Švietimo sistemą galima apibūdinti vienu žodžiu: kontrastai. Dešimtys moksleivių kasmet pelno tarptautinių olimpiadų medalius, bet 40 proc. abiturientų neišlaiko valstybinio brandos egzamino. Trys-keturi kandidatai į vieną vietą prestižinėse mokyklose, bet dešimtys mokyklų, kuriose nėra nei kam mokyti, nei ką mokyti. Potencialūs kandidatai Nobelio premijai gauti, bet vagis ilgai užsibūna universiteto rektoriaus poste. Sąjūdžio laikais žmonės tuo nebūtų patikėję…
Kontrastus stengiamasi užmaskuoti. Užtektų nešališkai komisijai patikrinti, kiek pasirengę studijuoti tie, kurie jau įstojo į universitetus, – visi pamatytų stulbinančius kontrastus. Užtektų surengti 100-200 atsitiktinai parinktų mokytojų objektyvią atestaciją – pamatytume, kas jau seniai neturėtų dirbti mokykloje.
Aukščiausi šalies vadovai dažnai pabrėžia, kad švietimas yra prioritetinė sritis, bet tik pažiūrėkime, kas siunčiamas vadovauti Švietimo ir mokslo ministerijai… Blogą keičia dar blogesnis. Mažai kas Lietuvoje abejoja tuo, kad per trisdešimt metų švietimas nusirito į duobę, tai kodėl ministerijoje dirba vis tie patys žemutinės grandies tarnautojai? Broko „gamintojai“ turėtų būti baudžiami ar bent pakeičiami sugebančiais geriau dirbti.
Švietimo struktūroje yra įvairiausių komercinių prielipų, kurie kenkia švietimui. Nedelsiant reikia panaikinti Ugdymo plėtotės centrą, Švietimo aprūpinimo centrą, Nacionalinę mokyklų vertinimo agentūrą, Švietimo informacinių technologijų centrą ir dar keletą panašių institucijų. Yra švietimo skyriai – to užtenka. Ir pačios mokyklos gali susirasti, kas joms padėtų. Unifikuoti ir centralizuoti – ne XXI amžiaus stilius. Mokykloms turi būti leista laisvoje rinkoje pasirinkti, kas joms teiks paslaugas, įrangą, priemones ir pan.
Valstybiniai brandos egzaminai (VBE), be abejo, turi būti patobulinti, jų turinys turi būti skaidrus ir nuspėjamas, jų laikymas turi būti išskaidytas per keletą metų, rezultatų vertinimas negali būti politizuojamas, bet viena aišku: VBE turi būti patikimiausia ir svarbiausia moksleivių atestacija. Tokia, kaip tarptautiniai TOEFL, IELTS, GRE egzaminai. Bandymai egzaminus pakeisti, „papildyti“ kūrybiniais projektais, kaupiamoju balu yra akivaizdžios pastangos užmaskuoti tikrąjį moksleivių neišprusimą, nemokytumą, atverti landas baigti mokylas, įstoti į universitetus „pro užpakalines duris“.
***
Mokytojai visą gyvenimą turi mokytis bent keturių dalykų: lietuvių kalbos, užsienio kalbos, gebėjimo dirbti su informacinėmis sistemomis ir to dalyko, kurio moko. Mokyti turi tik atitinkamo dalyko profesionalai, turintys tinkamą išsilavinimą ir patirties, o ne įvairūs edukologai, vadybininkai, valdininkai. Mokytojai turi būti parenkamai tik konkurso būdu, bet tas konkursas turi būti tik toks: keli pretendentai surengia po vieną seminarą, klausytojai pasirenka, kuris lektorius turi tęsti darbą. Mokymosi rezultatai turi būti įvertinami objektyvia atestacija. Nuo atestacijos rezultatų turi priklausyti mokytojų atlyginimai. Tai realizuota daugelyje šalių, bet visam tam procesui reikia sąžiningumo ir teisingumo.
Švietime neturi būti nieko slapto! Negali būti įslaptinti egzaminų užduočių rengėjai. Kaip ir kur mokėsi tie, kurie vertina mokytojus? Turi būti žinoma, kokius atlyginimus gauna seminarų, mokymų vadovai, mokymo priemonių ekspertai, viešai skelbiama, kas dalyvauja švietimo sistemos konkursuose, kas juos laimi, kodėl. Ir netinka sakyti, kad labai norintys visa tai gali susirasti internete. Informacija turi eiti pas žmones, o ne žmonės pas informaciją. Mes juk šviesti norime, tiesa?
Mokykla – tiek vidurinė, tiek aukštoji – turi dirbti visą darbo dieną, visus metus. Nedideliame miestelyje žymiausi pastatai yra du: bažnyčia ir mokykla. Mokyklose yra bibliotekos. Prie daugelio mokyklų yra stadionai. Mokyklose yra aktų ir sporto salės. Mokyklose yra kompiuterių klasės. Nusikalstamas išlaidumas yra viso to nepanaudoti nuolat! Moksleiviams, mokytojams, visiems gyventojams. Taip galima užsidirbti ir pinigų. Mokyklos reikmėms. Į mokyklas, ypač aukštąsias mokyklas, turi ateiti verslas. Moksleiviai ir studentai turi iš arti matyti, kaip jie gyvens, dirbs ateityje. Vasara mokyklos turi būti prasmingų pramogų (krepšinio, futbolo, šokių, muzikos…), patrauklaus mokymosi (kompiuterijos, literatūrinės kūrybos…) centrai.
***
Būtina pakeisti mokymo planus, mokymo programas taip, kad žengtume koja kojon su laikmečiu. Tie mokymosi motyvai (baigti aukštąjį mokslą, gauti geresnį darbą, aukštesnes pareigas, geresnį atlyginimą), kurie neblogai veikė prieš pusšimtį metų, dabar nebėra efektyvūs. Jauni žmonės mato, kad nei versle, nei politikoje, nei valstybės tarnyboje karjerą labiausiai lemia anaiptol ne išsilavinimas. Dabar svarbiausias mokymosi motyvas turėtų būti smalsumas. Giliai ir kantriai žmogus gali kuo nors domėtis vien iš smalsumo. Kitas motyvas turėtų būti toks: į studento klausimą „Kam man ta matematika?“ atsakydavau taip: „Tam, kad būtum labiau žmogus.“ Mums reikia parodyti, kokį pasitenkinimą gyvenime jaučia tie žmonės, kurie domisi ne atlyginimu, ne karjera, o giliu gamtos, technikos, visuomenės, meno, literatūros, muzikos supratimu. Moksleiviams reikia išsamiai ir suprantamai aiškinti, ką Lietuvoje sukuria lazerių specialistai, IT „guru“, kaip dabar operuoja širdies chirurgai, kaip laukai ariami nuotoliniu būdu valdomais traktoriais, kokia technika naudojasi grandiozinių koncertų rengėjai ir pan.
Mokytojai neturi įrodinėti, kad dirba. Visokių planų, programų, ataskaitų rašymas, lentelių užpildymas, vizijų ir misijų kūrimas yra akmens amžiaus atgyvena. Joks statybininkas darbo dienos pabaigoje neturi parašyti, kiek plytų įmūrijo į sieną, o mokytojas yra žeminamas, lyg jo darbo rezultato niekas negali įvertinti.
Joks darbo tikrintojas be mokytojo leidimo neturi teisės užeiti į klasę tuo metu, kai vyksta pamoka. Viešai tikrinti ir vertinti mokytoją yra labai amoralu. Kol mokytojas dirba, jis turi dirbti be jokių tikrinimų. Jei paaiškėja (o tai paaiškėja be jokių tikrinimų!), kad mokytojas dirba blogai, jis nė dienos nebeturi dirbti mokykloje. Mokytojas dirba su žmonėmis, ne su bulvių maišais…
Sąjūdžio žmonės norėjo sukurti tautinę mokyklą, bet nesugebėjo ar nespėjo paaiškinti, kad tautinė visai nereiškia katalikiška. Nuo tų laikų mūsų mokykla pasidarė tokia dvilypė, kad net moksleiviai supranta – juos moko veidmainiauti. Po tikybos pamokos yra biologijos pamoka. Sužinoję apie sutvėrimą, moksleiviai mokosi apie evoliuciją. Ar jiems kas nors paaiškina, kaip tai suderinama? Kaip suderinamos katekizme pateiktos maldos ir žymiausių pasaulio mokslininkų, mąstytojų požiūris į pasaulį?
Tas dvilypumas dar sustiprinamas mokymo ideologizavimu. Tai, ką moksleiviai randa vadovėliuose apie partijas, jų vadus, apie rašytojus, meno žmones, apie dabar gyvenančių žmonių nuopelnus, dažnai kaip diena ir naktis skiriasi nuo to, ką jie randa internete, pokalbių kanaluose. O kur lieka mokykla?
***
Mokytojai skundžiasi: moksleiviai keikiasi, rūko, tyčiojasi iš mokytojų. Iš kur ateina tokie moksleiviai? Iš visuomenės, šeimos? Taip, bet jie ateina ir iš jaunesniųjų klasių! Iš ten, kur mokytojai jų neišauklėjo. Kodėl neišauklėjo? Todėl, kad mokytojai bijo. Sistema tokia, kad visada lieka kaltas mokytojas, o ne tėvai, ne jų vaikai. Vergai gali ugdyti tik vergvaldžius. Reikia nedelsiant keisti valstybės požiūrį: mokytojas negali būti vergas!
„Sąjūdžio Atgimimas“, 2018, spalis
Netinkamas elgesys su viena rūkančia moksleive išvertė Burgį iš posto. Tos mokinės aplamai nevertinu ir neanalizuoju – ar maža kokių eibių prikrečia mokiniai – nesusiformavusios asmenybės, tie – kuriuos reikia AUKLĖTI. O auklėti reikia kantrybės, reikia talento, reikia gero psichologijos išmanymo, bet viso to frazėje “Aš sugriausiu tavo gyvenimą, padarysiu tave nepakaltinamą“ – nėra nė truputėlio. Atvirkščiai – šitaip nepilnametei pasakyti gali tik žmogus, kuris neturi jokio pedagoginio talento, niekinantis psichologiją ir nesivaldantis žmogus, be jokios kantrybės. Mokyklos vadovo požiūrį į vaikų auklėjimą labai gerai atskleidžia tas faktas, jog JO mokykloje TAISYKLĖSE AUKLĖJIMAS NEBUVO NUMATYTAS, taisyklėse buvo nuostata PAŽEIDEI VIENĄ TAISYKLĘ – EINI LAUK. Ką reiškia tokia nuostata? Ši mokykla auklėjimo atsisako, į ją ateiti gali tik auklėjimo procesą užbaigę vaikai.
Tokių vaikų nebūna.
Pedagogas, kuris nenori užsiimti vaikų auklėjimu – ne pedagogas. Tai burgis iš mažosios raidės.
JIS savo mokyklą padarė viena iš dviejų geriausių Lietuvoje. Pusę mokyklos abiturientų išsiveždavo užsienio universitetai. JIS augino ne pilkąją masę, o asmenybes. Asmenybių nereikia auklėti.
Žilvinai,
“viena iš dviejų geriausių Lietuvoje” – priklauso nuo to, kas vertina. Manęs neįtikinsit, kad taisyklėmis įtvirtinus nuostatą, kad klystantys mokiniai nebus auklėjami, bet bus išmetami lauk, – mokykla pasidaro GERA. Būtų labai paprasta – švietimo ministerijos įsakymu ŠIAS taisykles padarai privalomas visoms mokykloms, ir Lietuvoje “pusę mokyklos abiturientų išsiveža užsienio universitetai”! Beje, tikiuosi išsiveža tik norinčius, ar veža ir prievarta?
Jei jau Burgis tau atrodo toks šaunus, atsakyk man tuomet kodėl jis neprincipingas? Nustatė taisykles, mokinė jas pažeidė – o jis nepasirašė įsakymo pašalinti ją iš gimnazijos? Juk jis būtent taip turėjo pasielgti – pagal taisykles. Vadovas turi principingai rodyti pavyzdį mokiniams, kaip reikia laikytis taisyklių. Ar ne?
Galima sakyti, jog ištraukta iš konteksto. Tik ne iš vieno ištisinio pokalbio, o kelių paeiliui, ir vis įžūlesnių, kai temperatūra pasiekė reikiamą temperatūrą. Ištraukta po atitinkamo ilgalaikio, ne vienkartinio, netgi profesionalaus provokavimo, gąsdinimo ir pan. Galimai, gavus pamokymų net ir iš pačių tėvelių, kaip, pokalbis po pokalbio, įžūliais atsikalbinėjimais ar net įžeidinėjimais visgi išvesti žmogų iš kantrybės, priversti pratrūkti ir pasiduoti jų spaudimui, jų reikalavimams palikti ją mokykloje. Arba neteks posto (nes pasirūpins jį kompromituojančiu garso įrašu.)
Ir ar ne keistas sutapimas: ta gležnutė, dar nesusiformavusi ir ,,kaip pūkelis švelni” asmenybė, kai ,,ją tas žvėris užsipuolė”, lyg tyčia, jau laikė įrašui parengtą įjungtą telefoną.
Žmogus (taip, taip, pedagogas irgi žmogus su visa šio statuso našta) SUNKIAI sirgo. Širdis. Neprisimenu, ar jis netrukus po pokalbio buvo paguldytas į kardiologijos sk., ar buvo dar tik neseniai išleistas po sudėtingo gydymo. Jam menkiausias sunervinimas buvo mirtinai pavojingas.
Tik nežinau, ar jį gynė profsąjunga nuo susidorojimo, pasitelkiant teismus?
Kažin. Bet kuriuo atveju šioje istorijoje ne teisingumas nugalėjo. O jei tai skelbta esant teisinga, vadinasi, tai tam tikro siauro rato žmonių teisingumas.
Jei ne, tai ar galime tikėtis, kad mokytojai sąžiningai, iš visos širdies dirbs su tokių tėvų vaikais? Kad jaunimas plūste plūs mokytojauti?
Mano tėveliai, jei tektų aiškintis dėl manęs, būtų pagarbiai nuleidę galvą, išklausę, atsiprašę mokytojo, visa savo laikysena rodę, jog jaučiasi kalti, jog jiems gėda. Net kai jų nuomonė kita būt buvus.
Ir būtent tokia jų reakcija man būtų pati paveikiausia priemonė – kad tėveliams tokią gėdą užtraukiau. Jokių papildomų pabarimų namuose neprireiktų. Suprasčiau, jog mokytojų privalau klausyti, nes net tėveliai jų pagarbiai klauso ir paklūsta! (bent jau tų tėvelių vaikų akivaizdoje)
Liūdna, kad šioje istorijoje matome, ne ką pirmiausia pastebėti reikia!
Apsiribojame tik „vaikelio”-Burgio pokalbio scena. O juk ne tai čia įžvelgti, ne apie tai kalbėti turime!
Juk su šia istorija mums visiems panosėn „astrologinė prognozė” Lietuvai – jos ateities vaizdas buvo padėtas, parodyta, kur link judame, jei LEISIME tai istorijai būtent taip pakrypti – Lietuva, kurioje gyvens mūsų vaikai ir anūkai (žinoma, įspūdis iš spaudos, galimi netikslumai):
– teisėsaugos darbuotojas, piktnaudžiaudamas savo tarnybine padėtimi, įsuka ilgalaikį psichologinį m-klos direktoriaus spaudimą, o gal net terorizavimą – pokalbių itin nepagarbiu tonu su direktoriumi metu gąsdina pasinaudosiąs savo ryšiais, lauk ištrenksiąs švietimui nusipelniusį žilagalvį(!!!). Mokinukė nuo to laiko kasdien iš namų išeina „kovinės parengties” – savo pražangos nemato ir nepripažįsta, savo jauna burnele ir pati pereina į puolimą.
Tėvelis, gal būt, net ir mokyklos steigėjams lygiai taip pat „aiškino”, kaip jiems ramiau gyventi ir savo postuose būsią, o tada ir steigėjai irgi pedagogui patarė pasiduoti, nes…
O jo mokykla, tiesą sakant, rengė būsimą LT elitą – mokslo, verslo, politikos, pedagogų, profesūros, inžinerijos ar kt. Ugdė išsilavinusius pareigos žmones, kuriems vaikystėje nepataikauta, mokykloje ugdymo procesas neimituotas; kurie nuo pirmos klasės pareigos mokyti, jų valia mokykloje ugdyta (sutartį pasirašei = pažadėjai, tad garbingai laikykis duoto žodžio, arba eik, kur tau labiau patinka, kur bus lengviau – pasirink garbingai!). Čia mokyta pagarbos daugiau išmanančiam, patyrusiam bei tarpusavio santykių pagarbos; mokyta sąmoningai mokytis, įsisavinti žinias ir mokyklą baigti ne tik su brandos atestatu, bet ir su giliomis žiniomis, su troškimu toliau lavintis.
Tačiau tarp tėvelių radosi tokių, kurie norėjo mylimo vaiko sėkminga ateitimi pasirūpinti, t.y. „etiketės” visai būsimai jo ateičiai – prestižinės mokyklos brandos atestato, kuris vėliau visur duris atvers – į aukštąją (bet irgi tik link diplomo, o ne uolių studijų!), į profesūrą, link postų, į politiką, į EP …
Ar dar nepakanka Seime, kas ne šiaip duotų rinkiminių pažadų nesilaiko, bet ir į Konstituciją spjauna, o įstatymai jiems apskritai neegzistuoja? Ana va, kiek entuziastų keisti Konstituciją pagal šių dienų skonį ar asmeninius jų planus bei ambicijas!
Labai gaila, kad nesame organizuoti ar gal neįsigilinę, iki buitinio lygmens šią istoriją nuleidę.
Juk turėjo būti ir peticijos (o gal buvo, tik nežinojau?), turėjo būti minios, apsupusios ŠMM, gimnaziją ir jos steigėjus. Bet.. mes patys pasielgėme „išmintingai” – „davėme durniams kelią”, į brutalių rankas gimnaziją atidavėme ir atvėrėme kelius jų mafijai perimti ateities LT valdžią. Ateities Lietuvos raktus tokiam mentalitetui perdavėme.
Programinė Švietimo ministro kalba. Ar bus išgirsta?
Daug gerų minčių. Bet su viena nesutinku. Man tikyba ir biologija visada derinosi. Jos ne viena kitai prieštarauja, o viena kitą papildo. Kas paneigs, kad 1 Dievo diena netruko milijardus metų? Ir kad Visata atsirado po Didžiojo sprogimo – ir Biblija rašo, kad iš pradžių nieko nebuvo, tik Žodis (t.y., galimybė). Ir evoliucijos teorija – juk augalų ir gyvūnų atsiradimo eiliškumas tai tas pats ir vienur, ir kitur? O žmogus – vėliausiai atsiradęs (ar sukurtas – kaip kam patogiau) sutvėrimas. Šonkauliu gali pabūti žmogaus genomas. Viskas suderinama, kai to nori. O kai nenori – tada tik ieškai kaltų.
Šonkaulis – tik viena iš originalaus žodžio reikšmių.
Dar viena – medžiaga. Bet tai dar ne viskas.
Vertėjas nepataikė. Visi kiti vertimui į savo kalbas naudojosi jo vertimu ir platino klaidą. Bet galiausiai susigriebė.
Beje, kas žino, kiek dar netikslumų, ar net absurdiškų vertimo klaidų galėjo būti padaryta? Juk tiek Šventojo Rašto vietų eiliniam skaitytojui klausimų kelia, viena kitai prieštarauja… Tačiau tos tiesos ne akademikams, vadinasi, buvo „kiekvienam pabažnam” suprantamai aiškintos. O spragomis, neaiškumais visada rasis, kas mielai pasinaudos.
Per 28 Nepriklausomybės metus buvo daugybė mokytojų streikų, bet nei viename iš jų nereikalavo mokymo laisvės, švietimo biurokratijos naštos mažinimo ir daugiau demokratijos mokyklos valdyme.
Kodėl ne menas, kodėl ne išmintis, kodėl ne dvasinės vertybės? Verslas – tai pinigų darymo mašina. Ar tokią ateities visuomenę nori suformuoti autorius – pinigų kalėjų, merkantilinės sąmonės vartotojų? Verslo jau ir taip visur per daug, į mokylas jis jokiu būdu neturi ateiti.
Išskirtinai geras ir teisingas straipsnis.
Alina Laučienė. Kada mokytojo profesija bus prestižinė? (I ir II dalis)
I d. – propatria.lt/2021/10/alina-lauciene-kada-mokytojo-profesija.html
II d. – propatria.lt/2021/11/alina-lauciene-kada-mokytojo-profesija.html