Lietuvoje daug ir seniai kalbama apie Baltijos šalių sandraugą. Kai kas jau pastebėjo, kad ši Atgimimo ir Baltijos kelio laikų vizija kelia daugiau klausimų, nei pateikia atsakymų. Estija jau seniai labiau orientuojasi į Suomiją, su kuria ją sieja tiek tautiniai ryšiai, tiek ūkiniai interesai, nei į Baltijos šalis. Deja, šiaurinis vektorius krypsta tokia linkme, kad šiaurinė kaimynė vertinama labiau, nei pietinė. Tai galioja ir baltiškajai sesei Latvijai.
Su estais latvius sieja daugiau tautinių mitų, nei su lietuviais. Bendra patirtis Livonijos valstybėje, bendra protestantiška kultūra, bendros kovos Waffen-SS legionuose… Visa tai – kur kas šviežiau, nei Nameisio ir Traidenio bičiulystė ar bendra baltiška lingvistika. Maža to. Latvių istoriografijoje epocha, kai Lietuvos ir Lenkijos valstybė valdė Latvijos teritorijas, ligšiol vienareikšmiai vadinama lenkmečiu. Lietuvos latvių istorijoje gal net mažiau, nei Latvijos – lietuvių istorijoje.
Visa tai būtina suvokti ir į tai atsižvelgti. O vis dėlto Baltijos sesių ryšius būtina plėtoti. Ypač – Rusijos agresijos akivaizdoje. Pradedant nuo Latvijos, bet prisimenant ir Estiją. Kad ir kokie būtų jos ryšiai su Suomija, pastarojoje vis dar gyvos pokario finliandizacijos nuotaikos, kai didvyrišką karą su sovietais keitė bendradarbiavimas, balansavęs ties vasalystės riba. Lietuviai su latviais labiau supras estus, nei suomiai, kalbant apie maskoliškąjį marą.
Antras svarbus Lietuvos geopolitikos vektorius – pietų kryptimi. Pirmiausiai – į Ukrainą, kuri jau šiandien kovoja su Rusija ir jos penktąja kolona, bet atkreipiant dėmesį ir į Baltarusiją. Ši valstybė itin svarbi, kaip jungianti arba skirianti Baltijos šalis nuo Ukrainos, be to – jungia baltiškos šaknys ir bendra patirtis Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.
Čia svarbi diplomatija, palaikant ryšius tiek su dabartine Baltarusijos valdžia, tiek su kultūringa ir blaivia opozicija. Ypač pavojinga būtų „litvinistų“ srovės plėtra. Ši srovė laiko tikraisiais Lietuvos valstybės kūrėjais tik baltarusius, atmesdama dabartinius lietuvius, kaip jos istorinę tautą. Jų vizijose Vilnius – Baltarusijos istorinis miestas, kartu su visu kraštu. Neatmestina versija, kad už šios srovės glūdi skaldanti Maskvos ranka.
Vis dėlto gausu baltarusių, kurie nori sveikų, pragmatiškų santykių. Mums gi itin svarbu, kad ši šalis kuo labiau toltų nuo Rusijos ir artėtų prie Europos. Ne briuselinės, o mūsų regiono Europos. Atsargus, bet kryptingas suartėjimas su Minsku būtų mums naudingas. Dabartinis prezidentas – laikinas, o draugystė tarp tautų būtų prisiminta, kai jį pakeis kita valdžia. Žinoma, bendrystės perspektyvas temdo Astravo atominis monstras, kuris labiau geopolitinis projektas, nei ekonominis, ir daugiau Rusijos projektas, nei Baltarusijos.
Bendrystės formulę dar reikės atrasti. Patrauklios tranzito sąlygos, visoms Baltijos valstybėms laikantis drauge energetikos klausimais, galėtų tapti jos pagrindu. Kartu svarbu stiprinti bendrą baltiškąją ir LDK laikų sąmonę, atskiriant ją nuo „litvinistinės“ propagandos. Mums nėra, ko dalintis bendroje istorijoje, nes ją kūrėme kartu. Užtektų pripažinti, kad LDK kūrė tiek dabartinių lietuvių, tiek baltarusių, tiek ukrainiečių protėviai. Klausimą, kas joje vyravo, galėtume pasilikti savo vidiniam vartojimui.
Trečia kryptis – tai Višegrado šalių grupė: Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Ši grupė tvirtai laikosi prieš Briuselio viešpatavimo ambicijas, saugodama Europos Sąjungos valstybių suverenumą, tautinį tapatumą, šeimos vertybes, vieningai grumdamasi su masinės imigracijos, lytinių iškrypimų plėtros, kosmopolitizmo iššūkiais. Europos Sąjungos kontekste mums tai – pavyzdys ir viena iš prioritetinių erdvių tarpvalstybiniam bendradarbiavimui.
Šioje plotmėje opiausi santykiai – su Lenkija. Lietuviai prisimena Vilniaus ir Suvalkų kraštų okupaciją ir aneksiją, Armijos krajovos siautėjimus ir vykdytą lietuvių etnocidą. Lenkams, savo ruožtu, alergiją kelia mūsų didvyriai, ypač – Vietinė rinktinė, kovojusi su Armija krajova. Logiškiausias sprendimas šiuo klausimu būtų kiekvienai šaliai palikti jos istorijos interpretaciją, santykius kuriant dabarties ir ateities aktualijų pagrindu.
Kitos trys Višegrado šalys, skirtingai, nei Lenkija, daugiau ar mažiau flirtuoja su Rusija. Vis dėlto šiuo klausimu jos vargu, ar nusileidžia Europos Sąjungos lyderėms – Vokietijai ir Prancūzijai. Liberali, kosmopolitinė mūsų žiniasklaida sąmoningai švelnina pastarųjų valstybių draugystę su Kremliumi liudijančius faktus ir aštrina Višegrado šalių bendradarbiavimo liudijimus. Lenkija šiuo metu šiame bloke tvirčiausiai atstovauja antikremlinėms pozicijoms, o Baltijos valstybių įsijungimas į šį bloką tokias pozicijas žymiai sustiprintų.
Ketvirta kryptis – tai kuo glaudesni santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Britų Sandraugos šalimis. Tai – NATO pagrindas. Privalome visomis išgalėmis priešintis Europos Sąjungos federalizacijos projektams, ypač – gynybos ir tarptautinės politikos srityse. NATO yra ir turi likti visos Europos saugumo garantu. Jei laimės Prancūzijos ir Vokietijos stovykla, Europos Sąjunga vis labiau tols nuo Amerikos ir artės prie Rusijos.
Apibendrinant būtina kurti Baltijos-Juodosios jūros valstybių bloką, drauge integruojantis į Višegrado valstybių bloką, su perspektyva ateityje šias dvi sąjungas suvienyti į vieną, po anglosaksiškojo pasaulio vėliava. Anglosaksai tiesiogiai suinteresuoti, kad Europa liktų suverenių valstybių sandrauga, o tai – ir mūsų gyvybinis interesas. Tiek Berlynas, tiek Paryžius kuria sąjungą nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Mūsų valstybei tai reikštų pražūtį.
Privalome apriboti savo ambicijas, o istorinius ginčus ir nuoskaudas palikti istorijai. Kai Rusija vykdo tiesioginę agresiją prieš savo kaimynus, o Briuselio kosmopolitai bando mums primesti tūkstančius prašalaičių ir iškreiptas šeimos sampratas, kivirčai dėl skirtingai interpretuojamos istorijos su galimais sąjungininkais būtų nusikaltimas tautai ir valstybei. Glaudi karinė, ūkinė, kultūrinė ir geopolitinė Vidurio Rytų Europos šalių sandrauga, glaudžiais ryšiais susijusi su Amerika ir Britų Sandraugos šalimis – tai, ko mums reikia ir reiks ateityje.
Kartu svarbu stiprinti bendrą baltiškąją ir LDK laikų sąmonę, atskiriant ją nuo „litvinistinės“ propagandos. Mums nėra, ko dalintis bendroje istorijoje, nes ją kūrėme kartu.
Deja, belorusuose neteko matyti nieko teigiamo – ten vien kremlinai arba litvinistai… na, dar gal „geriausiu atveju“, apolitiški mankurtai – homo sovietikai… Neįsivaizduoju už ko ten užsikabinti, ką ten galima bendro ar patrauklaus įžvelgti. Keista, juk atrodytų panaši ir gimininga ukrainiečių tauta yra visai kitokia, nusipelno pagarbos ir simpatijų, o anie sukelia tik panieką ir pasišlykštėjimą. Ir pripažinti, kad kūrėme istoriją kartu, tai yra pataikavimas jiems. Tie kas patys kūrė istoriją (pvz., ukrainiečiai), tie ją ir turi – jie ir nesigviešia svetimos istorijos. O anie gviešiasi, nes nieko jie nekūrė, tad logiška, kad nieko savo jie ir neturi.
Tai irgi ir Juozaicio mintys.Reikia , labai reikia jo aktyvesnes viesos veiklos.
Baltarusių yra visokių. Ne vien tik kremlinai, litvinistai ar homo sovieticus.
teko būti Gudijoje, bendrauti su jų inteligentija. Tikrai yra nemažai žinančių tikrąją istoriją, labai pagarbiai žiūrinčių į mus, beveik kaip į savo “vyresnius brolius”. Aišku, Lukašos maskoliška propaganda įdėjo didelius pinigus ir daug energijos baltarusių sąmonei sujaukti, rezultatai matomi. Bet su labiau išsilavinusiais ginčų beveik nebuvo. Mūsų,deja, liberastų-socdemų valdžios aiškiai pralaimi propagandinėje kovoje, nerodo net noro puoselėti mūsų istorijos paminklus, kultūrą. Vien Vyčio pavyzdys ko vertas – surengtas visas spektaklis, kaip sovietmečiu, kad tik paminklo nebūtų, speciailiai sukurta “liaudies komisija”, kurios nuosprendis jau buvo iš anksto žinomas.
O Lukašas atstatinėja LDK pilis (Lydos, Nesvyžiaus, Gardino, Myro) -siūlau visiems pamatyti. O kaip Maskolijos satelitas stato cerkves, beje, tikrai gražias, įspūdingas šventoves, nepanašias į gamyklos cechą kaip Viršuliškėse.
Ko verta ideja”privalome riboti savo ambicijas”?
Gana prasmingi Kundroto pamqstymai,vis dėlto su kai kuriais teiginiais sunku sutikti. Pvz. lietuviai su lenkais nesikivirčija,o atvirkščiai- Lenkija vis Lietuvai melagingai priekaištauja dėl ,,lenkų” sunkios padėties Lietuvoje,dėl Vilniaus krašto ne okupacijos ,be to Lietuvos valstybę stengiasi paverst Lenkijos vasale.
M. Kundroto straipsnio pavad.” Lietuvos geopolitikos perspektyvos”šiandieninės Lietuvos atveju yra savęs”sureikšminimas virš lubų”. Visi iš istorijos žinom,kad Lietuvos šiokia tokia įtaka geopolitikai buvo,kai ji nuo Krėvos sutarties iki Liublino Unijos buvo Lenkijos vasale. Na o nuo Liublino Uijos iki Lenkijos-Lietuvos Žečpospolitos padalijimo Lietuva buvo tik Lenkijos pagalbinike geopolitikos klausimuose. Po Žečpospolitos padalijimo 1795 metais Lietuvos”geopolitines perspektyvas”iki 1990 metų sprendė Rusija ir Vokietija. Po TSRS sugriovimo 1990 metais į Lietuvos “geopolitinių perspektyvų”sprendimus įsijungė ir JAV. ES ir Vokietija ne Rusija, kuri kelis dešimtmečius stačiusi Lietuvoje pramonės įmones, miestus, elektrines 1990 viską metė ir išėjo viską palikusi, ir dar likusi, anot šiose teritorijose gyvenčių tautelių,joms”skolinga už okupaciją”. Vokietija neleis”eiti kur nori”tokioms teritorijoms, kurios įsiprašė “į eilinę ES okupaciją”, kurioje buvo kaip ir buvusioje Rusijos okupacijoje “damaitinamos” dotacijomis ir pagalbomis.. Kaip rodo brexit-as, Anglija už buvusią ES”okupaciją”prašoma susimokėti berods 80 milijardų eurų. Tokių pseudovalstybinių teritorijų”geopolitikos perspektyvos”, kaip rodo istorija,buvo yra ir bus, kaip ir šias teritorijas valdyti paskirtiems tautiniams vadams ir jų”tautinėms politinėms”chebroms laiku suprasti, kad jau keičiasi šeimininkas ir suspėti jam prisiekti savo ištikimybę. Tokiais pereinamais laikotarpiais daugumas”tautinių” veikėjų nori būti Brazauskais,Lansbergiais ir visai nenori būti likusiais ištikimais senajam šeiminkui Burokevičiais. Štai ir visa tokių Lietuvos tipo pseudovalstybių valdančiųjų ir juos aptarnaujančio personalo varoma”geopolitika ir jos perspektyvos”, ant kurių eiliniam žmogeliui yra nusi…. Na o pseudovalstybinėse teritorijose gyvenantieji čiabuviai suinteresuoti “geopolitikomis ir geopolitikos perspektyvomis”atranda progą pasisnukiuoti tarpusavyje. Ryškus”ėjimo į rytus ir vakarus geopolitikos” pavyzdys Ukraina,kurioje vieni rusai ivanov,petrov ir t.t. pavardėmis, Lenino pakrikštyti ukrainiečiais, snukiuojasi su kitais ivanov,petrov, kurie save ir toliau laiko rusais.
apie Ukrainą išmanai per mažai, kad komentuotum. Ar bent žinai, kad Rosstat duomenimis Maskvoje gyvena net 30%(!) rusų, kurių dauguma yra iš mišrių šeimų. Ukrainoje tuo labiau.
O Kundroto pagrindinė mintis : turėkime savo nuomonę, ir tame mus tikrai palaikys Vyšehrado šalys, rūpinkimės ne Eritrėjos pabėgėliais, ne seksmažumomis, o savo piliečiais
O prieš ką ir kame tos Vyšegrado šalys turėtų mus palaikyti?…
Nors kiek žinantis istoriją “patriotas”gali pasakyti, kad Ukrainos ir Baltarusijos pavadinimus buvusioms slavų apgyvendintoms Volynės ir Podolės Rusijos imperijos žemėms, po Spalio revoliucijos davė visų mylimas Leninas. Taip Tarybų Sąjungoje atsirado ir “tautos” pavadintos baltarusiais ir ukrainiečiais apie kurias prieš 100-200 metų niekas negirdėjo. Štai ir “visas išmanymas apie didingą ukrainiečių tautą ir naciją”, kurią po 2014 metų pradėjo aktyviai”kurti”Porošenka su kitais”tikrais ukrainiečiais”. Jie sugalvoja šiai”nacijai” ją galinčius suvienyti “patriotinius”šūkius ir savus “nacionalinius”didvyrius, kurių anksčiau niekas nematė ir nieko apie juos nežinojo,kuria savo “nacionalinę” bažnyčią ir t.t.
Rusija, kuri kelis dešimtmečius stačiusi Lietuvoje pramonės įmones, miestus, elektrines?????????????
Na, su Gudija turėti kažką artimesnio manau nepavyks. Maskovija jau seniai numatė , ką darys kai “batka” išeis.
Žirinovskis yra leptelėjęs , kad bus Minsko gubernija. O ar Lietuva ir jos sąjungininkės sugebės pasipriešinti “imperijai”. Manau neužteks jėgų. Per daug savi apatiniai kvepia.
Jau dabar kremlius užsiėmė stambinti sritis ir naikinti “visokias autonomijas” – pvz; Kaukazas. Pjudo Kaukazo tauteles. Kam? Tam kad jas nuraminti ir teisingai išspręsti nesutarimus. Aišku-teisėjas kremliuje, o kariuomenė – lazda.
Manyčiau, kad labiau tikėtina, jog už “litvinistų” srovės gali būti daugiau Varšuvos negu Maskvos rankos. Juk konkrečiai į Vilnių (Vilno naša”) taikosi ne Maskva, o, nors ir veikdami askirai, – “litvinistai” su “lenkistais”. Be to, akivaizdu, kad toks “litvinistų” konfrontavimas su Lietuva yra vienodai naudingas tiek Varšuvai, tiek Maskvai tuo, kad kliudo Lietuvos ir Baltarusijos šalių suartėjimui. Kas be abejonės yra jų abiejų strateginis interesas. Tą jų abiejystę galime įžvelgti ir Astrovo radimosi atvejyje.
Dabartinė Lietuvos politikos kryptis nesidėti su Lenkijos vadovaujamu Vyšegradu, beje, neturinčiu jokių perspektyvų ir apskritai artimiau su Lenkija bei jos organizuojamomis kitokiomis griovos grupėmis, laikymasis Baltijos, Skandinavijos šalių bendrumo esant ES ir NATO, taip pat dvišalių partnerysčių su JAV, Šiaurės šalimis, yra pati optimiškiausia politikos kryptis. Priekaištauti galima tik dėl apleistų politinių santykių su Baltarusija.
Gerb. Kažin, jūsų pozicija, manyčiau, yra optimali. Juolab, kad kelinti metai (šiemet prisijungė ir Lietuva) nuo Helsinkio iki Palangos tą pačią dieną prie jūros yra kuriami draugystės su Šiaurės šalimis laužai. O kas dėl grėsmių, tai labai aiškiai pasakė jo šventenybė popiežius Pranciškus: be grėsmės iš Rytų mums yra grėsmė ir iš Lenkijos pusės. Kažin teisingai įžiūri, kad “litvinistus” Baltarusijoje inspiruoja Lenkija, juolab, kad inspiravimo pradmenis užsakė atlikti Lenkijos seimas: alkas.lt pradžios puslapyje “biust an fast” rodo Lenkijos herbą, kuris kultūringai dengia Lenkijos “žemes” ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos atžvilgiu tolyn į rytus (K. Koženiovska. Lenkijos kultūros buvimas Rytuose).
Taikos sutartis su Lenkija po Želigovskio – Pilsudskio invazijos į nepriklausomą Lietuvą iki šiol nėra pasirašyta, tai Lenkija sugalvojo, matyt, jog, tuo metu kai “litviniška” Baltarusija paskelbs savąją “Lietuvą”, su ja sudarys “taikos sutartį”, įteisinant Želigovskio – Pilsudskio kampanijos rezultatus, ir taip norės pasiglemšti dar “litvinišką” MInską. Apsišausite kažkieno (bet ne mūsų) ponai, nes praeis putiniškas režimas, Rusija taps normalia valstybe ir iškils Kaliningrado srities kartu su “lenkiškomis žemėmis”, klausimas. Tada su Rusija, JAV, Prancūzija bei Vokietija Lietuva taktiškai jums paprieštaraus”, – štai toks mūsų atsakas į užmačias, svetimu herbu dengiant Lietuvos ir Baltarusijos žemes tolyn į Rytus.
O aš pritariu jungimuisi su Lenkija ir vadinamąjai Jogailaičių idėjai. Šios politikos pasėkmes iki šiol stipriai jaučia visa rytų ir vidurio Europa, todėl šiai genialiai idėjai pritariu.
Ačiū,tokią sajungą su lenkais jau turėjome pasekmės akyvaizdžios….manau vienintelė teigiama sąjunga tai europos TAUTŲ sajunga,ne,,pederizacija”bet lygeteisių tautų sąjunga.
Aš galėčiau pritarti, jei Lenkija pripažintų prievarta užėmusi Lietuvos žemes 1920 m., nesilaikydama 1795 m. sienos tarp Lenkijos ir Lietuvos, atiduotų pietinę Suvalkiją Lietuvai bent pagal Suvalkų sutartį 1920.10.07, laikytųsi dar 1974 m. paskelbto J. Mieroszewski požiūrio Lenkijai su kaimynais : Lietuva, Baltarusija, Ukraina.
Lietuva tikrai skaudžiai jaučia 1920 m. praradimo pasekmes – netekta beveik pusės plotų, netekta beveik 3 mln. gyventojų tuo metu.
Įsivaizduokime šiandieninę Lenkiją turint 1939.08.31 sienas, dargi be laisvo miesto Danzig, bet tik rytuose dabartinę sieną – kaip tada kukuotų kresų institutas už ES pinigus ?
Pritariu, gerb. Jogailaiti, kad Lenkijos, bet ne dviejų tautų Respublikos, politikos pasekmes iki šiol stipriai jaučia visa rytų ir Vidurio Europa: to patvirtinimui užtenka pažvelgti į dabartinės Lenkijos sienas. Dėl kitų minčių nepritariu, nes jūsų pasisakymas – hibridinio karo, pasibaigus realiam karui su Lenkija, tęstinumo prieš Lietuvą ir Baltarusiją kultūriniame fronte pavyzdys.
Kad Jogailaičiai nesugebėjo sutelkti resursų prieš Rusiją, Osmanus(turkus) ir Vokietiją( Habsburgus), čia jau jų bėda ir silpnumo požymis, bet pati idėja buvo geniali ir labai gaila,kad nepavyko tų resursų sutelkti. Jogailaičiai turėjo planų ir Stambulą paimti ir Austriją (Habsburgų tėvynę atimti), o prieš Rusiją įsteigti ordiną, kuris rengtų žygius į Maskvą. Deja planai žlugo dėl koardinavimo tarp keturių valstybių stygiaus ir dėl valdovų neryžtingumo, bei negabumų.
Įdomus Jogailaičio svaigulys. Išvardyti visi aplinkiniai kraštai, o kur Lietuva.
Lietuva buvo visos tos 4 valstybių sistemos ir visos dinastijos pagrindinė atrama. Štai ir viskas
Ne, – ne “viskas”… Taip, teisingai, – jogailaičiai veikė trypdami Lietuvą lyg ji būtų buvusi kokia jų atrama. Bet iki jogailaičių Lietuva buvo valstybė, buvo karalystė. Turbūt, – maža garbės Lietuvai iš valstybės, karalystės virsti Lenkijos karalystės provincine tarnaite. Tad jogailaičiai savo politika sutrypė Lietuvą, sutrypė jos istorinę garbę. Tokiu atveju Lietuvai didžiuotis, kad yra buvusi Lenkijos atrama, yra vergo didžiavimasis. Taigi, iki ko gali būti nusiritama lietuvybėje…
Klausimas tamstai- o kas buvo Lietuva iki Jogailaičių? Karalystė? Taip karalystė, bet kokia apgailėtina karalystė jeigu visi jos kaimynai siekė ją pakrikštyti ir sunaikinti? Ar kur nors Europoje taip buvo? Kokia karalystė jeigu didžiąją dalį valstybės ir gyventojų daugumą sudarė rusėnai kurie turėjo raštą ir mums jį sugebėjo primesti? Kokia ji gi buvo karalystė jeigu krikšto bijojo kaip velnias kryžiaus ir didelės asimiliacijos? Kokia karalystė jeigu tik susijungusi su Lenkija Lietuva vos ne vos sugebėjo pribaigti Ordiną ir tai pati vos galo negavo? Ar toje Lietuvos karalystėje buvo nors viena mokykla, raštinė, universitetas, riterija, pinigų ir monetų sistema, raštas, kokia nors civilizacinė sistema? Kodėl ta pagoniškoji karalystė negalėjo sudarinėti net taikos sutarčių su Ordinu nekeldami krikšto klausimo, o valdovai neapsikrikštiję negalėjo net sudaryti kokios žymios santuokos su užsienio valdovo giminaičiu? Ar tau pačiam tai neatrodo apgailėtinai? Visos šios problemos išnyko į istorijos areną įžengus Jogailaičiams. Va tep.
Iki Jogailaičių Lietuva buvo ne prastesnė karalystė už kitus kaiminystėje besiradusius valstybinius darinius. Tai bylotų daug kas – laimėtas vadinamas Saulės mūšis, LEK paminėta Mindaugo tėvo galybė, kuriai neprilygo kaiminystėje niekas kitas. Pagaliau ne kokiu kitu tikslu, o kovai prieš Lietuvą jos kaimynėstėje radosi Kryžiuočių, Kalavijuočių ordinai. Nežiūrint to, kad į Lietuvos teritorijų krikštatėvius, o per tai ir jų teisėtus užvaldymus buvo nusitaikęs Vokiečių ordinas, Mozūrai, Čekija ir netgi nykštukinė misijinė Lenkijos karalystė, Mindaugas visoms joms nušluostė nosį įformindamas tiesiai Vatikanui bažnytiškai pavaldžią valstybę – Lietuvos karalystę. O kur dar Durbės, Karusės kiti Lietuvos laimėti mūšiai, Kijevo prijungimas, Algirdo sėkmingi žygiai į Maskvą, dabartinės Užnemunės išlaikymo Lietuvos teriritorija ir t.t. ir pan. Jėga ir dvasia nepalaužiama Lietuva gyvavo iki Jogailos, nepaisant to, kad buvo nužudytas karalius Mindaugas su sūnumis – karalystės paveldėtojais, atsigavo, tačiau per laiką radosi kita nelaimė – Julijonos „jogailynas“ . Manau, kad tai atsako į visus tuos čia sudėtus klaustukus, kas buvo Lietuva iki jogailaičių. Juolab, kad, kaip žinoma, po Jogailos su Lenkija sudarytos Krėvos sutarties Lietuvos kaip suvereno politinėje Europos arenoje apskritai nebeliko. Lietuva tapo Lenkijos karalystės sudėtine provincija, valdoma iki mirties Lenkijos karalystės vietininko Vytauto. Taigi apie po Krėvos nelikusią Lietuvą nėra ką ir kalbėti, tai jau Lenkija – Jogailos pradėtas Lietuvos išvalstybėjimas, lietuvių lenkinimas buvo vykdytas kelis šimtus metų. Tokia istorinė jogėlaičių Lietuvai esmė. Dabar, kad išsidildytume tą istorinę jogailišką gėdą, telieka Lietuvai visose gyvenimo srityse nuo Lenkijos su jos jogailaitiniais pasireiškimais tolti. Kaip Oskaras Milašius sakė, su Lenkija kaip Lietuvos prapultimi nesidėti.
ką gero jogailaičiai padarė lietuvių tautos kultūrai, raštui, sąmonei kelti ? Deja, buvo uolūs lenkiškojo nacionalizmo tarnai. Būtų bent laiku paskleidę lietuvišką raštą, pastatę mokyklas ir šiandien mūsų būtų bent 10 kartų daugiau.
Lenkų didysis istorikas Losovski : trečdalis lenkų, o ypač didikų, yra lietuviškos kilmės
Su kai kuriais Mariaus teiginiais galima iš dalies sutikti, tačiau su dauguma – ne.
Mano nuomone Lietuvai reiktų siekti:
1) Kad Europos Sąjunga pagaliau taptų FEDERACIJA su sava federaline kariuomene (visiškai atsisakant neefektyvių nacionalinių), bendru ES diplomatiniu atstovybių tinklu (ES ambasados, konsulatai trečiosiose šalyse, o tarp ES narių (federacijos subjektų) – jų nėra), bendra užsienio politika ir t.t.
2) Pritariu, kad Vokietijos, Prancūzijos, Italijos pozicija paprastai būna per daug švelni Rusijai. Be to, tikrai nepriimtina, kad ES nepavyksta glaudžiau suartėti su JAV. Lietuva galėtų būti aktyvesne gilesnės ES, JAV, Kanados ir kt. pasaulio šalių integracijos šalininke. Tačiau nepamirškime, kad JAV šiuo metu prezidentu yra izoliacijos siekiantis populistas. Tad tai taip pat kliūtis. Bet rinkimai ne už kalnų – didelė tikimybė, kad jis bus pakeistas kitu, JAV integracijos su Europa siekiančiu politiku.
3) Integracijos kontekste mums svarbu išlaikyti itin glaudžius ryšius su Latvija ir Estija. Mūsų tapatumas turėtų būti artimas Skandinaviškam. T.y., mums svarbiausias “šiaurinis” geopolitinis vektorius.
4) Konservatyvios Vidurio Europos šalys (Višegrado grupės) mums ne pavyzdys. Lenkijos pozicija Rusijos ir JAV atžvilgiu yra visiškai priimtina, tačiau ši šalis šiuo metu nesveikai konservatyvi ir linkusi izoliuotis – o tai nepriimtina. Čekija taip pat ne pačią geriausiaą valdžią šiuo metu turi, o apie Vengriją – iš viso geriau patylėti… Vinintelę Slovakiją galima vertinti pozityviau.
5) Reikia remti Ukrainą, Baltarusijos demokratus, tačiau nemanau, kad mums tikslinga siekti gilesnio suartėjimo su šiomis šalimis.
Tai yra, atsisakant, valstybių kariuomenių, kurios yra NATO pagrindas, sukurt mažesnę, silpnesnę, ES kariuomenę? Tokia kariuomenė yra juokas ir visapusiškai žymiai silpnesnė, nei dabartinė NATO pajėgumų, bendra visuma. O jau ta federalizacija. Lietuva bus kaip teritorinis vienetas, žymintis provinciją ir įstatymus mum diktuos veikėjai, nerinkti Lietuvos visuomenės ir niekaip jai neatskaitingi. Kalba irgi teks derint prie “daugumos”. Kas ten pas mus dauguma? Prancūzai, vokiečiai ir Italai. Trumpai tariant, visi kiti turės naudot tik šlėktišką šneką, ne savo valstybinę. Nuostabu. Muravjovas kvatoja iš savo kapo, o kremliuje ir Pekine trina rankutėm. Tai tarsi ant lėkštutės paduotas skanėstas. Tai politiškai, strategiškai ir juo labiau valstybinių lygmenių, kvaili ir žalingi pasiūlymai. Tokius siūlytojus laikau kenkėjais ir valstybės priešais. Tokių pasiūlymų įgyvendintojus, atvirais valstybės priešais ir išdavikais.
ES federaciškumas, kaip ir dabar yra, – tik kai kuriose vidaus santykių srityse ir tik direktyvinio pobūdžio su jų laikymosi priežiūros ir kontrolės institucijomis, esančiomis ES šalių atžvilgiu panašaus į įmonės, įstaigos buhalterio statusą. Išorinių (tarptautinių) santykių srityse ES šalys išlieka kaip atskiri suverenios valstybės statuso subjektai. Tokią matau ES sąrangos ateitį. Toks federaciškumas nėra joks valstybinio suverenumo baubas kaip kad jį stengiasi vaizduoti ES skeptikai.
Tamsta meluojat, arba pats nesuvokiat apie ką kalbat. tai maždaug tokio lygio pezalai, kaip, kad tai, jog Lietuvoje progresiniai mokesčiai. Berods dar kirkilas tokius makaronus kabino. Jeigu nesupratot ką pasakiau, marš studijuot reiškinio esmę. jeigu yra bent krislas smegenų, suprasit apie ką aš čia kalbu. Na, o jeigu ne, tai ne. Man visada buvo įdomu, tokiais dalykais rimtai tikima, ar tiesiog bandoma parduot naiviem piliečiam, kaip pašvinkusią prekę, kurios pats tikrai neėstu? Žinoma, jeigu žmogus jaunas, dažniausiai tai bus tiesiog patyrimo, žinių, galų gale bendro išsilavinimo stoka. Kas pataisoma. bet kada dėdulė su barzda, neretai jau pražilusia, pradeda pasakot tokius dalykus, darosi labai įtaru. Na žinot, klausimas toks kyla cui bono? Ir neretai tenka pripažint, jog ne iš kvailo paikumo taip kalbama ir daroma. Nors skirtumo, kas tau daro žalą, kvailys ar niekšas, asmeniškai nematau.
Spjaudyk ir gaudyk sau toliau… Matyt, teisėje – nė bū, nė mee…
mes jau buvome federacijoje su Lenkija. Pasekmės – sunykome, vos išlikome. Ačiū, vėl ant to paties grėblio nelipsim
Čia tokią istoriją galiu papasakot. Pasaką galima sakyt.
Tai štai, gyveno negras, negras kaip negras, tik keistokas jis buvo. Mėgo plikus užpakalius žiūrėt ir nesiprausė. Už tai jį ir išvijo iš kaimo. Išeidamas anas dar sako: jeigu būčiau baltas, tai su manim taip nesielgtut! Na tikrai, kiti negrai turbūt vijo jį tik todėl, juodas, o ne už tai, kad pro plyšius svetimas subines žiūrėjo, nesiprausė ir utėlėm apsileido. Taigi, eina jis per dykumą, saulė kaitina, kojas vos velka, troškuliu kamuojasi. Staiga, užkliuvo už kažko, parpuolė. Apsidairė, o ten sena bronzinė lempa iš smėlio kyšo. Sena, apmusijusi. Sėdi, varto tą lempą, mislija, kad reik nuvalyt, jog blizgėtu. Patrynė rankove, o iš lempos tik šast, džinas iššoko. Ocho, cho mirtingasai, sušuko džinas ir šypsosi plačia šypsena, vos medus nevarva. Prašyk ko nori, tris norus išpildysiu, bet po to, tu ir man truputi pasitarnausi. Na negras ilgai negalvojes pradėjo vardinti, noriu būt baltas, visada turėt vandens ir matyt plikas subines. Džinas išsišiepė, dantys balti, šypsena plati. Kaip pageidauji mirtingasai ir pavirto negras unitazu. O džinas ilgai kentėjes, tuojau ir pasinaudojo ankščiau minėta paslauga.
Dėl to ir privalome per rinkimus atsikratyti lenkistinių “valtiečių” visose valstybės ir savivaldybių valdžiose ir ypač nerenkant į Prezidentus kandidatų, kurių strategija – dėtis su Lenkija ar jos buriamomis, vadovaujamomis savanaudėmis grupuotėmis tokiomis kaip Vyšegradas, Trijų jūrų ir pan.
Gerai, kad visokie junkeriai ir kiti komunistai, tiesiog trykšta “geranoriškumu”, “altruizmu” ir “išmintimi”. Nors prie žaizdos dėk, aha. 🙂 Tik kažkaip jų darbai, rodo visai priešingai. Visi jų pakalikai, eis velniop kartu su kolūkiečiais, uspackichais, tapšnotojais, pypkoriais ir kitais degeneratais. Ko ir tamstai linkiu. Tamsta ne vietoje kvailų ieškai. Keisti jūs kažkokie. Tiek kremlinai, tiek eurokomunistai, kažkodėl galvoja, kad gali taip paprastai įtakot piliečius. Treptelėjai kojyte, pasitaškei seilėmis ir visi patikėje nubėgo vykdyti. Šventas naivumas. 🙂
Gal netapatintum, sakau, – Junkerio su ES. Nors jis, galima sakyti, iš tikrųjų Lietuvai “geranoriškas”. Antai, prieš tris metus Lietuva yra sukišusi – taip sakant “įsisavinusi” 365 mln. eurų ES lėšų į niekur nevedančio geležinkelio tiesimą nuo Kauno iki Lenkijos sienos. Tas geležinkelis per tą laiką galėjo žole uželti, tačiau EK auditas Lietuvos valdžių atsakomybės klausimo dėl be naudos išleistų ES pinigų nejudina ir jokiais paties žadamais ėjimais “velniop” joms net nekvepia, taigi “šventas naivumas” yra dėl to “velniop”…
Kodėl netapatinti? Jis įkūnija ES biurakratinio aparato veidą. vaizdas ne itin geras, švelniai tariant. Ir tamsta manai, kad be baltojo bvanos, lietuvaičiai patys nieko nesugebės? Pilvašliaužystė. Kažkam tai atrodo OK. bet aš į tokius dalykus žiūrau kreivai, čia irgi švelniai tariant. O ES įkišt milijonus ir paskui už tai reikalaut sau politiškai svarbių ir naudingų sprendimų, kur kas labiau apsimoka. Pinigai ateina ir išeina, o politiniai sprendimai, visada turi ilgalaikes pasekmes. Savotiška korupcijos forma. Mes jum leidžiam pasivogt ir neklausiam kur dingo, jūs mum raktus nuo valstybės. Manai šita schema kažkam kažkokia paslaptis? Ne mes pirmi, ne mes paskutiniai. Bet paskui sakyt, jog ES viršūnėlės, kurios taip daro yra “geranoriškos” – gryniausia kvailių paieška. Ir politinę korupciją aukščiaiusiu lygiu pateikti kaip kažkokį geranoriškumą… Na, na. Jeigu norisi kvailį rast, pirma reikia gerai į veidrodį pažvelgt. Gal Lietuvoje negalim patys normaliai tvarkytis kaip tik todėl, kad į viršūnėles sulinde tokie kaip tamsta? Na žinot, pilvu pašliaužiosim, kažkur nukombinuosim į kišenę, o kad mūsų nejudintų, parduosim valstybės interesus. Todėl pradžiai, tokie veikėjai turi eit velniop, tam ir turim rinkimus. Štai sosaldomkratai kaip pūtėsi, pūtėsi ir pišššš, liberalai vaizdavo skaistuolius, tik pirst… į gabrielių kai kurios jėgos kišo tokius pinigus ir… Ir daug ašarų, naudos jokios. Dabar atėjo kolūkiečių eilė, netikėtiem pokyčiam, kada tu viršuje ir staiga… Tu niekas, kaip kirminas besirangantis po kojom ir svetimus trupinius renkantis, pas tuos, į kuriuos dar nesenai iš aukšto žiūrėjai. 🙂 Tai ir vadinasi ėjimu velniop.
Be abejonės “lietuvaičiai” patys padaryti daug gali, bet taviškių “lietuvaičių” padarymai renkant valdžias per tą 30 metų tėra ištarimas: “Velniop”! Matyt, tik tas pats beliks ir po ateinančių rinkimų, – pasakyti: “Velniop”!…
Beje, panašu, kad paties kompiuteris blogai verčia, – “geranoriškas” (kabutėse) nereiškia geranoriškas… Iš to nesuvokimas – kas yra pasakyta, tuščios kalbos…
Pagrįst savo nuomonės taip ir nesugebėjai? Tipiškas komjaunuolis. ugningos, nerišlios kalbos, veržlumas ir smegenų trūkumas. Ne veltui juk, pačioje pradžioje pasiunčiau šviestis. Bet matau geras patarimas nuėjo šuniui po uodega. Ką gi, ne tai ne. Kada sugebėsi suvokt tekstą ir argumentais pagrįst savo teiginius, bandyk rašyk. Kol kas tik teršiesi su vaikiško lygio argumentais, neva netinkamus išrinkot, nes išrinkot ne mūsų chebrą, kuri gera vien todėl, kad mūsų. 🙂 O taip, tu čia šitaip tikrai visus “įtikinai”. 😀 Na ir be abejo, kada nesigauna argumentuot, na žinai, trūksta smegenų, arba supranti, kad tavo pašvinkusios prekės tikrai nepirks, belieka kabinėtis prie teksto. Tipiškas komjanuolis, kremlinai irgi, kada supranta, kad argumentų neturi, o juos į kampą varo, puola gramatinių klaidų ieškot. 🙂 Kokie jūs vienodi, skirtumo tarp kremlinų blėnių ir visokių SJW eurokomunarų, beveik jokių. Iš pradžių maniau, sutapimas, bet veliau pastebėjau, kad tai įprastas dalykas. Matyt vieno proto esate. Deja, o gal laimei, nedidelio. O dabar eik pasiraičiok. 🙂 Žinau, kad tau ten žemiau juosmens dega. 😀
Tuščioms kalboms nėra ką laiką gaišinti…
Trumpai tariant nesugebi. 🙂
O aš išdaviku laikau tave – eurofederalizacija susijusi su valdymo, gynybos ir visų kitų sričių optimizavimu. Be, to, yra visa eilė kitų privalumų. Tad eurofederalizacija ves prie turtingesnės visuomenės, o to rezultatas – klestėjimas. Tad kas yra išdavikas, ar tas kuris savo tautai siekia gerbūvio, ar kuris siekia sunykimo (iš uždaros valstybės akimirksniu emigruotų iš esmės visas jaunimas);
Antra, ar aš sakiau, kad Europos Sąjungos kariuomenė turėtų būti silpna? Nieko panašaus, pasisakau už galingą federalinę ES kariuomenę, kuri taptų pilnaverčių JAV partneriu (pajėgumu prilygtų ar net viršytu JAV kariuomenės pajėgumą) NATO sistemoje. Panačia NATO reikia praplėsti įtraukiant Australiją, Japoniją (jei panorės) ir kt. pasaulio demokratijas. Tad aš už stipų NATO bloką ir stiprią ES kariuomenę jame. O dėl nacionalinių – tai jas reiktų naikinti palaipsniui, lygegrečiai stiprinant ES kariuomenę.
Dėl mūsų valdžios… Tai ji ir dabar nėra mano. Niekaip Lietuvai nepavyksta atsikratyti apgailėtino populizmo, kuris su metu “pražydo” absoliučių kv… Netgi stebiu, kaip keičiasi daugumos vilniečių (ypač jaunimo) nuomonė. Dabar dauguma pasisako už tai, kad centrinės ES institucijos turėtų daugiau valdymo galių, o Lietuvos centrinės valdžios galios mažėtų. Tiesa, jas mažinti turėtų ir plečiant savivaldybių galias (kaip kad yra Vakarų Europoje). Briuselio valdžia gerokai išmintingesnė, nei Lietuvos. Tad daugiau galių Briuseliui – tai privalumas.
O DĖL KALBOS. Tai Lietuva kultūriškai greičiau sunyktų būdama izoliuota (dėl itin didelės emigracijos bei atsisakymo gimdyti), nei tapusi klestinčios ES federacijos dalimi. Tam yra pavyzdžių – nemažai bevei sunykusių Europos tautų, dėka ES vykdomos regioninės ir mažumoms palankios politikos, sparčiai atsigauna. Tai airių, velsiečių, gėlų, bretonų kalbos. Nest jau sunykusi Kornių kalba atsigauna. ES politika yra palanki etninės savimonės puoselėjimui. Tad mąstantis žmogus negali to nepastebėti.
Deja, Lietuvoje (kad ir tamstos asmenyje) susiduriame su labai paviršutiniško mąstymo asmenimis…
Kokiu būdu ES kariuomenė pranoks NATO pajėgumus? Tuo pačiu, kada Vokietija ir kai kurios kitos šalys, po šiai dienai 2% neskiria. Nemanau, kad jie ruošiasi daryt ir ateityje. O be JAV, visa ta vakarų “galybė”, labiau nei abejotina. Iš to išloš tik Kinija ir Rusija. Ir tokią Europos karinę “galią”, kuri VISADA rėmėsi JAV karine galia, be JAV, Rusijos ir Kinijos jungtinės pajėgos, pervažiuos kaip traktorius kibirą. Jūsų svarstymai šiuo klausimu, tokie paiki, kad atsiduoda rimta profanacija. Arba piktybišku sąmoningu klaidinimu. Jau nekalbant, apie tai, kad kariuomenė ir sava užsienio politika, yra kertiniai valstybingumo dalykai, kurių jūsų supratimu, reikia atsisakyt. Trumpai tariant, nusispjaut jums ant Lietuvos kaip valstybės. Neva valstybingumo reikia atsisakyt už pažadus, kad lėkštė pilnesnė bus (žinoma ne visiem, o tik kai kuriem). Tokie darbai ta linkme, jeigu ką ir yra, tikra antivalstybinė veikla, kitaip tariant valstybės išdavystė. Ir nereikia man pasakų apie karinius dalykus, čia aš kaip tik, šį tą suprantu ir galiu kur kas daugiau papasakot. Kalbos apie tai, kad ES pranoks JAV karinę galią, juokingos. Naiviem ir nesuprantantiem apie kokius pajėgumus eina kalba, gal ir daro įspūdį, man – kelia juoką ir sarkastišką šypseną.
Nieko panašaus, pasisakau už galingą federalinę ES kariuomenę, kuri taptų pilnaverčių JAV partneriu (pajėgumu prilygtų ar net viršytu JAV kariuomenės pajėgumą) NATO sistemoje.
Tavo pasisakymų (sapalionių), deja, neklauso visokie Makronai, kurie pasisako už ES kariuomenės sukūrimą tam, kad sukurtų „naują Europos saugumo architektūrą“, atsisakant JAV ir NATO, bet kuriant naują „saugumą“ kartu su Rusija… Kam tu čia sapalioji, neaišku – ar tikrai Makronų ir ES federalistų negirdėjai, nesupratai, ar kaip trolis čia demagogijas sąmoningai varai… Aš tikiu, kad su tokiais protais, kaip tavo gaunasi, Briuselio valdžia gerokai išmintingesnė, nei Lietuvos. Tad daugiau galių Briuseliui – tai privalumas. Bet net ir tuo atveju, – nejaugi visos Europos tautos yra tokie degradai, jog pačios jau negali savo šalies tvarkyti ir visoms reikia išmintingojo Briuselio globos? Tikiu, kad ir lietuvių tauta priaugs iki sugebėjimo tvarkyti savo valstybę, o jei nepriaugs, tai tada vis tiek išnyks, kokia tau prasmė dirbtinai skubinti tą išnykimą?
šiaip tai tokius išdavikus kaip šitas imbecilas “žamaitis” pasivadinęs- karo metu šaudydavo už alstybės išdavystę- tokiuosi kad ši graži tradicija bus pratesta.
Raginčiau ,Tamsta,atsikratyti neoliberalizmo viruso,o tuomet politinės įžvalgos bus tikresnės ir prasmingesnės.
Jogailaitis Bartui. Štai ir įvardinote, Jogailaiti, kas buvo Lietuva. Ir išeina, kad Lenkija turi jungtis prie Lietuvos, o ne Lietuva prie Lenkijos. Visas rytinis pajūris, bent jau laužais, stengiasi taip daryti. Kaliningrado sritis, kaip sakiau, jungsis vėliau. Ne politiškai visi jungsis, o dvasiniame lygmenyje su išplaukiančiomis teigiamomis pasekmėmis.
Lenkų iranėniškos (slaviškos) šaknys, tuo tarpu, matosi Liublino unijos žemėlapyje, kur jos mažytė teritorija iš rytų pusės “įlenkta” (iš čia ir lenkai – riestinis kirtis ant “n”). Slaviški lenkai, būdami slavų iranėnais (rusai save kildina iš sarmatų, o pastarieji yra iranėnų šaka – LTE), pralaužė indoeuropietišką baltų kamieną, ir smūgiu į vakarus (lenkų linkis yra smaigaliu į vakarus) perėjo gyventi į Liublino unijoje žymimą teritoriją. Gal, kaip ugro – finus, baltai juos ir be mūšių praleido: žmonių tada buvo reta. Išeitų, kad šakniniai lenkai, kaip ir slavai sarmatai – iranėnai – rusai, nėra kamieniniai indoeuropiečiai: iš čia ir jų agresyvumas.
Mažiausiai prieš 10 tūkst. m. (kamieno viršuje Palangoje ir Vilniuje jau turėjome observatorijas) ledynmečio metu nuo Afrikos mūsų šaka išplito į rytinę Indijos vandenyno pusę, sutiko Indijos pasaulio žmones ir ėmė “nusišnekėti” rusiškai. Kai, šalčiui traukiantis į šiaurę, pasidarė karšta ir “rusų” banga perėjo iraniečių, irakiečių, (si)irų bei pan. kalnų su kloniais gyvenimo “mokyklas”, iš taikių sodiečių šiaurinėje Afrikoje (paganas, lot. – valstietis, sodietis), rusai pavirto agresyviais sarmatais iranėnais (LTE) Vakarų Azijoje bei Europoje.
Genetinį agresyvumą lenkai ir kiti slavai nėra praradę, todėl mūsų, kaip slavų ir kitų baltųjų žmonių Tėvų vykdoma politika, turėtų būti adekvati ir juos visus globojanti.
Čia ne lenkai turi mums dėkoti, o mes jiems, nes jei ne tarkim 1374 metų stebuklas (Košicėje) tai Jogailą ar jo žmoną Sofiją Dimitrovną regėtume kaip paskutinę Lietuvos valdovų porą, o Vitebskas būtų paskutinė Lietuvos sostinė.
Jogailaičiui: būna laikas, kad ir vaikams reikia pagloboti savo Tėvus. Tik, savo “vaikiškos” kalbos tais atvejais Tėvams nėra reikalo primetinėti.
• Algirdas Laucius. Laiškas TS-LKD: ar gali okupacinei kariuomenei tarnaujantis karys tikinti, jog jis gina savo Tėvynę?
– pozicija.org/algirdas-laucius-laiskas-ts-lkd-ar-gali-okupacinei-kariuomenei-tarnaujantis-karys-tikinti-jog-jis-gina-savo-tevyne/
• Tai verčia abejoti valdžios legitimumu
– w ww.pozicija.org/tai-vercia-abejoti-valdzios-legitimumu/