimtmetyje kalė Vilniaus darbininkai, negali būti ir kalbos; tą rodo pats pirmas akivaizdus faktas: akmens ženklo viršutinė dalis – apskritimo karūna su kryžiumi – tuo metu buvo tvirtai įsirėmusi į upės vagą. Taigi, ji galėjo būti iškalta tik prieš tai, kaip akmuo atsidūrė padėtyje, kurią 1958 m. užfiksavo V. Šaulys. Aišku ir tai, kad 1965 m. nuotrauka fiksuoja ne pirminę akmens vietą (tą pačią išvadą sustiprina aukštyn kojomis apvirtę Gediminaičių stulpai).
2008 m. Lukiškėms skirtoje knygoje paskelbti duomenys apie tai, kad 1646 m., sprendžiant ginčą tarp Vilniaus miesto ir jėzuitų, buvo kalbama ir apie riboženklį – akmenį su miesto ženklais, kuris buvęs nuridentas į Nerį.
Visuotinai žinoma, kad Vilniaus miesto ženklas yra Šv. Kristoforas, o ne Gediminaičių stulpai. Kaip tik apie juos ir reikia kalbėti, nes 1441 m. Kazimieras Jogailaitis privilegijoje Vilniaus miestui be kita ko sako dovanojantis didžiajam kunigaikščiui priklausantį lauką nuo miesto iki Neries iš vienos pusės ir nuo Velniakalnio iki Lukiškių iš kitos (Velniakalnis – Neries kranto aukštuma netoliese Žvėryno akmens radimvietės).
Iš XV a. laikotarpio, mano istorikai, Žvėryno akmuo ir yra kilęs. Jis pagrįstai siejamas su didžiojo kunigaikščio valdų ženklinimu, kuo šiandien, nors dar stokojant tikslių žinių, nėra pagrindo abejoti.
Pirmiausia, pažiūrėkime kaip Egipto užrašus lietuviškai skaito J. Lipovka. Įtikinamai skaito, tačiau J. Lipovka neduoda visiems suprantamos abėcėlės. J. Šeimio knygoje “Egiptas, skitai, lietuviai runomis” psl. 9 yra pateikta runų rašto abėcėlė (1-asis raktas) ir psl. 41 yra skirsnis “Ką byloja granito sfingė?”. Suprantant, kad piešinys akmenyje siekia gilią senovę, pasinaudokime minėta J. Šeimio knyga ir perskaitykime jame pateiktą užrašą:
Iš sfingės paimame 9 ženklą, kur viršuje iš “saulės” kyšo du įstriži brūkšniai (apačioje “saulė” nėra baigta, taigi ir apatiniai brūkšniai nesikartoja) ir perskaitome raidę H; “saulės” viduryje yra vertikalus brūkšnelis, abėcėlėje “Ilgis” ir perskaitome raidę I; vertikaliai viršuje yra “kryžius” – K; toliau fiksuojame pačią “saulę” – S; nusileidžiame žemyn į vadinamų stulpų kairę ir ten matome mažą apskritimą, kas abėcėlėje reiškia “ola” – O.
Kairysis užlenktas Gedimino stulpas abėcėlėje reiškia “lazda” – L; viršaus vertikalus brūkšnelis su trumpąja stačiakampio kraštine duoda raidę I, visas aukštas stačiakampis yra raidė U; likusios dvi vertikalios kraštinės (“ilgiai”) reiškia raidę T; visa tai apgaubęs “apskritimas” (apgaubas) duoda raidę A ir, grįžtant į pusapskritimį virš apskritimo (“saulė”), viską užbaigiame raide S.
Tokiu būdu, surašę visas pagal J. Šeimio gautas raides gauname HIKSOLIUTAS, t. y. HIKSO LIŪTAS. Faraono Amenhotepo III granito sfingę (pav. 33) savo knygoje J. Šeimys apibūdina taip: “Karalius liūto kūnu, laikantis tarp priekinioų kojų kuoką, yra pasitikintis, ramus, bet rūstus ir kartu labai pavojingas šis kaukas yra ir giminės herbas”. Užrašas ant liūto krūtinės (J. Šeimys) byloja: “O kuoką kas sukioja, atsimuš į dantis”. Šio užrašo prasmė amžina. “Ji perspėja, kad reikia taikiai gyventi, kad mūsų tikslas bendras – LIetuva”, – taip šis užrašas skambėtų šiomis dienomis. Granito Ssfingėje nėra tokio užrašo kaip Amenhotepas III.
Kas tie HIksai? Čia dera perskaityti Istorijos forume skirsnį “Šalia istorijos” kur komentatorius LELIWA rašo, kad pradinėje indoeuropistikoje Y-DNR haplogrupė yra būtent R1a1. Hiksai pagal genetinius duomenis yra trakai ir persai, turintys R1a1, bet pas keltus jos praktiškai nerasta. Hiksai yra prabaltai.
Išeitų, kad Vilniuje rastas akmuo rodo Gediminaičių kilmę iš šiaurinės afrikos hiksų tada, kai Europą buvo sukaustęs ledynmetis. Šylant orams ir grįžtant atgal, Europoje jie gavo trakų vardą ir, pasibaigus ledynmečiui, atkeliavo į VIlnių, kur jų palikuonys Gediminaičiai pasipuošė savo istoriją menančiu herbu. Štai ir viskas. Dėkoju “Vykinto keliams” už mūsų istorinę atmintį gaivinantį straipsnį.
Papildymas: beje, granitinėje “Amenhotepo III” sfingėje J. Šeimio knygos paveiksle 33 liūto ausys eina aukštyn tuo pačiu kampu kaip ir Viniaus Gediminaičių stulpų herbas Žvėryno akmenyje (V. Vaitkevičiaus piešinys). Todėl, derinant piešinio įstrižus brūkšnius viršuje (stilistiškai nebaigta raidė H) ir pav. 33 ausis gaunasi, jog brūkšnius derėtų laikyti esant ausimis, t. y piešinyje dešinį brūkšnį skaityti kaip “ausis” – A, vertikalų “saulėlydžio, saulės” brūkšnelį skaityti kaip “ilgis” – I, o jis kyšo iš pusapskritimio “saulėlydis, saulė” – S, kur žemiau yra Gedimino stulpus apimantis “apskritimas, apgaubas” – A. Dabar leidžiamės nuo kito piešinio šono: “ausis” – A, vertikalus “saulėlydžio, saulės” brūkšnelis “ilgis” – I, jis kyšo iš pusapskritimio “saulėlydis, saulė” – S, kur žemiau yra pačius Gedimino stulpus apimantis “apskritimas, apgaubas” – A ir iš čia gaunasi, kad, ar gautą žodį AISA skaitysime nuo dešinės ausies žemyn, ar nuo kairės ausies žemyn, vardas faraono bus rodomas toks pat – AISA. AISA, žinia (žr. vydija.lt, knyga “Apie seniausiuosius laikus II” XVIII d), yra AISIOS, lietuviškosios indoeuropiečių pramotės vyras.
Kiek turi metų vyras ir žmona Aisiai? Atsakant, skaičiuojame faraono barzdos, atrodančios kaip kaklaraištis (šlipsas), brūkšnelius: 20 vnt, iki “banto” (žemės pusiaujas – žr. APSL II, VIII) + 1 vnt. per “bantą” + 6 už pusiaujo = 27 vnt. Akivaizdu, kad kaklaraištis (šlipsas) turėjo tęstis iki pat galo, tačiau, norint rodyti įrašą, pasitarnavusį J. Šeimiui, kaklaraištis buvo nukirptas. Visgi, prie esamų 27 brūkšnelių, proporcingai priskaičiuojame 33 nukirpto galo brūkšnelius ir gauname viso 27 + 33 = 60 brūkšnelius. Jie reiškia ne kiekvieno iš Aisos valdymo metą, bet laiką nuo Aisių dinastijos valdymo pradžios, kur brūkšnelis turi 1 tūkst. metų vertę: 60 x 1 tūkst. m. = 60 tūkstančių metų. Valdė tiek Aisas su Aisia (vardas skaitomas iš dešinės į kairę ir iš kairės į dešinę), todėl skaičius turi būti dvigubinamas: 60 + 60 = 120 tūkst. m. laiko tarpą. Turint omenyje, kad išskėsti 4 letenos pirštai yra dešimteriopai storesni už brūkšnelius, jie prideda dar 4 x 10 = 40 tūkst. m. laiko tarpsnį, todėl, sudėję abu skaičius 120 + 40 = 160 tūkst. m., gauname, jog faraonų Aisių valdymo laikas sutampa su Homo sapiens atsiradimo pietinės Afrikos žemėje data ir siekia 160 tūkst. m. atmintį (“Tiesa apie istoriją”, leid. Alma littera, p. 17,Vilnius/2010).
Kai atsiranda raštas, civilizacija įgauna istorinę fazę, todėl galime tvirtinti, jog pirmapradė lietuvių kilmės istorija siekia 160 tūkst. metų senumą.