A. Lapinskas. Lietuviai ir lenkai: sugyvenimo idėjų jovalas Birštone

„Pirmą kartą Lietuvoje organizuotas diskusijų festivalis „Būtent!“ (rugsėjo 8-9 dienomis Birštone) – tai  atviras, nepolitinis renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę“. Prasmingesnius šventės rengėjų anonso žodžius sunku būtų ir surasti.

Prisipažinsiu, nebuvau šiame renginyje, vis dėlto norėčiau tarti vieną kitą žodį apie jį, pasiremdamas apžvalginiu zw.lt žurnalisto Antonio Radčenkos straipsniu „Lenkiški akcentai „Būtent“ festivalyje Birštone“, taip pat kitais šaltiniais. Straipsnyje apžvelgiamos trys (iš viso jų buvo apie 70!) diskusijos tautinių mažumų tema. Jas ir pakomentuosiu, tai „Tautinės bendrijos: kaip jas mato nacionalinė ir rusakalbė žiniasklaida?“, „Ko prašo tautinės mažumos: teisių ar privilegijų?“, „Lietuvos-Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse“.

Pirmiausia, pasak straipsnio autoriaus, Lietuvos tautinių bendrijų įvaizdį jis vertina pagal tai, kaip lietuviškoje ir lenkiškoje Lietuvos spaudoje buvo nušviečiami žinomiausi pastarųjų mėnesių įvykiai: jėgos struktūrų pratybos Šalčininkų rajone, suvienodintas lietuvių kalbos egzaminas, Rusijos ir Baltarusijos manevrai „Zapad 2017“. Ką tai turi bendro su Lietuvos tautinėmis mažumomis?

Pasirodo, turi. Lietuviškoje žiniasklaidoje į minėtus įvykius esą žvelgiama vienu kampu, kai  Lietuvos lenkų žiniasklaidoje „formuojasi kitokie naratyvai… sąlyčio taškų bei dialogo tarp šių skirtingų lygmenų surasti nepavyksta“. Na ir kas, tegu žiniasklaida propaguoja skirtingus požiūrius. Bet straipsnio autorius čia įžvelgia lietuvių ir lenkų konfliktą (pagal kontekstą gal net lietuvių kaltę). O juk renginio devizas – „tolerancija skirtingiems požiūriams“…

Kitas A.Radčenkos priekaištas lietuviams, kad jie sutapatina visus lenkus su viena partija. Bet juk taip yra iš tikrųjų! Kitų partijų, kaip ir kitokio požiūrio į lietuvius, išskyrus konfliktišką, Lietuvos lenkai neturi. Kaip ne kartą rašiau – na, pasidžiaukite nors kartą savo gyvenimu Lietuvoje, pvz., kad Lietuvoje turite vienintelį pasaulyje lenkišką universitetą už Lenkijos ribų, 36 gimnazijas. Kur tau… 

Toliau straipsnio autorius aiškina, kad svarbiausi Lietuvos įvykiai lietuviškose ir lenkiškose medijose pateikiami „labai panašiai ir objektyviai“, tačiau lietuvių bėda: skirtumai atsiranda lietuvių nacionalistų, o iš kitos pusės prokremlinių lietuvių medijose, visos jos siekia „ne objektyviai vertinti įvykius, bet sukiršinti lietuvius, lenkus ir rusus“. Tai objektyviai ar neobjektyviai?! Kokie tų medijų pavadinimai autorius nepraneša, beje, įdomu, ar jo nuomone dar išliko nekiršinančių lietuviškų laikraščių ir portalų?

Kitoje diskusijoje „Ko prašo tautinės mažumos: teisių ar privilegijų?“ žinomas blogeris Aleksandras Radčenka aiškino: „mūsų problema nėra diskriminacija, bet valstybinės politikos, liečiančios tautines mažumas, nebuvimas“. Ir paaiškina stipresniais žodžiais: „faktiškai Lietuvos valstybė ignoruoja tautinių mažumų egzistencijos faktą“. Oho! Vėlgi pakartosiu, negi tankiausias už Lenkijos ribų lenkiškų mokyklų tinklas tėra miražas?  

Lietuviai kalti ir dėl kitko: „tautinių mažumų medijos yra mažai įtakingos arba politizuotos, todėl lietuviai mažumų reikalavimus traktuoja kaip politinius šūkius ar nepagrįstų privilegijų siekį“. Blogerio nuomone, „Lietuvos valdžia turi stengtis užtikrinti, kad visi Lietuvos gyventojai, taip pat ir tautinių mažumų bendrapiliečiai, jaustųsi komfortiškai, kad juos mažiau įtakotų Kremliaus įtaka. Tai padidins visų mūsų saugumą“.

Kas tas „jaustųsi komfortiškai“? Žinomas Lenkijos tautinių mažumų specialistas profesorius Adamas Bobrykas sako, kad „tarp 20 mln. lenkų, gyvenančių už Lenkijos ribų, būtent Lietuvoje yra geriausia lenkams aplinka: gausios visuomeninės organizacijos, politinė lenkų partija, švietimas lenkų kalba, kultūros institucijos, atstovavimas savivaldybėse, Seime ir Europarlamente neturi sau lygių niekur kitur pasaulyje. Lenkų mažumos aktyvumas daro įspūdį“.

Bet blogeris A.Radčenka vis tiek aiškina, kad Lietuvos lenkai ne tik komforto nejaučia, bet neturi net elementariausių žmogaus teisių, dėmesio: „teisės laisvai reikšti savo pažiūras, kritikuoti valstybės institucijas, gauti padorų atlyginimą, pensijas, turėti socialinę apsaugą, dalyvauti nesuvaržytuose rinkimuose“. Žodžiu, beveik apartheidas. Neįtikėtina, kad tokius žodžius parašė teisininkas, Vyriausybės kanceliarijos atsakingas darbuotojas. Pasak Vikipedijos, jis aplankė per 50 šalių, negi visur jis taip kalba apie savo tėvynę – Lietuvą?  

Diskusijoje kalbėjęs politologas Karolis Dambrauskas suabejojo pačiu klausimo formulavimu (teisės ar privilegijos?). Tikroje demokratijoje niekas taip nestato klausimo, tai tiesiog teisės, kurios priklauso tautinių mažumų atstovams, kaip ir visiems valstybės piliečiams. Tos teisės privalo būti užtikrintos, nes tuo remiasi demokratinė santvarka. Valstybė neturi ieškoti specialių priežasčių ar naudos, kodėl turi būti gerbiamos mažumų teisės.   

„Lietuvos-Lenkijos santykiai Kremliaus pinklėse“ – šią diskusijų temą Vytautas Bruveris pavaizdavo tokia scena. Kažkur Lubiankoje (Rusijos FSB būstinė) sėdi karininkas atsakingas už šiaurės vakarų kraštą (t.y. Lietuvą) ir lietuvių-lenkų santykių destabilizavimą jame. Tačiau jis esą galėtų eiti parūkyti ir ilgai negrįžti, nes patys lietuviai ir lenkai tą darbą padarys už jį.

Gadiname tuos santykius be jokio Maskvos kišimosi, mano J.Bruveris, o Maskva džiaugiasi, kad Lietuvos valstybė jau beveik 30 metų negali išspręsti Lietuvos lenkų mažumos problemų.

Sustabdykime V.Bruverio fantazijas ir paklauskime: ar tos Lietuvos lenkų problemos yra tikros, ar išgalvotos, gal net tų pačių FSB karininkų? Kodėl jų nėra, tarkim, Latvijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, pastarosiose lenkų gyvena dvigubai ir trigubai daugiau. Dėl to, kad kai kurie lietuvių politikai bei visuomenės veikėjai tiki kiekvienu lenkų nacionalistų žodžiu ir pasirengę įvykdyti kiekvieną jų išgalvotą reikalavimą neva gerų Lietuvos-Lenkijos santykių vardan.

Bandžiau skaičiuoti vieną kartą tuos reikalavimus, priskaičiavau 49. Jei kasmet bent po vieną jų įvykdytume, užtruktume pusšimtį metų. Ar ne per ilgai truktų toks Lietuvos kankinimas?

Politologas Andžej Pukšto aiškino, kad tarpvalstybiniuose Lietuvos ir Lenkijos santykiuose yra ir trečias veikėjas – Lietuvos lenkai. Kaip tik jie galėtų tapti tuo tiltu, jungiančiu Lietuvą ir Lenkiją. O sancta simplicitas! Dažniausiai tas trečias veikėjas stato ne draugystės tiltus, bet tik kursto mūsų šalių konfliktus ir dar dergia Lietuvą Europos ir pasaulio erdvėse.

Ką daryti? Diskusijos dalyvių nuomone, pirmiausia atlikti namų darbus. Lietuvos valdžia privalo išspręsti lenkų keliamas problemas, Lietuvos lenkai nustoti žvilgčioti į Maskvos pusę ir draugauti su prokremliniais Lietuvos rusais, o Lenkijos valdžia netoleruoti Lietuvos lenkų lyderių prokremlinių simpatijų. O kas bus, jei Lietuva išspręs ne visas „lenkiškas“ problemas, o, tarkim, pusę (iš 49!), ar lenkai visai nusisuks nuo rusų, ar tik pusiau?

Diskusijos metu iš salės atskrido klausimas: „Ką gali padaryti paprasti Lietuvos žmonės, kad lietuvių-lenkų santykiai pagerėtų?“ V.Bruveris atsakė: „Reikia nesustojant kartoti kaimynams, draugams ir pažįstamiems: „Norime gerų santykių su Lenkija ir lenkais!”  Tie, kurie tvirtins priešingai, bus Lietuvos priešai“. Pabandykime, o gal padės…