
Labai seniai, tikriausiai nuo pat „Herkaus Manto“ pasirodymo 1972-aisiais, Lietuvos žiūrovai laukia istorinio filmo apie mūsų dramatiškuosius viduramžius. Deja, metai bėga, o filmo kaip nėr, taip nėr: tai pinigų pritrūksta, tai įkvėpimo.
Šiemet būta vilčių, kad bent latviai užpildys šitą spragą su žiemgalių kunigaikščiui Nameisiui skirtu istoriniu epu „Pagonių žiedas“: galų gale, Nameisis – ne tik latvių, bet ir lietuvių istorijos veikėjas, gal net labiau lietuvių, nes Žagarė, Joniškis ir daugelis kitų istorinių žiemgalių žemių į Lietuvos valstybės sudėtį pateko būtent jo pastangomis. Deja, latviai šįkart pasielgė neką geriau už baltarusių litvinistus: per visą filmą lietuvių net nepaminėjo (Traidenis šmėstelėjo, bet tik kaip nežinia kokios genties vadas), o ir pats filmas išėjo nekoks. Sumanus politikas Nameisis, pirmasis sugebėjęs krikščioniškam pasauly rasti sąjungininkų prieš Vokiečių ordiną, žmogus, kurį teisėtai galėtume vadinti Vytenio, Gedimino ir visų vėlesniųjų Lietuvos valdovų mokytoju, buvo atplėštas nuo savo veiklos ir laikmečio, perkeltas kažkur – tarsi į XIII a. pradžią (?) ir paverstas pienburniu, verčiamu stačia galva lįsti į kryžiuočių primityviai spendžiamus spąstus vien tam, kad paskui galėtų dramatiškai iš jų išsivaduoti, praradęs pusę karių ir prisidaręs kitų problemų. Todėl ir filmas kėlė greičiau susierzinimą, negu patriotinį pasididžiavimą garbinga baltų praeitimi, nepaisant gerų kūrėjų norų ir investuotų milijonų.
Šiame „Pagonių žiedo“ nesėkmės fone išties malonia staigmena tapo lietuvių kūrėjų debiutinis trumpametražinis vos su kelių dešimčių tūkstančių biudžetu išsisukęs „Leitis“ (režisierius Andrius Bartkus). Trūkumų jis, aišku, turi begalę, tačiau šiuo atveju kūrėjai neabejotinai turėjo ką pasakyti.
Apie ką šis filmas? Apie Lietuvos istoriją? Taip, ir apie ją, nes siužetas rišamas prie konkrečių istorinių įvykių. Tačiau ne jie yra svarbiausi, nes pagrindinė filmo tema – tai karas, žūtis kare ir šios žūties neišvengiamumas, kitaip tariant, bendražmogiški dalykai, kurie išlieka aktualūs visais laikais.
Fabula iš pirmo žvilgsnio paprasta: du vyrai iškeliauja į žvalgybą, vienas jų – senas vilkas „leitis“, kitas – žalias jaunikaitis, kuriam tai pirmoji karinė užduotis. Didžiąją filmo dalį jie tiesiog joja, eina arba sėdi prie laužo, šnekučiuodamiesi apie šį bei tą. Tie pašnekesiai nėra nei ypatingi, nei labai protingi: jaunuolis nuolat uždavinėja seniui banalius klausimus, įdomiau nuskamba nebent jo prisipažinimas apie nenorą dalyvauti misijoje. Kelionė momentais atrodo nuobodoka, nors nejučia įtraukia – ypač tai pasakytina apie mistinį žvalgų susidūrimą su laumėmis. Jau beveik nusibodęs, siužetas atkrypuoja prie kulminacinio momento: žvalgai suranda priešus, išgauna reikalingą informaciją, o tada… Tada įvykiai pakrypsta nepageidautina linkme – staiga, be jokio perspėjimo, ir trumpame susidūrime žūsta visai ne tas veikėjas, su kurio mirtimi galėtum susitaikyti. O kartu suvoki, kad šitaip ir turėjo būti, nes gyvenimas – ne pasaka su laiminga pabaiga… Kažkaip šis suvokimas smogia tiesiai į paširdžius.
Dar didesnį smūgį patiri, stebėdama paskutiniuosius filmo kadrus, kuriuose kūrėjai leidžia suprasti, kad „Leičio“ herojų per kraują išgauta informacija leido lietuviams laimėti mūšį prie Protvos. Eilinis žiūrovas tai suvoks kaip žvalgų žygio prasmingumo įrodymą, tačiau išmanančiam istoriją pergalė prie Protvos – tai didelės tragedijos pradžia. Pirma, Mindaugas siuntė kariuomenę prie Smolensko, o ne į Maskvos kunigaikštystę, kurios teritorijoje įvyko šis mūšis. Antra, iškart po to lietuviai buvo sumušti prie Zubcovo tuometinėje Tverės kunigaikštystėje, o žygio vadai – Mindaugo brolėnai Tautvilas su Gedvydu ir jų dėdė iš motinos pusės žemaičių kunigaikštis Vykintas – išsigandę Mindaugo pykčio, pabėgo į Haličą. Viskas baigėsi kruvinu vidaus karu ir Žemaitijos atidavimu Vokiečių ordinui mainais į Mindaugo valdžios pripažinimą Aukštaitijoje. Štai už ką, pasirodo, „Leičio“ herojai liejo kraują – svetimą ir savą.
Taigi filmas priverčia susimąstyti. Apie likimo ironiją, apie mirties prasmę ir beprasmiškumą, apie pačios istorijos prieštaringumą. Summa summarum, „Leitis“ išėjo daug gilesnis, negu buvo galima tikėtis iš bemaž mėgėjiško trupametražinio filmuko su varganu kelių dešimčių tūkstančių biudžetu, ir viską lėmė scenarijus.
Vis dėlto scenarijus nusipelno ir keleto kritinių pastabų.
Pirma, filmo laikas brangus, todėl kiekviena scena privalo tarnauti siužeto plėtotei ir (arba) veikėjų charakterių raidos atskleidimui. Beprasmių „filerių“, t. y. ekrano laiką tuščiai ryjančių scenų, visuomet rekomenduojama vengti. „Leityje“ toks „fileris“ buvo veikėjų susidūrimas su laumėmis – įspūdingas epizodas, turbūt įspūdingiausias visame filme, tačiau neįgijęs jokio tęstinumo. Išmetus jį, filmas nieko neprarastų, o jeigu, kartą sugalvojus, išmetinėti nesinori (kas suprantama grynai dėl estetinių priežasčių), epizodui reikėjo sugalvoti vienokį ar kitokį tęsinį, idant jis integruotųsi į bendrą filmo siužetą. Nuoseklesnę sąsają norėjosi matyti ir tarp kitų filmo scenų: dabar veikėjų pokalbiai – tarsi pabiri karoliukai, kurių scenarijaus autoriai nesugebėjo suverti ant siūlo. „Leityje“ situaciją gelbsti tai, kad jų nedaug, tačiau ilgesniame filme toks dialogų padrikumas taptų rimta problema, todėl ateičiai autoriams norėtųsi patarti nuodugniau apmąstyti tai, ką jie nori pasakyti ar parodyti, o paskui sakyti ir rodyti, tik tai ką reikia, o ne tai, kas prisisapnuoja vidury nakties, kad ir kaip gražu bebūtų.
Antra, susidarė įspūdis, kad filmas skirtas išimtinai Lietuvos viduramžių istorijos specialistams, nes tubūt tik jie buvo pajėgūs suprasti, ką reiškia filme minimi istorinių veikėjų vardai, ir kuo jie galėtų būti svarbūs. Tarkime, Gedvydas: istoriškai tai Mindaugo sūnėnas, Tautvilo jaunesnysis brolis, vienas iš mūšio prie Protvos dalyvių. Tačiau filme jis lyg ir buvo tapatus žvalgomąjį žygį organizavusiam kaimo seniūnui, jaunesniojo žvalgo tėvui… Ar ne? Kaip ten bebūtų, neaiškumas trukdė susikaupti ties pagrindiniu siužetu.
Dar daugiau problemų žiūrovams turėjo kilti su rusų kunigaikščių tapatybėmis, juolab, kad jos tarsi buvo reikšmingos filmo siužetui: pagrindinė informacija, kurią išsiaiškino žvalgai, buvo tai, kad jų susekti rusai buvo „Michailo šunys“. Michailas – tai Michailas Jaroslavičius Narsusis (Chorobritas), tuometinis Maskvos kunigaikštis, lietuvių nukautas Protvos mūšyje. Filmo pradžioje dar minėtas Aleksandras – tai Aleksandras Jaroslavičius Neviškis, Michailo brolis, tuometinis Novgorodo kunigaikštis. Reikia pasakyti, kad filme vaizduojamu laikotarpiu tarp Jaroslavičių (jų būta daugiau), o taip pat jų dėdės Sviatoslavo Vsevolodovičiaus, kuris kaip tik ir sumušė lietuvius prie Zubcovo, virė arši kova dėl viršenybės mongolų nusiaubtoje Rusioje: Aleksandras ir jo brolis Andrejus tuo metu sėdėjo mongolų sostinėje Karakorume ir varžėsi, kuriam pavyks padaryti didesnį įspūdį chanienei, o vietoje likę Michailas su Sviatoslavu atiminėjo vienas iš kito Vladimirą prie Kliazmos, tuomet laikytą didžiojo kunigaikščio sostine. Lietuviams išties buvo svarbu susigaudyti šioje kebeknėje, idant išnaudotų ją savo naudai ir nepadarytų klaidų. Kitaip tariant, žvalgams buvo svarbu sužinoti, kurio konkretaus kunigaikščio kariai šlaistosi Lietuvos pasienyje. Deja, filmo kūrėjai net nepamėgino to paaiškinti, ir todėl žvalgų žygis atrodė tarsi dirbtinis, sugalvotas tik tam, kad būtų filmas, o ne išplaukiantis iš konkrečios istorinės situacijos.
Apskritai filme labai trūko aiškumo: pvz., beliko tik spėlioti, ar žvalgai ieškojo rusų Lietuvos pasienyje, ar beldėsi iki pačios Makvos, ir ką veikė jų užpulti rusai – irgi užsiiminėjo žvalgyba ar traukėsi po Lietuvos puolimo, o gal tik ketino pulti? Panašu, kad ir patys filmo kūrėjai neturėjo aiškių atsakymų, nes išgalvotos dramos susiejimas su konkrečiu istoriniu kontekstu visgi reikalauja specialių žinių. Todėl ateičiai kūrėjams norėtųsi patarti konsultuotis su istorikais, jeigu entuziazmas kurti istorinius filmus išliktų.
O kad išliktų, iš tiesų norėtųsi, nes, nepaisant patirties ir pinigų trūkumo, „Leičio“ kūrėjai sugebėjo išspręsti daugybę kitus nuo istorinių filmų kūrimo atbaidančių problemų. Jie sugebėjo rasti biudžetą atitinkanti siužetą, pavaizduoti įtikinančią žmogišką dramą, ganėtinai gerai surežisuoti batalinę sceną (specifinio talento reikalaujantis darbas!), susitvarkyti su žirgais, kostiumais, kompiuterine grafika ir aibe kitų smulkmenų, – būtų liūdna, jeigu toks įdirbis pražiūtų, užuot tapęs atspirties tašku tolesnei kūrybai. Siužetų, kurių pagrindu būtų galima kurti gerus istorinius filmus, net ir neturint holivudinio biudžeto batalinėms scenoms, tikrai yra – reikia tik gero scenarijaus ir trupučio išmonės.
Net keista gyvenam 1000 metų be savo tikros ,nerusko-lenkiškos istorijos, o paskutinieji 30 dešimtmečiai net falsifikuodami bibaliauskiškai ją! Paleisi reikia tokį institutą, kuris iki šiol nepasiekė brėžnevinio 1972 metų lygio! Ir pagal kurį istorija prasideda nuo bulbių duobės. Ir kur būna tik per apdovanojimus matomi kino režisieriai?
O, tai kas trukdė, tiems mūsų protėviams, per 1000 metų, rašyti tą istoriją? Jeigu buvom pranašesni už kaimynus, turėjom turtingą ir galingą baltišką kultūrą, iki Vytauto, tai kas atsitiko, kad istoriją pradėjom rašyti tik Vytauto laikais, o iki tol būdami pagonys jos nerašėm? Tai, jeigu mūsų priešai rašė mums istoriją, nors patys nerašėm, tai ko, tu, tuos mūsų priešus kaltini? Kaip tik skaitant lenkiškus ar rusiškus portalus, aš apie Lietuvos istoriją, randu daug daugiau informacijos,kurios negaunu ir nerandu, skaitydamas lietuviškus portalus ir šaltinius.
“Susidarė įspūdis, kad filmas skirtas išimtinai Lietuvos viduramžių istorijos specialistams, nes tubūt tik jie buvo pajėgūs suprasti, ką reiškia filme minimi istorinių veikėjų vardai, ir kuo jie galėtų būti svarbūs.”
Ar tikrai geriau būtų buvę į trumpo metro filmą sukišti Riūrikaičių geneologiją ir tarpusavio intrigas iki XIII a imtinai ir ar nuo to jis būtų tapęs įdomesnis eiliniam žiūrovui (o ne Lietuvos viduramžių specialistui) belieka tik spėlioti…