Pikelių pievelės žalios…
Miestelyje tos pievelės. Visos švarios, gražios, tikros. Vos įkeli koją į Pikelius, toji rami tyli žaluma ir apgaubia, žalius švarius gamtos kilimus po kojomis pakloja. Matau – tvirtas, dailus, tiesus ąžuolaitis jaunas savo jau gan stiprias šakas Pikeliams atiduoda, pačias sveikiausias giles žemėn žeria. Gal tai pasiūlymas gilių kavos? Kitur verkia gluosnis žalius šakų plaukus nuleidęs. Ar kokią netektį kužda jis? Ar tik primena, kad gražu ši žalia lyriška ramybė…
Ant kitos žalios pievelės dideli šachmatai išdėlioti. Jei tik moki, gali, jei draugą turi – eik ir žaisk. Galima ir šaškes išsidėlioti. Ir jų dideli juodi, balti skrituliai žalioje žolėje voliojasi. Įdomu.
O ten per centrinę pievelę žalią eina takas įstrižai. Naujoviškai nutiestas, žvyrelio pripiltas. Iš pinigėlių šis darbas. Tai tikriausiai vadinasi „gauta lėšų“. Pasilenkusios moterys ravi jį. Nesupratau, ar tikrai čia tokio „piniginio“ tako reikėjo. Juk gražu būna ir natūraliai sumintas takas. Kaimo paprastumu pasidžiaugtume. Koplytstulpis yra. Tikrai atskiro dėmesio vertas. Čia pat ir bažnyčios šventorius, ten irgi žalia graži pievelė. Viskas tvarkingai nušienauta. Suolelių yra. Kai per atlaidus daug kraštiečių suvažiuoja – malonu savoj padangėj prie bočelių šventovės pasėdėti.
Žolelė mūsų stipri ir amžina per šimtmečius. Ji beveik nesikeičia.
O žmonių paprastumas, išmintingumas, gerumas Pikeliuose – išskirtinis. Tikriausiai todėl čia ir einu „į žalias lankas“, kad apie sutiktus puikius Pikelių žmones labiau norisi patylėti nei ką nors kalbėti. Juk tas paprastas žmogiškas gerumas, padorumas visada yra tylus. Taigi ir šalia pikeliškių tiesiog norisi pabūti šalia, patylėti kartu. Savyje to gerumo giliau paieškoti, sustiprinti.
Nuoširdžiausią padėką siunčiu Pikelių felčerei Elenai Kupšienei, jau penktą dešimtmetį čia dirbančiai ir budinčiai prie pikeliškių gyvenimo durų. Su kaupu šioje moteryje gerumo, kilnumo, o ir gabumų.
Gal niekam kitam nėra tiek aišku, kas už kokių durų Pikeliuose, kaip gerajai felčerei Elenai. Ji lyg visų Motina – tegu ir vyresnių už save. Nei prašyti, nei sakyti nereikia – pati eis pas žmogų, jei tik nujaučia, kad kas nors ten gali būti nekaip. Patys pikeliškiai papasakotų šimtus dėkingumo pavyzdžių jų mielajai felčerei Elenai.
Kadais ji pikeliškiui kunigui altaristai Juozapui Guntai gyvybę išgelbėjo. Šiaip taip jį „prisijaukinusi“ pusę dienos įtemptai triūsė, kol pagelbėjo.
O kitą kartą, kai kunigui jau operacija buvo būtina, zakristijonas Romanas Jonušas tris valandas lauke prie kunigo durų prabudėjo, kad pagaliau „pričiuptų“ jį (neįsileido!) ir po nevalia ligoninėn išvežtų. Kunigas Juozapas Gunta buvo lyg šventasis asketas – labai griežto gyvenimo būdo, mažai valgė, nekreipęs jokio dėmesio į savo savijautą. Pasirengęs buvo veikiau mirti nei pagalbos ieškoti.
Kad ir kunigas, kad ir griežtas asketas, jis vis tiek žmogus. Didžias ligos kančias kenčiantis žmogus. Pikeliškių pastangos išgelbėjo iš kančių, išgelbėjo iš ligos. Pratęsė kunigui gyvenimą. Išgyveno kunigas Juozapas Gunta daugiau nei iki 90 metų. Tai ir mano vaikystės kunigas, klebonavo mano gimtojoje parapijoje Gadūnave.
Daugiau yra neeilinių pikeliškių. Bet kas duos laiko su jais susitikti! Džiaugiuosi, kad bent per tris minutes, prabėgom dar susidūriau su Pikelių kultūros darbuotoja Eliute Pocevičiene. Ši tuoj kilstelėjo prieš šviesą senovinio naminio audeklo gabalą. Sako, čia latviški raštai ir spalvos – tokios sodraus raudonio. O greta pasvertas žalias itin kietai suaustas pavyzdys. Tai esantis žemaitiškas, vietinis, tikrų tikriausias žemaitiškas „divonas“ – taip vadindavo tvirtus užtiesalus.
Audeklų raštus ilgai žiūrinėti galima ir vis kadaise audusių audėjėlių meistriškumu ir meniškumu džiaugtis. Neleis Eliutė viskam užgesti. Neseniai šimtą skirtingų vilnonių kojinių pikeliškės mezgė. Tai gražumas ir įvairumas jų buvo! Kalvaratų – kas verpimo rateliais knygose vadinama – buvo surinkusi tiek, kad eksponavo pilną didžiąją Pikelių aikštę. Daugiau nei šimtą! Ne vien namiškių, parsiprašė ir iš kitų Žemaitijos kaimų.
Padraugavome su „Caritas“ veikla užsiimančiomis moterimis. Pataikėme pabūti jų sueigoje. Ir buvęs ilgametis zakristijonas Romanas Jonušas buvo pakviestas užeiti. Juk netoli. Atėjo. Apie kunigą Juozapą Guntą visa ką papasakoti prašiau. Pasėdėjau šalia švento žmogaus. Paskui šalia Mokytojos Aleksandros Božonienės, su kuria kažkada jau buvome susitikusios. Ilgėliau užtrukau šalia Antaninos Želvienės, kuri buvo laiškanešė, lankydavo ir kunigo Guntos gimtuosius namus Juodeikėlių kaime. Malonu buvo žodelį pertarti ir su nedidute tvirta moterimi Veronika Vindašiene – dabartine Pikelių varpininke. Kiekvienam reikalingam atvejui Veronika „pazvanija“.
Zofija Žutienė, Marijona Intienė, Stefanija Kudriašova – to paties ratelio draugės. Kaip patikino mokytoja Aleksandra, visos yra pasižadėjusios iki paskutinio žingsnelio vienos kitų neapleisti, vienatvėje nepalikti. Stefanija dar ir dainą šauniai užtraukė. Jai jubiliejus buvo – 85-eri. Puokštelę sudėjom iš tų pačių žalių žolynėlių Pikeliuose.
Paliksime toliau žaliuoti Pikelių žodynėlius, paliksime medžius rudeniškai keisti spalvas. Tegu čia tęsiasi gyvenimas šventas – su visais jo prieskoniais, kurie kaip ir visur būna, kaip kad ir visa Lietuva tai džiaugiasi, tai pasibara. Tik čia, Pikeliuose, gal to žmonių rūpestingo gerumo vis dėlto šiek tiek daugiau.
Dar netrukus parodysiu Pikelių koplytstulpį, Pikelių bažnyčią. Visur apvedžiojo puikiosios pikeliškės. O labiausiai viską nupasakojo Elena Kupšienė – tikroji Pikelių žiniuonė. O su manimi kelią nuo Klaipėdos iki Pikelių įveikę mielieji Liuba su Stanislovu buvo atidūs klausytojai. Man rūpėjo su fotiku pabėgioti, vaizdelių parsivežti.
Malonu yra ilgais tamsiais rudens vakarais prie tų paveikslėlių pargrįžti, tarsi iš naujo pabūti savo gimtosios ir brangiausios Žemaitijos vietose.
Pikeliai, Mažeikių r.. 2018 09 13. J. Zvonkuvienės nuotraukos:
Pikelių koplytstulpis
Pikeliai – Židikų seniūnijos miestelis Mažeikių rajone. Minimas dar iš XVI a. Dabartinio miestelio centro puošmena – atnaujintas mūro koplytstulpis. Jis pastatytas maro aukoms atminti.
Iš istorijos pamokų visi šį tą esame girdėję apie ilgai trukusį Šiaurės karą, apie tuomet prasiautusius maro metus, apėmusius visą kraštą. Žmonės iš lūpų į lūpas perduodavo pasakojimus apie šią baisiausią nelaimę.
Maras siautė 1710-aisiais. O štai Pikelių koplytstulpis, skirtas maro aukoms, pastatytas 1827-aisiais. Taigi daugiau nei po šimto metų. Fundatoriai – Jozefas ir Agnieška Milevičiai. Šią fundaciją liudijantis akmuo dailiai nupraustas žvelgia iš pamatinės koplytstulpio dalies.
Dabar jau ne taip daug likę iki poros šimtų metų, kai šis koplytstulpis pastatytas, tačiau pikeliškiai iki šiol jį išsaugojo. Ir ne tik išsaugojo, bet ir puikiai atnaujino, padirbdino ir naujus šventuolėlius, stovėjusius koplytstulpio angose. Visa kuo rūpinosi Mažeikių rajono paveldosauga. Žinau, kad ten yra tokia puikioji Rūta Končiūtė-Mačiulienė. Žavius šventuolėlius iš naujo „sutvėrė“ puikusis meistras Rimantas Laima – nuo Alsėdžių. Pikeliškė Elena Kupšienė viską pasakojo ir vis ragino pargrįžti į Pikelius ilgesniam laikui, kad nereikėtų skubėti. Nes yra ką išgirsti, kuo pasidžiaugti šiame turtingos istorijos miestelyje. Koplytstulpis iš tiesų pasveikina bet kurį užsukusį į Pikelius – baltas, šventiškas. Šventuolėliai laimingi stovi aukštai lyg savo bažnytėlių apskliausti, iš ten žvelgia, saugo ir laimina visų gyvenimą…
Pikeliai, Mažeikių r. Pikelių koplytstulpis maro aukoms atminti. 2018 09 13. J. Zvonkuvienės nuotraukos:
Pikelių bažnyčia
Tas žemaitiško žvilgsnio pastatas Pikeliuose, primenantis didelę trobą, yra Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Ir bokštas buvęs, tačiau per karą sugriautas. Tuomet ir varpinė sudegusi. Atstatė. Kuklią, bet labai dailią. Glosto ją čia pat išaugęs svyruoklis beržas.
Bažnyčia – didelis pilkas medžio budinkas. Sako, kad jis čia nuo 1752 metų. Taigi jau itin garbingo amžiaus, kurio sulaukė rūpestingų parapijiečių dėka.
Pirmutinė mintis žengiant tokios bažnyčios link – kokie sąžiningi savo darbui buvo to meto meistrai ir… medinčiai – miškų tvarkytojai, žinoję, kada kokiam reikalui kuriuos medžius kirsti, kaip juos paruošti, kad šimtmečius gražiausiai laiko! Ir suręsti, rąstus surišti tokio didžio pastatui neeilinių sugebėjimų reikėjo. O kad iki šiol gražiai viskas tebestovi, pagarbos verta yra kiekviena pikeliškių karta, tinkamai ir nuoširdžiai prižiūrėjusi savo šventovę. Iki pat dabar.
Pilkas pastatas gali atrodyti nieko gero viduje neturįs. Tačiau Pikelių bažnyčios vidus kupinas senų laikų gražiausios meistrystės, tapytų altorių. Čia daug kas išsaugota, kaip buvo. Rašoma, kad bažnyčia remontuota 1880 metais. Gal iš tada tebėra lubų žvaigždelės ir aniuolėliai. Esą čia itin apžadingų altorių – išpildo troškimus, kai giliai prie jų pasimeldžiama. Apie vieną, kurs bene pats gražiausias, galima keliais aplinkui apeiti. Žinoma, jei nesimeldžia širdis, ėjimas keliais nelabai tepadės.
Pikelių dvaras minimas jau nuo XVI a., o ankstesnė bažnyčia nuo XVII a. pradžios. Ir anglai škotai kažkada gyvenę, savas kapinaites turėję. Minimi ir žinomi dvarponiai Bilevičiai iš netoli esančio Griežės dvaro… Kai tik tenka prisitikti prie istorijos eilučių – vis kas nors nauja, nežinoma atsiveria.
Spindintys net septyni Pikelių bažnyčios altoriai liudija čia gyvenus pasiturinčių žmonių. Bažnyčia – lyg kokia saugykla, kur išlieka šis tas, kas liudija praeities pasiturinčiųjų išgales ir tuometinių meistrų meistriškumą.
O praeities žmonėms, daugiausia leidusiems laiko laukuose, darbuose, kelionė iki šitokio grožio šventovės tikrai buvo dieviška ir daug gėrio suteikianti. Ir dabar dar panašiai. Šitokio grožio bažnyčia – didis Pikelių pasididžiavimas. Pagarba šiandienėms Pikelių moterims, ypač Antaninai Želvienei, Veronikai Vindašienei, visur dalyvaujančiai Elenai Kupšienei – visoms, kieno širdys ir darbščios rankos bažnyčiai prižiūrėti skiriamos.
Čia viskas turi daugiau prasmės nei šiaip prašalaičiui. Prie šių puikių altorių prabėgo kunigo Juozapo Guntos vaikystė. Prie šių spindinčių grožybių jis pajuto troškimą ir pašaukimą būti kunigu. Buvo išskirtinio pasišventimo kunigas, nemenkai prisilietęs ir prie mano gyvenimo. (Dabar jau ilsisi Amžinybėje Kalnalio šventoriaus kalne.)
Tam kartui iš Pikelių viskas. Siunčiu linkėjimų Elenai Kupšienei, sutiktai Degaičiuose per šventę, pakvietusiai atvykti į Pikelius. Kad visa tai įvyks, kad šitiek visko rasim, tikrai nebuvo galima nė numanyti.
Ačiū Liubai ir Stanislovui už neeilinės svarbos kelionę.
Pikeliai. Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Gale – naftos įmonė, už kurios miestelis gyvena savo gyvenimą. Mažeikių r. 2018 09 13. J. Zvonkuvienės nuotraukos:
Janina aciu ,kad suspejate prabegti musu imintais takais, nors maza dalele sio krasto istorijos,paliksime ir mes dar karteli dekojame
AČIŪ,
širdžiai miela ir jaudina!