Tiesiogiai apie politiką rašau gana retai. Tam turime pakankamai užkietėjusių profesionalų politologų. Rašau apie priešišką propagandą ir giliuosius propagandos mechanizmus bei technikas. Tačiau kartais būna, kad viena ir kita šiek tiek persipina. Propagandos mokslo srityje tai vadinama „politinės karybos priemonėmis“ (angl: political warfare). Naudojant jas pakankamai išmoningai, tampa įmanoma pasiekti ir kitų manipuliatyvių tikslų: kurti nenatūralias konfrontacijas propagandos „taikiniu“ tapusių valstybių visuomenėse, paveikinėti elektorato nuomones, rinkimų kampanijas ir panašiai. Taigi šįkart pasiryžau parašyti.
Kaip rašė V.Suvorovas [tikr. Vl.Rezun], „Kur yra (…) politbiuro jėgos paslaptis? Atsakymas yra labai paprastas. Metodas yra senas ir jau tūkstantmečiais sėkmingai pritaikomas. Jis slypi sename romėnų principe „Skaldyk ir valdyk“. Kad galėtų valdyti, Leninas pradžioje skaldė viską, ką tik Rusijoje buvo galima suskaldyti. Po jo mirties komunistai ištikimai tęsė didžiojo pirmos proletarinės valstybės įkūrėjo nurodymus“. Kažkada esu aprašinėjusi vieną įdomią propagandos techniką gan egzotišku pavadinimu. Ji yra vadinamą „magiškuoju kvadratu“ (angl. magic square). Tai – propagandos technika, grįsta pačiomis įvairiausiomis konfrontacijomis, ir, deja, suteikianti priešiškos propagandos vykdytojams beveik tokias pat didžiules veiklos galimybes, kiek neišsemiami yra mūsų visų skirtumai. Pavyzdžiui, skirtumai tarp įvairių politinių grupių gali būti eskaluojami palyginti lengvai, tinkamų tam manipuliacijos priemonių yra tikrai daug. Remiantis istoriniais pavyzdžiais, galima drąsiai teigti, kad įvairūs autoritariniai ir totalitariniai režimai dažnai bandė įveikti demokratiją, išmoningai panaudodami prieš ją jos pačios priemones, įskaitant mūsų visuomenėse aukštai vertinamą individualumą, minties ir žodžio laisvę, nuomonių skirtumų galimybes.
Antai kitos baisios ideologijos atstovas, Jozefas Gebelsas (Joseph Goebbels) yra pareiškęs: „Mes pateksime į parlamentą tam, kad aprūpintume save demokratijos arsenalu, jos pačios ginklais. (…) Jeigu demokratija yra tokia kvaila, kad suteikia mums bilietus ir algas už tai (…) darbas, štai koks jos reikalas.“ T.y., jeigu konfliktai yra normalus reiškinys, kartais netgi sveikintinas, tai nenatūralios konfrontacijos neretai yra sukuriamos ir paleidžiamos į apyvartą naudojant pačios demokratijos vertybes. Dar didesnė painiava ir sėkmingesnės manipuliacijos, o per jas ir konfrontacijos, gali būti įžiebtos tada, kai daliai kokios nors auditorijos (pavyzdžiui, daliai elektorato) yra sudaromas įspūdis, kad, tarkime, demokratija visuomenėje egzistuoja visiems, tik ne „jiems“; kad, pasak G.Orvelo, „yra lygūs, ir yra lygesni už kitus“ ir panašiai. Suprantate, toji demokratija yra tarsi lazda su dviem galais: jei norime, kad gerbtų mūsų nuomonę, tenka priimti ir tai, kad patiems teks gerbti kitas nuomones, net jeigu jos mums ir nepatinka. Mano nuomone, kaip tik šiame mažutėlaityje pagarbų sankirtos taške kartais ir atsiranda erdvės, parankios įvairioms manipuliacijoms.
Taigi: kaip, naudojantis pačios demokratijos vertybėmis, ypatingai – nuomonių skirtumais, kuriamos konfrontacijos? Palyginti lengvai, gerbiamieji. „Magiškasis kvadratas“ yra toks, pavadinkime, agitacijos ir manipuliacijų modelis, kai mums sudaromas įspūdis, kad mus supanti realybė yra tarsi padalijama į dvi kontroversiškas plotmes:
1 kontraversijų pora: „mes“ – „jie“.
2 kontraversijų pora: „prieš / ir dabar“ – „prieš / ir po to“
Tarkime, egzistuoja dvi ar daugiau politinių grupių. Jų požiūriai skirtingi. Nors tikslas, tikėtina, gali būti ir vienas, pavyzdžiui, kad mūsų valstybės darniai vystytųsi, būtų saugi, kuo sėkmingesnė ir panašiai, jų mažesni siekiai ir įsivaizdavimai apie konkrečias priemones, galimai padėsiančias tą pasiekti, gali būti skirtingi. Tuo atveju, kai „taikiniu“ tapusios valstybės visuomenė yra, pavyzdžiui, pakankamai dirgli, suerzinta, išbalansuota, bendrai siektini tikslai nėra pakankamai išsikristalizavę ar pakankamai iškomunikuoti, t.y., visus be išimties bent jau kai kuriais aspektais mobilizuojantys galimi veiksmai dėl gerbūvio nėra pakankamai aiškūs, ir sykiu kuriamos vis naujos priežastys ir nauji precedentai gilinti tarpusavio konfrontacijas „taikinyje“ – tokia erdvė yra palanki inicijuoti manipuliacijas kaip tik „magiškojo kvadrato“ principu.
Suaktyvinus šią techniką, pirmas žingsnis yra surasti „taikinio“ visuomenėje kuo daugiau medžiagos minėtoms kontroversiškoms plotmėms. Jei medžiagos mažoka – pasitelkus vieną kitą išmoningesnę strateginę (plačios apimties, ilgalaikę) psichologinę operaciją ir didesnį kiekį taktinių, tampa įmanoma tos medžiagos „suorkestruoti“ palyginti nesunkiai. Ilgainiui tai išvirsta į maždaug tokį socialinės psichologijos fenomeną: įspūdį, kad egzistuoja „mes“ ir „jie“. (Konkretūs skirtumai šiuo atveju nesvarbu, propagandiniu požiūriu kartais netgi geriau, kai abi šios sąvokos yra abstrakčios). Iš esmės tokiu atveju propagandistai agituoja piršdami mintį, kad esą tuo momentu, kai „mes“ jaučiamės „blogai“, – tie paslaptingieji „jie“ jaučiasi „gerai“. Betgi po to – esą „mes“ jaučiamės „gerai“, o „jie“ jaučiasi „blogai“. Linijinio laiko atžvilgiu grupė „geri“ kaip pozityvas ir grupė „blogi“ kaip negatyvas yra atskiriami ir supriešinami tam tikrame situacijos „lūžio taške“ (angl.: breaking point). Pavyzdžiui: „mes“, „atsimenantys Sąjūdį, didvyriški idealistai“, t.y., „geri“ – jaučiamės lyg ir „blogai“. O tuo tarpu tie, kurie to nebeatsimena, nebevertina, „jie“ atseit jaučiasi „gerai“. Ir atvirkščiai, pavyzdžiui: „mes“ , tie, kurie jau „tiek plušėjome dėl valstybės“, kurie „sprendėme problemas skausmingu ekonominės krizės laikotarpiu“, mes jaučiamės lyg ir „blogai“ (tarkime, todėl, kad esame politinėje opozicijoje). O tie, kas naiviai įdėjo pastangų, kad būtų išrinkta ne visai, pasirodo, verta pasikliauti ar valdyti valstybę politinė partija (-os), jie lyg ir ne tik kad nesijaučia „gerai“ patys, bet dar ir lyg ir nori, kad „mes“, kuriems ir taip jau „blogai“, – jaustumėmės „dar blogiau“? Ir taip toliau, ir panašiai.
Įsigilinus į situaciją atidžiau, neišvengiamai peršasi dar viena mintis: kas turi bent jau moralinę teisę pamėginti „paprotinti“ tuos, už kuriuos galimai balsavo? Teisingai, jų pačių elektoratas. Kam naudinga, kad netgi moralinė ir psichologinė rinkėjų galimybė, netgi pats jų noras „protinti“ būtų išeliminuoti iš apyvartos? Tikrai ne minėtai tiek dėl valstybės padariusiai ir vis dar, ačiūdie, norinčiai tai ir toliau daryti partijai, ir tikrai ne jiems. Ką daryti? Paprasta: kuo labiau supešdinti vienus ir kitus tarpusavyje. O kol du pešis, kaip toje mūsų patarlėje – galimai „laimės trečias“. (Pavyzdžiui, kokie nors, pavadinkime diplomatiškai: išoriniai priešiški mūsų valstybei veiksniai). Štai dėl ko abi kontraversiškos „magiškojo kvadrato“ plotmės „taikinio“ visuomenėje tolydžio keičiamos vietomis, kartkartėmis vis įpilant alyvos į ugnį, įtampa kaitinama. Natūraliai: bendrasis susierzinimo ir nepasitenkinimo lygis „taikinyje“ didėja.
Tuo momentu agitatoriai šiek tiek pastūmėja ir tuo pat metu „heroizuoja“ savo publiką, maždaug šitaip: publikai įteigiama, kad „ji“ yra „herojiška“, „didvyriška“, nes dabartinė jos situacija yra „labai bloga“. Ir toji publika, – čia ir slypi šios technikos tikslas! – būtinai turi būti įkvėpta kokiems nors „herojiškiems žygdarbiams“. Iš esmės šiuo „magiškojo kvadrato“ momentu propagandistai turi savo publikai įrodyti ir paskatinti ją galvoti taip: „nepaisant to ir to, jūs esate herojai, „jūsų“ situacija dabar yra „bloga“, bet jeigu jūs herojiškai pasielgsite, didvyriškai padarysite taip ir šitaip, tą ir aną, tada jūsų situacija tikrai taps „gera“. Tarsi mojuodami savo publikai prieš nosį morka, kaip tam asilui iš pasakos. Įdomiausia situacija „taikinio“ visuomenėje susidaro tada, kai „magiškasis kvadratas“ yra naudojamas paveikti iškart kelioms, turinčioms aiškių skirtumų (politinių, vertybinių ir panašių), „taikinio“ visuomenės grupėms. Kadangi, prašau atleisti už tiesumą, ne kiekvienas (-a) geba matyti vadinamą visą bendrą situacijos vaizdą (angl.: whole view). O kai dar ir propagandistai nuolat vis įpila dar šiek tiek alyvos į ugnį, panaudodami minėtus mūsų skirtumus, subalansuotų susitarimų ir santarvės dėl kažkokių bendrų strateginių tikslų, taigi ir dėl veiksmų jiems pasiekti galimybės smarkiai sumažėja.
Kita „magiškojo kvadrato“ versija propagandistų yra naudojama šiek tiek švelniau, jų akimis žiūrint – kaip šiek tiek „silpnesnis propagandinis sprendimas“. Jei anksčiau minėtos priešpriešos yra dažniausiai apibūdinamos kaip kontraversija „juoda / balta“, pastaroji versija yra vadinamasis „juoda/ pilka“ propagandinio sprendimo variantas. Pavyzdžiui: kaip ir pirmuoju atveju, tuo momentu, kai „mes“ jaučiamės „blogai“,„jie“ atseit jaučiasi – „gerai“. Tačiau po „lūžio taško“ – visi „mes“ atseit jausimės „gerai“. T.y., tiek „mes“, tiek ir „jie“. Šis principas gan dažnai naudojamas politikoje, ypač įvairiose rinkiminėse kampanijose.
Pavyzdys galėtų būti propagandine prasme iš dalies gana abstraktus, tačiau tuo pačiu metu apeliavęs į kiekvieno potencialaus rinkėjo sąmonę R.Pakso politinės partijos rinkimų šūkis: „Tvarka bus!“ Kur „tvarka“? Kokia būtent „tvarka“? Vieniems iš mūsų, kalbant visiškai paprastai, „tvarka kambaryje“ reiškia, pavyzdžiui, paklotas lovas, iššluotas grindis, ir viskas. Kitiems – švariai nuvalytą stalą, iššluotas ir išplautas grindis, dailiai išdžiaustytus skalbinius, o dėl ne visai idealiai užtiestų lovatiesių jie/jos galbūt net nesuks galvos. Tretiems: išplautas grindis, švarius stalus, išblizgintus langus, palaistytas gėles, išdžiaustytus ir išlygintus skalbinius…
Tuo tarpu ketvirtiems (ypač, pavyzdžiui, turintiems šiek tiek kompleksų ir slapta trokštantiems, kad kiti jų prisibijotų), „Tvarka bus“ reikš galbūt: kad jie pagaliau gaus mistinę „galimybę“ vožtelti kumščiu į stalą, sykiu su šia politine partija sušukti „Sakiau, tvarka bus!“ – ir visas pasaulis aplink juos staiga pasikeis pagal jų norą ir valią, lyg burtų lazdele mostelėjus. Pakaks atseit tiktai balsuoti už šią partiją. Tad rinkėjų sąmonė ir pasąmonė, jiems patiems net nejaučiant, kad, pasitelkus minėtą abstrakciją, tiesiog manipuliuojama jų individualiais skirtumais – iš dalies sureagavo į „magiškojo kvadrato“ pasiūlytus „tada visiems bus „gerai“ spąstus.
Naudojant magiškąjį kvadratą, jo rėmuose palyginti efektyviai veikia keletas kitų, mažesnės apimties, bet gana dažnai naudojamų technikų. Pavyzdžiui, šios:
1.Klaidinanti, dezorientuojanti informacija (angl.: misinformation). Tai subtili propagandos (ar politinės karybos priemonių, jei jums taip paprasčiau) technika, kurios principas yra: pateikti informaciją auditorijai taip, kad galutinė kokios nors istorijos, pasakojimo apie įvykį, socialinės apklausos transliuojama „žinutė“ būtų ne objektyvi tiesa, bet tai, kuo propagandistai nori minėtą auditoriją įtikinti. Pagalbinė informacija (konkretus įvykis, istorija), šiuo atveju nėra svarbi. Svarbu yra būtent: galutinė „žinutė“ ir tai, kaip ją priims ir suvoks numatyta auditorija.
2.„Dori žodžiai“. „Dorų žodžių“ arba „žodžių apie dorybes, vertybes“ (angl.: virtue words) technika yra pagrįsta kokių nors visuotinai pripažįstamų dorybių, vertybių deklaravimu. Maždaug šitaip: „Mes tikime.. mes kovojame už… mes gyvename pagal žodžius… principus.. ir mes turime gilių, gražių, gerų idėjų apie tai!“ . Paprastai tokie „dori žodžiai“ apima šias pozityvias sąvokas: „civilizacija“, „krikščionybė“ (ar kokia nors kita religija, priklauso nuo to, kokiame kultūriniame, istoriniame, geografiniame kontekste ši propagandos technika naudojama), „geras“, „tinkamas“, „teisingas“, „demokratiškas“, „patriotiškas“, „motinystė“, „tėvystė“, „šeima“ , „mokslas“, „medicina“, „sveikata“, „meilė“. Kitaip tariant, daugiausia tas, į kurias didžioji žmonijos dalis automatiškai reaguoja teigiamai.
Dėl ko pasitelkiamos būtent šios sąvokos? Pritaikius šią propagandos techniką, ji gan veiksmingai sumažina mūsų „pasipriešinimą peršamam produktui“ ir paverčia mus mažiau įtariais, mažiau kritiškais nei kad mes turėtume būti, išgirdę, pavyzdžiui, tokias konstrukcijas, kaip „…tai Lietuva privalo padaryti tam, kad nebūtų pažeidinėjamos/-a/-i…“; „…tai Lietuva privalo padaryti tam, kad nebūtų karo / būtų taika/ klestėtų verslas / būtų didesnės pensijos…“, „…tai jūs privalote padaryti tam, kad gyvenimas būtų turtingesnis…“, „.. tai jūs privalote padaryti tam, kad būtumėte mylimas/ -a/ -i…“ ir panašiai. Kitaip tariant, „dorų žodžių“ technika yra beveik tas pats, kaip ir „etikečių klijavimas“ (angl.: labelling; name calling) – tik atvirkščiai. Mano asmenine nuomone, neatmestina hipotezė, kad būtent šios technikos panaudojimas lėmė 2016 rinkimų rezultatus Lietuvoje. (Turbūt dar pamenate vieno politiko frazę žurnalistams: „…nes mes žmonėms kalbėjome apie vertybes“?..)
Jei susidūrėte su „dorų žodžių“ technika, užduokite sau tokius klausimus:
- Kokia yra tikroji, tiksli šios „doros sąvokos“ reikšmė?
- Ar reklamuojama idėja /man jos skleidėjų užduodamas klausimas/ pasiūlymas/ reikalavimas iš tikrųjų tiesiogiai susijęs su realia, gyvenimiška šio žodžio reikšme?
- Ar gali būti, kad idėja, kuri iš tikrųjų visiškai neatitinka mano interesų, yra man paprasčiausiai „parduodama“, tiesiog sukuriant tokią jos formą ir pavadinimą, kokie man patiktų?
- Jeigu nepaisyčiau to, kad idėja išreikšta man patraukliais žodžiais ir gražiai skamba, – kokie yra pačios idėjos privalumai ją įgyvendinant realiai, gyvenime?
3. „Savas, paprastas vaikinas“. „Savas, paprastas vaikinas“ (angl.: plain folks) – tai palyginti gana dažnai pasitaikanti technika, ypač politikos, kartais – ir komercinės reklamos srityse. Neretai taikoma, kai „taikinys“ yra jaunimas arba žemesnio socialinio sluoksnio atstovai. Naudojant šią propagandos techniką, stengiamasi įtikinti „taikiniu“ pasirinktą auditoriją, kad jos vykdytojai ir jų idėjos yra „paprastų žmonių“ idėjos. O štai jų oponentai esą niekada tų „kitų paprastų žmonių nesuprastų“, jie „per daug pasipūtę, arogantiški“ ir panašiai. „Savo, paprasto vaikino“ technikos tikslas yra pristatyti ką nors kaip neva lygiai tokį patį, kaip ir Jūs, taigi atseit patikimesnį. Sykiu numatytiems „taikiniams“ (elektoratui, socialinei grupei ir panašiai) suteikiant savotiško artimumo jausmą, o tuo pačiu didesnį psichologinį komfortą. Jei susidūrėte su šia propagandos technika, rekomenduojama užduoti sau tokius klausimus:
- Ko vertos šio asmens idėjos, atskyrus jas nuo jo personalijos (įvaizdžio)?
- Ką šis asmuo galimai dangsto šiuo „savas, paprastas vaikinas“ įvaizdžiu?
- Atmetus patį įvaizdį, – kokie yra faktai / kokie faktai lieka?
4. „Puošni karieta ir užtikrinta pergalė“ (angl.: bandwagon and inevitable victory). „Puošni karieta“ yra metafora, vartojama apibūdinti situacijoms, kai, tarime, populiari politinė partija, politinė frakcija ar koks nors įvykis pritraukia auditorijos paramą (palaikymą, užuojautą, susidomėjimą) ir pats augantis populiarumas yra panaudojamas vis naujiems ir nauiems sekėjams pritraukti. Pavyzdys: kai Lietuva patyrė pirmąsias ryškias globalios ekonominės krizės pasekmes, politinę daugumą turėjo viena dešinioji partija. Lig tol buvusi gana populiari, pastaroji, įskaitant kai kurių jos pačios narių padarytus ne visiškai tobulus sprendimus (palyginimui: pristabdžiusius viduriniojo socialinio sluoksnio vystymąsi), dalį turėto palaikymo prarado. Vėliau galimybe kone „dėl visko“ kaltinti būtent šią politinę partiją gana greitai pasinaudojo jos politiniai oponentai. Ką galbūt mažiau žino didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai – tuo pat metu minimi politiniai oponentai, ypatingai nuošalesniuose šalies regionuose, itin suaktyvino pastangas priiminėti naujus narius, populiarinti savo nuostatas ir panašiai. Tuo tarpu tiems, kas vis tiek linko palaikyti pirmąją, dešiniąją, politinę kryptį, dažnokai būdavo tvirtinama, kad tai daryti esą yra „kvaila“ „netikslinga“, „nenaudinga“, „beprasmiška“, nes esą minėtos dešiniosios partijos „visi nekenčia“ ir taip toliau. Tai yra klasikinis „puošnios karietos ir užtikrintos pergalės pavyzdys“: ši propagandos (politinės karybos priemonių) technika pagrįsta aktyviu apeliavimu į „taikiniu“ pasirinktą auditoriją, siekiant pastarąją įtikinti „dėtis prie daugumos“, „elgtis taip, kaip elgiasi daugelis kitų“, „prisijungti prie likusios minios“.
Trumpai tariant, ši politinės karybos priemonių technika sustiprina natūralų daugumos žmonių norą palaikyti stipresniojo, nugalėtojo pusę. Ji naudojama su tikslu įtikinti „taikiniu“ pasirinktą auditoriją, kad kokia nors programa, nuostata, požiūris yra masiniai, daugumos programa, požiūriai, nuomonės… Jos apraiškų galima aptikti daug kur: antai vertinant santykius su Rusijos Federacija būtinai atsiras asmenų, kurie, užuot prisiminę, kad mes esame NATO narė, gąsdins auditoriją esą „didele RF galia“ ir gundys iš anksto palaikyti atseit „stipresniojo pusę“. Ten, kur užsiimama korupcija, būtinai išlįs kokių nors gudručių, bandančių jus įtikinti, kad jūs atseit privalote „duoti/paimti kyšį“, nes atseit „visi taip daro“, ir taip toliau, ir panašiai. O šios technikos antrasis segmentas, „užtikrinta pergalė“, kviečia tuos, kurie dar „neįlipę į puošnią karietą“, suskubti kuo greičiau jon įsiropšti, kad jie galėtų atseit „protingai prisidėti“ prie tų, kurie jau viduje ir esą „sėkmingai rieda užtikrintos pergalės link“. Likusią auditorijos dalį, tarkime, atsargiuosius, kurie lipti vidun vis dar neskuba, šios technikos naudotojai dažniausiai pamažu įtikinėja, kad esą jų pasirinkimas „likti nuošalyje“ atseit nėra pats geriausias. Jeigu technika naudojama trumpą laiką, ji kažin ar spėtų kaip reikiant įsibėgėti ir duoti efektyvius rezultatus. Tačiau, kaip visi žinome, politinių partijų populiarumas, įtakos kokioms nors strategiškai svarbioms nuostatoms „taikinio“ visuomenėje ir panašūs procesai dažniausiai užtrunka ne vienerius metus. Kartais – dešimtmečius.
5. „Supaprastinimas“ (angl.: simplification). Naudojant šią politinės karybos priemonių (propagandos) techniką, faktai apie kokias nors situacijas specialiai yra supaprastinami maksimaliai iki „geras – blogas“, „teisinga – klaidinga“, „blogis – gėris“, „dorybė – nuodėmė“, „juoda – balta“, kad po to pasiūlomas atitinkamai „supaprastintas problemų sprendimas“ būtų akivaizdus kuo didesniam žmonių kiekiui. Pavyzdys: galbūt pamenate situaciją pernai, kai dalis Lietuvos Seimo narių, nepakankamai įsigilinę į siūlomo įstatymo projekto tekstą, nubalsavo faktiškai už draudimą kritikuoti viešus asmenis žiniasklaidoje – ir tik po to kai kurie iš jų susizgribo, kad, patys to nepastebėdami, atidavė savo balsą… už antidemokratinės nuostatos, pažeidžiančios žodžio laisvę, įtvirtinimą? Sakyčiau, suveikė paprastas „triukas“, nes: parodykite man politiką, kurio anei kiek nežeidžia visuomenės ir žiniasklaidos kritika? (Pelnyta ar nepelnyta, tai jau, kaip sakoma, detalės). Tokių politikų turbūt nėra. Todėl, pasiūlius „supaprastintą sprendimą“ sudėtingai pelnytos, nepelnytos, efektyvios, neefektyvios, mandagios, grubios ir taip toliau, daugumą politikų įjautrinančios viešos kritikos problemai spręsti, – logiška, kad dalis iš jų nejučia pasidavė pagundai išspręsti situaciją „iškart ir paprastai“.
Vienas iš šios technikos variantų, palyginti labai dažnai naudojamas politinių priešrinkiminių kampanijų metu, yra: pasiūlyti auditorijai ypatingai supaprastintas, dargi, sakyčiau, smarkiai suprimityvintas įvykių, idėjų, koncepcijų ar netgi konkrečių asmenų interpretacijas. Deklaruojami tvirtinimai ar šūkiai (apie ką nors) šiuo atveju būna teigiami ir ryžtingi. Juose vengiama naudoti kokius nors vertinančius, kvalifikuojančius apibūdinimus. „Supaprastinimo“ technika gali būti palyginti sėkmingai naudojama siekiant įsiūbuoti, įaudrinti turinčias menkesnį išsilavinimą ir išsilavinusias auditorijas ir išprovokuoti jas konfrontuoti tarpusavyje. Dėl ji suveikia? Paprasta: daug asmenų yra išsilavinę ar yra puikūs specialistai, meistrai, profesionalai kokioje nors savo, atskiroje srityje. Bet riboti laiko ir energijos ištekliai dažnai nulemia tai, kad, užuot atskirai detaliai ir labai atidžiai gilinęsi į kokį nors sudėtingą klausimą, jie linksta priimti kažkieno kito pateikiamus problemų ir/ar galimų sprendimų „supaprastinimus“. O po to, remdamiesi pastaraisiais, – atitinkamai susieti, suvokti ir reaguoti ir į pačią problemą.
„Supaprastinimo“ technikos charakteristika:
1.Šios technikos naudotojai galvoja už kitus. Dėl ko tai suveikia, juk paprastai mes to nemėgstame? Kai kurie žmonės priima siūlomą informaciją iš šalies jos asmeniškai net netikrindami, jei informacijos šaltinis ar ją pateikęs autoritetas jiems atrodo esąs patikimas ir/arba tos srities ekspertas. Dalis žmonių tiesiog linkę priimti daugybę informacijos, jos nevertindami kritiškai. Kai kuriems pristinga išsilavinimo, žinių, todėl jie gana noriai priima kitų pasiūlytus požiūrius ir sprendimus. O kai kurie žmonės yra tiesiog per daug tingūs ir jiems paprasčiausiai nesinori mąstyti apie kažkokias gilesnes problemas, juolab patiems domėtis visais galimais sprendimais.
2.Įtaigi informacija pateikiama glausta forma: „supaprastinimas“ sukelia auditorijai įspūdį, kad keliais žodžiais esą iš tikrųjų perteikiamas visas klausimas/problema/sprendimas. Vidutinis „taikiniu“ pasirinktos auditorijos atstovas tokiu atveju net nepagalvos, kad galėjo būti ir visai kita klausimo/problemos/sprendimo formuluotė. Ir visiškai kitokie atsakymai nei tie, kurie jam taip paprastai „pasiūlomi“.
3.Tai paglosto auditorijos ego: kai kuriems žmonėms sunku patikėti, kad kokios nors kitos srities, išskyrus jų pačių, supratimas gali reikalauti pastangų. Todėl jie nesunkiai pasiduoda įspūdžiui, kad „supaprastintas“ temas, klausimus, kuriais kalbama, rašoma, diskutuojama, atseit tikrai gali suprasti kiekvienas ir kuo lengviausiai. Pavyzdžiui, standartiniam, mažai susidūrusiam su teisės sritimi „taikinio“ auditorijos atstovui patiks klausytis teiginių, kad esą „visa ta teisė tėra tik paprasta logika, pridengta įmantriais žodžiais“. Arba kad atseit „visas šiuolaikinis menas tai tik kliedesiai ir nesąmonės“. Tai yra vadinamas „geidžiamas mąstymas“ (angl.: wishful thinking): jiems norisi tuo tikėti, nes jie bijo, kad teisė ir modernus menas gali gerokai viršyti jų asmenines suvokimo ribas. Tuo tarpu pakišus klasikinį kokių nors sričių, sudėtinių problemų ar gilių klausimų „supaprastinimą“, jie aršiai ginčysis su oponentais, būdami visiškai užtikrinti savo teisumu.
6. „Absoliutus akivaizdumas“. Šiek tiek rečiau pasitaikanti manipuliacija, kuri neblogai tinka tiek kurti konfrontacijas „taikinio“ visuomenėje, tiek ir daryti subtilią įtaką „taikinio“ visuomenės nuomonėms panaudojant „puošnios karietos“ principą, yra vadinamas „absoliutus akivaizdumas“. Gal ir nebūčiau jos čia pateikusi, jei prieš keletą savaičių akis nebūtų užkliuvusi už vieno komentaro vienoje diskusijoje socialiniuose tinkluose. Situacija atrodė lyg ir, atsiprašau už ironiją, įprastai: daug asmenų, atstovaujančių skirtingas politines grupes, aršiai riejosi dėl vienos socialinės apklausos rezultatų. Prašau atleisti, bet vardan objektyvumo neminėsiu toje apklausoje minėtų kandidatų prezidentiniuose rinkimuose pavardžių.
Etikos ir mandagumo vardan neminėsiu net leidinio, kuriame apklausa buvo paskelbta. Mūsų politiniai skoniai, vertybės, nuostatos ir požiūriai yra individualūs (pavyzdžiui, daugeliui Lietuvoje turbūt ne paslaptis, kad esu dešiniųjų pažiūrų, nors jokiai politinei partijai nepriklausau), ir mes turime teisę juos turėti ir reikšti. Kitas dalykas, kai mūsų turimų individualių požiūrių dėka mums patiems kartais net nepastebint, kuriamos vis naujos dirbtinės konfrontacijos. Taigi, apie minėtą apklausą: atkreipiau dėmesį, jog vienas iš diskusijos dalyvių pasiskundė, kad jis pats geranoriškai priėjo prie apklausinėjusių respondentus (praeivius) apklausos vykdytojų ir pasisiūlė pateikti savo nuomonę. Tačiau, vos pasakius gimimo datą, jis buvo nusiųstas šalin. Kitaip tariant, jis „netiko“.
Drįsčiau kelti hipotezę, kad jis netiko todėl, kad buvo iš tos kartos, kuri atsimena Sąjūdžio laikus, jaučia didelius sentimentus tam laikotarpiui ir galimai (asmuo to ir neslėpė) būtų palaikęs vieną labai konkretų kandidatą. Jeigu apklausa būtų buvusi vykdoma kokiais nors komerciniais tikslais, tuomet tai būtų lengvai suprantama: tuo atveju potencialių pirkėjų tikslinės grupės yra iš anksto griežtai reglamentuojamos ir suklasifikuojamos. Nesu visiškai tikra, tačiau drįsčiau spėti, kad kai apklausa vykdoma siekiant ištirti visuomenės nuomones apie politiką valstybėje, kažin ar tokie griežti kriterijai taikomi. Klausimynus būsimiems respondentams paprastai sudaro ir respondentų kriterijus parenka patys socialinių apklausų kūrėjai. Gal taip nutiko ir visiškai natūraliai, sunku pasakyti. Tačiau faktas, kad galutinė minėtos socialinės apklausos pasekmė buvo: ir taip anksčiau tarpusavyje aršiai konfrontavę visuomenės grupės pajuto dar didesnį susierzinimą, tarp jų kilo dar didesnė įtampa, netrukus pasipylė tarpusavio įžeidinėjimai, nuoskaudos, emocijos…
O ten, kur emocijos liejasi per kraštus, sunkoka tikėtis aukšto racionalumo lygio ir sveiku kritišku, analitiniu požiūriu grįstų vertinimų. Ir, žiū, viena įskaudinta pusė jau organizuoja socialinę akciją, gi kita šaukia, kad jūs esą šiokie, tokie ir anokie! Gana greitai diskusijose tapo prieita net iki to, kad palyginti visai padorų įskaudintųjų žiniasklaidos puslapį oponentai visai nepagrįstai išpravardžiavo „kiaurai prorusišku“, apšaukdami pastaruosius „nacionaliniais ekstremistais“ ir kuo tik nori, gi akcijos organizatoriai širsdami ir tiesiog iš principo ėmė linkti (natūralu, visi mes esame žmonės, visi turime emocijų) remti iniciatyvas, galimai padėsiančias „įkąsti“ juos pravardžiuojančiai stovyklai, ir taip toliau. Mano nuomone, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie abiejų politinių grupių rėmėjų požiūriai visgi sutampa – kone klasikinis dirbtinai paaštrintos konfrontacijos pavyzdys.
Todėl dėl visa ko, kadangi artėja treji rinkimai, norėčiau pateikti ir citatą apie „absoliutaus akivaizdumo“ techniką. Staiga pravers. Iš dalies ji šiek tiek panaši į minėtą „puošnios karietos ir neabejotinos pergalės“ atvejį, tiktai šiek tiek suktesnė. Cituoju: „Visgi mūsų žvalus pulkininkas [kalbama apie SSSRS, sovietinių saugumo tarnybų „pulkininką“ – E.V.] labiausiai žavėjosi „absoliutaus akivaizdumo“ metodu, kuris duoda tegul ir negreitą, tačiau patikimą rezultatą. Vietoje to, kad ką nors įrodinėtumėte, jūs duodate tai, kuo norite auditoriją įtikinti, kaip kažką akivaizdaus, savaime suprantamo ir dėl to besąlygiškai palaikomo absoliučios gyventojų daugumos. Nors išoriškai atrodo labai paprastas, šis metodas nepaprastai efektyvus, nes žmogaus psichika automatiškai reaguoja į daugumos nuomonę, stengdamasi prisijungti prie jos. Svarbu tik atsiminti, kad dauguma būtinai turi būti dominuojanti, o jos palaikymas turi būti absoliutus ir besąlygiškas – kitu atveju prisijungimo efektas nekyla. Jei šios sąlygos įvykdomos, tai „daugumos pozicijos„ šalininkų skaičius ima lėtai, bet patikimai augti, o einant laikui, pradeda didėti jau pagal geometrinę progresiją – daugiausiai žemų socialinių sluoksnių sąskaita, nes šie yra labiausiai paveikūs „prisijungimo efektui“. Vienas iš klasikinių būdų palaikyti „absoliutaus akivaizdumo“ metodą, yra, pvz., įvairių sociologinių apklausų, demonstruojančių absoliutų visuomenės vieningumą dėl kokio nors klausimo, publikavimas.“
O žinote, koks minimų karštų diskusijų „nutylėto kandidato“ atveju rezultatas buvo įdomiausias? Kitoje socialinėje apklausoje, atliktoje vos po savaitės, jį palaikė nemažas žmonių kiekis. Stebitės? Nereikėtų. Nes galbūt lygiai toks pats būsimų rinkėjų kiekis būtų palaikęs pastarąjį ir savaite anksčiau. Juk esmė gal ir nebūna (nebuvo?) tiktai apklausos, gerbiamieji. Kartais esmė gali būti ir: netyčia, iš naivumo ar kokių nors kitų priežasčių dirbtinai sukeltos konfrontacijos. O kada rasi palankesnę dirvą joms įžiebinėti, jei ne – rinkimams artėjant?..
Todėl vietoj išvados norėčiau mums visiems palinkėti: išminties, atidumo ir visada pamėginti įžvelgti visą bendrą vaizdą.
Parengta pagal:
Browne M.N., Keeley M.S. Asking the Right Questions: Guide to Critical Thinking, 2007.
Cialdini R.B. Influence: the Psychology or Persuasion, 1994.
Suvorov V. [tikr. Vl. Rezun] GRU: ieties smaigalys, 1997.
https://www.merriam-webster.com/dictionary/bandwagon
Autore,ar tau negaila savo laiko šiam traktatui sukurti.Vis įterpiant po žodelį angliškai.Na žinom ,žinom Suvorovo asmenį.Jau nesigėdiji tautiečius skirstyti pagal socialinį sluoksnį.Pasirodo,yra ir žemesnis,ir aukštesnis .Yra net
“paprasti”žmonės !!!O kas tie nepaprasti???Save prie kurių priskiri?Matyt,esi kažkur netoli valstybės lovio?Kai artėsi
prie pensijinio amžiaus ,tikriausiai,pasistengsi išsirūpinti sau “valstybinę pensiją” už didžius nuopelnus Tėvynei?
Juk dabar madoj gauti premijas valstybines,medalius prie jų ir valstybines pensijas.Kitaip juk negalėsi būti nepaprastas
ir aukštesnio socialinio lygio.Priviso daug pilstytojų iš tuščio į kiaurą.
Labai įdomiai parašyta apie tai kas vyksta mūsų valstybėje.
Labai taiklus Gebelso pavyzdys.
Demokratija ir žodžio laisve besinaudojantys kremlinai pamažu sugrauš mūsų nepriklausomybę.
Moralinių pagrindų neturintys žiniasklaidos magnatai ir jiems tarnaujantys žurnaliūgos sistemingai dergia mūsų Tėvynę, iškreipė realybę.Televizijoje ir internetinėjė žiniasklaidoje ieškančius teisybės, pavertė vaitojančiais nevykėliais.
Žodžio laisve besinaudojantys pakarailos, vakar, Lietuvos kariuomenės šimtmečio proga, didžiuosiuose portaluose publikavo kariuomenę menkinančius straipsnius.
O mažaraščiai troliai dirbo keliomis pamainomis.
Kaip išsidirbinėjo Mockaus televizijos tik spėju, nes TV seniai nebežiūriu.
Neturinti atsakomybės žiniasklaida, žmones apkvailino taip, kad tvarkingos moterys eina į mitingą kovoti už pijokų ir lakūdrų teisę lapašint savo vaikus.
Šiuo metu žiniasklaidoje visiškas bardakas.
Neturi būti taip, kad propagandistai rengiantys tokias tvarkingiems žmonėms psichiką žalojančias operacijas nebijotų atsakomybės.
Neįmanoma lietuvius nuo melo ir propagandos apsaugot Vaitkevičiūtės straipsniais Alke.
Įstatymas turėtų drausti išsišokėliams seimūnams skleisti melą ir durnint žmones mojuojant tuščia “papke”
Demokratija ir žodžio laisvė yra gerai.
Bet prie to turi būti griežta atsakomybė už savo žodžius ir veiksmus.