V. Vasiliauskas. Melo kalėjimo vartai prasivėrė

Praėjusią savaitę driokstelėjo. Bet ne Vilniuje, kur laukėme Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NGSK) išvadų, bet Strasbūre, kur sprendimą paskelbė Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).

Tik pats NSGK pirmininkas Vytautas Bakas ir „valstiečių“ vedlys Ramūnas Karbauskis rimtai vertina komiteto išvadas – senų failų, ne kartą atrajotų faktų neišanalizuotą ir  nesusistemintą rezgalą, kuris politikams suteikė dingstį darsyk  bjauriausiai išsipravardžiuoti, vienus maišyti su dumblais, kitus iškelti į padanges, nors visi nudrėbti iš to paties molio.

Drauge su išvadomis paskelbus saugumiečių „analitinę“  pažymą, taip pat slaptą kriminalinės žvalgybos medžiagą, kuri liejosi ir liejasi viešai ir  laisvai, visuomenė iki ausų išmaudyta srutų sraute.  Akivaizdi valdančiosios daugumos (per kvailumą nagus prikišo ir konservatoriai) politinė manipuliacija, kurios kaina – supjudyti žmonės, apjuodytos institucijos, nacionalinis verslas. Dar tokio chaoso valstybėje nebuvo. Kas jį suvaldys?

V. Bakas įsiteigęs mintį, kad tyrimas parodė  korupcijos ledkalnio viršūnę. Sutinku, kad viso labo  paskabytos kur ne kur viršūnėlės, bet šaknys liko nepaliestos.

Korupcijos šaknis galėtų padėti pasiekti EŽTT spendimas, kuris yra tikrų tikriausia bomba, nors mūsų teisininkai, politologai ir visa žiniasklaida to dar nesuvokė. Bet kuo čia dėta korupcija ir žmogaus teisės? Gal autoriui vieno šulo stinga: EŽTT sprendime nė žodžiu neužsimenama apie korupciją. Kaip nėra nė žodžio apie melą.

CŽV kalėjimų Lietuvoje tema – nesibaigiančio, atkaklaus, įžūlaus ir rafinuoto melo ir išsisukinėjimų istorija. CŽV kalėjimai virto tikru melo kalėjimu.

Meluojama įvairiomis formomis buvo aukščiausiu valstybės lygiu ilgiau nei dešimtmetį, neigiant, kad Lietuvoje būta CŽV kalėjimų.

Melo didžiausias priešas – viešumas. Todėl CŽV kalėjimai, kaip ir visi nešvarūs reikalai Lietuvoje, buvo pridengti valstybinės paslapties, nacionalinio saugumo interesų  širma. Būdinga, kad ir Antaviliai šiame kontekste pirmąsyk  paminėti buvo ne Lietuvoje. Ir iš tenykščių žmonių interviu ėmė ne Lietuvos, bet užsienio žurnalistai, žmogaus teisių gynėjai, teisininkai. 

Būtų puikus įtempto siužeto kino scenarijus (jeigu nebūtų atiduotas lietuviškų TV serialų grafomanams). Kaimo žmonės išsigandę – atkampioje negyvenamoje vietoje  dedasi nesuprantami dalykai. Žaibiškai šalia Antavilių išdygo naujas pastatas, aptvertas neįveikiama tvora, saugomas apsauginių, įrengtos stebėjimo kameros, naktimis kažkas vežama. Vieni šnibždasi, kad čia įsikūrusi banditų gauja, kiti – sekta, treti – netikrų pinigų spaustuvė, šnipų mokykla ar  slėptuvė. Tačiau niekam nė į galvą, kad tai – kalėjimas.

Tuo metu – 2005m. vasario 17 d. pakilo lėktuvas  maršrutu Marokas (Rabadas) – Jordanija – Lietuva (Vilnius). Kitas lėktuvas skrido rytojaus dieną, vasario 18- tą, maršrutu  Marokas (Rabadas) – Rumunija (Bukareštas arba Konstanta) – Lietuva (Palanga). Ir dar vienas tų pačių metų skrydis spalio 6 d. maršrutu Rumunija (Bukareštas arba Konstanta) – Albania(Tirana) – Lietuva( Vilnius). Lėktuvai negalėjo būti gainiojami tuščiomis – krovinį nesunku nuspėti. Lietuvos draugija – specifinė: skurdžiausios pokomunistinės šalys, kur negerbiamas įstatymas, žmogaus teisės, o slaptosios tarnybos yra visagalės.

Kaliniai iš Lietuvos buvo išdanginti 2006 m. kovo 25 d. maršrutu Lietuva (Palanga) – Egiptas (Kairas) – Afganistanas (Kabulas), mat Antaviliuose nebuvo tinkamo medicininio aptarnavimo.

Dar iki praėjusios savaitės tai galėjo būti vadinama fantazijomis, prasimanymais ar net šmeižtu. Ir nūnai iš inercijos mėginama išvedžioti, kad Strasbūro teismo sprendimas paremtas netiesioginiais įrodymais. Bet kas trukdė pačiai Lietuvai surinkti tiesioginius įrodymus? Čia ir slypi visas įdomumas.

Neva pradėti rinkti tuos įrodymus Lietuvai trukdžiusi Amerika. Tiksliau sakant, baimė sugadinti santykius su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis (JAV), nenoras pakenkti savo strateginiam NATO partneriui. Bet tai ir yra didžiausias melas: pati JAV buvo suinteresuota atskleisti tiesą apie laikinuosius CŽV kalėjimus.

 Ne kur kitur, o „The Washington Post“ , JAV vyriausybei artimame, gerai informuotame  patikimame dienraštyje jau 2005 m. šia tema  trenkė pirmoji tiriamosios žurnalistikos publikacija, sukėlusi skandalą Europoje, privertusi Europos Sąjungą (ES) ir Europos Tarybą (ET) pradėti savo tyrimus.

Kadangi tiek ET Parlamentinė Asamblėja, tiek Europos Parlamentas (EP) nuolat skatino nacionalinius tyrimus dėl slapto neteisėto asmenų kalinimo ir gabenimo Europos šalyse, taip pat buvo išplatintas ET klausimynas dėl šios slaptos CŽV programos, kuriai buvo panaudota Europos oro erdvė ir valstybių teritorija, Lietuvos Užsienio reikalų ministerija parengė 2006 m. oficialų atsakymą, kuriam pritarė Vyriausybė ir apsvarstė Seimo Užsienio reikalų komitetas: nėra įrodymų, kad  CŽV ar kitos JAV specialiosios tarnybos  neteisėtai kalino terorizmu įtariamus asmenis Lietuvos Respublikos teritorijoje, kad Lietuvos oro uostais buvo slapta pervežami  šie asmenys. Tai, žinoma, buvo  melas.

Šį Lietuvos valstybinį melą vėl pirmieji demaskavo amerikiečiai, jų šaunioji nepriklausoma tiriamoji žurnalistika – 2009 m. JAV „ABC News“ paskelbė apie CŽV kalėjimus Lietuvoje, šią informaciją patvirtino ir pagilino  autoritetingoji „Associated  Press“.  EŽTT priėmė  Abu Zubaydah bylą prieš Lietuvą. Savo vadovaujamame ET tyrime daug vietos Lietuvai skyrė iškilus Europos teisininkas Šveicarijos senatorius ir buvęs šalies prokuratūros vadovas Dick  Marty (buvęs vienu svarbiausių liudininkų šioje EŽTT byloje prieš Lietuvą).

Spaudžiama tarptautinės bendruomenės, Lietuva, nors ir muistydamasi, nors ir atžagariai, buvo priversta grįžti prie CŽV kalėjimų: Seimo Nacinalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK), vadovaujamas A. Anušausko,  2009m. ėmėsi parlamentinio tyrimo. Neįtikėtina, bet Lietuvos Generalinė prokuratūra  žmogaus teisių gynėjų reikalavimu net pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl Mustafos al-Havsavi (Mustaf al- Hawsawi) neteisėto laikymo ir kankinimo Lietuvoje. Bet visa tai tebuvo imitacija ir akių dūmimas Europai ir pasauliui.  

Anušausko tyrime vyravo orlaivių maršrutų aprašymas, tačiau nieko nepasakoma apie krovinį, daroma išvada, kad apie CŽV kalėjimus valstybės vadovas (prezidentas Valdas Adamkus), Vyriausybės nariai nebuvo informuoti. Nors ir pripažįstama, kad VSD su partneriais (CŽV) rengti projektai Nr.1 ir Nr.2 galėjo būti panaudoti kaip kalinimo vietos, tačiau komitetas nenustatė, ar čia buvo atvežti ir saugomi  CŽV sulaikyti asmenys. Žodžiu,  kalėjimų tikriausiai  būta, gal net su JAV apsauga, tačiau be kalinių. Kaip tame anekdote apie baseiną, į kurį užmiršo prileisti vandens.

Vis dėlto, net šiame nė sudilusio skatiko nevertame „tyrime“ išdrįsta pasiūlyti Generalinei prokuratūrai ištirti, ar buvusių VSD vadovų M. Laurinkaus ir A. Pociaus, buvusio VSD direktoriaus pavaduotojo D. Dabašinsko (kurie bendradarbiavo su JAV  partneriais įrenginėjant projektus Nr.1 ir Nr.2)  „veiksmuose  nebuvo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir įgaliojimo viršijimo požymių“.

Be abejo, Generalinė prokuratūra net nepradėjo tirti.  Tiriant (t.y. sužlugdant, galutinai numarinant) rezonansines  bylas, paskutinis žodis visuomet priklauso Generalinei prokuratūrai, kurios pradėti ikiteisminiai tyrimai – patikimiausias būdas paslėpti nusikaltimą (V.Pociūno, Garliavos bylos). Pasimuliavusi ir nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl Mustafos al- Havsavi, Generalinė prokuratūra pareiškė:  CŽV kalėjimų, kaip ir pedofilų, niekad  Lietuvoje nebuvo. Taškas. Istorija baigta.

Lietuvos visuomenė būtų nutildyta ir susitaikiusi. Bet nepasidavė tarptautinė bendruomenė.

2012 m. Lietuvoje lankėsi EP Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų komiteto delegacija, aplankiusi ir slaptą objektą Antaviliuose: „Pastatų išdėstymas ir jų vidaus įrenginiai atrodo tinkami asmenims kalinti“, – konstatuota 2012 m. EP rezoliucijoje, kuri ragino Lietuvą vykdyti pažadą atnaujinti baudžiamąjį persekiojimą paaiškėjus naujiems faktams  apie šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus, susijusius su CŽV vykdyta asmenų perdavimo ir slapto kalinimo programa.

Generalinė prokuratūra buvo paraginta dokumentais pagrįsti europarlamentarų delegacijai išsakytas kategoriškas išvadas, kad Lietuvoje įrengtose sulaikymo įstaigose terorizmu įtariami asmenys nebuvo kalinami. Generalinė prokuratūra išsisukinėjo ir tempė gumą įprastu metodu: kaip teisindama savo neveiklumą Medininkų ir Sausio 13-osios amžiaus bylose, tuščiai rašė prašymus į Maskvą, taip nūnai siuntinėjo paklausimus į Vašingtoną, žinodama, kad nebus atsakyta. 

Tačiau JAV nustebino pasaulį, 2014 m.pabaigoje paskelbusi Senato Žvalgybos komiteto cenzūruotą ataskaitą, įrodančią, kad Amerikos žmonių išrinkta  politinė valdžia patikimai kontroliuoja savo slaptąsias tarnybas, bet kada jas gali paimti į nagą. Senatas oficialiai patvirtino „The Washington Post“, „Associated Press“ ir „ABC News“ informaciją, kad Lietuvoje nelegaliai buvo laikomi CŽV kaliniai. JAV pateisino savo demokratinės, teisinės ir absoliučiai  skaidrios valstybės reputaciją. Priešingai nei Lietuva, kuri nepanoro keltis iš melo liūno, net strateginiam partneriui ištiesus draugišką ranką. Kodėl?

Regėdamas nesuprantamą Lietuvos Generalinės prokuratūros  neveiklumą  ir turėdamas rankose neatremiamą ginklą – JAV Senato Žvalgybos komiteto dokumentą, paruošiau Seimo nutarimo projektą dėl laikinosios komisijos, kuri turėjo galutinai ištirti Lietuvos dalyvavimą CŽV kalinių perdavimo ir slapto kalinimo programoje. Neabejojau būsimos komisijos sėkme.  Paskutinę Rudens sesijos dieną prieš pat 2014 m. Kalėdas lengvai surinkau 57 įvairių Seimo frakcijų narių parašus. Per anksti apsidžiaugiau.

Parlamentinis tyrimas atsimušė kaip į sieną ir nebuvo pradėtas, nes jam nepritarė D. Grybauskaitė, nors anksčiau valstybės vadovė ragino pasakyti teisybę apie nelegalius CŽV  kalėjimus Lietuvoje. Bet kažkokia užkulisinė jėga įtikino prezidentę, kad komisija sugadins santykius su Amerika. Lietuvos Seimas pasirodė didesnis Amerikos patriotas už JAV  Senatą, taip pat didžiąją  JAV žiniasklaidą. Kas ta užkulisinė jėga? Kodėl ją mirtinai išgąsdino Seimo laikinoji komisija?

Kas čia Lietuvoje taip jaudinasi dėl svetimos valstybės tarnybos paslapčių? Iš tikrųjų buvo drebama dėl savo kailio.

JAV Senato ataskaitoje atskleista, kad šiai CŽV programai buvo skirta 300 mln. JAV dolerių, Lenkija gavo 15 mln., nežinoma, kiek teko Lietuvai, kas juos pasiėmė? Senato dokumente teigiama, kad nemažai dolerių išleista atsidėkojant partneriams (kyšiams?). Maždaug tais metais praturtėjo VSD direktoriaus pavaduotojas D. Dabašinskas, buvę prezidento patarėjai  R. Muraška (nacionalinio saugumo klausimais) ir  E. Bagdonas (užsienio politikos klausimais), visi trise ir beveik vienu metu įsigiję kotedžius Turniškėse, vėliau kitas VSD direktoriaus pavaduotojas D. Jurgelevičius nusipirko televiziją Gruzijoje.

Melo kalėjimą bandė sugriauti vienišas karys pulkininkas V. Pociūnas, taip pat atidžiai profesionalo žvilgsniu stebėjęs JAV teikiamą per Lietuvą finansinę paramą Baltarusijos demokratijai, įvykius ir sandėrius  krašto energetikos sektoriuje. Bet buvo jau per vėlu: kai korupcija užvaldo šalies slaptąsias tarnybas, prokuratūrą, valstybė praranda galias gintis. Nėra kam ginti valstybės, jeigu žvalgybininkai, prokurorai tampa verslininkai.

Prieš dešimtmetį VSD kontržvalgybos karininkai paruošė 12 garsių pažymų apie politikų, aukštų pareigūnų (pirmiausia Užsienio reikalų ministerijos ir net VSD) ryšius su „Gazpromu“ ir jo įmonėmis. Tačiau korumpuotos jėgos susivienijo ir neleido su šiais dokumentais susipažinti net Seimui. Dabar VSD niekas neįstengtų tokių pažymų parašyti. Bet nėra tokios informacijos ir analitikos mažiausio poreikio.

Gal todėl Lietuvoje  net po skandalingos CŽV ir VSD asmenų perdavimo ir slapto kalinimo operacijos  neskamba pavojaus varpai, kad,  piktnaudžiaujant valstybės paslaptimis, nacionaliniu saugumu ir strateginių partnerių interesais, slaptosios tarnybos gali daryti ką nori, net neinformuodamos valstybės vadovų, vyriausybių ir parlamento.  Žvalgybos ir saugumo tarnybų priežiūra ir parlamentinė kontrolė, žmogaus teisių apsauga – tušti žodžiai. Tikras Lietuvoje buvo tik CŽV kalėjimas, kaip nustatė EŽTT.

Bet ką darys po EŽTT sprendimo  Lietuvos Generalinė prokuratūra, kuri baudžiamojo persekiojimo dėl šios VSD neteisėtos veiklos kratėsi nuosekliai ir iš tolo?? Mat EŽTT įpareigojo  Lietuvą ne tik  išmokėti nukentėjusiam palestiniečiui Abu Zubaydah  130 tūkst.eurų, bet ir nustatyti bei nubausti kaltuosius. Į kur prokurorai, ieškodami kaltųjų, rašys prašymą? Į Marsą?